Žiurkėnas

Visuos daugiabučiuos riaumoja ekranai:
  Mes įmetėm baudą, bet laimi ispanai!
  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Staigiai pakilęs, šveitė į sieną pultelį.
Reklama įkyri, tarsi uodo patelė,
Nutraukė kantrybės stygas.
Televizorius paverčia žmogų daržove -
Taip ramina save, rūko, laiptinėj stovi.
Ir leidžiasi laiptais kažkas.

Tas keistokas kaimynas, nutrintu švarkeliu.
Blet, kalbėtis nenoriu. Pasisveikint galiu.
Jo rankoj dėžutė maža.
Ir tarė pro ašaras, kad nugaišo žiurkėnas,
Tad dabar jis paliko šiam pasaulyje vienas.
Užgeso virš laiptų šviesa.

Iš nuostabos išvertė jis peleninę. Tada,
Pačiam netikėtai, ūmai suvirpėjo barzda.
Kokių tik žmonių čia nėra...
O narvuose betono pasauliai skirtingi.
Mes tarpusavy žiaurūs ir negailestingi.
Svarbu, kad ant laiptų švara.

Grįžo vidun, pagaliau. Paglostė dukrelę.
Rimtas, tylus. Pašėrė auksinę žuvelę
Ir gulė į lovą miegot.
Gal aplankyti penktojo aukšto kaimyną?
Ryt. O žmona lai maisto gardaus pagamina.
O teliką reikia parduot.

  O ką? Juk tikrai - mes nežinom nei vienas,
Kada kasdienybę pakeis koks žiurkėnas.