Rašyk
Eilės (74592)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10547)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nubudusi apsilaižė. Nors gerklė buvo perdžiūvusi, bet vis tiek jautė Gelo kraujo skonį burnoje. Bjaurus. Šlykštus. Koktus kaip ir gmorgo. Argi ne šią smarvę pajuto Zikas, išgėręs sektos gėrimo arenoje, argi ne dėl jos puolė gentainį per išmėginimą? Vargšas medžiotojas, negalėjo atsispirti prigimčiai ir savigynos instinktui. Lygiai kaip negalėjo ir vilkai, kai puolė Gelą tądien, kai jos su Iglit jį išgelbėjo – Dano įpėdinis jiems buvo tapatus gmorgui, o neapykanta pastariesiems tapo Anukai daug akivaizdesnė, kai ji patyrė, ką reiškia būti baltųjų žmonių pavergtu vilku. Be valios, be laisvės, valdomu ir gainiojamu priešingai savai prigimčiai. Kaliniu savame kūne be teisės numirti.

Tysojo ant akmens. Gėlė visus sustingusius kaulus, tačiau kai pramerkusi akis pastebėjo vakarinės saulės atšvaitus ant uolos, užliejo jaukumas. Tarytum visą gyvenimą būtų gyvenusi tarp šių geltono granito sienų. Ola buvo pakankamai erdvi ir šilta. Iš garso ir kvapo galėjo spėti, kad kažkur gilumoje murma šilta versmė. Viskas ko reikia prieglobsčiui ir išsigelbėjimui, naujai pradžiai. Moteris mieguistai šyptelėjo puse lūpų ir, sklęsdama švelnioje erdvėje bei mėgaudamasi apėmusia ramybe, prisimerkė. Tyku, nė menkiausio krepštelėjimo, nė mažiausio judesio, tik per amžius sušilusios sienos atkartojančios ramų vandens raibuliavimą.

Bundant iš alpulio, ėmė grįžti ir prisiminimai ir suvokimas, jog šioje snaudulingoje idilėje kažko trūksta. Anuka uždėjo rankas ant pilvo ir laukė. Nieko. Nejautė nieko. Net kai kelis kartus perbraukė į prisilietimus niekas neatsiliepė.
– Mažyli?

Vakar, prieš prarandant sąmonę, spazmai buvo ryškūs ir stiprūs. Moteris neabejojo, jog netrukus prasidės gimdymas. Bet tuomet viskas aptemo ir ji nugrimzdo į tą plėšrūnišką, krauju paplūdusį sapną. Kiek išbuvo tokioje būklėje? Beveik parą?
– Mažuti, prašau...

Mėgino aptikti bent kokią užuominą, viltį, kažką, kas ją nuramintų, tačiau vietoje paguodos uoslę ėmė dirginti ore plevenantis sukrešėjusio kraujo kvapas, kuris tik dar labiau sugniuždė. Kurį laiką net negalėjo pajudėti bet pagaliau prisivertė: pasirėmė ant alkūnių ir grybštelėjo šlaunį. Sausa. Pasikėlė dar labiau ir pamėgino paliesti žemę tarp kojų. Taip pat nieko. Kraujas ne jos ir ne kūdikio. Tuomet iš kur tas kvapas? Negali būti, kad iš sapno – jautėsi visiškai budri, bet atsisėdus tik dar labiau įsitikino, jog neklysta. Žvilgsniu apibėgo olos kerteles ir nieko, išskyrus šešėlius nepastebėjo. Tik pilki ir melsvi pavėsiai. Tiesiai prieš ją, kaip ir įtarė, šlapia blizganti siena, matyt ten, grindyse – duburys, iš kurio veržiasi šilta versmė, o garas aptraukia šaltą akmenį blizgančiais vandens lašeliais. Erdvė priešais tikrai tuščia, o už jos... Pasuko galvą, bet ten buvo tik dar viena niša, dar vienas šešėlis. Pilkai melsvas, įtraukiantis ir paskandinantis gelmėje, bet jaukus ir šiltas. Anuka atsistojo keturpėsčia ir nuropojo link keisto kupsto. Neprireikė prisiartinti, kad suprastų: prisiglaudęs prie sienos gulėjo vilkas. Keisčiausios spalvos, kokią ji kada buvo mačiusi, primenančios audringą jūrą ir minkštais debesų kamuoliais apsitraukusį dangų prieš audrą. Ištiesė ranką ir palietė kailį. Pirštai čiuopė šilumą ir švelnumą, lyg būtų juos panardinusi į maloniai drungną vandenį. Prisilietus žvėris sujudėjo. Neatrodė, jog priešintųsi, o Anuką nepatirtas pojūtis tiesiog pakerėjo. Ji niekaip negalėjo atitraukti rankos, todėl prislinko arčiau ir atsirėmė į uolą. Pirštai patys nardė po aksominę miglą. Jausmas ramino, pačius baisiausius moters nuogąstavimus ir baimes, praradimo nuojautą, užklojo plevenančios užmaršties plunksnos.

Pati nežinojo, kiek laiko taip sėdėjo, kai vilkas pakėlė galvą ir padėjo ją moteriai ant kelių. Savo didžiulį snukį įrėmė į Anukos pilvą. Maloni iškvepiamo oro šiluma pasklido ant kūno. Būtų nežinia kiek taip rymojusi, bet pirštai užčiuopė kažką šalto. Iškilūs metaliniai apskritimai, įaugę į raumenis... Bematant prieš akis iškilo prisiminimas – jau buvo mačiusi tuos žėrinčius akmenis ant gmorgų vilkų kūnų:
– Tai tu pabėgai nuo tų tironų? Koks šaunuolis. Nagi stok, pasirodyk.

Žvėris tik gailiai unkštelėjo, atsiliepdamas į guvų raginimą.
– Kas tau? – Moters delnai slystelėjo per vilko kūną, ieškodami užuominos, dėl ko pilkasis toks vangus.

Netruko užčiuopti, iš kur tas ją išgąsdinęs kraujo kvapas: pilve aptiko nedidelę, tačiau gausiai kraujuojančią žaizdą. Pakraščiai apkrešėję, bet pjūvis neužsitraukęs, visai dar šviežias.
– Tai tu nukovei gmorgą, juk taip... Mačiau, tikrai šauniai jį sudorojai. Ir... Man labai gaila, gražuoli, bet aš negalėsiu tau padėti...

Vilkas užvertė galvą ir pažvelgė į moterį. Akyse – vandenynai, juoda įtraukianti gelmė, į kurią akimirksniu niurktelėjo moteris. Vanduo raibuliavo aplink. Iš pradžių juodas ir nepermatomas, vėliau kiek šviesesnis, žalsvai drumzlinas. Prieš akis prasklendė skaidri jūrinė medūza, savo ilgais čiuptuvais plevendama erdvėje, kuri vis skaidrėjo, šviesėjo, virš savęs jau matė purslotą vandens paviršių ir pagaliau išniro. Bangos plakėsi į lygią akmeninę sieną. Nė vienos iškyšos, nė vieno įtrūkimo. Lygu ir glotnu, lyg peiliu išpjauta. O po vandeniu akmuo apkibęs aštriomis kriauklėmis ir moliuskais, pjaunančiais srovės plakamą kūną.
– Nagi, duok ranką, – besišypsantis Velijos veidas aukštai ant luito viršaus ir ištiesta ranka.

Kai užsikabarojo, aplink buvo tuščia. Tik beribiai toliai melsvai žalsvo vandens ir pilkas krantas bei ore sklandantis aitrokas dumblių kvapas.

Ir kaip ji galėjo pamiršti šiuos kampuotus, lyg išdrožtus akmenis, besitęsiančius pakrante, o kartais ir laibais liežuviais nutįstančiais į gelmes? Milžiniškus luitus, suguldytus tiesiomis linijomis, be menkiausio vingio, ir smėlį, pustomą lygumomis, ir kopas, susikaupiančias prie gigantiškų, aštriai briaunuotų keterų, kur ne kur stirksančių iš pakrantės? Kada iš jos atminties išsitrynė nykų atšiaurumą suminkštinantys gubojų balti debesėliai, ir melsvos zundų žvaigždės, šiurkštų vėją išblaškantis žuvėdrų krykavimas? Vaizdai tokie savi ir pažįstami. Tai juk – namai. Todėl šie pajūrio tyrai ir nebaugina mergaitės, vaikui nepatinka tik iš vandens kyšantys akmeniniai aptrupėję dantys, kurie dviem juostomis brenda į bangas. Apaugę jūrų žolėmis ir kriauklelėmis, slepia savo pilkumą, tačiau ji žino, kad tai ne tikri akmenys, ne gamtos sutverti: per daug lygūs, per daug apvalūs, per daug vienodi. Todėl ji nusuka žvilgsnį į krantą, nori akimis sugrįžti į mišką, bujojantį už pajūrio kopų. Taip, tarp medžių, po samanomis, taip pat galima aptikti tokių pačių lygių akmenų kaip čia. Kai kurie jų yra daug kartų aukštesni už Anuką, bet jie skendi derlingoje žalumoje, todėl nėra tokie atšiaurūs, kaip šie, pakrantėje. Bet mergaitė žino, kad jai reikia prie jūros, ten kažkas laukia, kažkam reikia pagalbos. Vaikiškos basos pėdos pasileidžia per smėlį. Kojos klimpsta, bet smiltys šiltos, maloniai kutena. Daug smagiau, nei bėgti kietu nugludintu pakrantės akmeniu, besitęsiančiu į tolį, tačiau kaip tik ant jo pasuka Anuka. Jau netoli, už šios kopos bus Pilnaties Praraja – milžiniška apskrita kaip mėnulis duobė lygiomis stačiomis sienomis. Jos dugne prinešta smėlio ir pilna sutrūnijusių liekanų, aštrių atplaišų, vietomis auga skurdžios pušelės ar kėpso dantyti luitai, bet labiausiai vaikui nepatinka toje gelmėje ūžaujantys vėjai. Jie ten susisuka lizdus, o po to būriais kaukdami laksto aplink, žnaibydami veidą bei žerdami smiltis į akis.

Prie skardžio jau laukia Velija. Jos juodas kasas kelia iš Prarajos švilpiantys sūkuriai, bet aštriadantis vėjas nebaisus: vos įsisukęs į moters plaukus jis suminkštėja, ima šnarėti į kasas įpintais geltonais gintarais ir netikėtai sušyla.
– Neverk, mažyte, – atsisuka ir švelniai sako jai medžiotoja, pirštu braukdama per šlapius skruostus, – viskas bus gerai.
– Ar tau pavyko? – šniurkščia nosimi mergaitė.

Moteris lėtai atsiklaupia priešais Anuką ir patraukia plačią apykaklę. Po pilku jos rūbu, prie nuogos krūtinės glaudžiasi mažytis melsvas pūkų kamuolėlis.
– Nesuprantu, kaip tu ją išgirdai, – švelniai ištraukia žvėrelį ir pasideda sau ant kelių, – jei ne tu, ji būtų pražuvusi toje prarajoje.
– Ji pati mane pašaukė.
– Tikiu, mieloji, tikiu, – Velija viena ranka glosto jauniklį, o kita subjaurotą vaiko skruostą, – tu visada buvai ypatinga. Mano vilkų mergaitė.
– Ne vilkų – tavo, – vaikiškai patempia lūpą.
– Taip, tikrai. Mano. Mano vilkų mergaitė.

Gintarinėse moters akyse žybteli besileidžiančios saulės atšvaitai.
– Tik pažiūrėk, kokia tu suaugus. Stipri. Visada žinojau, kad su viskuo susidorosi... Atleisk, mieloji, kad nebuvau greta. O, kad žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau.
– Ir aš pasiilgau, – šnarpšteli Anuka, viena ranka braukdama per savo šlapią skruostą, o kita glostydama sužaloto žvėries galvą.
– Ji grįžo, kad tau grąžintų skolą.
– Kas?
– Šešėlių vilkė. Klausyk, ką ji tau sako.
– Ji nieko nesako, Velija. Gmorgas ją sužeidė. Ji miršta.
– Kaip gi nesako? – šypsosi moteris, – O tu atidžiau klausyk.
– Negaliu, kažkas labai garsiai dunda.
– Taip, išties. Klausyk to dundėjimo.
– Klausau, bet girdžiu vien tik dun-dun-dun-dun.
– Taip, tikrai taip.
– Bet kas tai?
– Gyvenimas.

Gerkle srūva saldi šiluma. Ji sklaidosi po kūną ir jis ima virpėti. Net pirštų galiukai dilgčioja nuo keistos jėgos, kuri kaupiasi visur. Atrodo, kad tuojau susprogs.

Anuka atplėšė akis:
– Ne!

Kruvinais pirštais laikė apkandžiotą žvėries širdį, o iš praplėštos krūtinės vis dar sunkėsi kraujas. Gražuolės vilkės sustingęs žvilgsnis spitrijo tiesiai į moterį. Ryjančią dar šiltą jos kūną. Pasišlykštėjo tuo reginiu, savimi, bet godulys aptemdė protą ir ji prarijo raumens likučius.
– Atsiprašau, atsiprašau, – vebleno sukniubus greta išdarkyto lavono, – nežinau, kas man pasidarė... Atleisk, meldžiu.

Vietoje atleidimo staiga kažkas lyg peiliu smeigė į pilvą. Dar ir dar kartą. Gimda susitraukė, tarp kojų klioktelėjo drėgmė.


----------------------

Jordanas Valantas sparčiu žingsniu traukė ilgu koridoriumi, dengtu skaidriu lenkto stiklo gaubtu, pro kurį matėsi rami jūra. Jei būtų bent keliais aukštais žemiau, galėtų paganyti akis po žaliuojančias terasas, tačiau skubėjo į Reprodukcijos Komiteto biurą, o šis padalinys mėgo būti aukštai. Visomis prasmėmis.
– O tu žudantis replikacijos cikle... ir kaip aš jiems tai pranešiu? Taip įeisiu ir pasakysiu „gerbiamieji, mūsų genetiškai modifikuoti organizmai pradėjo savarankiškai mąstyti ir pasikliaudami logika ne tik rado būdų, kaip apsisaugoti nuo derliaus surinkimo, bet dar sugebėjo nudaigoti Mikantą. “ Ir kodėl man taip „sekasi“...

Pagaliau pasiekė baltas duris su nurodytu biuro pavadinimu. Nors, geriau pagalvojus, lentelės paskirtis buvo sunkiai suvokiama, mat saloje nebuvo nė vieno, kuris atmintinai nežinotų kiekvieno užkaborio šiame plaukiojančiame rojuje. Bet ne. Dailiai graviruota iškaba išdidžiai skelbė, jog už durų „Reprodukcijos Komitetas“. Žinoma, kur gi dar jis galėtų būti.

Stengėsi kalbėti glaustai ir aiškiai. Nurodė visą užduoties vykdymo eigą o kadangi operatorius Darijus Klimas jau buvo pateikęs savąjį raportą (žinoma, neužmiršęs paminėti, jog a- primityvai pasirodė puikiai ir b- ankstyvo pavasario temperatūra yra per žema jungtims, todėl ateityje tokių operacijų geriau neplanuoti), komitetas jau buvo susidaręs bendrą įvykių vaizdą.
– O kaip dėl hibrido? – nekantravo profesorė Kamprada.
– Apgailestauju, tačiau į susitikimą su pakeistuoju išvykęs Mikantas negrįžo, – pranešdamas prastas naujienas, Valantas vengė žiūrėti į blyškius komiteto narių veidus ir šaltai mėlynas akis, todėl žvilgsnį įsmeigė į augalų kompoziciją ant sienos, atkakliai užstojamą styrančių taisyklingų baltų šukuosenų.
– Kaip tai?
– Pagal paskutinius persiųstus registratorių duomenis galime spėti, kad jį užpuolė. Šiuo metu į įvykio vietą kaip tik vyksta likvidavimo grupė.
– Reikia jį atkurti, vos susigrąžinsime genetinę medžiagą! – pagautas emocijų šūktelėjo profesorius Kochas, – Turime tiksliai žinoti, kas tai padarė. Neabejoju, kad tie mutantai! Aha, pagaliau prasiveržė jų prigimtis! Sakiau, kad taip nutiks, juk sakiau... Niekas manęs nenorėjo klausyti.
– Nesikarščiuokime. Gausime likvidavimo grupės raportą, įvertinsim situaciją, tada ir spręsime. Mikanto atkūrimas būtų kraštutinė priemonė: be nustatytos pertraukos tai būtų tiesiog kartos praradimas. Juk visiškai tikėtina, jog pavyks nustatyti įvykių seką pagal duomenis, kuriuos surinks tyrėjai.
– Bet, habilita Toyoda, situacija akivaizdžiai pasikeitė. Mes nebegalime vykdyti savo funkcijų, jei tai, ką pasakoja Valantas apims ir kitas fermas, mes nebegalėsime tęsti savo tyrimų, – mėgino prieštarauti vienas komiteto narių.
– Manau atėjo laikas atkurti Egoną, – ramiai atsakė habilita, šiuo metu vadovaujanti Komitetui.
– Taip, pritariu, – linktelėjo ir profesorė Kamprada, – juk būtent profesoriaus Egono mintis buvo fermas perkelti į natūralią aplinką, suteikti GMO‘rgams istoriją, legendas bei tikėjimą. Ši jo mintis pasiteisino ir ženkliai padidino produktyvumą, todėl nematau priežasčių nuogąstauti, kad jis nesusitvarkys su dabartine padėtimi. Be to, kiek žinau, jis numatė ir šitokį scenarijų, todėl tikiu, kad jam rengėsi. Egoną reikia atkurti. Vienareikšmiškai.
– Valantai, – komiteto habilita kreipėsi į mindžikuojantį operacijų vadovą, – jūsų paprašysime surinkti naują komandą. Privalome susigrąžinti hibridą, jis gyvybiškai svarbus tolimesniems mūsų tyrimams. Atidėkite visas kitas užduotis, dabar prioritetas – tas vaikas. Turime nustatyti, ar jis funkcionuojantis, ar vaisingas ir kokios tolimesnės kryžminimo perspektyvos.
– Nepatikėsiu, kol nepamatysiu, – blyškiu kumšteliu į stalą trinktelėjo Kochas, net baltų plaukų bokštas sulingavo, – ta genetinė košė, kurią taip išradingai sumaišė Egonas, niekada nepriartės prie mūsų. Išgryninimas ne-į-ma-no-mas! Mes tik švaistome laiką bei energiją. Bet jūs atsisakote tai matyti. Todėl nekantriai laukiu momento, kai jūs išvysite tą hibridą ir savomis akimis įsitikinsite, koks monstras gaunasi iš tokio rūšių maišymo. Jau regėjome pirmuosius Egono GMO‘rgų mutantus. Ir čia bus tik nevykęs tragedijos tęsinys.
– Profesoriau, – ištaikiusi progą į vyro monologą įsiterpė Kamprada, – leiskite jums priminti, kad, iš tų taip vadinamų „mutantų“, išgryninome dabartinį fermų kontingentą, kurio genetinis grynumas yra artimesnis mums, nei bet kuriai iš rūšių, buvusių genų donorų. 
– Vardan mokslo... devyniasdešimt aštuonių procentų sutapimas! Ir jūs tai laikote pasiekimu? Tai yra pasityčiojimas iš mūsų genetinio grynumo.
– Pažvelkite, kur tas grynumas mus atvedė!
– Gerai, gana, – Toyoda nutraukė beįsiplieskiantį, šimtus kartų girdėtą, ginčą, – kitame mūsų posėdyje, tikiuosi, jau dalyvaus profesorius Egonas, turėsime likvidavimo grupės raportą, o Jordanas bus grįžęs su hibridu. Ar jūsų užduotis jums visiškai aiški, Valantai?
– Taip, habilita Toyoda, – linktelėjo galva Jordanas ir su palengvėjimu pasuko link durų: geriau jau jis kausis su tais primityviais humanoidais, nei stoviniuos prieš šią dievus žaidžiančią šutvę.


----------------------

– Koks gražus tavo vaikas... – Velija pasilenkė ir pakuteno ant Anukos krūtinės gulinčio naujagimio nugarytę.
– Jam kažkas negerai.
– Kodėl taip kalbi? Rankytės, kojytės, viskas gražiausiai išsivystę. Nematau jokių trūkumų. Na gal tik akys. Bet jos – tėvo palikimas, nieko nepadarysi. Argi tau nepatinka?
– Ne, aš ne dėl akių. Jis nuostabus, tik... Kodėl jis nereaguoja? Kodėl nežinda? Tik mojuoja rankyte į tą kampą, – Anuka nusipurtė, pagalvojusi, kokią maitą paliko toje kertėje, – taip neturėtų būti.
– Nusiramink, viskas gerai. Jis tiesiog laukia.
– Laukia KO?

Juodaplaukė stryktelėjo ir grakščiai nusklendė prie išdorotos vilkės. Pasilenkusi kažko ieškojo, bet klajoklė neįstengė įžiūrėti. Tik kai moteris išsitiesė ir atsisuko, pamatė ant jos rankų mažą pūkų kamuoliuką.
– Štai – meiliai šypsojosi Velija, braukdama per švelnų melsvą kailiuką, – dabar viskas bus gerai.

Kai jauniklis atsidūrė greta berniuko, kūdikis pamataravęs ore ranka, grybštelėjo ir įsitvėrė į žvėrelio ausį. Užčiuopęs pilkąjį nurimo ir įsikniaubęs į motinos krūtį ėmė godžiai žįsti. Stebint naujagimį laikas slinko nepastebimai. Anukai rodėsi, jog galėtų visą begalybę stebėti negrabius mažylio judesiukus, sunkiai besisukančią šlapią galvelę ir klausyti pasitenkinimo kupino niurnėjimo. Net kai vaikas pasisotino ir užmigo čia pat, ant jos krūtinės, ji negalėjo atplėšti nuo jo akių. Buvo baisu nusisukti, vis kirbėjo mintis, kad jei tik ji praras budrumą, mažyliui kažkas nutiks, todėl atkakliai stebeilijo, vis švelniai paglostydama savo vaiką ar greta užmigusį vilkiuką.
– Ir kaip aš tavęs nepastebėjau..., – negalėjo suvokti Anuka, bet juk ir neieškojo, nė nepagalvojo atidžiau pasižvalgyti, ar už pilkosios vilkės kažkas nesislepia.

Netikėtai lauke kažkas subildėjo. Keli akmenėliai nusirito nuo olos. Moteris įsitempė ir baukščiai žvilgterėjo į greta pritūpusią Veliją.
– Viskas gerai, čia pagalba, – kaip visada su savo neblėstančia šypsena nuramino gimdyvę moteris ir pasuko galvą, skimbtelėdama kasose įpintais gintarėliais.

Vakaro prietemos pritemdytoje olos landoje šmėstelėjo siluetas. Iškart suprato, kad tai ne vilkas. Buvo panašesnis į žmogų, bet atėjūno kūną dengė kailis, kas iš pradžių suglumino, bet, nuo praėjimo dvelktelėjus vėjo gūsiui, viskas apsivertė aukštyn kojom:
– Jarai? – negalėjo savo pojūčiais patikėti klajoklė.
– Anuka, tu gyva... – pažįstamas sodrus balsas užliejo olą.
– Žinoma, aš gyva, tačiau kaip tu...? Aš juk mačiau... Tu panirai, Gelas šovė.
– Taiklus niekšas, – nors ir negalėjo įžiūrėti vyro veido, bet iš garso suprato, kad jis šypsosi, – galim sakyti, kad tai mane ir išgelbėjo.
– Kaip tai?
– Taikė į širdį. Tik mano širdis kitoje pusėje, – dabar jau nusikvatojo balsu.

Jaras prisiartino prie Anukos, nė nepažvelgęs į greta rymančią Veliją. Ši tik gūžtelėjo pečiais ir stryktelėjo link durų, metusi trumputį „palauksiu lauke“. Vyras suklupo prie gimdyvės ir švelniai uždėjo ranką ant miegančio mažylio.
– Ir vis dėlto į tave pataikė dvi strėlės, o tu čia, tiesiai prieš mane, negaliu suprasti, kaip taip įmanoma.
– Koja mane ištraukė iš vandens. O paskui žaizdas apsiuvo tvėriai. Žinai, skaudėjo...
– Tvėriai? Tu juk neturi tvėrių.
– Dar prieš kelis mėnulius Iglit man persiuvo vieną savo kapsulių. Ji turėjo dvi, o kai sužinojo, kad aš tokios neturiu – atidavė man vieną saviškių.
– Negaliu patikėti... Bet aš taip džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.
– Vis dar šiek tiek skauda, bet niekai.

Abu nutilo. Klajoklė matė, kaip prietemoje blizga vyro, žvelgiančio į kūdikį, akys.
– Tai...?
– Berniukas.
– Ar jis... ar jam viskas gerai?
– Taip, atrodo visiškai sveikas. Ir dar turi... hm... draugą?
– Tu apie vilkiuką?
– Na taip. Net žįsti nenorėjo, kol neįsitvėrė į jį.
– Tikrai?

Tėvai patenkinti žiūrėjo į savo miegantį mažylį. Abu apėmė neapsakomas palengvėjimas ir palaima. Jaras, pagautas emocijų, net sugriebė Anukos ranką ir priglaudė ją prie lūpų. Toks jo poelgis vienodai nustebino tiek jį patį, tiek moterį, tačiau apimti pačių šilčiausių jausmų tegalėjo iš to nusikvatoti.

Delno jis nepaleido.

Po kurio laiko klajoklė prisiminė savo sapną:
– Ar tu matei, kas nutiko Lorotai ir Gelui?
– Taip, Koja buvo netoliese, bet aš neleidau jai į tai veltis.
– Turėsime sugalvoti, kaip jiems padėti.
– Kam?
– Spiečiui. Lorotai.
– Anuka... Ji tave išvarė, niekino, įžeidinėjo ir tu vis tiek nori ją gelbėti? Kas tau yra?
– Nepyk, – šyptelėjo, – nieko negaliu su savimi padaryti. Be to juk labiausiai šioje istorijoje nukentės visiškai nekaltas vaikas. Toks pat mažas kaip ir mūsiškis.
– Net nelykink jų!
– Neširsk, jis nepasirinko, nei savo tėvo, nei motinos, o jei Gamta jam leidžia gyventi, vadinasi jis reikalingas
– Pakalbėsime apie tai vėliau. Dabar nenoriu galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kas yra čia ir dabar.
– Tu čia būsi visą naktį?
– Žinoma, kur kitur galėčiau būti, jei ne prie savo vaiko, – jis ir vėl šypsojosi. Kiek jie kalbėjo, jis vis negalėjo liautis tai daręs. Net pats medžiotojas negalėjo prisiminti, kad dar kada gyvenime būtų patyręs tiek džiaugsmo.


Moteris greičiausiai užmigo, nes kai atsimerkė, Jaras purtė ją už peties:
– Anuka, Anuka! Nubusk! Tu kraujuoji, čia labai daug kraujo...


----------------------

Ūktelėjus pelėda nusklendė į miško gilumą, pasislėpti nuo artėjančios rytmečio šviesos, kuri, persiritusi kalnagūbrį, sublizgo šerkšno kristalais ant pernykštės žolės stagarų ir pradėjusių pūti, susiglamžiusių lapų. Net uolas aptraukusios samanos kur ne kur blizgėjo tyru baltumu, kurio dar nespėjo nubraukti pro miglotą dangų mėginantis prasibrauti šaltas saulės diskas. Velija, prisiglaudusi prie didžiulio akmens luito svajingai stebėjo iš burnos virstančius garo kamuolius, kurie vis ištrūkdavo, moteriai mėginant atliepti į gyvybės pilną zylės čirpavimą.
– Juk jei būtumei žmogus, būtum per naktį gerokai sušalusi, ar ne? – iš olos galvą iškišo Anuka.

Velija tik šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais, žvilgsniu sekdama klajoklę.
– Kas tu?

Juodaplaukė patraukė rūbo rankogalį, atidengdama dilbį, ant kurio prilipęs, stačiai įaugęs, blausiai saulę atspindėjo geležinis akmenėlis su užgesusia raudona akele.
– Aš nesuprantu... Ką nori pasakyti?
– O kaip pati manai?
– Tu ta vilkė, kurią aš... Nužudžiau?
– Tai nebuvo tavo laisvas pasirinkimas, nesisielok. Aš šiek tiek tave stumtelėjau.
– Kodėl, kodėl taip pasielgei?
– Nes tai turėjo būti padaryta. Man buvo lemta padėti tavo vaikui ateiti į pasaulį. Tai ir padariau.

Anuka mindžikavo sutrikusi. Kažkas mirė, kad ji galėtų pagimdyti. Be to tas kažkas atrodė kaip ją užauginusi moteris, nors toji sakėsi esanti vilkė. Klajoklės mintyse buvo visiška painiava, o Velija, ar kas ji tokia bebūtų, neatrodė itin dėl to sunerimusi. Net priešingai: juodaplaukė užvertė galvą ir vėl švilptelėjo, atkartodama tik ką ankstyvo ryto tylą nuauksinusią zylės trelę. Jai puikiai pavyko pamėgdžioti paukštį.
– Bet kodėl tu atrodai kaip Velija? Nesuprantu... Negi nori pasakyti, kad tu, vilkė ir Velija esate viena?
– Bet argi tuo taip sunku patikėti?
– Tu mane auginai, kai buvau maža, aš puikiai pamenu. Bet niekada nemačiau tavęs vilko pavidalu. Kaip tai gali būti?
– Nes matai mano tikrąją prigimtį, mano esybę. Visada tik tai manyje regėjai.
– Tai tu mane auginai, ar šešėlių vilkė?
– Aš. Šešėlių vilkė. Argi svarbu?
– Ir... Kas toliau?
– Ratas sukasi. Naktis pasibaigia, – Velija mostelėjo link miško, – rytas, prasideda.
– Tai reiškia, kad vėl mane paliksi?
– Ne. Tikėjausi, kad šįkart eisi su manimi.
– Bet aš juk turiu sūnų. Negaliu niekur eiti. Kaip jis be manęs?
– Tu jo amžiaus nieko neturėjai. Tik vieną atsidavusią vilkę. Ir pažiūrėk, kur dabar esi.
– Kur dabar esu... – pakartojo susimąsčiusi, – esu atskirta nuo žmonių, išvaryta, mano gyvenimas praėjo vienišas.
– Bet tu esi kai ko naujo pradžia. Jėgos, kuri pajėgs priešintis, kuri padės išsilaisvinti. Tu pagimdei pirmąjį karį. Daugiau nė viena moteris nenešios tavo vardo, bet šimtai motinų su didžiausia pagarba bus vadinamos anuk.

Klajoklė nepatikliai žvilgterėjo į savo pašnekovę:
– Motinų?
– Taip, taip vadins moteris, kurios duos gyvybę šešėliams.
– Šešėliams? Ką nori pasakyti?
– Iš čia, kur aš esu, kai kurie dalykai matosi aiškiau. Kai tu galutinai nusimesi praeitį ir pati galėsi tai matyti. Pamatysi, kaip tavo sūnus pakeis pasaulio tvarką.
– Man nesvarbu pasaulis, man svarbu, ar jis augs laimingas.
– Jis augs mylimas.

Klajoklė pažvelgė į tamsią olą. Aiškiai matė gilumoje gulintį savo kūną ir virš jo palinkusį Jarą. Vyro lūpos krutėjo, bet ji nebegirdėjo tariamų žodžių.
– Aš noriu likti. Ar galiu?
– Gali. Viskas priklauso nuo tavo sprengimo. Bet žinok, kad jei buvai pašaukta, reiškia tau jau paskirtas naujas kelias. Likdama čia nieko nebepakeisi. Viskas, ką turėjai atlikti, jau atlikta.
– Bet aš negaliu jų apleisti.

Velija skėstelėjo rankomis.
– Na, jei apsigalvosi, tiesiog pasivyk, – tai tarusi moteris lengvai stryktelėjo ant nuvirtusio akmens luito, pasirengusi kopti į kalvą.
– Aš negalėsiu tavęs pasivyti...
– Nejaugi? Kodėl ne?
– Aš juk, – Anuka ištiesė kairiąją ranką, ketindama parodyti, kokia ji netobula, tačiau vietoje susiraukšlėjusios odos pamatė švelnų pilką kailį ir dailią letenėlę.
– Kas? Manei, kad tavo siela yra viena akimi akla ir kaire koja raiša?
– Aš kas? Vilkas?
– Kol kas viską matai taip, kaip tau lengviau priimti. Manosios dvasios kasų taip pat nepuošia gintarai. Geriau pagalvojus, abejoju, ar aš išvis turiu kasas. Bent šiame pavidale. Tačiau visa tai laikina. Kai būsi pasirengusi regėti tiesą – ji tau bus parodyta.
– Tai... kas toliau?
– Priklauso nuo tavo pasirinkimo.

Anuka dar kartą grįžtelėjo per petį. Jaras vis dar klūpojo prie moters kūno, glėby negrabiai supdamas tik ką prabudusį berniuką.




E  P  I  L  O  G  A  S




Lietūs lyja, žemė ošia,
Ji gyvybei lopšį ruošia.
Tai, kas mirė praeity,
Tuoj atgims naujam ryšy.

Pasirengę jūs ar ne,
Jie atsėlins paslapčia.
Neregės jų akys žvitrios,
Nepadės nei kojos miklios.
Tai kas buvo išnešiota,
Iškeliaus į jūros uolą.

Iltys aštrios, kailis pilkas,
Štai ateina gmorgo vilkas.

Klykaudami vaikai pažiro po aikštę priešais spiečių. Ilgakasis berniukas, iškėlęs išskėstus pirštus, vaizduojančius vilko letenas, nardė tarp besistumdančių ir lenktyniaujančių vaikų, kurie mėgino užimti po vieną dulkėse išbrėžtą apskritimą – „olą“. Trijulė vis dar zujo aplink sustingusius, saugų prieglobstį suradusius draugus, kai tarp mažųjų pasklido šnabždesys. Spygavimas slopo, nes visi daugiau bamblių grįžosi į keliu besiartinantį siluetą. Moteris su lanku ir prie šlaunies prisegtu peilio dėklu nebūtų nustebinusi mažųjų – taip atrodė visos spiečiaus medžiotojos, tačiau jų dėmesį patraukė ženklas, išdegintas netikėtai pasirodžiusiosios kaktoje. Tik mažiausia iš būrelio nesuprato, kas nutiko – ji nenutuokė simbolio reikšmės, už tai ją moteris tiesiog vaikiškai sudomino. Žvilgsnį traukė pasitikėjimą spinduliuojančios akys ir lūpų kampučiuose virpanti šypsena, bet labiausiai žavėjo ilgas neregėtas vėrinys, kadaruojantis ant atėjūnės kaklo: ryškiaspalvės paukščių plunksnelės, suvertos pakaitomis su barškančiais didžiųjų riešutų kevalais.
– Kas ten viduj? – susidomėjusi pypliukė jau ketino lėkti link atskalūnės, tačiau beregint buvo sučiupta vyresnės mergaitės, jau suvokiančios įdago kaktoje reikšmę.

Didesniųjų stumiami mažieji pasitraukė nuo aikštelės, tačiau visas būrys smalsumo kupinais veidais stebėjo, kaip moteris ramiai žengia link aulos. Pasiekusi vartus ji atsisuko ir pamojo ranka. Jauniausieji, kuriems ne tik patiko keistieji karoliai, bet ir veidas atrodė pažįstamas, nedvejodami mostelėjo, atsakydami į šį pasveikinimą.

Suaugusieji elgėsi panašiai: dar niekas nematė tokio įžūlaus atskalūno. Priesakai draudė su tokiais žmonėmis bendrauti, tačiau niekas nežinojo, kokia reakcija būtų tinkama tokio akiplėšiško įsiveržimo atveju. Ar turėtų jį pulti? Bet ar tai nebūtų išvarytojo egzistavimo patvirtinimas? Ar tai nebūtų laikoma uždraustu bendravimu? Sutrikę žmonės tik traukėsi iš kelio ir suko akis šalin. Medžiotojai iš padilbų stebėjo įsibrovėlę, kad spėtų pastebėti ir užkirsti kelią bet kokiems grėsmę galintiems sukelti atėjūnės veiksmams. Už tai Iglit visas šis pasimetimas akivaizdžiai džiugino. Moters šypsena su kiekvienu žingsniu darėsi vis platesnė, kol pagaliau, pasiekusi didįjį ugniakurą, ji sustojo ir apsisuko aplink, apžvelgdama visų, į pašalius susigrūdusių gyventojų, veidus.
– Tai ką, nežinot, ką su manimi daryti? Nėra nei sekto, nei Sembos, kurie galbūt galėtų susitvarkyti su tokia įsibrovėle? – Iglit balsas pergalingai aidėjo auloje, – Tai gal tuomet jūsų vyriausiais medžiotojas Gelas išdrįstų susitvarkyti su tokia nemalonia padėtimi? Oi, nereikia, tik nekalbėkit vieni per kitus... Ką? Ką sakot? Gelas žuvo? Jį sudraskė vilkai? Negali būti... Dėl ko, dėl ko jį puolė tie maitėdos? Ai tai jis su gmorgais susidėjo ir jus išdavė? Norėjo jiems atiduoti Motinėlės vaiką?

Spiečiaus gyventojų veidai ištįso. Vyriausiojo netektis juos sukrėtė. Tokiu metu, kai iš galingos bendruomenės tebuvo likę vos kelios saujelės, tai buvo ypatingai skaudus praradimas. Tačiau sugrįžusi Lorota tepasakė, kad juos užpuolė vilkai ir kad Gelas žuvo, ji nieko neminėjo apie gmorgus, tačiau iš sektos žodžių buvo akivaizdu, kad moteris ne šiaip sau aklai spėlioja, bet žino, ką kalba.
– Tai kur gi ta jūsų naujoji Motinėlė? Kodėl nepasirodo? Vis dar nesusitaikė su tuo, kad jos išrinktasis ne tik sudarė sandorį su mūsų didžiausiais priešais, bet ir savomis rankomis nužudė Ozą bei Sembą? Ką, jai nemalonu pripažinti, kad vyriausiąją tapo tik todėl, kad tas niekšas suvokė, jog Sembos taip lengvai nepastumdys ir nepalenks savo valiai? Taip taip, jūs teisingai išgirdote: Ozą nužudė Gelas, nes jos atsiminimuose slypėjo grėsmė jo planams užimti Dano vietą. O taip, tai tikrai kraupu, aš jums pritariu.

Žmonės žvilgčiojo vieni į kitus, mėgindami be žodžių išsiaiškinti, kaip reikėtų reaguoti į šiuos žodžius. Jie negalėjo nuspręsti, kas baisiau: sulaužyti įsakymą ir sureaguoti į atskalūno žodžius, ar praleisti pro ausis tai, kas jiems sakoma.
– Nagi, niekas nenori su manim dar paplepėti? O aš taip norėjau jus pradžiuginti. Žinote, turiu naujienų. Pasakyti? Tikrai norite žinoti? – sektą erzino toks bukas žmonių užsispyrimas, galintis jiems kainuoti gyvybę, bet nenorėjo, kad jie žinotų, jog vis dar jai rūpi, todėl mėgino tai paslėpti o kauke,  – Na gerai, jei jau taip prašote... Gmorgai grįžta. Jie už dienos kelio nuo čia. Šįkart jų gerokai daugiau, nes jie labai rimtai nusiteikę paimti tai, ko nepavyko paimti praeitą kartą. Taigi trumpai tariant, na ... Ryt ant šito spiečiaus degėsių galėsiu išsikepti stirnienos kepsnį. Tai laimingai jums likti, aš jau eisiu. Atskalūniški reikalai laukia.

Iglit apžvelgė visus ir lėtai patraukė link išėjimo. Kelioms akimirkoms jos ir Ziko žvilgsniai susidūrė. Vyras stovėjo atsirėmęs į savo ieties kotą ir stebėjo spektaklį su neperkandama išraiška veide. Jis nesuko akių šalin, atidžiai stebėjo moterį ir klausė kiekvieno jos žodžio. Sekta net sudvejojo, ar jis tik neperkando jos vaidybos ir nesuprato, kaip atstumtoji nerimauja dėl visų šių žmonių, kurie vis dar tiki Pirmųjų mokymu, kurie bijo pasielgti kitaip, nei elgėsi per amžius, kuriuos taip baugina naujovės, kad jie verčiau mirs, nei kažką pakeis. Akimirką Iglit net tikėjo, jog Zikas peržengs tą ribą ir sulaužys priesaką nebendrauti su atskalūnu, įsmeigus akis į naujojo spiečiaus vyriausiojo lūpas ji laukė bent menkiausio žodelio, tačiau penkiadantis išliko nebylus.
– Ach taip, vos neužmiršau. Noriu pabrėžti, kad niekam jūsų likimas nerūpi, o už šią informaciją ir galimybę išsigelbėti galite dėkoti Anukai. Tai ji pasirūpino, kad nebūtumėte užklupti nepasirengę. Vien dėl jos mes net pasirengę jus paslėpti, bet jei ir toliau būsite tokie „kalbūs“, bus sunku suderinti veiksmus, tad kol kas... Likit sveiki.

Iglit jau buvo prie durų, kai ją sulaikė kažkokia nematoma ranka. Keletą akimirkų moteris pastovėjo nunarinusi galvą, o kai ją pakėlė, veide nebuvo nei šešėlio to liūdesio, kurį ji tik ką nuginė šalin. Nusiraminusi moteris apžvelgė vaikus ir mirktelėjo mergaitei, kurios dėmesį buvo patraukęs spalvingasis vėrinys. Pastebėjusi, kaip žiba mažosios akys, nusinėrė karolius ir ištiesė juos link padaužų būrelio:
– Nagi, kas man greitai pasakys, kur reikia slėptis, kai ateina gmorgo vilkas? M?

Sutrikę vaikai žvalgėsi tarpusavyje, metė kelis žvilgsnius į suaugusiuosius, bet nė vienas nedrįso pirmasis prabilti į atskalūnę. Sąmyšis užtruko, kol sekta nepajudino rankos ir neprivertė vėrinio žaismingai subarškėti:
– Į olą! Į olą! Reikia bėgti į olą! – iš nekantrumo net pašoko mažiausioji.
– Tai va taip ir darykit, – slėpdama veidą per petį mestelėjo Iglit ir, švystelėjusi žadėtąją dovaną vaikui, nužingsniavo keliu, daugiau nebeatsigręždama į sutrikusių žmonių būrį.
2015-10-21 15:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-30 01:11
St Sebastianas
Patikslinu dėl aplinkinio pasaulio. Neturiu omenyje, kad reikia prikaišioti nugriuvusių dangoraižių. Manau, kad reikėtų kad ir kelis prisiminimus apie kelionę įmesti. Kažką apie gamtą, gal net elementarią keliautojo buitį. Visą tai gali padėti suvokti pasaulio struktūrą, technologinį lygį ir pan.

Ar tikrai reikėjo trikampio Iglit - Jaras - Anuka? Kažkaip silpnai suręstas jis man pasirodė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-29 03:53
St Sebastianas
Jei bendrai, kūrinys paliko teigiamą įspūdį, tačiau skaitytojas turi mėgti pažintinius skaitalus, nes kitaip nesusidomės. Sukurtas pasaulis uždeda labai riebų pliusą žiūrint iš mano pozicijų.

Pagrindinė blogybė: daug naudingos informacijos numetama pačioje pabaigoje ir tas informacijos pateikimas yra nelabai subtilus. Dalį informacijos galima pateikti per prisiminimus, na tarkime Anuka kažką stebi ir prisimena kažką iš savo praeities. Čia tinka ir vaikystei ir kitų spiečių lankymui. Na, gal net gali suteikti nuojautą apie pasaulio struktūrą: "Aname spiečiuje buvo tokia Larata, papinga mėlynakė apaugusi vilko kailiu, su dviem antenomis styrančiomis iš šnervių, žnyplėmis vietoje pirštų, kojomis su kanopomis. Ji, kaip ir Lorota sukosi apie motinėlę, svaigdama josios vietą užimti ir kartais kokią intrigą susukdavo." Visokias mistikas, ypač pirmuosiuose skyriuose galima kišti į sapnus. Na, tarkime Anuka sapnuoja, kad vaikosi kokius triušius ar dar ką nors skanaus. Čia pat galima ir Velija pakaišioti: "Velija pažvelgė į akis ir tarė: "Naudokis Jėga, jaunoji Anuka!" Anuka prabudo prisimindama keistą sapną. Su nauju ryžtu ji pažvelgė į sloiniko dangtelį. Tvirtai sučiupusi ir panaudojusi dviejų šimtų kiloniutonų jėga pagaliau jį nulupo. "Velnias, dangtelis atsukamas buvo..." - pagalvojo Anuka. "Velnias, visas džedajiškas mokymas perniek..." - pagalvojo Velija."


Pozicijas iš kurių stebimas pasaulis galima pakaitalioti ir dažniau. Nebūtinai sekant iš svarbaus personažo pozicijų. Tarkime tos peštynės dėl dantų galėjo būti stebimos ir paprasto žiūrovo akimis. Tuomet būtų suprantama kodėl sekamas tik vienas iš kovotojų, galima pateikti Dano emocijas ir neverbalinę kalbą. Tai galėjo būti ir tas pats Bobas, kurio skladuke daržovės puvo.

Galbūt dar norėčiau pamatyti pasaulio už spiečiaus ribų. Na, pabaigoje lyg ir pamatome senojo pasaulio griuvėsių, bet tos aplinkos galėtų būti ir daugiau.

Kažkurioje dalyje paminima, kad pagal sektų rašmenis gmorgai mušėsi su žmonėmis ir pralaimėjo. Čia šiaip vietinė legenda, ar vis dėl to realų pagrindą turinti istorija?

Manau dar prie kažko prisikabinsiu, kai mintys apie kūrinį labiau susigulės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-29 15:57
Lengvai
Matai, pabaiga kaipo tokia, kokia ji yra, man netrukdo, trukdo sąryšio nebuvimas su ankstesnėmis dalimis, daugiausia dėl Velijos. Mano nuomone, Velijos personažas yra vykęs ir geras, bet jo reikia nuo pat pirmos/antros dallies.

Anukai man truko žmogiškumo, prisiminimų, emocijų, pamąstymų. Manau, kad Velija tau gali labai puikiai padėti sukurti pilnesnį Anukos vaizdą: kaip ji augo, kaip sielojosi, kai ši dingo, kaip pirmą kartą atėjo į spiečių ir tt. Dabar Anuka yra kiek pakibusi, taip, pagrindinis personažas, bet neišbaigtas. Ir be to, kur dingo tas vilkiukas, kurį išelbėti Anuka padėjo (jeigu aš teisingai supratau jos prisiminimus)?

Beje, epizodas su širdimi man visai nepasirodė per daug grubus ar atgrasantis, kad žinotum, jog yra ir kitaip manančių =]

O dėl intrigos, mano akmis žiūrint, gali padėti trys dalykai. Pirma, artimesnis skaitytojui ir išsamesnis Anukos paveikslas, kad išties rūpėtų jos likimas. Antra, daugiau žinių apie gmorgus nuo kūrinio vidurio, o ne įmesti juos taip, kaip yra dabar - iš karto. Trečia, palikti Veliją, šešėlių vilkę, šiek tiek mistifikuoti visą veiksmą, duoti skaitytojui užuominų ir apie kitą egzistencinę plokštumą. Šiuo atveju, vienintelės nedidelės intrigos buvo spiečiaus viduje: Lorota ir Gelas, that's all, o juk tavo pasaulis - daug platesnis.

Su primityvais dabar aišku, bet iš kūrinio pati niekaip negalėjau atsekti, kas ir kodėl.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-29 14:32
pikta kaip širšė
Šita visa istorija gimė nuo moters, žindančios vilkiuką ir glaudžiančios prie savęs savo kūdikį, vaizdinio. Moters, kuri pamaitinusi žvėrį, sukuria ryšį tarp dviejų naujagimių, taip atverdama kalią į naują sąjungą.
Taigi aš žinojau, kuo baigsis šis pasakojimas dar nepradėjusi jo rašyti.

Ir vis dėlto, esi šiek tiek teisi, Lengvai. Artėdama prie pabaigos pradėjau mąstyti, ką reikia keisti ir kaip pagyvinti Anuką, kad ji taptų patrauklesnė. Pradėjau galvoti apie jos istoriją, kuri galėtų papildyti jau parašytą tekstą ir kažkuriuo metu atsirado Velija. Pamaniau, kad įterpsiu ją pabaigoje, nes vis tiek taisydama tekstą šį personažą naudosiu, taigi kaip ir ok., tačiau dabar matau, kad buvo klaida pabaigoje įmesti naują veikėją ir dar tokį komplikuotą kaip Velija. Tiesą pasakius, perskaičius visus komentarus, išvis abejoju, ar naudoti tokį sutvėrimą, kaip šešėlių vilko dvasia moters pavidalu. Nežinau, ar sugebėsiu tai paaiškinti taip, kad skaitytojas suprastų, taigi Velijos likimas (kaip personažo) dabar pakibo „ant klaustuko“.
Tiesa ir dėl Anukos išėjimo epizodo – tai buvo tokia idėja fix. Pasirodė, kad tai bus pakankamai gražus ir sklandus užbaigimas: aš vis nesugebu teisingai įvertinti to, kiek informacijos, kurią aš mėginau perduoti, priėmė skaitytojas ir kaip ją įsisavino... Man viskas taip aišku atrodė... (čia liūdnai šypsausi į ūsą).

Dėl Jaro pastaba visiškai teisinga, priimu.

Gmorgai pagauna vilkus ir juos „prijungia“ savo valdymui. Gmorgai joja vilkais. Spiečių žmonės (vaikai ir motinos) grobiami tam, kad gmorgai galėtų atlikti vaisingumo, genetinius ir visokius kitokius bandymus, kurių finalinis tikslas yra atkurti pačių gmorgų gebėjimą daugintis savarankiškai.


Šiame etape mane neramina tavo pasakymas, kad nebuvo sukurta intriga ir kad Anuka nesukuria ryšio su skaitytoju – bėda, nes nežinau, kaip šias klaidas taisyti. Gal gali patikslinti, ko trūksta, kad ta intriga atsirastų? Kaip tu pati įsivaizdavai, kad turėtų baigtis?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-29 14:01
Lengvai
Perskaičiau tavo pirmą atsakymą Sportbačiui, norėčiau pridurti, kad man irgi labai pritrūko žmonių aprašymų, kalbai apie antenas - lyg kažkas kažkur ir buvo minėta, bet taip neaiškiai, kad visai neatkreipiau dėmesio. Ok, vilko genas yra aiškiau suprantamas, bet apskritai būtų gerai gauti išsamesnį žmonių išvaizdos aprašymą.

Plius, man dar pritrūko paaiškinimų apie gmorgų ginklus ir primityvus. Ar aš teisingai supratau, gmorgai pagauna žmones (šiuo atveju gorgai - baltieji klonai, žmonės - spiečiaus gyventojai), užsaodina juos ant vilkų, integruoja kažką į jų (žmonių) smegenis ir šie paklusta gmorgams mūšiuose, teisingai???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-29 13:51
Lengvai
Spora, o tu iš karto žinojai, kuo viskas pasibaigs? Jeigu žinojai, labai keistai pasirinkai kelią, kuriuo vedei skaitytoją iki čia. Jis per ilgas ir nuobodus. Nebuvo iki galo sukurta intriga, net Anuka - pagrindinė veikėja per daug emociškai prie savęs nepririšo, o turėjo.

Be to, šioje dalyje atsiranda Velija - Šešėlių vilkė, atsiranda visokie antgamtiniai reiškiniai, prisiminimai iš Anukos vaiystės, pranašavimai į ateitį... Kodėl jokių užuominų į tai nebuvo ankstensėse dalyse? Būčiau norėjusi paskaityti apie Anukos vaikystę su Velija, kur ji vėliau dingo, kažkokių užuominų apie šešėlius, vilkus ir taip toliau.

Paskutinės dvi dalys yra kiek iškritusios iš konteksto, ypatingai pati paskutinė. Atrodo, lyg autorė sugalvotų kūrinį užbaigti, tada pagalvotų, kaip ir nuspręstų, kad aj, tegu ateina Šešėlių Vilkė ir papasakoja apie ateitį Anukai. Taip atrodo.

Aš čia, žinoma, pabėriau kritikos, bet iš esmės šita dalis nėra bloga. Tik nesiriša su ankstesne istorija, štai kur didžiausias minusas.

Na, vertinant visa įdėtą darbą ir turimą medžiagą, iš kurios galima padaryti puikų kūrinį rašau 5 ir sakau bravo, man pačiai niekaip nepavyksta sukurti kažkątokio ilgo.

p.a. Jaras, kodėl jis pasidarė toks kalbus ir žmogiškas? Dėl Iglit? Manau, visgi per greitai tokia metamorfozė, manęs neįtikino.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-26 12:29
pikta kaip širšė
Keli atsakymai Andrėnui:
- Anuka apie savo nėštumą sužino gerokai anksčiau. Jei peržvelgtumėte, ją pykina po pirmojo spiečiaus puolimo ir prieš susitinkant su Jonu (kai ji raita ant Kojos stebi, kaip vilkė doroja pelėną). Taigi ji žino ir nutuokia, tačiau aš sąmoningai to nepasakiau tiesiogiai. „Taupiau“ efektą.
- Vilkės širdį pasirinkau sąmoningai. Norėjau bjaurios scenos, o ne elegantiško gyvybės perkėlimo (buvo variantas su plevenančia liepsnele, kuri persikelia iš žvėries į moters pilvą, bet ... saldoka pasirodė). Be to niekur nepasakyta, kad ji tą širdį išplėšia plikomis rankomis.
- Dėl GMO – taip, abi žmonių rasės (pavadinkime taip) yra genetiškai modifikuotos, tačiau prie vilkų niekas nelindo ir jų pokyčiai (ūgis) yra tiesiog evoliucijos išdava.
- 2 proc genetinį skirtumą parsirinkau būtent dėl žmogaus ir šimpanzės skirtumo. Man jis pasirodė kaip tik toks: pakankamai didelis. Bet gal tu ir teisus, gal reiktų sumažinti kokiu 0,7 proc., kad nebūtų įspūdžio, jog jie yra išvis ne žmonės.
- Apie genetinius kokteilius turbūt reiktų konsultuotis su kokiu genetiku, bet mano manymas nebuvo toks, kad kažkas yra žmogus-vilkas, kažkas žmogus-vabalas. Jie visi turi tiek vilko, tiek vabalo, tiek žuvies (tiek dar bala žino ko) genų. Vieni buvo skirti pagerinti naujų žmonių ištvermę, kiti – regėjimą, treti – jėgą ir tt. Taigi čia nėra atskiros rūšys, tiesiog kai kurie individai su laiku ėmė linkti į vieną iš savo genetinių protėvių, pas juos ėmė ryškėti tik vilkui ar tik vabalui (žuviai ar pan) būdingi bruožai. Be to yra pasakyta, kad pirmieji šio maišymo atstovai buvo tikri monstrai. Taip pat spiečiai akivaizdžiai turi problemų su vaisingumu, kas yra to „kokteilio“ išdava.
- Šioje istorijos vietoje nėra numatyto susidūrimo su gmorgais ir jokio "final combat". Suprantu, kad tai gal nuvilia dalį skaitytojų, tačiau šiuo metu nejaučiu logikos sustatyti juos mūšiui
- Gal aš per daug sau nuolaidžiauju ir reiktų daugiau klausyti, ką sako skaitytojai, tačiau man patinka gyvenimiškos istorijos. O tai reiškia, kad kartais žmonės miršta pačiu netinkamiausiu laiku, arba yra netobuli, arba jiems kažkas nepavyksta ir jie nėra herojai, todėl man Anukos istorija atrodo pakankamai išpildyta ir visiškai nebijau tęsinio perkelti į vaikus. Žinau, kad tai bus nauja istorija ir naujas darbas, bet gal kada prisėsiu prie jo su nauju įkvėpimu ;-)


Katinukai, šiuo atveju tu esi suinteresuota šalis, nes jau senokai sakei, kad nemyli spiečiaus ir viskas dėl to ok., tikiu, kad tai neveikia tavo objektyvumo, bet vis tiek dar nesu pasirengusi visiškai su šiuo tekstu atsisveikinti. Nesakau, kad rašysiu jam priešistorę ar kažką panašaus. Viską, ką čia parašiau apie pasaulio istoriją jokiais būdais nebuvo planuojama paversti dar vienu tekstu. Tai turėjo būti pagrindas šiai istorijai ir labai tikėjausi, kad bent jau pagrindines tendencijas paveiks atskleisti (kai ką pavyko, kažko – ne), bet dėl to dar vienos priešistorės neketinu rašyti. Artimiausiuose planuose yra sutvarkyti šitą tekstą. Iš jūsų išsakytų nuomonių pasirengiau tokį grubų sąrašiuką:
1. Parašyti naują pradžią, pageidautina, kad joje figūruotų gmorgai (jau turiu preliminarų variantą);
2. Patikslinti spiečiaus žmonių išvaizdos aprašymą;
3. Išplėsti baltųjų žmonių (gmorgų) aprašymą, kad neliktų neaiškumo, kas ten tais vilkais jodinėja ir kodėl jie nematomi bei kuo jie skiriasi nuo spiečiaus žmonių, kokie jų apsilankymų tikslai;
4. Paryškinti Anukos personažą (čia iš ankstesnių komentarų);
5. Perrašyti pabaigą (atsisakyti Velijos dalyvavimo?).

O šiaip kiekviena istorija yra kažko kito priešistorė. Net Pelenės pasaka, kuri baigiasi „jie gyveno ilgai ir laimingai“ iš tiesų taip nesibaigia ir ją galimą būtų laikyti kažkokio kito pasakojimo pradžia ;-)

Ir ačiū visiems už sveikinimus ;-) Kaip smagu turėti tokią šaunią palaikymo komandą! Nemoku apsakyti ;-)

O džiaugsmas jau praėjo, gal dėl to, kad tortuko nebuvo... Dabar atsirado kažkokia tuštuma ir niekaip nesugalvoju, kuo ją užpildyti. Na nieko, kažką sumąstysiu. Anksčiau ar vėliau ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-25 12:55
Aurimaz
Kažkaip pamiršau pasveikinti su pabaiga. Svarbus įvykis rašytojo gyvenime. Aš paprastai tokia proga tortuką perku. Tu irgi pasilepink, įsidėmėk jausmą - kitą kartą turėsi dėl ko siekti kito kūrinio pabaigos, net jei mes, padlos, iš paskutiniųjų stengsimės priversti mesti ir griebtis kažko naujo, mau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-24 21:34
Andrėnas
Visų pirma - sveikinimai pabaigus! Gera, bloga ar vidutiniška, bet pabaiga visada yra šventė. Plok sau per petį, girkis aplinkiniams ir vaikščiok plačiai išsišiepus!

Kolegos rašykai prikomentavo daug ir prasmingai, tad nemanau, jog pateiksiu kažką labai naujo. Pora smulkmenų apie šį skyrių konkrečiai: Anuka 15-to skyriaus pabaigoje tik sužino, kad laukiasi, iš karto po to išneša kudašių, bėga bėga bėga ir trach-babach pagimdo? Kažkaip matematika nesueina... Antras dalykas - vilkės širdis. Viena, tai skamba netikroviškai (plikomis rankomis išlupti širdį??), antra - grubu. Alegorija gera, bet manau yra subtilesnių "gyvybė už gyvybę" variantų: pvz. "užstojo nuo šalčio" ar "pagirdė savu krauju".

Visumoje apie kūrinį nuomonė gera, skaitėsi lengvai ir buvo įdomu. Ten vieną kitą dalyką pakrapštyti reikėtų, bet vėlgi – čia juk ne paskutinė versija, nepriimk kaip priekaišto. Tik pati pabaiga nepatenkino lūkesčių. Pirma mintis perskaičius: čia kas, pabaiga??? O kur veiksmas? Nieko keisto - kai tik atskleidei "išorinio" pasaulio faktą, tavo kūrinys žanro prasme stojo šalia Sportbačio minėtų "Non-stop", "Belaisvė Visata" ir t.t. Jei atidžiai pastudijuosi minėtuosius romanus, pamatysi, kad kūrinio pradžia (nuo 1/3 iki 2/3) yra vienaip ar kitaip motyvuoto protagonisto bandymai pažeisti nusistovėjusią tvarką "apriboto" pasaulio rėmuose. Po to seka netikroji kulminacija: išsiveržimas į "platųjį" pasaulį, ir tik tada prasideda tikroji kova. "Spiečius" puikiai seka išmintu takeliu iki netikrosios kulminacijos, o tada užbuksuoja. Variantas tiesiog pavadinti visą kūrinį "Dalis Nr. 1" ir tęsti su vaikais yra įmanomas, bet nedėkingas. Turėsi pristatinėti visiškai naujus personažus, kurti jiems motyvacijas, kai tuo tarpu senieji vis dar "kabo" nepabaigę savo kelio. Manau praverstų ištempti 17-tą dalį į dar bent 3-4 dalis, kuriose Anuka ir Co. gelbsti kolektyvinę spiečiaus subinę ir įstato ragus gmorgams (arba patys papuola ant iešmo – čia jau kaip autorės fantazija neš).

P.S. Kad jau prabilome apie gmorgus. Man skaitant visą laiką išliko lengvas neaiškumas, kas tie gmorgai - biorobotai, jojantys vilkais, patys vilkai ar dar kažkokie superduper ateiviai? Reiktų pašlifuoti. Be to, griežtai žiūrint, visi tavo pasaulio gyventojai (ir vilkai, ir spiečiaus gyventojai) yra GMO.

P.P.S. Gykų kampelis:
- Kadangi šimpanzės genai nuo mūsiškių skiriasi mažiau nei 2%, gmorgo šūksnis apie 98% tapatumą skamba nelabai įtikinamai.
- Klonavimo nepakanka praktiniam nemirtingumui - reikia dar ir sąmonės išsaugojimo/perrašymo (ko pasekoje po kiekvieno perkėlimo likviduojama naujai su klonu užgimusi asmenybė)
- įplakus vabalo genų į žmogaus DNR išoriniai požymiai (antenos) yra vienas iš mažiausiai tikėtinų pokyčių (visiškai kitokia kūno sandara)
- teoriškai žmonės-vabalai ir žmonės-vilkai turėtų negalėti daugintis tarpusavyje (pernelyg didelis genetinis skirtumas)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-24 16:15
ieva3003
Ir visi mirė. Paaiškėjo, jog tai tik pradžia. Rimtai?
Kadangi vietomis komentavau, ir šiaip, esu didelė šio kūrinio fanė, tai leisiu sau pasisakyti tik apie kūrinio pabaigą. Man ji buvo gana paini. Jeigu iš pradžių viskas sklandžiai aiškėjo, tai skaitant pabaigą mintyse padėkojau tiems, kas paprašė kūrinį paaiškinti, nes komentaruose buvo ženkliai aiškesnė (ir fainesnė) istorija.
spora, lauksiu kitų tavo kūrinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-24 12:07
Aurimaz
Turint galvoje, jog Tolkienas taip ir numirė bekurdamas priešistores savo Viduržemio pasauliui, rekomenduoju Sporai padėti šią idėją šalin, nes jei sugalvojo tokią, tai sugalvos ir geresnę.
Beje, kas dėl priešistorių. Jas kurti yra gerai, bet dar geriau, kai priešistorės kuo mažiau figūruoja pačiuose kūriniuose, likdamos tik užuominomis, neaiškiomis nuorodomis ir panašiai. Sukuria turtingo siužeto įspūdį. Kai priešistorės pradedamos pasakoti tiesiogiai, to efekto nebelieka - tada jau norisi ieškoti priešistorių priešistorės ir panašiai. Kaip jau minėjau - Tolkienas su tuo užsižaidė elfų istorijas beplėsdamas. Jei jis būtų užsiregistravęs į Rašykus, būčiau rimtai velnių nudavęs, kam laiką gaišta. Tiek gero fentezi galėjo pavaryt - tai ne...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-23 20:31
Vajus
Buvau susiruošęs rašyti kiek kitokį komentarą, nes ir man, kaip Sportbačiui, buvo iškilę panašių klausimų, bet kai dabar kai ką paaiškinai, kai kurie dalykai nebeteko prasmės. Todėl labiau apsistosiu ties kūrinio išpildymu.
Pradėsiu nuo to, kad dabar, persklaitęs visą kūrinį bendrą pažymį jam parašysiu 4,5 (čia penkiabalėje sistemoje, jeigu ką).  Bėda ta, kad visą kūrinį perskaičiau tik todėl, kad pamačiau Sportbačio įvertinimą. Taigi, kur čia šuo pakastas?
Pirmas dalis įveikinėjau vangiai. Raštingai, nėra loginių klaidų, bet nebuvo to kabliuko, kuris įsmigtų ir aš iš nekantrumo sakyčiau „na, kada pagaliau bus sekanti dalis“. Pritariau tuo metu išsakytiems komentarams, kad Anukai trūksta kažkokio tikslo ar kažko panašaus. Kūrinyje buvo sprendžiama spiečiaus egzistencijos klausimas ir nieko daugiau.
Man, galbūt, priešingai nei kitiems kūrinys į pabaigą pradėjo rodytis įdomesnis (gal nuo kokios 10  dalies) bet tikrą „vau“ pasakiau, kai pirmą kartą perskaičiau apie Jordaną. Tik tada ir supratau, kad visą laiką vyko kažkas daugiau nei vieno spiečiaus problemų sprendimas, tačiau autorė tai labai slėpė :)
Dabar patarimai ką taisyčiau, jei norėčiau kad skaitytojas nuo pat pradžios užsikabintų visam kūriniui.
Vietoj pirmajame skyriuje epizodiškai aprašyto prieglobsčio ieškojimo, kuris kažkodėl pasikartoja  16  skyriuje įdėčiau kad ir nedidelę dalį iš GMOrgų perspektyvos. Nereikia, kad jame būtų kažkas paaiškinta. Jokiu būdu! Ką tas duotų? Toks skaitytojas, kaip aš, nesuprasčiau kas čia, po galais, vyksta, bet aš žinočiau, kad KAŽKAS TIKRAI vyksta. Ir jau nuo kūrinio pradžios aš norėčiau sužinoti kas tai per dalykas! Jei to kablio siekei įdėdama intarpus iš vėlesnių Anukos nuotykių, tai šitai nesuveikė, kaip būtų suveikę mano siūlomu atveju.
Tokie skyriai iš GMOrgų perspektyvos galėtų kartas nuo karto būti įterpiami į istoriją, kad skaitytojas neužmirštų to, kad kažkas vis dėlto vyksta. Be to, kūrinyje vis dėlto pritrūko aiškaus perteikimo to, ką paaiškinai diskusijoje. Tuose intarpuose ir galima būtų išsamiau viską išdėstyti.
Dabar skaitytojas kūrinio pabaigoje gauna tarsi su kuoka per galvą, tačiau jam išlieka neatsakytų klausimų.
Tai tiek apie pagrindinę kūrinio „bėdą“.
Smulkesni pastebėjimai:
Tiek GMOrgai, tiek spiečiai vienodai vartoja terminus „GMOrgai“ ir „spiečius“. Ar nereikėjo, kad šios dvi grupės tuos daiktus vadintų skirtingai, skaitytojui duodant suprasti, kad tai tie patys daiktai?
Dar man liko neaišku, kaip tų GMOrgų niekas neįžiūrėjo, jei jie buvo apsivilkę kombinezonais. Nors rūbas ir baltas, tačiau jo nepamatyti sunku.
Tai tiek mano pastebėjimų. Tikiuosi iš autorės ir daugiau ne žemesnio lygio kūrinių.
Pageidautina kuo greičiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-23 14:09
pikta kaip širšė
Taip, sportbati, turiu tokią bėdą, kad man labai patinka kurti priešistores, bet sunkiai sekasi su dabarties suvaldymu :-) Pagal pirminį sumanymą pirmoji dalis turėjo būti apie spiečius, antroji – daugiau pasakoti apie salas ir tikrąją spiečių ir žmonių istoriją. Paneigti spiečių pasaulio suvokimą ir atskleisti jų, kaip fermų paskirtį, taip pat atverti akis, parodant, kad visos legendos ir tikėjimas Pirmaisiais yra „apynasrio“ dalis. Antrosios dalies veikėjais turėtų būti Anukos sūnus ir Lorotos palikuonis. Taigi taip, yra tokių labai neapibrėžtų pamąstymų apie šio pasaulio tęsinį (nors dabar jau viską kaip ir papasakojau, tai nebelieka „paslapčių“, kurias galėtų tie veikėjai atskleisti, bet ai..) :-)

„paprastai nežino, į kurias detales reikia atkreipti dėmesį“ – va šitą aš labai gerai žinau, todėl taip ir džiaugiuosi tavo komentarais. Ši diskusija man padeda suprasti, kiek daug to vaizdo pavyko sukurti, o kurios detalės buvo per blankios ;-)

Šaunamieji ginklai. Iš dalies jų atsisakiau, nes tai būtų suteikę per didelį pranašumą. Iš kitos pusės galima jų nebuvimą paaiškinti tuo, kad ne visi žemės gyventojai, prasidėjus nevaisingumo bangai, buvo pakankamai turtingi (vertingi), kad būtų klonuoti. Vadinasi neišvengiamai kažkokia dalis žinių/ technologijų/ resursų/ gebėjimų buvo prarasta. Be to jiems šaunamieji ginklai (kaip ir bet kokie kiti) prarado reikšmę, iki kol nesusidūrė su kelionėmis į spiečius ir jų pasipriešinimu. Tad iškilus būtinybei pritaikė tą technologiją, kuri buvo po ranka ir naudojama.

Jaras ir Anuka turi dominuojančius vilkų genus, todėl jie gali „prisijungti“, tiek prie bendros gaujos sąmonės, tiek prie atskiro individo. Vilkų pritaikymas gmorgo poreikiams nėra kažkokia genetinė manipuliacija, tai yra laikina jungtis (mechaninis ryšys), kuriai nutrūkus gyvūnas vėl yra eilinis vilkas.

Ir nežinau, ar čia galima vadinti moksline fantastika :-) čia kažkokia mano fantazija, kurios netempiau prie jokio konkretaus žanro. Juolab, kad aš nelabai gaudausi tuose fantastikos žanrų labirintuose..

Na va, dabar dilema: ar atsisakyti visos Jordano linijos ir nekrutinti spiečių pasaulio „pamatų“, viską palikti ateičiai (jei tokia bus), ar kaip tik priešingai: išplėsti jo istoriją, labiau pasigilinant į salas, bet neturiu minčių, kaip tai padaryti... Reiks pagalvoti ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-23 12:58
Sportbatis
Pasakysiu tiesiai šviesiai.
Pasaulio istorija, kurią čia parašei komentare, yra turbut dar geresnis siužetas (ne išpildymas, o siužetas) už pradinį kūrinį. Jei tai tavo sugalvotas pasaulis, siūlau jame dar pasižaisti, nebūtinai taisant šitą, gal net parašant kažką naujo, vykstančio tame pačiame pasaulyje.

Apie kūrinį: nors esmę (technokratai genų klonuotojai siaubia rezervatą) ir galima atspėti, visa tai ką tu parašei komentare, labai sunku numanyti, nes skaitytojas paprastai nežino, į kurias detales reikia atkreipti dėmesį. Taip, tų smulkių detalių yra, bet kuria linkme galvoti, apie jas paskaičius, nukreipimo trūksta. Nežinau, gal čia tik mano nuomonė, bet proza - ne poezija, o juo labiau fantastinė proza. Skaitydami fantastiką, skaitytojai tikisi suprasti rašytojo sukurtą pasaulį, o ne kad jiems sužadins fantaziją ir jie kiekvienas įsivaizduos savaip. Taigi, man pritrūko akivaizdumo, kuris sudėliotu faktus į stalčiukus.
Dėl kitų smulkmenų - GMOrgai - taip ir nesupratau, ar čia tie patys klonuojami žmonės, ar dar kokia nors genų maišalynė, nes kiekvienas, jojantis ant vilko ir nematomas, vadinamas GMOrgu. Apie tai, kiek jiems ko reikia pasiimti iš spiečių, irgi nebuvo informacijos.
Dar toks natūralus klausimas iškilo - kaip čia technokratai sugeba žaisti su genais, lazeriais, bet nesugeba turėti kulkinių ginklų? Nebent tai kitas pasaulis, ne žemė, kur civilizacija iškart suko biochemijos keliu. Arba, jei tai mūsų pasaulis, tada - kaip vienos technologijos liko, kitos ne? (Iš to sunku išsisukti, netgi R. Greenas "Deathstalkeryje" tik pusėtinai paaiškino tokį fenomeną). :)

Vilkės dvasia mokslinėje fantastikoje irgi keistai skamba. Jei Anuka kažkaip geba perimti elektroninių vilkų smegenų kontrolerių (tuos naudojo gmorgai, jei supratau) signalus, o augina ją pabėgusi nuo gmorgų vilkė, ir tarp jų vyksta komunikacija, bei suaugusiai Anukai kartais kyla visokie regėjimai - viskas atrodo logiška (iš pradžių aš taip ir buvau supratęs), tik tada nesupratau tos telepatijos su Jaru. Bet čia šiaip, smulkmena.

Na ir pasikartosiu, toj vietoj kur pirmą kartą paminimas Jordanas, pasaulio istorija tampa natūraliai svarbesnė už veikėjo. Tokiu atveju, jau reikėtų siužetą plėtoti naujai atskleisto pasaulio fone, kaip tas naujas žinojimas viską pakeičia.

Vėlgi, visa tai tėra tik mano nuomonė, ir aš nesu labai patyręs kritikas. Bet esu patyręs skaitytojas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-23 11:15
pikta kaip širšė
Oh, koks geras komentaras... :-) Na turiu galvoje, kad gerai parodo, kas ne iki galo atskleista, o būtent tai man yra sunkiausia įsivaizduoti,  t.y. atsiriboti nuo to, ką aš žinau ir įsikūnyti į skaitytoją, kuris vaizdą kuria tik pagal tas detales, kurias aš išmėtau tekste.

Apie viską iš eilės.
Pasaulio istoriją tu papasakoji gana teisingai: gyveno sau žmonės ir vieną dieną suprato, kad gali žaisti su genais. Tada prasidėjo savęs tobulinimas, siekiant „grožio standartų“ (mėginau pabrėžti, kad agresoriai yra itin šviesios odos, žydrų akių, baltų plaukų). Tai pavyko, bet paveikė ir vaisingumą. Kadangi technologinis lygis buvo aukštas, jie galėjo save klonuoti, tačiau negalėjo sukurti naujų individų. Iš pradžių viskas buvo fain – atrodė, kad amžinas gyvenimas čia pat, tačiau vis iš naujo atkuriant tą pačią asmenybę ėmė reikštis šalutiniai poveikiai (mėginau tai parodyti per karius, besiruošiančius pulti spiečių: Mikantas visą laiką save krapšto, Jordanas kalbasi su savimi, o trečiasis kaip užsikirtę vis kartoja tą pačią frazę). Tada atsirado vienas dėdė. Egonas ir pasiūlė, kad „davai padarom genetinį šakar makar, šiek tiek įdedam ir kitų rūšių vertingų genų ir gal kažkas gausis“ (apie tai užuominų pridėjau paskutiniame epizode, kur Jordanas Valantas pateikia raportą Reprodukcijos Komitetui ir įvyksta trumpas ginčas tarp jo narių apie Egono indėlį). Taigi taip ir padaro. Gaunasi monstrai ir nė vienas tobulosios rasės atstovas net nemano su jais kryžmintis ir užteršti savo nuostabumo. Juolab, kad ir „techniškai“ tai nesigauna. Taigi jie nutaria, kad reikia pasitelkti selekciją ir leisti rūšiai išsigryninti, atsisakant dominuojančių pridėtųjų rūšių genų (šitą vėlgi mėginau paminėti per Reprodukcijos komiteto posėdį, be to kalbant apie Gamtos vaikus tiek Iglit pradžioje yra Anukai pasakojusi, kokie jie būna, tiek kiti veikėjai turi tam tikrų bruožų. Tarkim Jaras – turi vilko geną, Gelas/ Zikas – turi antenas, kurias jie vadina Mirmikeros karūnomis, kas taip pat nėra žmogiškas paveldas). Iš pradžių jie tuos mutantus augina kažkur „po ranka“, bet po to, tas pat Egonas pasiūlo perkelti juos į natūralią aplinką, t.y. gamtą. Kad jie besigrynindami nenuklystų nuo reikiamo kelio, jiems sukuriamos tam tikros legendos ir priesakai (Visų pirma atiduoti netobulus vaikus Gamtai, siekti tobulumo per atgimimą, visas Sektų mokymas remiasi Egonu išmintinguoju, jo sukurtu kraujo kodu, o Egonas ir yra būtent tas žmogus, kuris juos sukūrė laboratorijoje, tik spiečiai turi šiek tiek kitokią legendą tiek apie save, tiek apie savo pirmuosius: motiną Jotą, medžiotoją, mokytoją Egoną).

Taigi, nesigilinant į detales, tu beveik neklysti, esmė yra maždaug tokia. Tik nelabai suprantu, kokio patvirtinimo tu norėjai?

Technologiniai civilizacijos mastai man nepasirodė itin svarbūs. Ko konkrečiau pasigedai, kalbant apie technologiją? Taip pat rašei „kas tie GMOrgai - pasigedau detalesnio jų aprašymo ir vaidmens iš anos pusės“ – čia turi omenyje išvaizdos aprašymus, ar dar kažko? Iš vienos pusės, jų santvarka, pasaulis, istorija ir tt yra apgalvota, tačiau nesu tikra, kad reikia ją plėtoti. Įkėliau keletą epizodų, kur kalbama iš jų pozicijų vien dėl to, kad neradau kito būdo atskleisti istorijai. Nežinau, galiu juos išvis išimti, tačiau tada lieka prieš kažkokį neapibrėžtą priešą kovojantys spiečiai...? Ar reiktų įvesti platesnę vieno jų (tarkime kad ir Valanto) liniją?

Spiečių jie tiesiogiai nenaikina. Jiems tai fermos. Jei jiems reikia 10 vaikų/ motinų, tiek jie ir pasiima. Jei spiečiuje tuo metu yra 15 – tai viskas ok., jei tik 5, tuomet paima visus, o likusių einą į kitą spiečių. Žinoma, po tokio „išvalymo“ pirmasis galbūt ir išnyksta, tačiau spiečiai jau gana paplitę, tai vieno pranykimas jų visai nejaudina.

Vilkus naudoja kaip transportą, kad nereiktų savomis kojytėmis tapnoti. Mechaniniam transportui reiktų energijos, o jų žinios apie energiją ir gebėjimas ją kaupti yra riboti (žaibas šauna tik vieną galingą energijos užtaisą arba du mažesnius – tai parodo, kad jie nesugeba sukaupti itin didelių jos kiekių).

Nu nežinau, kaip atsakyti į klausimą apie pabaigą „kas iš to“ :-) Sutinku, kad galbūt ir paskubėjau su ta pabaiga. Juolab, kad priartėjusi prie jos, pakeičiau pirminį sumanymą... Jei atkreipsi dėmesį, tai kūrinys pasibaigia Anukai stovint ant pasirinkimo slenksčio. Ji nenuseka paskui Veliją, bet ir negrįžta į olą (čia mano neapsisprendimas ir turbūt jis nesuteikia svorio teksto kokybei). Nepriklausomai nuo jos pasirinkimo, pasaulis sukasi toliau, spiečiai kovoja toliau, jos vaikui pažadėtas tam tikras vaidmuo. Ji, tokia menka ir neįdomi, pusiau raiša, yra kažko didelio pradžia ir tai turbūt yra viena pagrindinių šios istorijos žinučių.

Ir paskutinis momentas – Velija. Taip, čia pripainiojau. Didžiausia dalimi dėl to, kad tik paskutiniu momentu sumąsčiau ją įdėti. Bet dabar galvoju, kad taisydama tekstą, aš ją „pakaišiosiu“ per Anukos atsiminimus per visą pasakojimą. Velija yra šešėlių vilkės (čia kaip rūšies sergėtojai ar kažkas pan. aukštesnioji vilkų priedermė) dvasia. Anuka ją visada matė moters pavidalu, nes jai taip lengviau ją priimti. Plius Velija augino Anuką iki penkerių (pradžioje yra rašyta, kad Anuka pirmuosius savo metus išgyvena miške viena), po to vilkę sugavo baltieji ir pavertė „arkliuku“, kol vieno mūšio metu ji ištrūksta ir grįžta į miškus. Pastoja, išnešioja vilkiuką, kuris lieka su Anukos berniuku. Taigi tam tikra „sielų draugystė“ tęsiasi.


Nežinau, gerai ar blogai čia tiek pasiaiškinimų prirašyti, bet man svarbu žinoti, kurias vietas man atskleisti pavyksta, o kur užuominų per mažai. Sutinku, kad gmorgų portreto galėjo būti daugiau. Kaip beje ir žmonių – per mažai rašiau apie tai, kas jiems būdinga, kaip jie atrodo ir pan. Abi rases manau reikės aprašyti detaliau, tad šią užduotį jau pasižymėjau į taisymų sąrašą.
Taip pat tiesa, kad kai kurie galai galbūt yra kiek per daug palaidi. Tai juos norėčiau paraišioti, todėl ir svarbūs jūsų komentarai. Tiesiog mėginau palikti tokius pusiau pravirus kelius, nes galbūt kažkada ši istorija bus tęsiama. Tai mėginau rasti pusiausvyrą, papasakoti tiek, kad būtų pakankamai aiškus ir išbaigtas šios istorijos vaizdas, bet kartu ir palikti kažką ateičiai (jei tokia bus).

Žodžiu, jei tik turite dar kokių minčių – man tikrai VISOS JOS LABAI SVARBIOS ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-23 00:38
Sportbatis
Perskaičiau visą, tai ir komentaras bus apie visą.

Kas patiko: sukurtas pasaulis, didžioji jo dalis. Tiek spiečiaus įrengimo, tiek visuomenės ir tradicijų aprašymas labai vaizdus, palieka tikroviškumo įspūdį. Patiko kai kurie personažai (pagrindinė veikėja, jos draugė sekta, vilkė Koja). Kiti nebuvo tokie įtikinantys, bet irgi per daug neužkliuvo. Patiko rašymo stilius ir sklandus tekstas. Patiko visokiausi daiktų ar socialinių statusų pavadinimai, kurių reikšmę reikėjo suprasti iš konteksto. Patiko pats siužetas, bent jau didžioji jo dalis.

Kas užkliuvo arba ko nesupratau:
Tai kas gi vis dėlto ten įvyko? Kas tas Jordanas ir kuo jis užsiima? Iki priešpaskutinės dalies, pasaulis buvo nupasakojimas beveik vien iš pagrindinės veikėjos perspektyvos, ar tai iš kokio spiečiaus nario. Staiga paaiškėja, kad ta perspektyva yra kokia tais naivi, nes tas pasaulis gal nelabai tikras, gal iš viso kažkoks rezervatas, o viską kontroliuoja kažkokie mistiniai žmonės, kuriuos atstovauja minėtasis Jordanas. Na, taip sakant, atidengiamas šydas nuo akių.
Ir tada pyst ir vėl jis uždedamas atgal, nespėjus dorai nieko pamatyt. Kažkaip nesu prie to pratęs - paprastai, jei kūrinyje kažkas pradeda aiškėti (ypač jei tai postapokaliptinis kūrinys, kur po truputį dėliojamas pasaulio paveikslas, (pvz.: B.Aldiss - "Non - Stop", arba H. Harrison "Belaisvė Visata"). Taigi, pasaulio aš galų gale taip ir nesupratau. Iš visokių užuominų susidariau išvadą, kad "kažkada žemėje visos moterys nustojo gimdyt, tada viena atsirado sugebanti gimdyt, pabėgo su jobariu į miškus ir per šimtus metų iš jų prisiveisė visa nauja rasė. Tuo tarpu mieste likę žmonės vietoj dauginimosi pradėjo save klonuot, ir po to landžiot į mišką, ieškot, kad čia gaunasi daugintis". Bet neradau kažkokio patvirtinimo, kad bent šita išvada teisinga. O jei ir teisinga - kas iš to? Kokie technokratinės civilizacijos mąstai? Kam reikia naikinti spiečius? (Patys technokratai neatrodo labai piktybiniai). Kam jie naudoja tuos vilkus, vietoj to kad tyliai atėję su savo kamufliažais ir ką nors pagrobę? Ir kas tie GMOrgai - pasigedau detalesnio jų aprašymo ir vaidmens iš anos pusės. Antras dalykas ko nesupratau, tai pabaiga. Kažkaip pasirodė, kad jos nebuvo. Na ok, pagrindinė veikėja gauna hapilly ever after, bet pagrindinis veiksmas tuo metu jau sukasi ne apie ją.
Trečia, kas užkliuvo - visiškai nesupratau, kodėl ta Velija (vilkė?) moters pavidalu kalbasi su Anuka, ir kokią tiesą ji dar ten prižada atskleisti, būdama vilkė. To be continued?

Galutinis viso kūrinio įvertinimas vis dėlto penki iš manęs. Su geru redaktoriumi, būtų pusė velnio knyga. Eridanas yra išleidęs nemažai prastesnių.

P.S. Kažkuo priminė Harisono "Edeno" seriją. Bet veikiausiai, tik emociškai.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-21 15:48
wrawr
the end, arba fin.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-21 15:39
pikta kaip širšė
Nors šiuo metu mane apėmusi tokia mažutė euforija, nes tai yra pirmasis tokios apimties darbas, kurį sugebėjau užbaigti, vis dėlto noriu padaryti keletą dalykų. Pirma padėkoti tiems, kurie skaitė ir komentavo. Tikrai gavau labai nemažai vertingų patarimų, tikiuosi sugebėsiu jais deramai pasinaudoti.

Taip pat turiu dar vieną prašymą. Kadangi dar nenoriu padėti šio teksto į stalčių ir ketinu peržvelgti viską nuo pradžių, papildyti, pataisyti ir pan., būčiau labai dėkinga, jei pasidalintumėte bendrais pastebėjimais ne tik apie paskutinę dalį, bet ir apie visą tekstą: būtų labai gerai žinoti, į ką vertėtų atkreipti daugiau dėmesio. Galbūt kažkas liko neatskleista, neaišku, gal kažkam skirta per daug ar per mažai dėmesio. Taigi visos nuomonės yra labai pageidaujamos. ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą