Isteris

Nūnai ateiki, ugnie!
Nekantrūs esame
Regėti dieną,
Ir kai išbandymu
Apsunksta kẽliai,
Tepasijaučia miško kryksmas.
Bet giedame, šičia, nuo Indo 
Tolių atkeliavę ir
Nuo Alfėjo, seniai jau
Ieškome mums tinkamos lemties,
Tiktai suvirpus galima
Sau artimiausio įsitverti
Tiesiai
Ir pereiti į kitą pusę.
Bet įsikurkime čia.
Kadangi įdirba žemę
Upės. Nes jei žaliuoja augalai
Ir eina pakrantyje
Vasarą žvėrys gerti,
Eina tenai ir žmonės.

O jįjį Isteriu vadina.
Puošniai gyvena. Lapija kolonų dega
Bei plazda. Laukinės jos stovi
Pakilios, viena aukščiau kitos: viršum jų
Antrasis matas, bekyšąs
Uolinis stogas. Tad nestebina
Manęs, kad jis
Heraklį - tolumoje žibąs - į svečius
Pakvietęs žemyn nuo Olimpo,
Šisai čia ieškotis šešėlio
Nuo karštojo Istmo atvyko,
Nes narsumo kupinos buvo
Tenai, bet reikia - dėlei dvasių -
Ir vėsos. Todėl traukė tasai verčiau
Čion prie vandens šaltinio ir geltono kranto,
Viršuosna kvepiančio ir juodo
Nuo eglių miško, kurio gilumoje
Medžioklis noriai pasivaikšto
Vidudienį, ir augimą girdì
Sakuotuose medžiuose Isterio,

O šisai kone regis
Atgal bėgąs ir
Manau turbūt jį kylant
Iš Rytų.
Daug būtų
Ką apie tai ištarti. O kodėl jis prisišliejęs
Tiesiog prie kalnų? Kitasai,
Reinas, pro šalį
Nuplaukęs. Ne veltui plaukia
Sausynėje upės. Bet gi kaip? (Juk joms paskirta
Į kalbą ẽsti). Tereikia ženklo,
Nieko kito, aiškaus ir paprasto, kuriuo saulė
Bei mėnuo dvasion iškiltų, neatskiriami,
Beigi nuvyktų, irgi - diena bei naktis, ir
Jaučiasi dangiškieji viens prie kito šiltai.
Todėl ir anieji
Aukščiausiąjį džiugina. Nes kaip gi jis
Nusileistų? Ir kaip Herta žali,
Jie - dangaus vaikai. Bet pernelyg kantrus
Man šisai atrodo, ne
Laisvas, ir kone pajuoktinas. Kadangi kai

Įsižiebti diena turi
Jaunumoje, kurioje pradeda
Augti, ten kitasai jau genąs
Puošnumą aukštyn  ir lyg kumeliukas
Kremtąs žąslus, ir tolumoje girdi
Jo šurmulį vėjai,
Šisai gi romus;
Bet reikia - raižinių uolai
Ir vagų žemei,
Nes būtų be šeimininko, be atvangos;
Bet ką toji veikia, upė,
Nežino niekas.