Laukimas

„-Ir kas joje tokio, kas verčia mane naktimis, mašinoje, budėti po jos langais? „

Galvojo jis, šaltoj nakty sėdėdamas
Kokia graži tamsa tavy.
Languose jos abejingumas sklidinas
Jokios šviesos, nei širdyje nei kambary.

Stiklinė siena skiria jas ir ledo durys
Rankas, tavasias ir manasias, vidury.
Bet sėdžiu čia, ir rankose laikau kepurę
Tavęs šalia nėra, o aš visas tavy.

Ir senas aš lyg apleista pašiūrė
Pavargęs nuo bevaisių pastangų.
Prašau, jei tau kas nors, kada į širdį dūrė
Jei ne žudai iškart, pradėk klausyt mano maldų..