Kaip dažnai tu ko nors nežinai

Man patinka keliauti vienai
Po savuosius prisiminimus.
Tarpe jų - susapnuoti sapnai,
Įsigėrę į mano jausmus.

Man patinka, kad tu nežinai,
Kaip giliai ir į ką ten klimpstu.
Nežinai, ką pridengia delnai,
Kai aplinkui pagundų apstu.

Sentimentais save kankinu
Ir ne tavo vardu mintyse
Savo nuodėmes pavadinu,
Tai, kas buvo geriausio jose.

Būna – skauda sugrįžti tenai,
Kur buvau kažkada, nebesu.
Kur tekilos, šampanai, vynai,
Cigaretės. Svaigimo gausu.

Tu sakai: „neišeik niekada“,
Nes tiesiog nežinai, kaip dažnai
Išeinu pagyventi tada.
Kaip dažnai tu ko nors nežinai...

Tik todėl aš vis dar gyvenu,
Kad turiu tuos prisiminimus...
Tik todėl, kad viena ten einu,
Dabarty paklaidinusi mus.