Mielas eilėrašti, mes jau 5-eri metai kartu, o tu vis dar man patinki...

Kada likimo laikrodis sustos
Ir paskutinį dūžį atkartos
Likimo aidas kalnuose jausmų,
Kančios griaustinio griaunančiu trenksmu,

Pakils į orą tūkstančiai žuvėdrų,
Praplėš sparnais ir klyksmais dangų giedrą,
Prie jūros, ošiančios melodiją vilties,
Neliks nei lašo laimės... Nei smilties...

Kada galvosi, kad jau pabaiga,
Kad tavo sielos užversta knyga,
Tave - tartum sparnu – ranka paliesiu
Ir tavo kūną šiluma užliesiu.

Surinksiu laimę tau delnan po smiltį
Ir tavo akyse įžiebsiu viltį,
Vaivorykštę per jūrą tau nutiesiu
Ir sielos knygon iš eilės lapus sudėsiu...