Aistra

Lig raudonio nudažiusi skruostus
Ji nebijo žiūrėt į akis.
Netrukdomai net per naktis
Susiras dar neatrastus uostus.

Suviliodama vien tik žvilgsniu,
Negailėdama degina širdį,
Bandydama vis pasigirti
Nenusakomu savo skoniu.

Kaip nesugundys, kaip nesuvilios,
Jei žada rojų nuolatos?
Net vidury baltos dienos
Ji nė per žingsnį neina atgalios.

Kur buvus, ar nebuvus ji jau čia,
Apsigyvena tavo širdyje.
Ir tu eini, lyg buvęs pirtyje
Su noru, ar benoro, bet su ja.