Geismas

Nė truputėlio gėdos jis neturi,
Išderindamas net blaiviausią protą,
Plačiom akim į savo tikslą žiūri.
Iš prigimties jam ši savybė duota.

O kaip atsilaikyt prieš jo kerus,
Kai laiko rankomis tvirtai apglėbęs?
O žvilgsniais laižo raustančius skruostus
Ir nepaleidžia virpulius pasėjęs.

Neatsiklausęs randa galimybių,
Užvaldęs protą, taikosi širdin.
Nuodėmių pilna ji ar dorybių
Nerūpestingai veda ją pirmyn.

O siautulingo geismo apžavėta,
Bejėgė tampa atsispirt prieš jį.
Seks iš paskos į rojų pažadėtą
Nors už tai degtų pragaro ugny.

Juk taip saldu nors kartą atsigerti,
Iš geismo jūros meilės vardan.
Tik kaip neužsimiršt ir pasinerti
Į rojų, nenuklystant pragaran.