AurimazPriešistorė:
Laimėjusi dvikovą prieš Ferą Elfiorą, Agielė jaučiasi ypač puikiai ir Erikas nusprendžia pasinaudoti proga, ketindamas iškaulyti sau keturias laisvės valandas, kurių metu galėtų ką nors nuveikti savo labui. Planą šiek tiek sutrikdo visiškos tiesos akimirka, kurios metu jis prisipažįsta apie naktinius Sioneiros vizitus. Agielė nėra tuo patenkinta, tačiau tuo pat metu ji didžiuojasi savo sevitu, jog šis sugebėjo susitvarkyti su sukubu pats vienas. Ji pažada Erikui keturias laisvės valandas, tačiau nusprendžia pirmiau išbandyti, kaip tai iš tiesų suveiktų. Erikas paleidžiamas valandai apsidairyti po Abrakso rūmus.
Sutikęs prie bibliotekos Ferą Elfiorą, jis sudaro su ja labai abejotiną taikos sutartį, tuo mirtinai išgąsdindamas vargšę merginą. Liudininkais tapę Abrakso Tarybos nariai laiko negaišta - Eriko laukia jau priimti jam asmeniškai skirti Abrakso įstatymai, o pačios Agielės - nauja unikali taisyklė. Agielė Daeva turi nedelsdama suteikti Erikui vienkartinį neatšaukiamą pasirinkimą - tapti laisvu, arba toliau likti jos sevitu.
7. Komplimentai
Iš visų Abrakso Tarybos narių galbūt tik pusseserės Izajos girdėjo mano įžanginę kalbą, kurią išrėžiau visiems auditorijoje prieš tris dienas. Ir nė viena iš jų veikiausiai nesureikšmino mano žodžių tiek, kad perspėtų likusius Tarybos narius. O kam? Aš atrodžiau lyg pats naivumo įsikūnijimas, ypač „įjungęs durnių“ visu pajėgumu. Jei merginos būtų rimtai atkreipusios dėmesį į tą dalį, kurioje visus perspėjau apie makaronų kabinimą, galbūt Lilė būtų pasirinkusi subtilesnę taktiką ir aš dabar šypsočiausi lyg idiotas, apvyniotas apie Tarybos pirštą.
- Erikai? - paragino mane ir Anzu, kai po Agielės klausimo užtilau itin ilgam. Žvilgtelėjau į savo archonę, kuri vis dar stebeilijosi į mane be jokių emocijų.
- Prašau, sėskis, - pasiūliau jai, nepatogiai pasimuistydamas nuo jos neperprantamo žvilgsnio. Agielė sumirksėjo, dėbtelėjo į krėslą, tačiau neskubėjo pildyti mano prašymo.
- Aš tau uždaviau klausimą, Erikai, - nenusileido ji. Mano šeštas pojūtis ėmė signalizuoti apie greit neišlaikysiančią užtvanką. Reikėjo skubiai atverti avarinius šliuzus. Pakilau iš savojo krėslo, žengiau arčiau jos, tačiau tuoj pat sustojau. Agielė visa savo povyza spinduliavo nepasitikėjimą manimi.
Dusyk prasižiojau kažką sakyti, tačiau neišspaudžiau jokio žodžio. Abu kartus Tarybos narių akys žybtelėjo it Kalėdų girliandos. Veltui.
- Haaa... - iškvėpiau, nuleisdamas galvą ir braukdamas pirštais plaukus. - Ar... ar mes galėtume atidėti šį pasirinkimą kitam kartui? - kreipiausi į Lilę. - Aš... aš negaliu išsirinkti, garbės žodis!
- Ką tu sakai! - kaipmat atvėso ši. - Prieš tave du paprasti pasirinkimai, Erikai. Laisvė arba tolimesnė vergija Daevai. Tau net nėra apie ką galvoti!
- Esi tikra? - pralemenau. - Ak, taip... nė vienas iš jūsų greičiausiai neturite ant savo nugarų sevito tatuiruočių ir nežinote, ką tai reiškia... - žvilgtelėjau į savo archonę. - Atleisk, aš negaliu dabar pasirinkti. Galva tiesiog neveikia. Visiškai tuščia. Visiškai jokių minčių... Gal... gal tau vertėtų pakartoti klausimą dar kartą?
Agielės povyza ir veido išraiška šiek tiek pasikeitė. Ji dar neperprato mano žaidimo, tačiau pajuto, jog žaidžiu. Jei mūsų sevito – archono ryšys nebuvo šiaip vaizduotės vaisius, tuomet nuoširdžiai troškau, kad dabar jis suveiktų į abi puses.
- Paklausk jo vėl, Daeva, - susidomėjo vienas iš vaikinų. - Kas čia per tarnas, kuris negali išsirinkti vieno iš dviejų?..
- Erikai, - pakreipė galvą Agielė. - Ar norėtum ir toliau likti mano sevitu?
- Palauk, - įsiterpė Anzu, man dar nesuspėjus išsižioti. - Kodėl tu jo iš karto klausi apie tapimą vergu? Gal reikėtų pradėti nuo to, ar jis nori būti laisvas?
- Aš jam uždaviau tavo klausimą pirmą kartą, - atsikirto Agielė. - Ir jis nežinojo atsakymo. Todėl dabar užduodu kitą klausimą.
- Taip, bet pirmą kartą tavo klausimas buvo labai jau vangus, - saldžiai šypsojosi Anzu. - Kodėl tau nepaklausus tiksliai ir aiškiai?
- Gerai, tebūnie... Erikai, ar norėtum tapti laisvu imperijos piliečiu? - išspaudė pro sukąstus dantis Daeva.
- Ar... mes galėtume aptarti abiejų variantų privalumus bei trūkumus? - pasiūliau.
- Atsakyk į prakeiktą klausimą! - neteko kantrybės Lilė. Turbūt tai reiškė „ne“...
- Gerai. Prisipažįstu, jog retsykiais apie tai pasvajoju, - dėbtelėjau į ją.
- Ar tai reiškia „taip“? - pasitikslino Anzu vietoje sesers.
- Ne, tai reiškia, jog retsykiais apie tai pasvajoju, - laikiausi savo.
Dabar jie visi nebežinojo, ką su manimi daryti.
- Erikai, ar norėtum toliau likti mano sevitu? - pajudino situaciją iš mirties taško Agielė.
- Haaa... - nutaisiau rūgščią miną. - Gal?
- Ką? - žioptelėjo Lilė. Agielės veidas nežymiai trūktelėjo.
- Ar tai reiškia, jog jis rimtai nežino? - burbtelėjo vienas iš vaikinų.
- Tai reiškia, jog jis nori laisvės, - tvirtai pareiškė Oliana, iki šiol tyliai stebėjusi. - Erikai, jei nors šiek tiek svajoji apie laisvę, tiesiog ištark „taip“ ir tau nebereikės galvoti.
Protinga, protinga mergaitė! Net Anzu energingai palinksėjo, pagaliau užuodusi išeitį.
Aš tylėjau, žiūrėdamas į aukštas lubas. Periferiniu regėjimu išvydau, kaip Lilė pirštais pasiremia kaktą.
- Erikai? - švelniai priminė man Agielė.
- Palauk... o ta maža svajonė apie vos kelias laisvės valandas irgi skaitosi?
- Švenčiausioji Višna, ar tu gali paprastai atsakyti į bent vieną klausimą?! - neišlaikė Lilė.
- O... kaip? - nesupratau.
Tai užčiaupė juos ilgam.
* * *
Pagrindiniai rūmai pasiliko gerokai už nugarų o prieš mus, tarp medžių šmėstelėjo Arenos sienos. Žmonių šioje vietoje buvo labai mažai ir tie patys išsibarstę po teritoriją kas sau.
Iki šiol visą laiką tylėjusi, Agielė staiga giliai atsiduso ir pasuko iš tako, taikydamasi į artimiausią medį. Priėjusi atsirėmė į kamieną kakta, priglausdama abu delnus. Trumpai susijuokė.
- Ar tai tiesa? Ta prasme, tu iš tiesų negali pasirinkti? - paklausė tyliai.
- Nebūk juokinga, - šyptelėjau. - Ir būk maloni – niekam nė žodžio.
- Erikai, tu ką tik melavai Abrakso Tarybai, ar supranti tai? - žvilgtelėjo man į akis.
- Taip. Ar dabar mane už tai nubausi?
- Ne... Nežinau, - ji vėl ėmė juoktis. - Kai prisimenu Lilės ir Anzu veidus, man norisi tave apkabinti. Pasakyk man, ar turėčiau tave nubausti?
- Ar galiu tiesiog likti nekaltas? - pasiūliau.
Ji nusijuokė dar garsiau, tada apsisuko ir atsirėmė į medį nugara.
- Nemanau. Nežinau, - pakreipė galvą. Tada surimtėjo, nubraukdama nuo akių kelias plaukų sruogas. - Kodėl nepasirinkai laisvės?
- Liaukis, - pavarčiau akis. - Laisvė reikštų, jog turėčiau palikti Abraksą. O tada niekas daugiau nebeišgirstų apie jokį Eriką. Taryba jau tikriausiai buvo suplanavusi, kurioje kryžkelėje mane sučiups ir į kurį pasaulio kraštą pradangins. Kaip Artūrą. Pati sakei – mane kol kas saugo tik sevito statusas.
- Mhm... Tačiau tu nepasirinkai ir kito kelio, - jos akys žvelgė kiek šaltokai. - Ar tu vėl nebenori būti mano sevitu?
- Ar tu atkreipei dėmesį, jog Taryba taip ir nepranešė apie man skirtas taisykles? - išsisukau.
Agielė suraukė antakius, galvodama apie mudviejų paskutines akimirkas Tarybos menėse.
- Jie... nepranešė, nes tu nepasirinkai... - susigaudė po akimirkos.
- Būtent. Lilė Rangda tikėjosi, jog pasirinksiu laisvę. Jie būtų mane išmetę iš Abrakso, o tada kur nors tyliai sugavę. Priešingas pasirinkimas juos būtų šiek tiek išvedęs iš pusiausvyros, tačiau kas sutrukdytų Tarybai kasdien priimti vis naujus įstatymus, skirtus asmeniškai man? Jie galėtų tą daryti vien dėl pramogos. Mano nesugebėjimas pasirinkti buvo vienintelis teisingas kelias - aš nepasirinkau ir Taryba tapo įkalinta savo pačios sukurtoje taisyklėje. Jie dabar turi laukti, kol pasirinksiu vieną iš dviejų, kad galėtų žengti sekantį žingsnį – išmesti mane, arba apriboti sevito taisyklėmis.
- O Deive... - išplėtė akis Agielė. - Tikrai, tu dabar lieki neapribotas!.. Ir tu nenurodei laiko!
- Aham... Kai jie atsipeikės po šoko, kitas logiškas žingsnis bus išpešti iš manęs atsakymą arba tikslų terminą... Aš jiems galėčiau pažadėti, jog suteiksiu savo atsakymą, pavyzdžiui, po pusės metų, - kasiausi galvą.
- Kodėl ne po visų metų? - primerkė akis Agielė. - Po metų mūsų jau nebeliks Akademijoje.
- Tada jie tikrai supras, koks niekam tikęs yra šis planas ir griebsis kažko naujo. Pusės metų terminas garantuos, kad jie ilgą laiką svyruos neapsispręsdami bei nekvaršins mums galvų. Per tą laiką man galbūt pavyks sugalvoti naują planą, kaip jų išvengti.
Agielė truputį patylėjo, sekdama mane įdėmiu žvilgsniu.
- Erikai, ar tu esi tikras, jog tavo giminėje nebuvo jokių demonų? - galop paklausė.
- Jei ir buvo – kaip man dabar tą patikrinti? - atsidusau.
- Tiesa... Bet tavo šis planas... aš net nežinau. Jis toks klastingas...
- Ha, - nusijuokiau be jokio humoro. - Tokiu atveju galiu pasiūlyti tą patį, ką siūliau Lilei – pasižiūrėk į veidrodį.
Ji šyptelėjo puse lūpų, krestelėdama garbanas.
- Taip, galbūt tu ir tei... - šypsena ūmai pranyko ir ji dėbtelėjo į mane itin nuožmiai. - KĄ tu sakei Lilei?!
- Nesijaudink, ji man jau viską paaiškino apie požemius ir kalėjimus, - skubiai žengiau žingsnį atgal.
- Deive švenčiausia, negaliu patikėti! Ir tu dar nori, kad palikčiau tave be priežiūros keturias valandas? - šnypštė ji it kokia už uodegos nutampyta katė.
- Ar galiu vėl likti nekaltas? - pamėginau laimę.
* * *
Ar aš gavau savo keturias laisvės valandas? Taip, gavau, netgi nepaisant mano archonės pykčio, kurį itin greitai prislopino mudviejų maža pergalė prieš Tarybą. Be to, Agielė vėl buvo tikra, kad jos sevitas vis dar yra jos ir neketina sprukti į „laisvę“. Aš neketinau išsiduoti, jog dar nesu praradęs vilties surasti kelią namo. Tai nebūtų pagelbėję nė vienam iš mūsų.
Taigi, dabar turėjau savo keturias valandas ir pradžiai pasistengiau išmaldauti iš Nildos patogius rūbus, skirtus jodinėjimui. Aptemptos kelnės ir ilgas švarkas mane jau baigė išvesti iš kantrybės. Taip – jie buvo patogūs, bet vis neapleido nuojauta, kad juos vilkėdamas atrodau it dvaro juokdarys. Mainais pasisiūlęs Nildai padaryti krūtų masažą, savo naujus rūbus gavau bematant. Tuo pačiu išgirdau visas naujienas apie Nildos dukterį Vilsę, kuri, pasirodo, jau sugebėjo suskaičiuoti iki dvidešimties... rimtai – kuo blogas mano siūlomas masažas?..
Agielė pasitiko mane foje, prie lauko durų, akivaizdžiai sunerimusi dėl visų būsimų katastrofų, kurias man greičiausiai pavyks sukelti. Ji paleido mane vos valandai dieną ir prašom – epizodas Taryboje (kuris būtų įvykęs bet kuriuo atveju). Dabar ji dvejojo, ar paleisti mane vieną keturioms valandoms yra tikrai gera mintis. Ji norėjo žinoti, kur aš ketinu traukti – dėl viso pikto. Prisipažinau, jog pradžiai ketinu aplankyti arklides. Jei pakeliui sutikčiau ką nors vertą mano dėmesio, tuomet ji mane atras tiesiog šalikelėje.
Penkios minutės raminančio plaukų glostymo mano meškos glėbyje padarė savo - Agielė įspėjo, jog sugrįžčiau iki aštuntos valandos vakaro ir aš pirmą kartą palikau Daevų namus vienas, neprižiūrimas jokių archonų ar tarnų. Keistas jausmas, tikrai.
* * *
Arklides pasiekiau be jokių nuotykių. Pasibaigus pamokoms, maždaug vienai valandai Abraksas šiek tiek apmirdavo, kol visi persirengdavo, pasidalindavo dienos paskalomis bei pasiruošdavo vakaro programai. Po to parkai ir Arena vėl atgydavo – žmonės rinkosi kiekvienas į savo klikas ir stengėsi susigalvoti pramogų, arba dalyvavo jau suorganizuotose.
Atvykęs į arklides aptikau besisukiojančius kelis tarnus, kurie valė gardus, krovė pašarą bei rūpinosi vandens atsargomis. Jeigu jie mane pažino, tai neišsidavė, stengdamiesi tiesiog nesimaišyti ant kelio. Mane visur išdavė firminės Daevų spalvos. Įtariau, jog tarnai visas spalvų kombinacijas jau buvo išmokę mintinai.
Ko man šioje vietoje reikėjo? Eligijos Gremori kalnų lūšis ilsėjosi viename iš gardų ir aš vyliausi, jog pati Eligija anksčiau ar vėliau pasirodys, ketindama išvesti savo sevitą pasivaikščioti. Sprendžiant iš to, kaip apie Gremori kalbėjo Agielė, mergina buvo viena sumanesnių Abrakso burtininkių, kurios šeima ypač domėjosi mokslu. Be to, pati Eligija akivaizdžiai domėjosi manimi, žaisdama savo šešėlinius žaidimus. Galbūt man pavyktų susitarti su ja? Pavyzdžiui, mano kelionė namo, mainais į garo variklio brėžinius... jeigu tik jiems yra aktualus garo variklis ir Artūras manęs neaplenkė. Kad ir kaip ten būtų, pirmiausiai turėjau atrasti bendrą kalbą su pačia Gremori.
Mano didžiam nusivylimui, lūšies gardas buvo tuščias. Neišvydau jos ir aplinkiniuose garduose, nei užsilipusios kur nors ant balkių. Kai pagaliau susigriebiau paklausti pirmo pasitaikiusio tarno, šis pasakė, jog lūšis šiuo metu yra perkelta kažkur į kitą vietą – Gremori buvo ją palikusi tik laikinai. Turėjau pats susiprotėti – juk pačią pirmą dieną pasirodė keista, jog plėšrūnas yra laikomas šalia žolėdžių...
Kaip tik tada mano dėmesį patraukė arklidžių gilumoje stypsantis vienišas siluetas, kažką veikiantis prie vieno iš gardų, virš kurio pertvarų kyšojo keistai atrodanti kupra.
- O ten kas? - parodžiau.
- A, šitas gi... Ten Balbo prižiūri savo šoklį, - pasikrapštė galvą darbininkas.
- Šoklį? - sumurmėjau.
- Joa, Balbo turi savo sevitą, šoklį, tai kasdien jį čia lanko, - energingai palinksėjo garbaus amžiaus senis. - Geras šoklys, riebus toks. Kaip ir šeimininkas, che che!
Ar visi tarnai apie savo ponus šitaip kalbėjo, ar tik senis dėl senatvės buvo praradęs baimės jausmą?.. Nusprendžiau nesigilinti – dar pastebės, jog aš vilkiu visai ne tarnų rūbus, paskui man reikės jį įtikinėti, jog viskas gerai, nieko tokio – aš nesiruošiu jo įduoti ir panašiai. Atsisveikinęs nuėjau pažiūrėti, kas iš tiesų yra tas šoklys ir su kuo jis valgomas.
Prisiartinęs arčiau pastebėjau, jog apie aptvarą besisukiojantis apkūnus, šiek tiek į klaustuką susirietęs vyrukas man jau kažkur matytas. Jei neklydau, jis dažnokai pasivaidendavo tose pačiose pamokose, kurias lankydavo Agielė. Mudu nė karto nepersimetėme nė vienu žodeliu dėl savaime suprantamų priežasčių.
Aptvare laikomas stambus gyvis man kažką lyg ir priminė, tačiau negalėjau niekaip apsispręsti. Meška? Šernas?.. Panašėjo į abiejų hibridą. Šis padaras buvo daugiau nei dviejų metrų aukščio ir beveik šešių metrų ilgio – matuojant nuo šnipo iki storos uodegos galo. Jis visas buvo apžėlęs ilgu, rudu kailiu, o nuo galvos per kuprą iki pat uodegos galo šiaušėsi ilga juodų šerių skiauterė. Galingos letenos užsibaigė storais pirštais su itin trumpais, veikiausiai žemės rausimui skirtais nagais. Kiaulišką snukį puošė juoda sevito tatuiruotė bei dvi stambios iltys, kurios atrodė tikrai pavojingai. Jei ne kopūstais užversta gelda, būčiau jį palaikęs dar vienu plėšrūnu. Šoklio akutės nužvelgė mane su kiaulišku įtarimu, šnipas giliai įtraukė orą. Padaras rinko apie mane visą jam prieinamą informaciją.
- Čia Jorgis, - atsikrenkštęs pratarė vyrukas.
- Mm? - žvilgtelėjau į jį.
- Šoklys, - mostu parodė į padarą garde. - Jo vardas Jorgis. Mano sevitas.
- Aha... aišku, - susipratau. - Jei ištiesčiau jam ranką, jis man jos nenukąstų, tiesa?
Vaikis trumpai pagalvojo, žiūrėdamas tai į šoklį, tai į mane.
- Greičiau sulaužytų ir tiek... - trūktelėjo pečiais. Pastebėjau, kad jis šiek tiek privengė tiesioginio žvilgsnio, dairydamasis kur pakliuvo. Ne itin savimi pasitikintis.
- Tu Daevos sevitas. Mačiau tave pamokose kelis kartus, - pareiškė jis gan draugišku, tik truputį neužtikrintu balsu. Ryškūs ilgo nebendravimo su žmonėmis bruožai. Agielė savo atskirtį pasirinko pati, tuo tarpu jis buvo atstumtas, nes taip kažkas sugalvojo. Gal dėl to, jog nebuvo pakankamai išvaizdus, ar turtingas, ar šiaip neįsiteko į kuriuos nors išgalvotus rėmus. Abrakso akademija šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyrė nuo bet kurios kitos švietimo įstaigos. Tos pačios bėdos, tik rūbai kiti.
- Taip, - atsidusau. - Erikas. Čia mano vardas, jei ką.
- A... Aš Balberinas, - jis nusivalė ranką į šoną ir ištiesė man. - Balberinas Vapula.
- Ha, - nusijuokiau be jokio humoro, paspausdamas jam leteną. - Tu būsi pats pirmas, kuris šioje akademijoje spaudžia man ranką.
- A... Hm... Rimtai?.. - sumikčiojo jis.
- Mhm. Daevos namuose yra tik vienas, kuris savo noru sveikinasi ir tas pats rankas laiko kišenėse, - senasis gerasis Grigas Diabola. Jei tiksliau, jo rankos dažniausiai ilsėdavosi ant Olesos užpakalio arba peties. Balberinui to žinoti nebuvo būtina – šioje vietoje ir taip per daug gandų sklandė.
- O šitas Jorgis, - parodžiau į šoklį, - ant jo įmanoma joti? Mačiau, Gremori ant savo lūšies jodinėjo.
- Galima, bet pavojinga, - atsiduso Balberinas, pagaliau šiek tiek įsijausdamas į pokalbį. Jis pasilenkė dar vieno kopūsto, kurių buvo atsigabenęs visą karutį. - Šokliai dėl to ir vadinami šokliais – jie kai įsibėgėja, tai pasileidžia labai pavojingais šuoliais. Reikia specialaus balno, kad ne tik išsilaikytum, bet ir kaulų nepamestum.
- Mėginai?
- Nee... - papurtė galvą. - Tokius balnus tik Dranikotoje gamina, toli labai ir brangu.
Pagalvojau, kad man būtų ne pro šalį pastudijuoti vietinius žemėlapius, kad išgirdęs dar vieno miesto pavadinimą nelinksėčiau galva lyg kažką apie tai žinodamas.
- Kol kas Jorgis tik mano bagažą nešioja, - jis paglostė padaro kaklą virš ausies. - Labai daug pakelti gali.
- Seniai iššaukei?
- Du metai. Buvo man vos iki kelių, kai atsirado, - Balberino veidą nušvietė šiek tiek naivoka šypsena. Aš pamėginau įsivaizduoti Mažąjį Jorgį, per du metus virstantį į dabartinio dydžio Jorgį. Kažin kiek kopūstų prireikė tokiai misijai?
- Girdėjau, tave Daeva iš kito pasaulio iššaukė? - pasmalsavo Balberinas.
- Gražus žodis, bet iš tiesų reiktų sakyti „pagrobė“, - šyptelėjau. - Manęs niekas nepašaukė ir nepasiūlė žengti į priekį bei tarnauti merginai, vardu Agielė Daeva. Jei taip būtų nutikę, būčiau apsisukęs ir lėkęs namo. Ne – vieną akimirką aš tiesiog mušuosi su Artūru vidury baltos dienos, o kitą akimirką jau esu čia, vidury nakties. Aplinkui nepažįstami žmonės, Agielė išsigandusi, aš išsigandęs ir niekas nesupranta, ką mėginu pasakyti.
- A... - žioptelėjo jis, suraukdamas nosį. - Nelinksma tada... Bet ji pirmoji, kuri taip sugebėjo. Visi dabar stengiasi sužinoti, kokią savybę ji įvardino ceremonijos metu, kad šitaip gavosi.
- Ką? - nesupratau.
- Kai vyksta pati ceremonija, - jis vėl nusivalė rankas, stengdamasis gestais kažką pavaizduoti, - kiekvienas išrinktas burtininkas jos metu turi pasirinkti vieną svarbiausią savybę, kurią jis norėtų suteikti savo sevitui. Ir šioje vietoje prisideda šiokia tokia suktybė – kad ir koks sevitas bebūtų iššauktas, tos trokštamos savybės jis iš pradžių neturi. Tokią galima išugdyti tik per tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, jei paprašytum stipraus sevito, greičiausiai gautum kokio nors stambaus gyvūno jauniklį. Mažas jis nėra stiprus, bet užaugintas gali toks būti. Jei paprašytum galingo sevito, tada jau galima tikėtis kažkokio demono – šie sugeba per ilgą laiką įvaldyti daug galių. Aišku, su demonais šiek tiek kita kalba, jie visada kelia išbandymus savo šeimininkams, - numojo Balberinas. - Jei tokio neatlaikai, pabėga. Daug vargo...
- Tu nori pasakyti, jog Daeva įvardino kažkokią savybę, kurios aš dabar neturiu? - pasitikslinau. Jis palinksėjo galva.
- Taip. Niekas dar nežino, kokią. Yra kelios pagrindinės savybės, kurios jau yra seniai išbandytos ir patikrintos. Protas, jėga, greitis, galia... ir atsparumas. Yra taip vadinamos „tuščios“ savybės. Pavyzdžiui, sveikata. Panorėk sveiko sevito ir gausi kažką ligotą, kurį turėsi išgydyti. Bet tokiu atveju gali gauti ir varlę – ji nėra nei stipri, nei galinga, nei greita nei dar kokia nors. Arba, pavyzdžiui, nėra tikslo prašyti ištikimo sevito – jie visi ir taip surišami su savo archonais ir jiems paklūsta. Ypač gyvūnai.
- Oho... - sumurmėjau. - Dabar jau ir man įdomu paliko, ko Agielė man NEsuteikė...
Balberinas trumpai nusijuokė.
- Taip... daugeliui atrodė, kad ceremonijos metu ji buvo truputį išsiblaškiusi, - jis pamojavo ranka prieš savo veidą. - Daug žmonių žiūri ir panašiai. Aš irgi vos prisiminiau, ką man reikia daryti.
- O tavo Jorgis, - žvilgtelėjau į šoklį. - Ką jam buvai sugalvojęs?
- Jėga, žinoma, - pareiškė išdidžiai. - Nori pamatyti? Rytoj vesiu į mišką.
- Aha, - linktelėjau. - Jei šiandien nesukelsiu karo, skandalo ar dar ko nors, Agielė turėtų mane išleisti.
- Haha... - susijuokė. - Taip, paskutinėmis dienomis apie tave visi tik ir kalba.
- Ot šūds, - suraukiau nosį. - Būk draugas, nors tu nepradėk. Tuoj nebeturėsiu kur pasislėpti.
- Jo, nesijaudink, - mostelėjo jis. - Manęs ir taip niekas neklauso.
Iš balso neatrodė panašu, kad jis labai dėl to liūdėtų. Tikriausiai Balberinas jau buvo apsipratęs su savo vieta klasėje ir puikiai tenkinosi tais bendravimo trupiniais, kurie nulėkdavo nuo bendro stalo. Savo mokykloje tokių kaip jis pažinojau ne vieną ir visi jie buvo šaunūs vyrukai su galva. Vienatvė itin aktyviai lavina vaizduotę ir jei niekas iš jos neišvaduoja, ilgainiui šaunūs vyrukai virsta itin šauniais psichopatais, įstrigusiais tarp dviejų pasaulių. Su tokiais žaisti „magus ir drakonus“ - grynas malonumas.
Kol Balberinas rūpinosi savo Jorgio daržovių įvairove, pasipasakojau šiek tiek apie savo pasaulį. Kaip ir Agielę, jį itin sužavėjo visi mokslo stebuklai, kurie nebuvo stebuklai. Ar šiame pasaulyje burtininkai galėjo skraidyti? Ne. Telekineze paremta levitacija egzistavo, tačiau dar niekas nebuvo sugalvojęs patikimo būdo taip nukeliauti didelius atstumus. Vidutinio burtininko išdegimo laiko užteko įveikti daugiausiai porą šimtų metrų. Kam deginti save, jei tokį atstumą galima tiesiog nueiti arba nujoti ant žirgo?
Ar burtininkai galėjo kalbėtis tarpusavyje dideliais atstumais? Balberinas buvo girdėjęs apie kristalinius artefaktus, sukurtus Prarastųjų Metraščių Eroje, kurie leido dviem burtininkams išgirsti vienas kitą per nuotolį, tačiau tie artefaktai buvo saugomi imperatoriaus rūmuose ir nenaudojami. Niekas neturėjo žalio supratimo, kaip tokius pagaminti ar padauginti.
Ar burtininkai galėjo teleportuotis?
Po šio klausimo Balbo dirstelėjo į mane nesuprasdamas. Tokio žodžio jis nežinojo ir aš nebuvau tikras, ar žiedas apskritai jį interpretavo tinkamai. Galop trumpai išdėsčiau pačią teleportacijos teoriją ir jis lėtai papurtė galvą:
- Ar jūs savo pasaulyje taip darot? - paklausė.
- Ne, - atsidusau. - Bet daugelis labai norėtų, jei tik žinotų, kaip.
Iš mudviejų pokalbio man pamažu tapo aišku, jog burtai visgi neprasilenkė su fizikos dėsniais. Kiekvienas jų turėjo savo gamtos numatytą pagrindą – net ir magiški skydai, saugoję mus Arenoje nuo vėjų bei paklydusių šūvių. Galbūt aš dar nežinojau tikslaus skydų veikimo principo, tačiau jie pakluso natūraliems dėsniams, kaip ir visa kita magija. Mano bėda buvo ta, jog aš nebuvau magas ir vargiai galėjau tokia informacija pasinaudoti praktiškai.
Mums pasukus atgal į namus, Balberinas pagaliau ryžosi šį bei tą papasakoti apie save. Jis buvo kilęs iš Lornos ir jei neklydau, tai buvo tas pats miestas, kur buvo išgabentas Artūras ir iš kurio buvo kilusi Eligija Gremori.
Išgirdęs apie Eligiją, Balberinas svajingai atsiduso. Gremori klanas valdė visą regioną ir Eligijos tėvas buvo aukščiausias pareigūnas. Tai reiškė, jog pati Eligija Gremori turėjo neoficialų savo regiono princesės titulą. Tuo tarpu Vapulų šeima tebuvo smulkūs pirkliai, negalintys pasigirti jokiais didesniais pasiekimais ar žygiais. Balberinas net neišgalėjo nupirkti balno savo Jorgiui, ką jau bekalbėti apie Eligijos dėmesį. Taip – jis buvo naiviai įsimylėjęs ne savo sluoksnio merginą, kuri per visus Abrakse praleistus metus ištarė jam vos kelis žodžius. Neabejojau, jog visus juos Balberinas prisiminė ypač ryškiai, tarsi išgirdęs tik vakar. Ar jis turėjo kokių nors šansų?
Sprendžiant iš pirmo žvilgsnio – beveik jokių. Ne, Balbo nebuvo baidyklė – jis tik atrodė šiek tiek nekokybiškas, lyginant su kitais toje pačioje klasėje. Prie Balberino nepopuliarumo dar stipriai prisidėjo jo antsvoris, laikysena ir perdėtas drovumas. Eligija Gremori irgi nebuvo dailiausia – fiziniu grožiu ją nesunkiai lenkė Fera Elfiora, tačiau Gremori stipriai pasitikėjo savimi ir buvo protinga bei apsukri – būtent tai ir pavertė ją itin patrauklia. Balbo irgi nebuvo trečias brolis kvailelis (nepaisant to, jog jis iš tiesų buvo trečias šeimoje, su dviem jaunesnėmis seserimis), tačiau jis net negalėjo savo pašnekovui į akis pažiūrėti. Nesunku buvo įsivaizduoti, kur jis žiūrėjo susitikęs Eligiją.
Pačiam Balberinui to nežinant, sėkmė visgi sukosi į jo pusę. Aš turėjau keistą įprotį susidurti su kuria nors iš merginų vos ne kasdien ir jei mano naujasis bičiulis nuspręstų palaikyti man draugiją, jo šansai persimesti su Gremori vienu - kitu žodeliu augo tiesiog geometrine progresija.
* * *
Balbo gyveno jo socialiniam sluoksniui skirtame pastate, drauge su dar vienuolika namiškių iš to paties rato bei regiono. Kiekvienas pastatas buvo saugomas tam tikros dievybės ir namiškiams atrodė labai aktualu gyventi po savo deivės ar dievo ženklu. Mudu jau buvome beveik pasiekę jo kelionės tikslą, kai nedidelis sąmyšis prie Abrakso išorinės sienos paraukė dėmesį.
- Ką tas idiotas veikia taip aukštai ant tvoros?.. - sumurmėjau pats sau, stebėdamas virš medžių iškilusią sieną, ant kurios krašto sėdėjo neaiškus tipas, mataruodamas kojomis ir kažką šaukdamas į apačią. - Kaip jis ten iš viso užlipo?
- Ten Raksis, - atpažino Balberinas. - Jis irgi burtininkas, tačiau ne iš akademijos. Sako, kad jis už sienos, kažkur miške gyvena.
- Jis čia mokosi?
- Nee... - papurtė galvą. - Bet dažnai čia pasirodo ir dažniausiai tik tam, kad Abrakso studentus paerzintų. Mačiau jį daugybę kartų sieną perlipantį. Sargyba niekaip negali jo sugauti.
- Palauk... tu nori pasakyti, jis perlipa TĄ sieną be jokios pagalbos? - parodžiau į baltą, beveik dvidešimties metrų aukščio mūrą.
- Jis burtininkas, - trūktelėjo pečiais.
- Eime pažiūrėti? - pasiūliau.
- Tai kad... jis nėra labai draugiškas, - ėmė abejoti Balbo. Tačiau vis tiek patraukė iš paskos.
Mudu įveikėme siaurą medžių guotą, skyrusį studentų rezidencijas nuo tarnų namų. Prie pastarųjų susirinkusi marga kompanija užvertusi galvas žiūrėjo į viršų, į vienišą įsibrovėlį. Šioje vietoje Balberinas sudvejojo vėl – jis šeimų spalvas žinojo geriau už mane ir pirmas pajuto pavojų. Aš dar suspėjau nueiti visą tuziną žingsnių, kol abi Rangdos, jas lydėjusios penkios moterys ir Iberijus Kantas su savo keturiais bičiuliais atkreipė į mane dėmesį.
- Ot velnias, - tyliai sumurmėjau. Jei ir turėjau kokių nors barbariškų planų išsisukti nuo šios kompanijos, Balberino egzistencija šalia manęs visus juos pavertė niekais. Negalėjau tiesiog apsisukti ir pranykti parke. Negalėjau Balbo nutempti į dugną kartu su savimi. Agielė man niekada neatleistų. Taigi – metas netikroms šypsenoms ir mandagiai skambančioms frazėms.
Iberijus Kantas kreivai vyptelėjo, nužvelgęs tiek mane, tiek mano naują bičiulį. Jis vėl buvo kaip reikiant pasiruošęs partizaniniam karui – du peiliai už kiekvieno diržo, trumpas kardas prie šono, sidabrinis krūtinės šarvas, kaustyti batai ir visa kita, ko šiam vakarui vargu ar reikėjo.
Jo keturi bičiuliai veikiausiai buvo rangu žemesni. Juos visus vienijo vienodas rūbų stilius ir papildoma ginkluotė. Keturi pilkieji muškietininkai ir... Nežinojau, kaip turėčiau įvardinti Iberijų Kantą. Grafo Rošforo vaidmuo jam visai netiko, o apie rūmų klounus Diuma kažkaip užmiršo parašyti.
Abi sesutės Rangdos mane pasitiko su skirtingomis emocijomis. Anzu saldžiai šyptelėjo, visada pasiruošusi dar vienam verbaliniam raundui. Lilė tuo tarpu atrodė manimi nepatenkinta, dar nepamiršusi mano teatro Taryboje. Ir dar abi krūvoje... ūmai užsinorėjau plikomis rankomis išbandyti sieną – mažne pavyks užkopti? Tas bičas viršuje atrodė visai puikiai atsipalaidavęs ir vietos dar vienam ten tikrai buvo. Va jei Balbo mane kilstelėtų magijos pagalba...
Likusi moteriška palyda čia buvo tik dėl skaičiaus.
Mintyse jau skaičiavau iki penkių, nusiteikdamas apsikeisti pasisveikinimais, kai viena mergina iš palydos sujudėjo ir žengė arčiau, kilstelėdama savo šydą.
Sioneira veikiausiai pati to nežinojo ir veikė vien savanaudiško impulso pastūmėta, tačiau jos pasirodymas beregint praskaidrino dieną. Vos atsidengė veidą, visi penki nepanaudoti Diuma personažai ėmė gėrėtis jos įlinkiais bei dievišku veideliu, pamiršdami niekam neįdomų Eriką. Deja, mano naujas bičiulis Balbo irgi užkibo ant to paties kabliuko. Tikriausiai man teks atsiprašyti jo vėliau.
Anzu taip pat atkreipė dėmesį į sukubą, o jos sesutė suirzo dar labiau:
- Aš tau neleidau atsidengti veido, Sioneira!
Ši kaipmat prigesino savo entuziazmą bei šypseną, metė neramų žvilgsnį į Lilę ir ėmė taisytis savo galvos apdangalą. Aš galop nutaikiau progą.
- Labas vakaras, - linktelėjau žengdamas artyn, šiek tiek į sukubo pusę. Taip – Sioneira buvo mano socialinis skydas, tik pati to dar nežinojo.
- Tikiuosi, tu jau sugalvojai savo atsakymą, Erikai, - nukreipė savo pyktį į mane Lilė. Aš ūmai kluptelėjau lygioje vietoje, sustojau ir nutaisiau skausmingą veido išraišką.
- Jei... jei tu apie Tarybos reikalus, tuomet taip, aš turiu sprendimą, - atsidusau. - Mudu su Agiele nutarėme, jog pateiksime Tarybai atsakymą po trijų mėnesių. Po keturių daugiausiai, jei ji neišmes manęs iš namų anksčiau.
Klasta, įvyniota į melą ir sutvirtinta beviltiškos situacijos iliuzija. Terminus sumažinau atsižvelgdamas į Lilės ir taip prastą nuotaiką. Deja, Lilė nuo to nė kiek nepralinksmėjo.
- Ar tu mėgini mano kantrybę, sevite? - sumurmėjo ji.
- Nė už ką, jūsų šviesybe, - pakeičiau toną į labiau nuolankų. - Ypač po to, kai taip vaizdžiai papasakojote apie manęs laukiančius kalėjimus ir požemius. Tiesą sakant, aš visą likusią dieną galvojau apie pasirinkimą, kol ėmė skaudėti galvą, - tryniau smilkinį.
Dirst į Sioneirą - ši palengva artinosi prie manęs, tuo pačiu stengdamasi sudaryti visiems įspūdį, jog aš jos visai nedominu.
Kol Lilė virškino atsakymą, iniciatyvą perėmė Anzu:
- Ar todėl tavo archonės ir nėra kartu su tavimi? Jai nepatiko, jog nepasirinkai likti jos sevitu? - plėtėsi jos šypsena.
- Ar mes galime pasikalbėti apie ką nors kitą? - pasiūliau.
- Ne, - suko plaukų sruogą apie pirštą Anzu.
- Ar galėčiau palinkėti jums gero vakaro ir toliau traukti savo keliais, nekankindamas savęs mintimis apie visas manęs laukiančias nelaimes? - maldavau.
- Tu pats priėjai ir pasisveikinai, Erikai, - Anzu neketino manęs paleisti geruoju. - Ir man įdomu stebėti, kaip tu kankiniesi.
- O... - susimąsčiau. - Tokiu atveju, ar galėčiau tamstai pasakyti ką nors tokio, dėl ko užsinorėtum įmesti mane į kalėjimą?
Mirkt mirkt. Abi sesutės susižvalgė. Turbūt niekas iki šiol neklausė leidimo viešai įžeisti jas.
- Ar tu tikrai taip nori į kalėjimą, Erikai? - žybtelėjo akimis susidomėjusi Lilė.
- Nė kiek. Aš jau įsivaizduoju, kas ten manęs lauktų, - šyptelėjau jai. - Man tik įdomu, ar duotumėt leidimą įžeisti jus ir ar tokį gavęs išdrįsčiau juo pasinaudoti.
- Kaip įdomu, - nutęsė Anzu po kelių sekundžių tylos. - Pirmą kartą girdžiu, kaip kažkas išreiškia ketinimą įžeisti mane, tuo pačiu visiškai neįžeisdamas ir dar nesuteikdamas preteksto supykti.
- Man regis, jis tiesiog nori įkišti koją į dar gilesnę duobę, - nusišypsojo Lilė it kokia orka.
- Ar man jau gresia koks nors pavojus? - atsargiai pasitikslinau.
- Ne. Kodėl taip manai? - nutaisė nekaltą veidelį Anzu.
Dirstelėjau į keturių muškietininkų ir jų klouno - Iberijaus Kanto - grupę. Visi jie klausėsi užlaikę kvapą, veikiausiai laukdami, kol išleisiu imperatorišką rūstybę iš butelio ir pasmerksiu save kokiam nors liūdnam likimui. Sioneira tuo tarpu pasinaudojo diversija ir stovėjo visai šalia manęs, lengvais it pūkelis prisilietimais reikalaudama dėmesio. Balberinas laukė man iš dešinės, nežinodamas kur dėti akis ir galbūt šiek tiek išgąsdintas paliestos temos.
- Sprendžiant iš jų veidų, - parodžiau į Kanto kvintetą, - atrodo, jog šioje vietoje tuoj kažkas bus užmėtytas ugnies kamuoliais.
- Tai būtų barbariška, - meiliai nusišypsojo Anzu. - Svylančio kūno kvapas tokį dailų vakarą... ne, tikrai ne. Kodėl man tiesiog nesuteikus leidimo pasakyti apie mane viską, ką šiuo metu galvoji?
- Tikrai? - pastačiau ausis. Ji energingai palinksėjo. - Tu nori išgirsti apie save visą tiesą?
- Aš suprasiu, jei panorėsi laiku atsitraukti ir išvengti mano pykčio, - kurstė mane Anzu.
Tylėjau, žiūrėdamas jai į akis ir linksmai šypsodamasis.
Ar kas nors šioje vietoje dar prisiminė svarbiausius reikalus – tokius kaip mano atsakymas Tarybai, ar kad Sioneira jau buvo įsitvėrusi mano parankės?..
- Jis tik mėtytis žodžiais sugeba, - paniekinamai ištarė Iberijus Kantas.
Aleliuja! Aš tikrai dievinau šalutinius personažus, kurie įkišdavo savo liežuvį tarp girnapusių pačią pavojingiausią akimirką.
- Ei! Tu nors kartą mėginai TYČIA įžeisti ką nors iš imperatoriškosios šeimos, prieš tai juos įspėjęs? - nutryniau šypseną, dėbtelėdamas į jį.
- Ką?.. Ne! Žinoma, ne! - skubiai sureagavo Kantas, dirstelėdamas į abi sesutes.
- Tai jei neturi tiek drąsos, būk malonus, netrukdyk kitiems, - pamojau jam dingti. - Aš čia rimtai stengiuosi sugalvoti ką nors tikrai blogo, kas būtų tiesa...
Vienišas burtininkas ant sienos viršaus sukikeno pusbalsiu, atkreipdamas Lilės dėmesį. Sioneira kaipmat pasinaudojo proga – patraukė šydą į šalį ir žaismingai įsitvėrė dantukais mano ausies.
- Oi, ei... - pasistengiau išsivaduoti kuo atsargiau. Lilė grįžtelėjo atgal ir nutaisė nepatenkintą miną, įremdama ranką į šoną. Jau maniau, kad ji pasikvies savo sukubą atgal, tačiau kažkodėl delsė. Sioneira galop pati pamatė, kad yra stebima ir paleido mano ausį, nedrąsiai laižydamasi bei tikėdamasi pikto savo archonės įsakymo.
- Kodėl tau negrįžus pas savo šeimininkę? - atsargiai pasiūliau Sioneirai. - Ji neatrodo labai patenkinta tavimi...
- O ne, tegu lieka, - šaltai pratarė Lilė. - Tegu naudojasi proga – gal naktį bus ramesnė. Sioneira, gali jį suvilioti, leidžiu.
Demonė pagaliau metė visą vaidybą šalin ir murkdama prisiglaudė prie šono, šypsodamasi plačiausia šypsena.
- Ar mes nieko nepamirštame? - spragtelėjo pirštais Anzu. - Kažkas turėjo mane mirtinai įžeisti? Bus norinčių?
- Tu stora ir knarki naktį? - abejingai pasiūlė Lilė.
- Užsičiaupk, - atmetė Anzu. - Mane labiau domina Eriko nuomonė. Tu be vaizduotės.
- Kai ji taip daro, man iš tiesų sunku susikaupti, - prisipažinau, abiem rankomis prilaikydamas įsišėlusią Sioneirą. - Nebent jos šviesybė pasikviestų savo sevitą atgal...
- Ne, - Lilė irgi linksminosi, stebėdama mano kančias.
- Ei, Balberinai, gal tu nori ką nors bloga pasakyti? - pasiūliau savo naujam bičiuliui.
- Hm? - pabudo šis. Kadangi sukubas glaustėsi kitoje pusėje, Balbo nematė jos veido ir nejautė noro seilėtis. - A... ne! Aš ne... - užsikirto jis išsigandęs, neturėdamas kur dėti akių.
- Viskas gerai, nesijaudink, - nuraminau jį. - Mes dar turime penkis kitus drąsius burtininkus. Man atrodo, vienas iš jų kaip tik norėjo tarti vieną kitą žodį.
Dabar visų akys nukrypo į Iberijų Kantą.
- Palauk... Ar ne tu sakei, jog tavo tėvas yra Alifaro didvyris ir pats drąsiausias žmogus šiapus Maaro kalnų? - pasiteiravo Anzu.
- Tai... tai gryna tiesa! - išpūtė šis krūtinę.
- Taip pat girdėjau, jog tu ketini pralenkti savo tėvą tiek drąsa, tiek būsimais žygdarbiais, - tepė medumi Anzu. Keturi Kanto muškietininkai neramiai krustelėjo šiam už nugaros, pajutę galimus spąstus. Iberijus nusišypsojo merginai, nutaisydamas pergalingą miną.
- Pasistengsiu padaryti viską, ką sugebu, jūsų šviesybe, - nežymiai nusilenkė jis. Kantui akivaizdžiai patiko, kai visi kalbėjo apie svarbiausią dalyką pasaulyje – Iberijų Kantą.
- O, šaunumėlis! - suplojo katučių Anzu. - Dabar pasakyk apie mane ką nors tikrai bloga!
Akimirką pasijutau tikrai siurrealistiškai. Paskutinį kartą tokį jausmą man sukėlė keturios ekshibicionistės seserys, marširuodamos tarp svetainės ir galinio kiemo vienomis kelnaitėmis. Dabar šalies princesė reikalavo, kad ją išvadintų bjauriais žodžiais ir aš buvau dėl to kaltas...
Pasinaudojusi mano sutrikimu, Sioneira įveikė mano pasipriešinimą ir ėmė laižyti man kaklą.
- Pa... palauk... - sumikčiojo Iberijus, atkišdamas delnus ir traukdamasis atgal. - Bet aš...
- Hmm? Kas yra? - nekaltu balseliu pasiteiravo Anzu. - Pirmyn, aš klausau.
- Aš negaliu, aš... aš niekada negalvojau apie jus blogai! - sugalvojo jis. Melagis. Apie Anzu bet kas galėjo pagalvoti blogai, turėdamas nors kiek proto.
- Panašu, jog kažkam visgi stinga drąsos, - nusiminė princesė. Kantas net išraudo, žiopčiodamas it žuvis ant kranto.
- O jeigu taip, - spragtelėjo pirštais mergina. - Tu pasakai apie mane ką nors bloga, o aš prisiekiu, jog nesupyksiu ir nemėginsiu tau dėl to keršyti!
Kažkodėl nujaučiau, jog sau panašių lengvatų negausiu. Rimtai – Kantui nepaprastai sekėsi. Jo vietoje tikrai būčiau neišlaikęs ir suorganizavęs juodos tiesos akimirką.
- Aš manau, kad jūs e... esate labai... labai daili mergina, jūsų šviesybe, - suvapėjo jis, braukdamas prakaitą.
Ką, rimtai?
- Man atrodo, jam reikėjo pažadėti aukso medalį, - sumurmėjau. Anzu pradėjo juoktis. Net Sioneira trumpai sukikeno – tikriausiai tam, kad atkreiptų į save mano dėmesį, išdykėlė... Iberijus dėbtelėjo į mane neapykantos kupinu žvilgsniu, tada apsisuko ir sparčiu žingsniu patraukė šalin. Jo keturi draugai skubiai nusilenkė abiems sesutėms ir pasileido jam iš paskos, turbūt prisibijodami sulaukti savo „teisybės akimirkos“. Likome mudu su Balbo prieš septynias moteris.
- Tai buvo visai linksma, - laiminga markstėsi Anzu. - Erikai, ar tu man nieko neketini pasakyti?
- Taip... - pratariau, labiau galvodamas apie Sioneiros liežuvį ant savo kaklo. Man pasirodė, jog demonė ketino patenkinti save vien rūbų trinties dėka. - Sioneira... gal gali trumpam...
Ne, ji manęs visai nebeklausė. Lilė kreivai šyptelėjo, stebėdama savo nuo grandinės nutrūkusią sevitę.
Galop netekau kantrybės.
- Gerai. Atsiprašau kelioms akimirkoms, - kilstelėjau delną.
Pasisukęs į Sioneirą, viena ranka suėmiau skruostą ir užčiaupiau ją stipriu bučiniu, jausdamas sukubo gerklėje sukylantį murkimą. Kita ranka užčiuopiau suknios skilimą ties šlaunimis, įkišau delną po audiniu ir įvairavau pirštus į demonės tarpkojį, taip ir neaptikęs jokių kelnaičių. Sioneira krūptelėjo visu kūnu, nusitverdama mano kaklo bei klaidžiojančios rankos riešo. Jos įsidrąsinęs liežuvis bakstelėjo maniškį, tačiau intymiau susipažinti nespėjo. Pirštų galais brūkštelėjau jos drėgną lytį vos porą – trejetą kartų ir ji išrietė kaklą, nutraukdama bučinį, įtempdama raumenis bei išleisdama aukštą garsą. Po to dar vieną, jau daug garsesnį. Nuleidusi galvą dantimis įsikabino rūbo audinį ties petimi. Tada prisispaudė dar tvirčiau, virpėdama, giliai kvėpuodama bei inkšdama kas antrą iškvėpimą. Turėjau įtarimą, kad orgazmą ji nesunkiai būtų pasiekusi ir be mano pagalbos. Mano patirtis šiuo atveju buvo labai minimali – vos vienas metų senumo naktinis nuotykis su tokia pat nepatyrusia mergina ir beveik du šimtai gigabaitų pornografijos iš interneto. Daugmaž nutuokiau, kur atrasti svarbiausias vietas ir ko nedaryti, kad negaučiau nuo merginos į galvą.
Sioneira vis dar krūpčiojo ir murmėjo man į petį, neketindama paleisti. Nuvaliau pirštus į jos šlaunį, atsargiai apglėbiau per liemenį ir pradėjau glostyti plaukus, klausydamasis rimstančių murmesių. Jei demonė ir pajuto, ką nuo kitų pridengiau jos kūnu, tai buvo pakankamai išsekusi, kad tuo pasinaudotų. Lengviau atsidusau, galvodamas apie daugybos lentelę ir žvaigždynų konsteliacijas.
- Ar jis ką tik padėjo jai pirštais užkopti į žvaigždes?.. - išgirdau tyliai klausiančią vieną iš merginų. Žvilgtelėjęs pastebėjau, jog tiek abi seserys, tiek jų palyda žiūrėjo į Sioneirą ir mane išraudusios iki ausų galiukų. Ak, taip – Balbo irgi buvo stipriai raudonas. Jis nemirksėdamas žiūrėjo kažkur į sieną, lyg pametęs porą krumpliaračių.
- Anzu, - pašaukiau jaunesnę iš seserų, - Aš tikrai manau, kad tavo lūpos yra nuostabiausios šiame pasaulyje. Nė kiek neabejoju, kad nutvėrusi jomis didelę problemą, iščiulptum ją iki pat dugno be jokio vargo.
Tiek moteriška palyda, tiek abi sesutės susižvalgė nesupratusios. Viena ėmė vėsinti veidą delnu, tebežiūrėdama į sukubą. Sioneira nė nemurktelėjo, paskendusi savo palaimoje. Jai buvo tas pats, kiek žiūrovų matė jos orgazmą.
- Ką? - žioptelėjo Anzu po poros akimirkų
- Tu prašei pasakyti, ką apie tave galvoju, - priminiau.
- A... taip, bet...
Mus pertraukė griausmingas juokas nuo tvoros viršaus. Visai buvau pamiršęs apie vienišą svetimą burtininką, kuris dabar gulėjo išsitiesęs, laikydamasis už pilvo ir kvatodamas visa gerkle. Ot velnias – o aš tikėjausi, jog niekas nesupras, ką iš tiesų turėjau galvoje. Šis bičas galėjo sukelti man problemų.
- Oi nebegaliu! - raitėsi jis. - Jos lūpos... O dar maniau, kad jūs čia visi beviltiški ir nuobodūs!
- Kas čia juokingo? - neišlaikė Anzu, - ką Erikas tokio pasakė?! Kuo blogos mano lūpos?!
Užuot atsakęs, jis vėl susirietė iš juoko, tik šį kartą neapskaičiavo ir neišsilaikęs nuvirto nuo tvoros į kitą jos pusę.
- Ei, - sujudėjau. - Gal reiktų nueiti pažiūrėti, ar...
- Viskas jam gerai! - atsisuko į mane Anzu. - Ne pirmas kartas. Dabar malonėk paaiškinti, ką man pasakei!
- Ne ne, - papurčiau galvą. - Tavo noras buvo išgirsti iš manęs tai, ką apie tave galvoju. Mudu nesitarėme, kad turėsiu dar paaiškinti savo žodžius.
Anzu to nesitikėjo. Sukando dantis, šiek tiek apsiniaukdama, nužiūrinėdama mane nuo galvos iki kojų. Aš tebeglosčiau Sioneirą, kuri dabar atrodė nurimusi ir visiškai patenkinta.
- Sumanu, - Anzu veide ėmė žaisti lengva šypsena. - Gudru, Erikai. Nemanyk, kad aš tai pamiršiu.
- Tu vis dar gali pasiklausti to, kuris sėdėjo ant tvoros, - priminiau jai. - O jei nepavyks, tuomet pažadu, jog paaiškinsiu savo žodžius tą pačią dieną, kai mudu kartu išgersime už kokią nors bendrą pergalę.
- Kitaip tariant, man paprasčiau bus sugauti Raksį, - papurtė galvą princesė.
Šį kartą nieko jai neatsakiau, pajudindamas aptingusią Sioneirą.
- Tau metas grįžti pas savo šeimininkę, - sumurmėjau jai. - Man jau reikėtų eiti.
Sukubas saldžiai sumurkė, brūkštelėjo mano veidą nosimi, tada pasitaisė šydą ir pasuko atgal. Vis dar išraudusi, Lilė stebėjo lėtus, gracingus sevitės judesius, kol ši galop sustojo šeimininkei iš dešinės, atsilikusi per pusę žingsnio. Tada Sioneira padarė tai, ko nė už ką nesitikėjau – apkabino Lilę ir parėmė galvą ant jos peties. Mergina šiltai pažvelgė į mieguistą demonę, pirštų galais palietė jos viršugalvį.
- Dabar man aišku, jog tu tikrai patenkinta, - pakomentavo, mainais sulaukdama palaimingo murkimo.
- Eime, Balbo! - plekštelėjau delnu savo naujam bičiuliui į petį, sukdamas atgal į taką. Šis krūptelėjo ir sužiuro į mane nesuprasdamas. Po akimirkos prisivijo.
- Atleisk, aš tavo vardą sutrumpinau, - paaiškinau. - Tu nieko prieš, jei tave Balbo vadinsiu?
- Mane mama Balbiu visada vadino, - prisiminė jis.
- Hmm, - dirstelėjau į debesis. - Balbis... Tačiau Balbo kažkaip geriau skamba, tiesa?
- Tikrai? - susimąstė Balberinas. - Gal...
- Patikėk. Kai jie mūsų vardus rašys į metraščius, atrodys tikrai gerai.
- Tam pirmiausiai reiktų atlikti mažiausiai vieną žygdarbį, kad apie mus žmonės kalbėtų, - užsisvajojo jis. Taip, netgi neturtingų pirklių sūnūs svajojo apie didingus žygdarbius.
- Nesijaudink, - šyptelėjau jam. - Jau rytoj apie mus kalbės visi – ypač po to, ką iškrėtėm su princesėmis... - aš staiga sustojau prisiminęs. Agielė Daeva. Ji mane tikrai užmuš išgirdusi, ką iškrėčiau su princesėmis. Ypač su Sioneira. Tikėtis, jog viskas liks paslaptyje, buvo beprasmiška. Pasaulis gal ir buvo gražus, tačiau labai neteisingas. Atsidusau.
Galop abu nutarėme, kad dėl rytdienos žygio į mišką tiksliai sutarsime pamokų metu. Tada bus aišku, ką apie mane galvos Agielė. Mano archonė šiuo klausimu buvo kol kas nenuspėjama - pažinojau ją dar tik penkias ar šešias dienas. Galbūt man užteks paprašyti, kad tiesiog likčiau nekaltas?..
* * *
Pasiekęs keturių vartų sankryžą pastebėjau, jog šį kartą joje buvo praviri ne du, o trys vartai iš keturių. Vieneri vedė į pirmąjį vidinį kiemą, kuriame stovėjo kilmingų šeimų rezidencijos – tame tarpe ir Daevų. Man už nugaros liko antrasis - didysis kiemas su žemesnio rango šeimų rezidencijomis, tarnų namais, ūkiniais pastatais ir Arena. Vartai dešinėje pusėje vedė į pagrindinius Abrakso rūmus ir būdavo atidaromi per pietus. Man atrodė, jog jie niekada nebūdavo užrakinami. Tuo tarpu kairėje pusėje likę vartai turėjo vesti už Abrakso ribų. Jie ir buvo praviri, ko dar nė karto neteko matyti.
Kamuojamas smalsumo prisiartinau ir žvilgtelėjau. Už vartų prasidėjo akmenuota aikštelė, iš visų pusių apsupta paprastos, nenušienautos pievos. Iš šios vietos nevedė joks kelias. Šiek tiek toliau pieva virto krūmynais ir mišku, kuris tęsėsi palei Abrakso išorinę sieną į abi puses, kiek akys užmatė. Atrodė, jog pati akademija yra įkurta vidury milžiniškos proskynos. Kodėl tada šie vartai nebuvo saugomi? Bet koks užklydėlis galėjo patekti vidun net nepastebėtas.
Neišvydęs aplinkui nė vieno žmogaus, patraukiau palei aikštelės kraštą. Vienoje vietoje pastebėjau pramintą siaurą taką, vingiuojantį pieva link miško. Atrodė, kad juo itin dažnai naudojosi – žemė buvo kietai sutrypta.
Sudvejojau – eiti ar ne? Agielė laukė manęs sugrįžtančio aštuntą. Kai išsiskyrėme su Balberinu, jis patvirtino, kad dar turiu daugiau nei valandą.
Taip besvarstydamas nė nepajutau, kaip atsidūriau prie krūmų, o galop žengiau ir į mišką, sekdamas tą patį taką. Kai medžių lapijos susivėrė man virš galvos, stabtelėjau ir apsidairiau.
Miške taką įžiūrėti buvo nepalyginamai sunkiau. Žemė čia buvo kieta, akmenuota, beveik neužgožta žolėmis. Kai kur akį traukė pavieniai skurdūs krūmai. Beveik visą šviesą paglemžė storų kamienų bei riebių šakų prilaikoma tanki lapija. Medžiai čia augo masyvūs ir atstumai tarp jų atrodė labai dideli. Jeigu ne niauri prietema, šis miškas atrodytų it puikus parkas. Regis, kažkas galvojo panašiai kaip ir aš, jei pramynė puikiausią taką...
Pasiekęs tarp medžio šaknų įstrigusį stambų akmenį, sustojau ir įsiklausiau. Kažkas čia buvo ne taip. Šeštas ir septintas pojūčiai tyliai dzingsėjo virtualiais varpeliais, pranešdami apie išsigalvotą pavojų. Po akimirkos man dingtelėjo, jog keistas pasirodė mano paties elgesys. Vos išvydęs niaurią miško panoramą pajutau, jog man ji ne itin patinka, tačiau kažkodėl žingsniavau į priekį to nepaisydamas, tarsi kojos būtų galvojusios už mane. Dabar, kai stovėjau prie akmens ir tuo stebėjausi, vėl pajutau keistą trauką judėti į priekį, tolyn nuo akademijos.
Žengiau kelis žingsnius ir tuojau pat prisiverčiau sustoti. Keistasis pojūtis kaipmat prapuolė ir tuo pat metu išgirdau tylų juoką, pasklidusį aukštai medžių šakomis.
Nė nepajutau, kaip atsidūriau prie artimiausio kamieno, glausdamasis jo prieglobstyje.
- Jei tai buvo koks nors magiškas pokštas, tuomet visai nejuokinga! - garsiai pareiškiau, dairydamasis nematomo stebėtojo. Greičiausiai tai buvo kažkas iš Abrakso, nusprendęs pasilinksminti mano sąskaita. Agielė perspėjo, jog akademijoje buvo griežtai draudžiama naudoti burtus prieš bet kurį kitą žmogų ar gyvį, išskyrus oficialių dvikovų atvejus. Teoriškai, ten aš buvau saugus nuo bet kokio poveikio, tačiau šiuo atveju Abraksas liko man už nugaros. Šioje vietoje netgi nebegaliojo jokios kitos akademijos taisyklės. Blogai.
Į mano riksmą niekam neatsiliepus, luktelėjau kelias sekundes, stengdamasis nejudėti ir užfiksuoti bent menkiausią judesį. Siaubo filmuose prie medžių sustingusius žmones kas nors būtinai užklupdavo iš viršaus, be garso nusileidęs nuo šakos ar atsėlinęs pačiu kamienu. Aš pasistengiau aprėpti kuo platesnę panoramą, tačiau viskam yra ribos. Praėjus riebiai minutei, miške taip niekas ir nesujudėjo, o naujo poreikio judėti į priekį irgi nepajutau. Arba paslaptingasis miško draugas tykojo manęs taip pat kantriai, arba jau buvo dingęs savo keliais. Tada man dingtelėjo mintis – o jei jis arba ji patraukė atgal į Abraksą ir tiesiog užrakino sau už nugaros vartus? Kaip tada aš pats pakliūsiu į vidų?
Viskas – metas judėti. Jei miško bičiulis ir sugalvos naują pokštą, bent jau pamatysiu, iš kurios vietos burtai sklinda... jeigu iš viso juos pamatysiu. Tada ir sugalvosiu ką nors.
Šiek tiek pasilenkęs iššliaužiau iš už medžio. Vis dar neregėdamas jokių įtartinų judančių objektų, suradau artimiausius ženklus – šaknų apkabintą akmenį ir pavienius krūmus, kuriuos praėjau. Vis dar tylu-ramu. Jokia bėda nepasitiko nei pasiekus akmenį, nei praslinkus pro krūmus, už kurių vėl stabtelėjau, kad atsirinkčiau kelio ženklus. Ačiū dievui - šių beveik nebereikėjo, nes regėjau dienos šviesą toje vietoje, kur miškas perėjo į krūmynus. Atsitiesęs paspartinau žingsnį, trokšdamas kuo greičiau dingti iš šios vietos. Jei Balberinas turėjo galvoje būtent šį mišką, tuomet man tikrai reikėjo palaukti rytdienos – su vienu burtininku ir jo hibridiniu šerno-meškos sevitu galbūt nesijausiu taip nejaukiai...
Keistas garsas už nugaros privertė stryktelėti ir apsisukti. Atrodė, jog kažkur aukštai sugirgždėjo masyvi šaka, tačiau lapija nė nevirptelėjo, liūdni šešėliai neketino keistis. Velniop šešėlius, pagalvojau. Siaubo filmuose visokie lūzeriai būtent tada ir tampa lavonais, kai ima dairytis šešėlių, užuot atkakliai brovęsi į šviesą. Taigi – bėgte į šviesą. Tada pats užrakinsiu vartus, kad ponas pokštininkas pasėdėtų už jų visą naktį ir pagalvotų apie savo elgesį...
Tada ir pastebėjau judesį – kažkas juoda judėjo medžių šakomis, lygiai kaip ir aš skubėdamas Abrakso kryptimi. Ir jis jau buvo mane aplenkęs, pamažu taikydamasis į mano judėjimo trajektoriją. Akivaizdžiai protingas padaras.
Mano bėda buvo ta, kad juodo objekto dydis, lyginant su masyviomis medžių šakomis, visai nekėlė džiaugsmo. Jis buvo ne ką menkesnis už Balberino Jorgį.
Kai padaras pasiekė šakas, kurios kybojo tiesiai virš manęs laukiančio tako, turėjau sustoti. Naujas planas – grįžti atgal į mišką?..
Tai buvo pats blogiausias planas. Virš storos šakos pakibusi juoda masė veikiausiai žinojo šimtus būdų, kaip užvaikyti miške ratais bėgiojantį žmogų. Mano vienintelis kelias buvo tik tiesiai, pro krūmus į pievą ir per pievą link vartų – viliantis, jog šie vis dar bus praviri.
Kairėje pusėje augęs medis suteikė šiek tiek vilčių – jo šaknys buvo iškilusios į žemės paviršių ir aplink kamieną suformavusios masyvias arkas, po kuriomis greičiausiai buvo kur kas mažesnių plyšių. Jei tik man pavyktų...
Padaras akivaizdžiai neketino laukti, kol sugalvosiu planą. Jo kūnas sklandžiai siūbtelėjo nuo šakos žemyn, it koks milžiniškas rašalo lašas. Pasiekęs žemę, jis pakilo ant keturių kojų, galop daug geriau įžiūrimas pro krūmus prasibrovusioje šviesoje.
Tai buvo sumauta katė – arklio dydžio ir juoda it naktis, vien geltonos akys pavojingai žibėjo. Jeigu ji ir buvo kieno nors sevitas, tuomet tatuiruotės niekas nebūtų įžiūrėjęs ant tokio kailio ir man vargu ar vertėjo tikėtis, kad ji pažins mane kaip kolegą ar brolį.
Miške pasklidus itin žemam urzgimui, visi mano planai išlėkė iš galvos - sprukau it kiškis, tolyn nuo šviesos ir Abrakso. Sukandau dantis, kad širdis neišlėktų pro burną. Man už nugaros nuaidėjo pergalingas, duslus urgztelėjimas – padaras leido man šiek tiek pabėgėti, tada pradėjo persekiojimą. Tokią akimirką proto man užteko tik tiek, kad vengčiau tiesios trajektorijos. Lėkiau kaip įmanydamas greitai, nuo medžio link medžio, kad blogiausiu atveju galėčiau sužaisti gaudynes ratais aplink kamieną. Tik ar tokias laimėčiau?
Jei iš pradžių katė mane persekiojo visiškai be garso, tai dabar aiškiai girdėjau iš po milžiniškų letenų žyrančius smulkius akmenėlius bei pernykščius lapus. Garsas nė kiek nesilpo, ragindamas kilnoti pėdas dar greičiau. Ne, aš nebūčiau laimėjęs jokių gaudynių – nei ratais, nei tiesiai. Visa tai buvo žaidimas prieš lemtingą akimirką, kai aplink mano kaklą susivers svetimi dantys.
