baimė

Lyg pabaidytas Aleksandro žirgas,

Išsivaduot veržiuosi nuo savęs.

Aš nenumldomai jaučiu - artėja ciklas,

Kai palaipsniui reikės išmokt gyventi be Tavęs.

Jaučiu kaip slysta vadžios Tau iš rankų,

Tai plėšo mano raumenų grupes,

Ir ne nuo kirčių skauda kūną standrų,

O nuo žinojimo, kad Tave gali laikas nusinešt.

Nebegirdžiu aš savo proto patarėjų,

Ne apkrova kalta, o nuo išvargusių minčių…

Kad vieną dieną, taip beprotiškai Mylėjus,

Reikės ganytis be Tavęs,  tarp svetimų žirgų.

Kam tada buvo ištvermingas ryto šokis duotas?

Kodėl vadinam drąsiai vienas kitą likimu?

Jei vieną kartą atsivėrus mūsų duočiai,


Tu pasakysi- atsiprašau, dabar aš šitam laiko neturiu.