Pojūtis, kad myli

Tai – baltas pieno lašas, vėl krentantis į sniegą,
Negrįžtančios akimirkos – jos, kaip ir tu, prabėgo.
Tai – šiltos vaiko akys ir jis dar nori miego,
O aš užmiegu 1, nes nebenoriu nieko.

Tai – jūros danguje, kurioms vandens nereikia,
Ir noras, jog neklaustum, kiek man dar laiko reikia.
Tai – mano šiltos rankos ir tuštuma jose,
Iliuzija, kad sapnas gali pavirst tiesa.

Tai – obelis be vaisių su begale žiedų,
Mintis, kuriai ištarti nereikia net raidžių.
Tai – žodžiai susipynę, įgavę naują prasmę,
Kuri tokia keista, kad negaliu suprasti.

Tai – kalbanti naktis, nemokanti sapnuoti,
Atgimstantis pavasaris, neleidžiantis meluoti.
Tai – horizonto linija, spalvos mano akių,
Išsiskyrimo laimė, paženklinta pykčiu.

Tai – skaitomos eilutės ir šaltis mano pirštų,
Tikėjimas, kad meilė taip paprastai nemiršta.
Tai – atsakas į klausimus, kurių man neužduodi,
Ir pojūtis, kad myli, bet ką – nebesuvoki…

© 2005. 04. 25 21: 14-26 23: 48 Jaunius Čiulada