Lengva snaigė nusileido ant nosies ir tuojau ištirpo. Vandens lašelis ėmė slysti skruostu, sutekėjo tarp išdžiūvusių lūpų, o liežuvis godžiai jį įtraukė vidun. Atsimerkiau ir net spengiančiame nuo kaitros geltoname danguje virš savęs pamačiau kabantį mažutį žydrą debesėlį. Iš jo viena po kitos leidosi baltos snaigės, tūpė man ant skruostų, rankų, krūtinės, plaukų, tirpo ir mažais lašeliais tekėjo per odą. Vargais negalais atsiklaupiau, užverčiau galvą, kad kuo daugiau vandens patektų į burną, ir kiekviena ląstele jaučiau, kaip gyvybė grįžta į dykumos saulės išvargintą kūną. Kai, paskubom suradęs vandens maišą pyliau į jį ant ištiestų marškinių ištirpusius lašus, sugrįžo ir proto aiškumas. „Paskui, paskui... “– vis stūmiau nuo savęs mintis, kad neliktų nesugauta nei viena snaigė, grąžinusi man gyvenimą ir viltį. Pakėlęs galvą stebėjau debesėlį, kuris palengva mažėjo, kas akimirką pažerdamas naują snaigių pluoštą. Galų gale jis išnyko, ir aš prisiminiau, apie ką galvojau prieš prarasdamas sąmonę: sukepusiom lūpom šaukiausi dangaus malonės.
Dabar galėsiu keliauti toliau ir turbūt pasieksiu dykumos kraštą. Tik apie šį stebuklą niekam nepasakosiu, nes nebebūsiu tikras, ar jis buvo...