Pasaka Elei

-Kuo tu būsi, kai užaugsi? -paklausiau mažos mergaitės Elės.
Ji tuo metu pritūpė šalia manęs ant liepto per šaltinių upelį. Tikėjausi, pasakys, kad nori būti manekene ar gydytoja ir pokalbis bus baigtas, bet mažoji galvojo kitaip:
-Būsiu visą laiką Elė.
- O ką reiškia būti Ele? - paklausiau tikėdamasi, kad į tokį sudėtingą klausimą vaikas neatsakys. Net aš neatsakyčiau, nors esu jau močiutė.
- Aš esu mergaitė, paskui būsiu didelė mergaitė.
- O kas yra mergaitė? - erzinau toliau anūkėlę.
- Na, kaip nesupranti, močiute, mergaitė yra graži ir turi jautrią širdelę – štai čia! - priglaudė mažas rankutes prie krūtinės.
- Tu mano išmintingoji gražuole, - apkabinau baltaplaukį angelėlį. - Nori, paseksiu pasaką apie dvi mergaites, kurios turėjo pasirinkti - gražios jos nori būti, ar išmintingos?

            PASAKA APIE DVI MERGAITES, IŠMINTINGĄ IR GRAŽIĄ

-Gyveno, - pradėjau, kaip prasideda visos pasakos, - dvi sesutės – Sofija ir Gražina. (Stabtelėjau, kad pamatyčiau vaizduotėje tas dvi sesutes). Jos buvo smalsios ir guvios, kaip ir visi vaikai. Kartą sesutės nuklydo toli nuo namų. Straksėdamos keliu priėjo atokią sodybą, apaugusią senomis obelimis ir aukštomis žolėmis. Obelys jau nokino raudonus obuolius. Tie sukiojosi saulėje ir tarsi sakė mergaitėms:,, Pažiūrėkite, kokie mes gražūs, sultingi ir saldūs. “
  Gražina jau tiesė ranką nuskinti obuolį, tik staiga krūptelėjo nuo balso, seno, gergždžiančio.
- Kas čia mano raudonšonių obuolių įsigeidė? Aa..., mergaitės. Seniai bemačiau tokius mažus padarėlius.
  Iš pradžių girdėjosi tik balsas, paskui iš žolių tankumyno išlindo sulysusi maža senučiukė, plastelėjo rankomis per šonus ir jau malonesniu balsu pakvietė:
-Užeikite, seniai svečių beturėjau.
  Rankomis praskleidė šakas, nulenkė dilgeles ir mažosioms nieko daugiau nebeliko – tik įžengti į tą žolių ir medžių raizgalynę.. Greitai toje augalų karalijoje pasimatė trobelės kontūrai, suolelis prie sienos ir šulinys. Senučiukė aplenkė mergaites ir, paprašiusi sesutes palaukti,  įėjo  pirkios vidun. Išėjo nešina ąsočiu ir lėkšte, prikrauta visokių skanumynų. Pakvietė prisėsti ant suolelio, vaišintis. Mergaičių ilgai raginti nereikėjo – ne kasdien tokios vaišės pasitaiko! Pasirodo, ąsotyje – sula, dar nuo pavasario likusi, o lėkštėje – kvapnios, šiltos, ką tik iš krosnies ištrauktos bandelės. Gražina ir Sofija įsidrąsino ir kramsnodamos smalsiai apžiūrėjo nepažįstamą senučiukę. Ši atrodė keistai: plaukai ilgi, į kaseles supinti, suknelė rausva, raukiniais išpuošta – buvo panaši į mergaitę, tik staiga pasenusią.
  Senoji primerkė akis ir nutaisiusi gudrų balsą, pasiūlė:
-O dabar- staigmena! Štai du obuoliai. Raudonas – tai, kuri nori būti graži, o geltonas – tai, kuri nori būti išmintinga.
Ir žiūri taip primerkusi akis, net visos raukšlės susibėgo aplink akis. Sesutės sutriko – yra apie ką pagalvoti! Juk visos mergaitės nori būti gražios! Gražina ilgai nemąsčiusi garsiai ištarė:
-Tik senės nori būti išmintingos, aš noriu to raudono.
Ir kol Sofija neužsimanė to paties obuolio, čiupo gražuolį ir nuskuodė į kelią. Sofija sutrikusi žvilgtelėjo į senučiukę su geltonu obuoliu, į sesutę, besibraunančią namo per tankumyną, ir, atsiprašydama, paėmė geltonąjį obuolį...
------------------                          -------------------            ------------
  Abi kulniavo namo, grauždamos obuolius ir linksmai čiauškėdamos, užmiršusios senelę, sodybą. Netrukus ir pačius obuolius pamiršo – tik graužtukai liko pakelėje.
  Kai įžengė į savo kiemą, saulė, raudona, panaši į obuolį, jau lietė namų stogą, rausvai nudažė langus, krūmus, net akmeninį takelį. Sofija tik žvilgt į sesę – ir net už širdies nusitvėrė – ši jau ne maža sesutė, o visa gražuolė. Netikėdama savo akimis ir save apsižiūrėjo – pati irgi paaugusi.
------------------                        ------------------      -----------------
  Čia pasaką pertraukiau. Juk močiutėms reikia atsikvėpti ir paklausiau savo širdelės:
  -Elyte, kokį obuolį tu būtum pasirinkusi?
  -Nežinau, aš abiejų norėčiau. Juk tu, močiute, sakai, kad aš tavo gražusis protingas angelėlis. O kas toliau nutiko abiems sesutėms?
------------------                        ------------------      -----------------

Apie stebuklą tuoj sužinojo visas kaimas. Gražuolės sesės pažiūrėti ėjo ir seni, ir jauni. Ypač vaikinai veržėsi – vieni drąsiai ėjo per vartelius ir dairėsi, kur gražioji mergina, kiti nedrąsiai žemę prie vartelių sumynė – gal nors iš tolo pamatys Gražiną. Tik į Sofiją pažiūrėję pečiais gūžčiojo ir šalin spūdino. Negraži, pageltusi, sulinkusi ana tapo.
  Atsitiko taip, kad į kaimą turtingo seniūno sūnus iš tolimų kraštų sugrįžo. Kur buvęs, kur nebuvęs – pabraukšt ir apsilankė sodyboje. Gražus tai buvo vaikinas – aukštas, lieknas, mėlynų, smalsių akių, juodaplaukis ir gražiaveidis. Mandagiai pasveikino Sofiją, švelniai pažvelgė į Gražiną ir jau akių negalėjo atitraukti – taip patiko mergina.
  Tą vakarą ilgai užsibuvo dviejų seserų draugijoje, bet susitvardė, nei vienai daugiau dėmesio nerodė. Kalbino. Pats apie save pasakojo, o jau visai sutemus, susiruošė namo ir pažadėjo greitai aplankyti. Ir lankė, kiekvieną vakarą priežastį sugalvojęs. Patiko Gražinai jaunikaitis. Patiko ir Sofijai, nes buvo ne tik gražus, bet ir protingas, iškalbus buvo, ir nosies nerietė – mėgo su Sofija apie viską pakalbėti.
.................................................................................................
  Saulė pasislėpė už debesies, pakilo vėjas. Atvėso. Paėmiau Elę už rankos ir parvedžiau namo – buvo laikas pietų, arba grožio, poguliui. Mažoji aikštijosi- pasakos pabaigą išgirsti juk norisi.
- O kaip vadinosi jaunikaitis? - klausinėjo, kad tik užkalbėtų dantis.
- O kokį vardą duotum protingam ir gražiam jaunuoliui?
- Mūsų grupėje yra labai gražus ir protingas berniukas Nojus. O gal Elfu?
- Žinai, pavadinkime jį Saliumi, nes buvo toks išmintingas karalius Saliamonas.
.................................................................................................
  Gražina visai nosį užrietė – toks vaikinas ją mergina. Tik labiau apie save galvojo, kaprizus rodė, dar labiau dėmesio troško. Sofija, atvirkščiai, tyli ir rami buvo. Tik Saliui pradėjus kalbėti apie kitus kraštus, sužibėdavo akys, parausdavo skruostai. Klausydavo net kumšteliais galvą parėmusi. Ji džiaugėsi pokalbiais iš širdies, domėjosi vaikinu ir jo svajonėmis. Manydama, kad įdomi Saliui tik kaip Gražinos sesuo, dalindavosi savo svajonėmis ir pati nepastebėjo, kad per trumpą laiką atsitiesė, išgražėjo. Salius vis dažniau pagaudavo save slapčia dirsčiojant į mąslų Sofijos veidą, pastebėjo, kaip panašiai jiedu galvoja... Permainų tik Gražina nepastebėjo – buvo susirūpinusi tik tuo, kaip ji atrodo ir dažniau žvilgčiodavo į veidrodį ar savo atspindį lange.
Vieną vakarą, kai Gražina išlėkė siūtis suknelės, Salius rado Sofiją vieną ir kažko susigraudinusią. Apkabino iš noro paguosti, bet suprato, kad šitos merginos nenori paleisti. Trokšta imti už rankos ir eiti kartu.
  Kai Gražina pravėrė namų duris, Salius jau buvo spėjęs pasipiršti. Gražina kad įsius! Rėkė, draskėsi, puodus mėtė. Bet širdžiai juk neįsakysi...
  Po metų ir aš važiavau į tą kaimą Saliaus ir Sofijos vestuvių švęsti. Alų midų gėriau, jaunųjų gražią ateitį regėjau.
  O kaip Gražina? Ji įsikalbėjo, kad yra per stora, kad viena veido pusė kampuotesnė pasidarė. Visus galimus jaunikius atstūmė ir pasiliko viena trobelėje. Ta trobelė neprižiūrima apaugo dilgėlėmis ir krūmokšniais. Tik obelys vedė skanius raudonšonius obuolius. Jeigu žvilgtelėtumėte pro tankias šakas, pamatytumėte senučiukę, tokią keistą, vaikišką – plaukai ilgi, į kaseles supinti, suknelė rausva, raukiniais išpuošta – panaši į staiga pasenusią mergaitę.
  Kai baigiau sekti pasaką, pamačiau, kad Elė, neįveikusi iki galo jausmų istorijos, pasikišusi rankeles po skruostu, saldžiai miegojo.,, Duok, Dieve, jai išminties“, - paprašiau mintyse ir tyliai uždariau duris.
Duok, Dieve, visoms pasaulio mergaitėms ne tik grožio, bet ir išminties.