Iš vilties

Atleisk, kad tau ir vėl rašau
Bet skauda širdį,
Laukimas temdo protą ir akis.
Nuo to, kad aš tavęs nebematau
Man noris mirti,
Nes tu esi gyvenimo viltis.
Aš pavargau vis laukti ir tikėti,
Juk tai yra-ko niekada nebus...
Viltis numiršta visad paskutinė,
Bet apie ją man taip sunku tylėti,
Kaip ir kalbėti tau apie jausmus.
Viltis maža, o kartu-begalinė.
Tik tu nepyk, gali ramiai miegoti
Pirma aš neateisiu niekada,
Kad nesuklysti.
O ta viltis, ji gali sau klajoti.
Aš ją myliu, nes ji tokia viena
Vis nori grįžti.
Tai tik iliuzija, kuri nenori mirti,
Niekaip nenori būti pamiršta.
Nes ji viena,
Paguodžia ir ramina mano širdį.
Te pasilieka, aš gi nekalta,
Kad ji tokia,
Nepasiduodanti gyventi, nei numirti.
Taigi atleisk, kad tau rašau,
Nes skauda širdį.
Aš tiktai noriu būti tuo tikra.
Tavęs aš visai nieko neprašau,
Tik noriu mirti...
Bet negaliu, nes dar viltis yra.
Aš ja tikiu, nors tu ir netikėsi,
Aš ją myliu, nes ji tokia graži,
Nes ji viena.
Tad kaip jos nemylėsi,
Kad man širdy
Ji liko kaip šviesa.