Prieštamsis (8)

Prieš akis vypsojo kreivų geltonų dantų šypsena, aprėminta įdiržusia, gerokai raukšlėta, apžėlusia baltais šeriais oda. Virš šypsenos linksmai žibėjo nuo amžiaus pasidrumstę, bet vis dar ryškiai žydros akys. Burna prasižiojo ir seniokiškas balsas linksmai pareiškė:

– Pabudai, e? Ot gerai. Ištroškęs, musėt? Palauk, tuojau aš.

Tvirta ranka kilstelėjo galvą, prie lūpų prigludo puodelis, uoslę pakuteno keistas aromatas. Puodelio turinys numaldė troškulį ir samonė vėl atsijungė, tik šį kartą visai trumpam.

Atmerkęs akis dar kartą senojo žmogaus neišvydo. Užtat atsirado jėgų apsidairyti. Dienos šviesoje laukymė atrodė gerokai mažesnė. Tiesa sakant, net ne visai laukymė, o kerpėta uolienos atodanga, kyšanti kaip liežuvis iš kalno šlaito. Gysloti kukmedžių kamienai iš trijų šonų supo atodangą tartum siena. Ketvirtame šone matėsi tik pačios medžių viršūnės, išduodančios aukštą ir statų skardį. Prie medžių, pakraštyje, smilko lauželis. Aplink lauželį triūsinėjo jau matytas seniokas.

Galvos judesys iššaukė skausmo kaskadą. Gėlė rankų raumenis, maudė šonkaulius, skėlė galvą, graužė gerklę ir krūtinę. Sprandą, pečius, nugarą ir strėnas laužė bukas pragulų skausmas. Neskaudėjo tik dešinės kojos. Neskaudėjo ir nesijautė. Žemiau kirkšnies tvyrojo tuštuma. Tokia pati tuštuma tvyrojo ir jausmų plotmėje. Nei praradimo, nei apgailestavimo, nei siaubo, nei pykčio dėl prarastos kūno dalies. Sąmonė užfiksavo faktą, įvertino žalą ir persijungė į sekančią mintį.

—

Vandens srovė visai nusilpo ir kliurksėjo iš žarnos tartum paskutinis kraujas iš mirštančiojo venos. Vandens pompą varė suspaustas oras. Orą spaudė kompresorius. Kompresorių suko garo variklis. Varikliui jėgą tekė aukšto slėgimo garas. Garą gamino katilas. Deja, nebuvo kas pakuria katilą, tad gavosi kaip toje paskoje – garo nebuvo, variklis sustojo, kompresorius nespaudė, oras baigėsi, pompa nepumpavo.

Leris nuleido žemyn brandspoitą ir užsuko čiaupą. Nebuvo prasmės bėgti įkūrinėti katilo pakurą. Nors gaisravietės degėsiai vis dar gruzdėjo ir rūko, atviros liepsnos jau nebuvo, gaisras neišplis. Barakų, burgerinės ir nebaigto statyti rūšiavimo skyriaus stogai sudegė visiškai, išdegė vidus. Storos rastinės sienos apanglėjo, bet išliko. Laimei užpuolikai nepataikė į medienos pastoges. Va ten tai būtų buvęs nuostolis, o čia… Stogus pakeist ir viskas. Samdinių bobos ir burgerinės kekšės pasiskųs, pabumbės ir apsipras su apanglėjusiom sienom. Išdužusius langus, teisybė, teks užkalti.

Prie stačiatvorės šurmuliavo apsauginiai ir samdiniai. Vyrmechas numetė žarną ir nuėjo apsidairyti. Jo supratimu visa šita panika darė daugiau žalos, nei pats puolimas. Mažai kas iš šiandieną dirbančių filiale buvo matęs laukinių puolimą, bet tai ne priežastis ignoruoti labiau patyrusių žodžius?

Pro šalį praėjo technas, kažką karštai aiškindamas išsišiepusiam samdiniui, kuris pritarinėjo ir linkčiojo galva. Leris įsmeigė piktą žvilgsnį į savo pavaldinį, bet šis net neatsisuko. Vyrmechas uždraudė technams jungtis prie masinės beprotybės, bet šie nepakluso. Atseit Statutas jiems ne tik leido, bet net reikalavo užsiimti „gynyba“. Laiko švaistymas, o ne gynyba. Tfū ant tų kvailių.

Raudonsnukiai irgi kvaili. Kiek jau kartų bandė „pulti“? Vien vyrmeko atmintyje – kokius tris, neskaitant šiandieninio. Ir ką iš to gavo? Vien tik guzų porciją. Nors reikia pripažinti, padegamosios granatos buvo naujovė. Ir vėlgi – jeigu jis būtų pasidavęs visuotinei panikai, kas būtų pastebėjęs gaisrą? Kas būtų užgesinęs? O jei jau prie to priėjom, tai be variklio (Vikarto Lerio variklio!) ar būtų užtekę vėjo turbinų galios palaikyti slėgimą, a?

Paradoksalu, bet žaidimą „kas būtų jeigu…“ vyrmechas butų laisvai galėjęs tęsti toliau, jeigu pats būtų žinojęs ankstesnius ryto įvykius. Viskas galėjo pasibaigti visiškai kitaip jeigu…
…budėję apsauginiai nebūtų pastebėję atėjūnų ankstyvą rytą, dar prieš saulėtekį…
…vykdytojas Duzeris nebūtų pakėlęs samdinių darbams prie įtvirtinimų dviem valandom anksčiau, nei įprasta…
…nepaisant to paties Duzerio pasipriešinimo, vado Syverso įsakymu samdiniai nebūtų dėvėję šalmų ir šarvų…
…dalis muškietų ir amunicijos nebūtų iš vakaro perkeltos į laikiną arsenalą anglies sandėlyje…

Teisybė, muškietos daugiau pagelbėjo moralės palaikymui, nei pačioms kautynėms. Laukiniai puolė taip netikėtai ir veržliai, kad pasiekė stačiatvorę anksčiau, nei buvo užtaisyta bent viena muškieta (kurių vistiek buvo per mažai). Gynėjai atmušė puolimą naudodamiesi darbo įrankiais: kirviais ir kastuvais. Pirmieji šūviai pasigirdo tik tada, kai užpuolikai jau traukėsi, ir vargu ar padarė bent kiek juntamos žalos. Šauliai buvo nepatyrę ir šaudė pernelyg skubėdami, užtat su didžiausiu pasitenkinimu.

Vikartas Leris tačiau nieko apie tai nežinojo, ir jei būtų žinojęs, nebūtų varginęsis paminėti. Jis nebuvo pratęs gilintis į svetimas sėkmes. Jam užteko savų džiaugsmų ir rūpesčių. Bronzinė plokštelė su išdidžiais žodžiais „dimidium facti qui coepit habet“, rėminančiais jo, Vikarto Lerio, vardą, jau puikavosi ant žaliai dažyto garo variklio. Tačiau pergalės saldume jautėsi ir deguto prieskonis. Canon kaip ir nedraudė pasiskelbti mašinos valdovu vos užveržus paskutinį varžtą. Lex tačiau tikino, kad nepadoru primetinėti tėvystę mašinai, ypač tokiai dideliai ir įnoringai, kaip garo variklis, kol jos pilnai nepažįsti, kol nesupranti tik jai būdingos „kalbos“, kol nejauti jos nuotaikos ir būklės visu savo vidumi, kol žmogaus ir mašinos sielos nepersipynė. Vyrmechas guodėsi, kad jei Canon ir Lex nurodymai nesutapdavo, Lex turėjo nusileisti Canon. Guodėsi, bet vistiek giliai viduje jautėsi nusidėjęs, ir kuo toliau tuo labiau įtikėjo, kad Máchina Magna vienaip ar kitaip atsiteis.

Prie stačiatvorės šurmuliavo ir šūkavo įsiaudrinę samdiniai. Tarsi nebūtų ką daugiau veikti, pamanė Leris, be ceremonijų braudamasis pro minią. Ant šaulių laiptelio gulėjo samdinys kruvinu veidu. Virš jo buvo palinkusi žmogysta juodu švarku, klieriko apykakle ir mediko emblema ant peties. Filialo chirurgas-kapelionas, plačiau žinomas Dziedulio pravarde, viena ranka laikė prispaudęs sužeistojo galvą, o kita tai traukė medžio atplaišas iš žaizdos, tai negailėdamas dezinfekavo alkoholiu. Sužeistasis gargaliavo ir prunkštė. Du samdiniai laikė užgulę sužeistojo rankas ir žvengdami patarinėjo, kaip geriau išnaudoti naują veido konfigūraciją.

– Galėsi dabar pešt suktinę dantų nerodydamas, – prunkštė vienas.

– Aha, ir alų per šiaudelį traukt, – žvygavo kitas, – o po to bobai prisiekinėt, kad visą vakarą snukio net nepravėrei!

Iš visko sprendžiant, sužeistajam į burną pataikė strėlė ir išlėkė kiaurai skruostą. Jis, matyt, tuo metu buvo išsižiojęs, nes lūpos ir dantys atrodė sveiki.

Dziedulis padėjo į šoną pincetą, kliūstelėjo dar vieną dozę dezinfekcijos ant žaizdos, o pats nugurkė gerą gurkšnį iš to pačio butelio, užvertęs venų išvagotą nosį į dangų. Paplekšnojo ranka sužeistajam per petį ir sugergždė:

– Kelkis ir eik su Dievu. Maž nemirsi, – ir dar kartą gurkštelėjo.

– Ė, o mum? – pareikalavo vienas iš „sanitarų“, tiesdamas ranką. Dziedulis vietoj butelio atkišo špygą.

Aplink trynėsi dar keli samdiniai, išdidžiai demonstruodami patirtas „žaizdas“, kurių kitaip, kaip nubrozdinimais nelabai galima pavadinti. Prasispraudęs pro juos, vyrmechas galų gale užsikeberojo ant šaulių laiptelio ir pirmą kartą pamatė, kas darosi už stačiatvorės.

– O tu rugštele, Motina Didžioji! – nevalingai ištrūko jam, – iš kur tiek prisiveisė!?

Išties, vos už kelių šimtų metrų marmaliavo minia laukinių. Kiek jų buvo? Gal šimtas, gal du. Skaičiavimą trukdė pastovus užpuolikų judėjimas. Atrodė, kad nei vienas nestovi vietoje – tai paeina, tai pabėgėja, tai sugrįžta, sukasi aplink, žengia į šoną, prasilenkia. Raudonsnukių burys labiau priminė bičių spiečių, nei organizuotą jėgą.

– Gerai, užteks balbatuot! – užrėkė netoliese Duzeris, – Kariūnai, matot, nugalėtojai. Praskėlėt kelias galvas ir jaučiatės pribaigę Trečiąją Koaliciją? Mikliai guldot muškietas čia, prie sienos, ir rikiuojatės brigadomis! Brigadininkai – pas mane!

Samdiniai suošė, pasigirdo nepasitenkinimo šūksniai. Kažkas pareikalavo:

– O šnapsienos papildomai išrašysit už kautynes?

– Klizmą trijų litrų tau išrašysim, – atsikirto Duzeris, – smegenis matyt šiknoj laikai, jei dabar šnapso nori. Nagi, judėkit visi! Rikiuojames, rikiuojames!

Keli samdiniai sukrizeno, keli bandė kažką burbėti, bet didžioji dauguma jau judėjo nurodyta kryptimi. Priešas prie vartų skatino paklusnumą.

Pro samdinius prasigrūdo vaikėzas, mikliai išvengė antausio, ir pribėgo prie darbų vykdytojo, kuris stovėjo ant šaulių laiptelio vos keli žingsniai nuo Lerio.

– Dėde, a, dėde! – cyptelėjo snarglius, – tamstai liepė ateiti, jeigu sy-to-a-cie-ja leidžia

– Ką? Kas? – pasimetė darbų vydytojas.

– Dirikas. Liepė ateiti, – pakartojo vaikėzas.

Duzeris nusikeikė, pažiūrėjo, ką veikia laukiniai, dar kartą nusikeikė ir nušokęs žemyn  nužingsniavo link tvirtovės. Leris irgi pajud4jo, tik be spjaudymūsi. Ir kelią pasirinko kitą, kad neatrodytų jog seka iš paskos darbų vykdytojui.

Tvirtovės kieme tvyrojo chaosas. Rėkavo sandėlininkai, žliumbė vaikai, kudakavo moterys. Iš degančių barakų samdinių šeimos pabėgo kaip stovi, spėję pagriebti nebent tai, kas papuolė po ranka. Dauguma vaikų ir kai kurios moterys buvo basi ir vienmarškiniai. Tarp padegėlių, susigrūdusių viename tvirtovės kiemo kampe, nardė Gaspadinė su savo mergom, dalindamos antklodes ir karštą gėrimą. Leris, papiktintas tokios betvarkės, nusisuko.

Kitame kiemo kampe keikėsi du sandėlininkai, bandydami lygiai surikiuoti iš sandėlio išridentas metalines statines. Trečiasis, vienakojis žilagalvis, kažką paskubomis aiškino Nijenhuizui, stovinčiam prie senosios šachtos durų su sąrašu rankose.

Pro trypčiojantį vyrmeką prapūškavo uždusęs darbų vykdytojas ir, net neatsisukęs pasisveikinti, nuėjo tiesiai prie diriko. Leris susigriebė, kad šitaip nerįžtingai stoviniuodamas atrodo kvailai, tad irgi patraukė į tą pačią pusę. Apsimesdamas, kad eina prie garo variklio.

– Labas rytas tamsta Duzeri, tamsta Leri, – garsiai pasisveikino Nijenhuizas, vos vyresnieji priartėjo, – pačiu laiku. Tamsta Duzeri, prašyčiau raportą apie šio ryto įvykius.

– Eeee… – darbų vykdytojas trumpam užsikirto, bet tuojau įšoko į vėžias, – kaip numatyta, pakilom darbui…

Leris toliau neklausė. Ryto įvykius pats žinojo bei matė, be to kažkas kaip tik pradėjo tampyti už rankovės.

– Tamsta! Ei, tamstele! – tyliu balsu ištarė prisigretinęs vienkojis sandėlininkas, – būkit geras, paaiškinkit jo šviesybei…

– Ką paaiškint? – nesuprato vyrmechas.

– Naigi va, liepė statines rident laukan iš sandėlio ir rikiuot šičionais. Ir niekaip nesupranta, kad negalima, nu niekaip negalima! – žilagalvis maigė rankose kepurę, o jo ilgi balti ūsai taip drebėjo, kad atrodė dar truputį ir senukas pravirks.

– Ko negalima? Kodėl? – vis dar nesusigaudė vyrmechas.

– Taigi išvogs viską! – sudejavo sandėlininkas, – kaip dievą myliu, tik nusisuksiu ir išvogs! O čia, lauke, nu niekaip nesužiūrėsim. Ir teip žmonių tik trys su manim likę…

– O kas statinėse? – pasidomėjo Leris, kuriam šiaip jau buvo nei štai nei antai sandėlininko rūpesčiai, bet palaikyti gerus santykius apsimokėjo.

– Šitose tai dar nieko tokio: smėlis, anglis, pjuvenos…

Vyrmechas pašaipiai vyptelėjo. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad samdiniai nepraeitų pro blogai padėtą lentą, buvo netgi pasirįžęs tikėti, kad keli gabalai geros anglies irgi ilgai neišstovėtų, bet smėlis? Kuriam galui kas nors vogtų smėlį? Arba pjuvenas ir anglies atsijas?

Bekojis tačiau tesė:

– Paskui liepė nešti lauk visa kita, kas lietaus nebijo: ginklus, įrankius, žaliavas. Palikti tik maisto atsargas ir šaudmenis. O taip visa kita – laukan…

Leris palingavo galvą, demonstruodamas abejonę naujojo diriko sveiku protu, ir pasisuko eiti, tik staiga vienas žodis prasiskverbė iki samonės.

– Įrankius? Kokius įrankius?

– Nugi visus. Kirvius, kastuvus, kirtiklius. Nu ir tuos naujus, mechaninius.

– Ką!? – iškart užsiplieskė vyrmechas ir, nelaukdamas atsakymo, nusisuko į direktorių.

Darbų vykdytojas kaip tik baigė rytinių įvykių ataskaitą, ir atlošęs galvą spoksojo į diriką. Šis ramiai papsėjo pypkę ir žiūrėjo kažkur į tolį. Vyrmechas pora kartų atsikrenkštė, bandydamas atkreipti į save dėmesį, bet susilaukė tik pikto žvilgsnio iš Duzerio.

– Puikiai atlikta, tamsta darbų vykdytojau, puikiai. Bendrovės vardu dėkoju už gerą tarnybą, – galų gale prabilo Nijenhuizas, vis dar nesiteikdamas pažvelgti į akis pašnekovui, –  Kadangi konfliktas toliau eskaluojasi, oficialiai skiriu tamstai draugovės minor-leitenanto laipsnį ir skiriu atsakingu už filialo draugovės pajėgas. Paskyrimas, kaip pats suprantate, nors ir formalus, bet būtinas. Prašau už valandos pristatyti sąrašą žmonių, kuriems rekomenduojate suteikti draugovės seržanto laipsnį. Siūlau parinkti iš brigadininkų, kad būtų apsipratę su vadovavimu, bet galutinį sprendimą palieku tamstos nuožiūrai.

Duzeris pradžioje nepatikliai susiraukė – nebuvo pratęs prie komplimentų – tada išsišiepė, ir ketino kažką sakyti, bet dirikas dar nebaigė.

– Toliau tęskite darbą prie įtvirtinimų, bet ginklus laikykite paruoštus. Nemanau, kad sulauksime dar vieno puolimo šviesiu partos metu. Nakčiai būtina paruošti dideles atsargas degių medžiagų. Temstant įkursime laužus kitoje tvoros pusėje. Naudokite medieną iš sudegusių pastatų…

– Tai kad blogai degs, – pertraukė diriką Duzeris, – sienojai specialiai įmirkyti, kad ugniai atsparesni būtų. Užtat ir nesudegė iki žemės.

– A! – trumpam stabtelėjo Nijenhuizas, – tokiu atveju, naudokite bet kokią tinkamą medieną. Galite panaudoti ir eksportui paruoštas atsargas.

Pasiūlymas sulaukė net trijų nuostabos šūktelėjimų – sandėlininkas buvo pakankamai arti, kad girdėtų pokalbį. Direktorius lyg niekur nieko tesė toliau, tarsi nebūtų ką tik lengva ranka pasiūlęs sudeginti vertingiausios filialo produkcijos:

– Taip pat skirkite du tvirtus samdinius į pagalbą sandėlininkams. Sandėlio patalpas reikia kuo greičiau atlaisvinti žmonėms. Nuo šios nakties visi privalo nakvoti tvirtovėje. Ak taip, samdinių šeimos. Visi šešiolikos ir vyresni berniokai mobilizuojami į draugovę, nepriklausomai nuo to ar jie Bendrovės samdiniai, ar ne. Toliau – atrinkite moteris, penkiolikos ir vyresnes, neturinčias mažamečių vaikų. Apginkluokite ir išsiųskite į lentpjūvę. Tegu įsikuria. Šeimos su mažamečiais kol kas tegu lieka. Sandėlyje vietos užteks. Viskas, vykdykite.

Duzeris žioptelėjo, apstulbintas įsakymų srauto, bet nusisuko nieko nepasakęs. Leris spoksojo į direktorių, ir pajėgė galvoti tik viena – beprotis. Beprotis ir ne kitaip. Leidžia dūmais Bendrovės turtą. Liepia išmesti stichijų malonei aukštatechnologinius instrumentus vien tam, kad apgyvendintų samdinių rėksnes bobas ir apskretusias išperas. Beprotis. Beprotis, beprotis, beprotis…

– Tamsta Leri, užtikrinkite, kad elektros generatorius… – kažkur iš toli skamba bepročio balsas. Leris linksi ir su viskuo sutinka. Nevalia ginčytis su tais, kuriems Dievas protą sumaišė. Geriau sutikti, o tada vadovautis savu protu. Galbūt taip pavyks bent kažką išgelbėti…