Isteris (himnas)

Nūnai ateik, ugnie!
Nekantrūs esame
Regėti dieną,
O kai išbandymu
Apsunkę kẽliai,
Tepasijaučia miško kryksmas.
O mes giedame, nuo Indo
Tolių atžingsniavę ir
Nuo Alfėjo, seniai
Ieškome padorios lemties,
Tiktai suspurdus galima
Sau artimiausio stvertis
Tiesiai
Ir patekti į kitą pusę.
O šičia įsikurkime.
Kadangi upės žemę
Įdirba. Nes jei augalai žaliuoja
Ir eina pakrantyje
Vasarą gerti žvėrys,
Tenai eina ir žmonės.

O jįjį vadina Isteriu.
Grožybe gyvena. Kolonų lapija dega
Bei plazda. Laukinės jos stovi
Pakilios, tarpu viena kitos: viršum jų
Antrasis matas, išnyrąs
Iš uolos stogas. Tad nestebina
Manęs, kad jis
Heraklį į svečius pakvietęs -
Tolumoje žibąs - žemyn nuo Olimpo,
Šisai čia ieškotis šešėlio
Nuo karštojo Istmo atvyko,
Nes narsos buvo kupinos
Tenai jos, bet reikia - dėlei dvasių -
Ir vėsos. Todėl traukė tasai verčiau
Čion prie vandens šaltinio ir geltono kranto,
Viršuosna kvepiančio ir juodo
Nuo eglių miško, kurio gilumoje
Medžioklis noriai pasivaikšto
Vidudienį, ir augimą girdì
Sakuotuose medžiuose Isterio,

O šisai kone regis
Atgal bėgąs ir
Manau turbūt jį kylant
Iš Rytų.
Daug būtų
Ką apie tai ištarti. Ir kodėl jis prisišliejęs
Tiesiog prie kalnų? Kitasai,
Reinas, pro šalį
Nuplaukęs. Ne veltui plaukia
Sausynėje upės. O kaip? (Juk joms paskirta
Į kalbą ẽsti). Tereikia ženklo,
Nieko kito, aiškaus ir paprasto, kuriuo saulė
Bei mėnuo dvasion iškiltų, neatskiriami,
Bei nuvyktų, irgi - diena bei naktis, ir
Jaučiasi dangiškieji viens prie kito šiltai.
Todėl ir anieji
Aukščiausiąjį džiugina. Nes kaip gi jis
Nusileistų? Ir kaip Herta žali,
Jie - dangaus vaikai. Bet pernelyg kantrus
Man šisai atrodo, ne
Laisvas, ir kone pajuoktinas. Kadangi kai

Įsižiebti turi diena
Jaunumoje, kurioje pradeda
Augti, ten kitasai jau genąs
Aukštyn puošnumą ir lyg kumeliukas
Kremtąs žąslus, ir tolumoje girdi
Jo šurmulį vėjai,
Šisai gi romus;
Bet sẽrgi rankos raižiniais uolą
Ir vagomis žemę,
Šeimininko  reikia  buvimui;
O ką toji veikia, upė,
Nežino niekas.