Atrama

o tu suskambėk
ilgesiu, vienatve, mano širdyje
tik aš, aš, tuščių akių pasauly

apgaubk mane drėgme ir liudesiu,
o rūke, juk tik aš, aš
amžinai tave įsimylėjus

išvesk iš proto, kad bėgčiau
nesigręžiodama, tik sau ir dėl savęs

užplūsk mane, tikėjime
juk tik aš, aš, pati stipriausia
ir geriausia savo atrama

aš neklausysiu ir liausiuos pykti
kad,
turbūt,
ne taip
ne ten
ne tais instrumentais grojau
o grodama neskambėjau
neįtikinau
nepriverčiau šokti jų prisirpusių vyzdžių
aš liausiuosi gyventi
jų pasaulyje.