Sevitas (4 dalis)

4. Sevitai ir archonai

- Erikai! - pakartojo Agielė dar kartą ir gerokai griežčiau, pati kildama iš už suolo. Visų auditorijoje esančių ausys kryptelėjo it radarai. Štai ką reiškia neturėti radijo ar televizijos – kiekvienas yra virtęs besiklausančiuoju iš už kampo.
- Taip? - nuleidau ranką.
- Sek paskui mane.
Ji akivaizdžiai ketino pasivesti mane į šalį, prie keturių akių, kur nekliudoma galėtų išsižviegti. Iš vienos pusės, aš ją puikiai supratau. Iš kitos, ji visiškai nepažinojo manęs.
- Ar galiu bent tarti žodelį mūsų dailiajai Ferai? - paklausiau.
- Ne, negali.
Jau ir taip laužiau taisykles delsdamas vykdyti jos įsakymus. O ko ji tikėjosi, pasakiusi tik pusę visos tiesos? Dar vienas pažeidimas šiuo metu visai derėjo į bendrą katilą.
- Aš turėčiau dabar pat susvilinti tavo veidą! - šnypštė visa išraudusi blondinė, vis dar laikydamasi žanduko.
- Mudu puikiai žinome, kaip tau tai pavyko praeitą kartą, - ramiai atsikirtau. - Kai aš šalia tavęs, tu niekam tikusi kerėtoja, Fera. Manau, mudu abu turime panašų poveikį vienas kitam.
- Erikai! - iš apsimestinės Agielės ramybės liko šnipštas.
- Aš čia stengiuosi tarti porą labai svarbių pranešimų mūsų mielajai Ferai ir visiems kitiems. Gali sekundėlę palaukti? - grįžtelėjau į ją. Merginos pirštai jau balo, sugniaužti į kumščius.
- Gal leisk jam kalbėti, Daeva? - atsklido iš šalies lygus Eligijos Gremori balsas. - Norėčiau išgirsti, ką tavo sevitas šį kartą pasakys.
Po kelių akimirkų Agielės pečiai nežymiai suglebo, nors akys tebegrasino man visomis įmanomomis vietinėmis bausmėmis. Ji linktelėjo, greičiausiai nepasitikėdama savo balsu. Lūpomis sudėliojau jai „ačiū“.
- Aš neketinu klausytis šito laukinio sapalionių! - piktai supurkštė blondinė, pasukdama link išėjimo. Jai verkiant reikėjo iš naujo nugrimuoti dešinę veido pusę. Man reikėjo prisirišti prakeiktą ranką, kuri be mano žinios ketino išlyginti pasaulyje egzistuojančią neteisybę.
- Aš nieko prieš, - trūktelėjau pečiais, - kitą kartą, kai mudu vėl susitiksime, gausi į veidą be jokios įžangos, jei toks tavo pasirinkimas.
- Kaip... kaip tu drįsti! - atsisuko atgal Fera.
- Man net nereikia stengtis, kai tu prisiartini atrodydama tokia išdidi ir visagalė, - šypsojausi jai. - Prisiekiu, iki šiol gyvenime nebuvau sudavęs nė vienai merginai – kol nepasirodei tu. Nežinau, ar tai vietinis oras, ar tavo dailus veidelis mane taip veikia, Fera. Mudu turėtume panašiai susitikti dar keletą kartų, kad išsiaiškintume. Ir dėl to žadėto paskutinio pliaukštelėjimo – nemanyk, kad pajuokavau. Už savo žodžius, kurių čia priseilėjai, turėtum gauti kur kas daugiau.
Ji žiūrėjo į mane nieko nesakydama, tebesilaikydama skruosto. Tikriausiai pajuto tą patį, ką aš supratau praėjus kelioms sekundėms po smūgio į jos veidą – niekas neskubėjo Ferai į pagalbą. Taip, daugelis pasibaisėjo scena, tačiau tik tiek. Kad ir kokiai klikai priklausė blondinė, šiuo metu iš jos liko tik pavadinimas.
Galop ji nusisuko ir išskubėjo iš auditorijos, kiek tik suknelės klostės leido. Lėtai peržvelgiau susirinkusiųjų veidus, ieškodamas bent vieno truputį draugiško. Gremori išraiška nepasikeitė nė per plauką ir iki šiol nežinojau, kas sukosi jos galvoje. Apkūnus, klaustuką primenantis vyrukas irgi dirsčiojo į mane romiai, akivaizdžiai neketindamas provokuoti. Ne, aš neatrodžiau toks galingas it trijų durų spinta – netgi priešingai. Jie paprasčiausiai nežinojo, ką apie mane galvoti. Metas nuoširdumo akimirkai.
- Tie iš jūsų, kurie iki šiol girdėjote apie mane kaip apie visišką laukinį, turėtumėte žinoti – mano vardas Erikas, - kreipiausi į auditoriją. - Ir ne – aš neturiu įpročio daužyti veidus kiekvienam, kuris mane užkalbina. Esu labai paprastas žmogus. Jei į mane kreipiasi mandagiai, aš taip pat esu mandagus. Jei kas nors mėgina mane apgauti, turėtų pats tikėtis to paties. O jei atsiras tokių, kurie norės žūtbūt įžeisti mane... jūs matėte, kas nutiko Ferai Elfiorai, tiesa? Trumpai tariant, esu linkęs elgtis taip, kaip su manimi elgiamasi. Ir man ne kartą sakė, jog esu tikras kietakaktis tuo klausimu. Gal atsiras norinčių ko nors paklausti?

Užtrukusi tyla privertė suabejoti, ar jie iš viso suprato, ką jiems pasakiau.
- Elfioros įžeidimas buvo skirtas Daevai - galop prasižiojo Gremori. - Kodėl priėmei jį asmeniškai? Maniau, tu neketini būti jos sevitu?
Oho. Pasirodo, čia tik aš vienas nežinojau, kur prisijungti prie čionykščio interneto, platinančio vietinius gandus, net jei ir truputį pasenusius. Agielė stengėsi į mane nežiūrėti, nukreipusi akis į pakylą auditorijos centre.
- Tarkime, jog turiu už ką jaustis jai dėkingas, - atsakiau Gremori. - Tai reiškia, jog kiekvienas įžeidimas jos adresu greičiausiai bus priimtas asmeniškai ir tai neturi nieko bendra su sevito – archono ryšiu.
- Kaip aptaku, - sausai pakomentavo Eligija.
- Atleisk, bet aš tavęs nepažįstu tiek, kad dalinčiausi visomis smulkmenomis, - nusišypsojau. - Kai mudu kartu išgersime už kokią nors bendrą pergalę, tuomet bus kita kalba...
Agielė nutraukė mano sapaliones stverdama už rankos ir jėga tempdama link išėjimo. Niekas nebemėgino komentuoti tokio jos elgesio. Kai kurie veidai bylojo pakankamai aiškiai, jog mano maža kalba pasiekė toli gražu ne visus ir aš jų akyse vis dar buvau laukinis – tiktai gal su nežymiomis intelekto apraiškomis. Man buvo nusispjaut.

* * *

- Tu!.. - iškvėpė Daeva, nuvedusi mane į vienos iš statulų šešėlį, toliau nuo masių. Ji žiūrėjo man į akis, akivaizdžiai įtūžusi, beveik ties riba. - Kas su tavimi negerai, Erikai?!
- Tu nutylėjai kai ką labai svarbaus, - atsikirtau, neketindamas nusileisti.
- Taip, juokis sau į sveikatą! Tavo archonė yra niekam tikusi kilminga burtininkė, naudojanti kristalą kiekvieną kartą, kai jai prireikia menkiausios ugnelės! Dabar žinai! - karčiai purkštelėjo Agielė.
- Ne, aš turėjau galvoje tai, jog esi vietinė atsiskyrėlė bei atstumtoji, - patikslinau. - Kol leidome laiką tuose namuose, tu elgeisi taip, lyg viskas būtų gerai. Netgi Diabola ir Valefaros nieko panašaus neminėjo. Kaip man pasiruošti, kai tu nuslepi nuo manęs tokius svarbius faktus? - čirškinau ją ant savo ugnies.
- Ir tau tai pasirodė pakankama priežastis VĖL smogti Elfiorai į veidą? Ir dar po to grasinti jai?
- Nebūk vaikiška, - papurčiau galvą. - Tu žinai, kodėl aš jai pliaukštelėjau. Ta mergiščia užsidirbo savo sąžiningai. Kita vertus, ji papasakojo tai, ką tu taip šauniai nutylėjai. Dabar sekundei pamėginkime įsivaizduoti, jog aš esu tavo sevitas visam likusiam gyvenimui. Taigi, ką DAR man reiktų žinoti tokio svarbaus, ką galbūt pamiršai paminėti? Na žinai – kad ateityje nebūtų staigmenų iš dar kelių blondinių?
Agielė apsisuko ant kulno ir žengė kelis žingsnius tolyn nuo manęs. Pasiekusi sieną palietė ją ranka, lėtai grįžtelėjo atgal:
- Viskas, ką ji pasakė, yra tiesa, - pratarė tyliu balsu.
Atsidusau.
- Gal gali tiksliau? Ji ten tiek daug prišnekėjo...
- Aš esu prasčiausia burtininkė šioje akademijoje, - skėstelėjo rankomis mergina. - Tėvai mane iš tiesų atsiuntė čionai tikėdamiesi, jog galbūt šioje vietoje išmoksiu kažką daugiau...
- Vakar aptikai demoną ir jį išvijai, - nurodžiau. - Argi ne pakankamai geras pasiekimas?
- Tik todėl, kad demonai yra lengvai valdomi, kai gerai žinai taisykles, - atsiduso Agielė. - Kiekvienas čia besimokantis būtų padaręs lygiai tą patį ir dargi be kristalo pagalbos. Aš tuo tarpu turėjau kentėti visas išdegimo pasekmes. Juokinga.
- Taip. Ir apgailėtina, - pritariau ramiai. Ji žvilgtelėjo į mane skausmo bei pykčio kupinomis akimis. - Vakar tu atrodei tokia visagalė, o šiandien skundiesi dėl kažkokio išdegimo ir kristalo, apie kurį neturiu jokio supratimo. Bet man ne tai yra svarbu. Kažkokia nusususi Elfiora spjaudo tiesiai tau į veidą, o tu sėdi sau lyg niekur nieko ir leidi jai juoktis. Ar ji tokia įtakinga, kad nedrįsti tarti jai žodžio?
- Ji... ne, ji yra tik miesto valdytojo dukra, - papurtė galvą Agielė. - Kaip jau sakiau, Erikai, aš esu silpniausia burtininkė. Tai nėra šiaip vaikiškas skundas. Tai faktas. Jei mane kas nors iškviestų į oficialią dvikovą, pralaimėčiau. Fera tą puikiai žino. Jei pasielgčiau kaip tu, ji įgytų pretekstą mesti man iššūkį ir tada būčiau pažeminta dvigubai!
- Tu juk nerimtai? - negalėjau patikėti savo ausimis.
- Kurios dalies tu nesupratai?
- Ji tave viešai dergia ir pati tą žino. Teisėtas pliaukštelėjimas per veidą būtų priežastis dvikovai? Rimtai?
- Ji mane dergia, nes TIKISI, jog aš pati iškviesiu ją į oficialią dvikovą! - atsikirto Agielė.
- Tada tai tiesiog stebuklas, nes AŠ trenkiau jai į veidą du kartus ir ji DAR neiškvietė tavęs į jokią dvikovą, - pasakiau. - Argi ne tu minėjai, kad esi atsakinga už mano veiksmus? Argi Elfiora neturėtų to žinoti?
- Kaip ir sakei, - atsiduso Agielė. - Ji yra pakankamai kvaila, kad pamirštų tokią smulkmeną. Todėl ir nenoriu, kad mėgintum jos kantrybę ateityje.
- Na tuomet mudu turime rimtą problemą, - pareiškiau. - Jei Elfiora vėl ims viešai dergti kurį nors iš mūsų, aš ramiai nesėdėsiu ir nelauksiu, kol kas nors savaime sulūš.
- Tu bent įsivaizduoji, kas nutiks, jei visi ims tikėti, jog aš tavęs nekontroliuoju? - Agielė prisiartino ir dabar mudu žiūrėjome vienas kitam į akis vos per pusę žingsnio. - Tave kol kas gelbsti tai, jog esi žmogus. Būtum nekontroliuojamas demonas, tavęs netoleruotų nė vienos dienos! Nekontroliuojami sevitai yra naikinami, Erikai! Net aš nebeturėčiau teisės tave užstoti!
- Argi sevitai neturi reaguoti, jei kas nors kėsinasi į jų šeimininkus? - paklausiau.
- Taip, bet Fera į mane nesikėsino...
- Ji nesikėsino į tavo kūną, tačiau šioje galvelėje, - pastuksenau pirštu jos smilkinį, - kažkas rimtai ketino sulūžti. Beveik kiekvienas iš mačiusiųjų galėjo tai suprasti. Ir jei nori, kad aš daugiau nebeliesčiau Feros Blondinės, tau pačiai teks užsiauginti stuburą, mesti jai iššūkį ir sugalvoti būdą nugalėti.
Agielė nirčiai krestelėjo galvą, nusipurtydama mano pirštus, tada atsakė ne itin maloniu kumštelėjimu į petį.
- Tu visiškai nepažįsti šio pasaulio, Erikai! Kodėl manai, jog gali spręsti už mane?
- Žinoma, elkis kaip tau patinka, - trūktelėjau pečiais. - Man irgi nemalonu sužinoti, jog mano archonė visiškai neturi smarvės pakovoti už save.
Kitas jos smūgis skaudėjo kaip reikiant, vos sulaikiau aiktelėjimą. Rimtai, retsykiais tie maži kumšteliai sugeba išspausti daugiau nei įsivaizduotum. Laiku sulaikiau impulsą trinktelėti jai atgal. Kumštynės šiuo atveju neatrodė protinga išeitis.
- Jau baigei? - paklausiau.
Ji nudūrė akis žemyn, įrėmusi kumštį man į petį.
- Diena dar net neįpusėjo, - karčiai susijuokė, papurtydama galvą. - Maniau, ištversime gerokai ilgiau. Galvojau, tu išties paklusi man ir nesivelsi... Turėjau pasitikėti nuojauta nuo pat pradžių, kai sakiau, jog turėsiu su tavimi rūpesčių.
- Nesijaudink, - pamėginau įžvelgti teigiamą pusę. - Fera jau gavo šiandien į veidą ir greičiausiai pasitaupys žodžius rytdienai. Visi kiti taip pat žino, ko turėtų tikėtis, taip kad tavo šansai puikūs.
- Būtent, - sumurmėjo ji atsitraukdama. Aš pasitryniau sutrenktą vietą. - Visi žino, jog mano sevitas atsako į įžeidimus už mane. Dabar belieka sulaukti, kas tuo pasinaudos.

Kitą mano optimistinę įžvalgą nutraukė nutraukė tolimas varpo dūžis, nuaidėjęs per visus koridorius. Agielė dirstelėjo į auditorijos pusę.
- Metas, - atsiduso - Eime, mūsų laukia pamokos.
- Gerai, - linktelėjau. - Jei taip nori, pasistengsiu tiek daug nemušti Feros. Rimtai.
- Pažadi? - viltingai pažvelgė į mane.
- Ne. Kaip jau sakiau – pasistengsiu. Bet nieko nepažadu. Jei blondinė ir vėl nenulaikys liežuvio, aš pats jai mesiu iššūkį ir prilupsiu visų akivaizdoje.
- Sevitai ir tarnai negali mesti iššūkių burtininkams, - kreivai vyptelėjo Agielė. - Tik vienas burtininkas kitam. Akademijos taisyklė.
Valio man?.. Labai norėjau, kad to „valio“ šiuo atveju nebūtų. Turėjau įtarimą, kad man pavyktų prilupti Elfiorą pakankamai šauniai. Arba bent pridaryčiau tiek žalos prieš pralaimėdamas, kad prakeiktoji prarastų ūpą toliau kovoti.

* * *

Žinoma, auditorijoje mus vėl pasitiko žvilgsniai, kurie, nepaisant įvairiausių emocinių priemaišų, turėjo vieną bendrą – smalsumą. Mokytoja taip pat susidomėjo manimi. Kai Agielė paaiškino, kas aš toks, moteris nusprendė pamiršti, jog egzistuoju. Aš nebuvau jos mokinys ir ji neprivalėjo kreipti į mane jokio dėmesio.
Moteris atrodė maždaug keturiasdešimt penkerių, ne itin aukšta, ilgais, juodais plaukais iki juosmens, keliose vietose perrištais siauru, juodu kaspinu. Smulkios raukšlelės dar tik buvo pradėjusios vagoti jos veidą, kuris vis dar atrodė pakankamai dailus. Sprendžiant iš tų pačių raukšlelių, juokėsi ji retokai. Pyko irgi ne dažnai. Tiesą sakant, ji atrodė beveik abejinga visam ją supančiam pasauliui, beveik kaip Eligija Gremori. Akimirką pamaniau, jog abi galėtų būti giminaitės. Agielė pakuždėjo jos vardą - Saida Ifri, elementų magijos magistrė. Moteris vilkėjo ilgą, visiškai juodą suknią ilgomis rankovėmis, be jokių papuošalų. Atrodė paslaptinga ir kartu didinga. Auditorijos centre ji jautėsi laisva ir judėjo itin grakščiai, kalbėdama bei sekdama klausančiųjų veidus skvarbiomis, romiomis akimis. Per visą tą laiką jos veido išraiška nepasikeitė beveik nė karto.

Fera Elfiora taip pat buvo grįžusi ir dabar spirgėjo savo kampe, šaudydama mano pusėn tūžmingus žvilgsnius. Stengiausi pernelyg nekreipti dėmesio į ją, suteikdamas progą ataušti ir pagalvoti apie savo elgesį. Iš to, kaip Fera kuždėjosi su šalia sėdinčia rudaplauke buvo aišku, jog ji iš tiesų kažką stengėsi sugalvoti. Kadangi spėlioti moterų slaptus planus atrodė bergždžias užsiėmimas, susitelkiau į pamoką.

Ne, pradinio magijos kurso jie tikrai nekartojo ir man teko dėlioti mozaiką iš įvairių nuotrupų. Sužinojau, jog magija nebuvo prieinama kiekvienam. Kažkokiu nenusakomu būdu ji buvo susijusi su vartotojo krauju ir perduodama kitai kartai tik kraujo ryšiais. Kitaip tariant – genetiniais ryšiais. Šie žmonės tokio žodžio nežinojo ir nevartojo. Aš nebuvau nusiteikęs trukdyti pamokos ir aiškinti visiems apie DNR. Protingas kvailys kol kas turėjo daugiau šansų išlikdamas kvailiu ir atidžiai stebėdamas aplinką – ką aš ir dariau.
Jėga, kuri vertė magiją veikti, buvo gaunama iš pačios deivės. Agielės atveju – iš deivės Selėjos. Tokia jėga valios pastangomis buvo sufokusuojama ties saulės rezginiu, tada kerėtojas suteikė jai „pavidalą“... Šioje vietoje reiktų paminėti, jog daugelis visų paaiškinimų nė iš tolo nepriminė to, ką buvau pratęs girdėti mokykloje. Tau niekas nesakė „sufokusuok jėgą, suformuok iš jos 50 centimetrų  skersmens ugnies kamuolį, pakelk jo temperatūrą iki 500 laipsnių Celsijaus ir nukreipk skrieti į pageidaujamą taikinį, 10 km/h greičiu“.
Nieko panašaus. Kuomet baigėsi kalbos apie galios sufokusavimą, prasidėjo tokie aptakūs paaiškinimai, kad juos nesunkiai galima buvo priskirti visiško misticizmo bei poezijos sritims. Jie netgi nekalbėjo maldų savo dievybėms. Tiesą sakant, visi čia sėdintys mokėsi... eilėraščius. Buvau apstulbęs. Geriau įsiklausęs, ėmiau suprasti, kame reikalas. Minėti eilėraščiai buvo itin paprasti, juos nesunkiai galėjai įsiminti. Ir jų turinys buvo skirtas nukreipti vaizduotę tinkama kryptimi, kai norėjai savo valios dėka suformuoti ugnį. Kadangi ne visų vaizduotė veikė vienodai, minėtos eilės buvo skirstomos į Versijas ir kiekvienas stengėsi išmokti tas Versijas, kurios jiems atrodė patogiausios. Tam tikros eilių strofos buvo skirtos liepsnai nusakyti, kitos – karščiui apibūdinti. Įdomu buvo tai, jog nė viena mano išgirsta Versija nesistengė žvilgtelėti giliau – į tai, kas iš tiesų sudarė liepsnas ir kokių fizikos dėsnių dėka jos tapdavo karštesnės. Fizikos dėsniai niekam nebuvo įdomūs. Rimas ir poveikis vaizduotei – taip. Kiekvienas rinkosi Versijas pagal tai, kaip jų žodžiai veikė vartotojo vaizduotę. Iš kai kurių užuominų supratau, jog kartais tinkamos Versijos paieška trukdavo labai ilgai, kol burtininkas rasdavo sau labiausiai paveikią.
Nuobodžiaudamas šalia Agielės netgi sudėliojau savo Versiją, kurioje ugnis ir jos kaitra buvo nusakoma pagal tai, kiek Fera Elfiora tave užkniso ir kaip stipriai norėtum duoti jai grąžos. Kai pusbalsiu pakuždėjau tas kelias eilutes, Agielė neišlaikiusi prunkštelėjo ir tuojau pat prisidengė lūpas delnu, kita ranka trinktelėdama man į petį. Galėjau lažintis, jog mirtina tyla auditorijoje tik dar labiau kurstė jos norą juoktis.
- Ar pasakiau ką nors labai juokingo, panele Daeva? - pasisuko į mudu mokytoja.
- Atsiprašau, - stengėsi surimtėti mergina. - Tai ne jūs, magistre Saida. Tai mano sevitas. Aš jį vėliau tinkamai nubausiu.
Pavarčiau akis – mane norėjo nubausti už prajuokinimą...
- Tikiuosi, tavo sevitas žino, ką mes čia veikiame, - šaltai pastebėjo Saida Ifri. - Ir kad juokdamiesi ugnį vargu ar suvaldysime.
- Įsitikinsiu, jog kitą kartą žinotų, - pažadėjo mergina.
Taigi, jie čia nebuvo linkę pokštauti pamokų metu, nebent mokytoja buvo tokia baisi, kad nė vienas paprasčiausiai nedrįso. Po daugiau nei pusvalandžio teorijos atėjo metas praktikai ir Saida pademonstravo šiandien aiškintą temą - ugnies kelias iki taikinio nebūtinai turi būti tiesus it styga ir kad paleista ugnis yra vis dar kuo puikiausiai valdoma. Jos sukurtos mažos liepsnelės skrajojo painiomis trajektorijomis, kol pasiekdavo vienišą nedegančią žvakę, paliktą ant staliuko. Arba išnykdavo prieš pasiekdama tikslą. Tikras ugnies magas privalėjo kontroliuoti savo liepsnas net kai šios palikdavo kūrėjo rankas – tam, jei taikinys staiga pasirodytų beesąs visai ne priešas. Neatsakinga ugnis buvo pradedančiųjų bruožas.
Kitai demonstracijai ji nusprendė pasikviesti ką nors iš auditorijos. Savanoris taip ir neatsirado – na žinoma, kuris iš jų norėjo apsijuokti prieš visus?..
- Galbūt norėtų pasirodyti tie, kuriems šiandien labiausiai linksma? - prisiminė Saida.
Visų veidai kaipmat pagyvėjo, o Agielė akivaizdžiai pablyško. Nieko nelaukdamas atsistojau, pasitaisydamas švarką.
- Tai būčiau aš, - prisipažinau.
- Įdomu, - po trumpos pauzės nutęsė Saida. - Negirdėjau, jog Agielės Daevos sevitas sugebėtų kerėti.

Rimtai, man skubiai reikėjo surasti prieigą prie jų vietinio paskalų interneto. Mano amžiaus vaikinai daugiausiai gali iškentėti parą neprisijungę. Šioje vietoje praleidau daugiau kaip dvi paras – rimtos psichologinės pasekmės garantuotos.

- Ir nesugebu, - pasakiau. - Jūs pageidavote, jog pasirodytų tie, kuriems labiausiai linksma.
- Turėjau galvoje panelę Daevą, - pastebėjo mokytoja.
- Patikėkite, jai dabar labai liūdna, - šyptelėjau. - Jei labai pasistengsiu, išliks tokia iki vakaro, pažadu.
Saida Ifri šyptelėjo - pirmą kartą šiandien. Kažkuri iš merginų neišlaikiusi susijuokė, o Agielė timptelėjo mane už rankovės, tyliai reikalaudama kuo skubiau sėstis. Atsisėdau. Mokytoja nusprendė nežaisti su užuominomis ir pasikvietė tą, kurią mano nedidelis cirkas ką tik „pramušė“. Agielė tuo tarpu lengviau atsipūtė.

Mano didžiausia problema buvo ta, jog mudu visą laiką taip ir išlikome atskirai nuo visų kitų. Artimiausia suolo kaimynė, kuri nebuvo Daeva, sėdėjo už kelių metrų. Suolas už manęs irgi buvo tuščias, todėl bet kokios pastangos surasti geresnį burtininką nei Agielė tapo gerokai komplikuotos. Man skubiai reikėjo susirasti bent vieną draugišką veidą.

* * *

Po itin trumpos pertraukos mūsų laukė valanda telekinezės. Šį kartą jokių eilėraščių ir jų versijų. Visiškai juodai apsirėdęs bei truputį praplikęs vidutinio amžiaus vyras itin vešliais ūsais nebuvo nusiteikęs poetiškai ir teorijai skyrė vos kelias minutes. Tada prasidėjo praktika. Jo nuomone, tikras magas privalėjo praktikuotis kasdien, kol burtai įaugs į šio kraują.   Jis netgi nesismulkino kviesdamas po vieną. Kvietėsi iš karto po penkis ir Agielė nebeturėjo kaip išsisukti. Nusileidusi žemyn, mergina paruošė savo gelsvo kristalo rutulį ir tuojau pat pastebėjau kreivus šypsnius bei pašaipius žvilgsnius, mėtomus jos pusėn. Daugiau niekas tokių kristalų nenaudojo. Mokytojas į tokias smulkmenas dėmesio nekreipė, tačiau ir kitų neketino drausminti.
Užduotis atrodė itin paprasta - jei nepaisysime fakto, kad aš tokios nebūčiau įvykdęs per visą savo gyvenimą. Beveik iki viršaus vandens pripildytą dubenį reikėjo nuskraidinti plačiu ratu ir grąžinti į tą pačią vietą, neišliejant nė lašo. Iš to, ką mačiau demonstracijos metu, tapo aišku, jog Agielė turės vienintelį sunkumą. Užduotis truko per ilgai, kad mergina įvykdytų ją iki galo. Vanduo neleido didinti skrydžio greičio ar daryti staigių judesių. Kiekvienas sulėtėjimas ar pagreitėjimas turėjo būti apgalvoti bei ypač sklandūs – antraip grėsė avarija.
Kaip ir numačiau, mergina įveikė penktadalį kelio, tada nepaprastai atsargiai nuleido dubenį ant žemės. Mokytojas linktelėjo jai neutraliu veidu, tikriausiai žinodamas Agielės problemą. Ši atrodė susikrimtusi. Rudaplaukė, kurią mačiau  besišnabždančią su Fera, pražingsniavo Daevai pro šalį, nutaisiusi pergalingą veido išraišką. Jos dubuo skriejo vos vos svyruodamas į burtininkės žingsnių taktą.
Atsilošęs iš visų jėgų suplojau delnais, išgaudamas skambų šūvio garsą. Auditorijoje visą laiką buvo itin tylu, jei nepaisysime pastovaus, žemo susirinkusiųjų murmėjimo, todėl mano pliaukštelėjimas viso to fone atrodė neįprastai garsus.
Rudaplaukė krūptelėjo, akimirkai stabtelėjo ir prarado koncentraciją. Jos indas visu greičiu šovė į į priekį, į artimiausią suolų eilę, kur sėdėjo trys išsipuošę vyrukai. Didžioji dalis vandens išsiliejo pakeliui, likęs apliejo trajektorijoje pasitaikiusius nelaimėlius, o vienam iš jų atiteko visas dubuo.
- A... atsiprašau! - išsigandusi rudaplaukė priglaudė abi rankas prie krūtinės.
Pasimetė ne ji viena. Vaikinas, ketinęs skraidinti dar vieną indą jai iš paskos, saviškį paleido dar tebekeldamas į orą. Vanduo, žinoma, išsiliejo.

Ir dabar visų akys krypo į mane, dėl visko labiausiai kaltą. Aš laikiau tiesiai prieš save suglaudęs du pirštus, tarp kurių jie regėjo kažką mažą ir juodą, skirtą dėmesiui nukreipti.
- Musė, - parodžiau visiškai nekaltu veidu. Ne, tai nebuvo musė.
Net jei ir patikėjo, rudaplaukė bei trys aplieti nelaimėliai dėl to netapo laimingesni nė per plauką. Agielė tuo tarpu atrodė susirūpinusi, tačiau ant manęs greičiausiai nepyko. Tiktai grįždama į savo vietą nučiupo už plaukų kuokšto ir timptelėjo, tuo parodydama, jog esu blogas, blogas sevitas.

* * *

Pasibaigus antrai pamokai mūsų laukė ilgoji pertrauka, kuri turėjo trukti pusantros valandos. Ta proga akademijos elitas patraukė į laisvalaikio teritorijas. Didžioji dalis išėjo į parką, likusieji nusprendė pasinaudoti staliukais rūmų viduje. Mudu priklausėme pastariesiems. Tarnai jau laukė savo šeimininkų, apsirūpinę krepšiais su maistu ir gėrimais.
Agielė vėl nusprendė tapti atsiskyrėle ir nukreipė mane prie atokiausio staliuko. Išvydęs netoliese besisukiojančią Deidrę supratau, jog tai yra pastovi, iš anksto numatyta vieta. Man beliko atsidusti. Tarnaitė tyliai pasisveikino ir ėmė ruošti stalą dviems.
- Ar namie nieko naujo? - pasiteiravo Agielė.
- Viskas tas pats, panele Daeva, - atsiliepė Deidrė.
Mergina linktelėjo, tada dirstelėjo į mane tiriančiu žvilgsniu.
- Musė? - jos lūpose ėmė žaisti lengva šypsena. - Šiuose rūmuose veikia magiškas barjeras, Erikai. Jokie įkyrūs vabzdžiai čionai nepatenka.
- Šūds, - pasakiau, dirstelėdamas į lubas, kurios čia buvo labai aukštai. - Ir visi apie jį tikrai žino?
- Neabejoju, jog yra bent kartą girdėję. Kodėl tau reikėjo šitaip kvailai elgtis?
- Rudės veidas atrodė per daug laimingas, lyginant su tavuoju, - paaiškinau.
- Aš jau seniai pripratusi prie kreivų šypsenų. Tavo veiksmai ne tik nieko nekeičia, tačiau tik dar labiau blogina tavo padėtį. Liaukis!
- Mano padėtį labiau blogina tai, jog mes dabar esame atsiskyrę nuo visų, - parodžiau mostu. - Tikėjausi, jog man pavyks surasti bent porą naujų draugiškų veidų. Tavo įkyrus atsiskyrimas tam nepadeda.
- Ką tu man siūlai? Po dviejų metų tylėjimo pradėti su visais bendrauti?
- Esu tikras, atrastum bent porą tokių, kurie norėtų pamėginti. Pavyzdžiui, Eligija Gremori? Ji atrodo visai normali, tik gal šiek tiek be emocijų.
- Nenoriu, kad artintumeisi prie jos! - staiga pasišiaušė Agielė. Tokia jos reakcija mane gerokai nustebino.
- Gal paaiškinsi? - pasiūliau.
- Gremori ir Daevų šeimos... Mūsų santykiai nėra patys geriausi nuo labai senų laikų, - paaiškino. - Nesiartink prie jos.
- Ar čia yra bent viena šeima, su kuria tu nesipyksti? - atsargiai paklausiau. Agielės pečiai šiek tiek nusileido.
- Mes su Gremori atvirai nesipykstame, tiesiog stengiamės nepalaikyti kontakto ir nesikeisti informacija, ypač ta, kuri susijusi su šeimos magija ir padėtimi, - paaiškino. - Su visais kitais aš paprasčiausiai daug nebendrauju ir tiek.

Jau ketinau užduoti kitą klausimą, kai pastebėjau besiartinančią įtartiną kompaniją. Pati pirmoji žengė Fera Elfiora ir atrodė ji... pergalingai. Šalia jos turseno ta pati rudaplaukė, kuriai kerėti  sutrukdė mano musės vaikymasis. Jos lūpose irgi žaidė negera šypsena. Abiems iš paskos sekė kur kas rimtesnė kompanija – aukšta raudonplaukė, kuri atrodė šiek tiek matyta. Jos šeimos spalvos buvo šiek tiek juodos, daug raudonos ir viską užbaigė aukso spalvos prieskoniai. Jos palydovė vilkėjo lygiai tų pačių spalvų rūbus, tiktai buvo juodaplaukė ir man dar nematyta.

Pastebėjusi mano klaidžiojantį žvilgsnį, Agielė taip pat grįžtelėjo į procesiją. Atsargiai nuleido arbatos puodelį, padėjo prakąstą bandelę ir ėmė valytis servetėle lūpas.
- Blogai, - sušnabždėjo.
- Tos dvi gale? - pasitikslinau.
- Mhm. Pusseserės Oliana ir Keira iš Izajų šeimos. Jos abi priklauso Abrakso akademijos Tarybai.
Kilstelėjau antakius.
- Bent jau nesėdėsime vieni it kokie atsiskyrėliai, - pamėginau įžvelgti gerąją pusę.
- Jos čia ne tam, kad gertų su tavimi arbatą... - spėjo murmtelėti manoji archonė.
Fera prisiartino su vėjeliu.
- Agiele Daeva, oficialiai šaukiu tave į dvikovą! - nusileido ant stalo baltas delnas. Blondinė pergalingai nudelbė savo auką, tada piktdžiugiškai dirstelėjo į mane. - Ir turėčiau nuoširdžiai padėkoti tau, Erikai, kad suteikei man šią progą.
Mano archonės veidas virto neįskaitoma kauke. Deidrė atrodė persigandusi, ką tik tapusi rimto įvykio liudininke. Fera ir jos rudaplaukė draugė atrodė labai savimi patenkintos. Pusseserės Izajos stebėjo mūsų kvintetą nerodydamos emocijų. Taip ir nesupratau, kieno jos pusėje.
Tačiau suvokiau ką kita. Dar visai neseniai Agielė aiškino man apie tai, kokia kvaila yra Fera, jog nesinaudoja suteikta proga – ir dabar ši truputį pavėluotai naudojosi savo proga. Staigus vietinių blondinių nušvitimas? Tokiais aš netikėjau. Daug realesnė atrodė idėja, jog kažkas nugirdo mūsų pokalbį ir informavo Ferą apie jos netikėtą galimybę. Rimtai – žmonės šioje vietoje neturėjo nei radijo, nei televizijos. Jie visi buvo ekstremalūs vojaristai.
- Tikrai? - nusišypsojau Ferai. - Ir iki šiol tau nepasitaikė jokių galimybių sukelti peštynes?
- Dvikovą, Erikai. Dvikovą, - neketino man nusileisti mergina. - Aš tavo mažąją archonę taip pažymėsiu, kad pajusi ir tu.
- Daeva, nurodyk laiką, - švelniu balsu kreipėsi raudonplaukė.
Agielė dėbtelėjo į ją, tada į jos pusseserę. Jau ketino kažką sakyti.
- Ar galiu klausimą? - skubiai kilstelėjau ranką, žvelgdamas į raudonplaukę. Ji akivaizdžiai buvo čia tam, kad patvirtintų dvikovos oficialumą.
- Tau nebėra reikalo kištis, Erikai, - papurtė galvą Fera, plačiai šypsodamasi.
- Klausk, - linktelėjo paklaustoji.
- Būdamas sevitu, ar turiu teisę dalyvauti dvikovoje kaip Agielės Daevos ginklas?
Abi pusseserės susižvalgė.  
- Ką? - atsisuko į jas blondinė. - Tai... tai juk neįmanoma, ar ne?
- Agielė Daeva yra teisėta archonė, - susimąstė raudonplaukė. - Abrakso akademijos dvikovose burtininkai turi teisę naudoti viską, kas priklauso jų klasei. Tai reiškia, jog...
- ... Daeva turi teisę naudoti Eriką kaip savo ginklą, - užbaigė juodaplaukė.
- Ne! Taip... taip negalima! - užriko Fera, išrausdama iš pykčio, net jos rudė draugužė žengė atgal išsigandusi. - Man sakė, kad galiu mesti iššūkį tik Daevai! Nebuvo jokios kalbos apie šitą laukinį sevitą!
- Tu jau ir taip iškvietei Daevą į dvikovą. Oficialiai, - priminė juodaplaukė Izaja.
- Oho. Tau sakė? - nutęsiau. - Norėčiau paspausti ranką tai, kuri tau tai sakė, Fera...
- Užsikišk! - šoko ši man į veidą.
- Man bus neapsakomai malonu susitikti tave ir tavo voverę arenoje, - plėšriai nusišypsojau. - Kol Agielė nukreips dėmesį, aš tave pasieksiu, o jau tada vieną žadėtą smūgį į veidą gali pamiršti. Užpliaukšėsiu taip, kad giedosi man pralaimėjimo arijas!
Ji žiūrėjo į mane išsigandusi, tik dabar supratusi, kur įkliuvo. Ar aš jos bijojau? Ne tiek, kad mano antibudulinas nustotų veikęs. Šita panelė akivaizdžiai niekada neregėjo rykštės ir aš ketinau ištaisyti klaidą, net jei dėl to tektų nusvilti.
- Dvi dienos, - ištarė Agielė tyliu balsu. - Dvikova vyks po dviejų dienų, Tyliojo mėnesio keturioliktą dieną, aštuntą valandą vakaro.
- Priimta, - vienbalsiai atsiliepė abi Izajos. Fera stryktelėjo it įgelta, pamėgino pasiekti mane plačiu smūgiu, tačiau lengvai išsisukau – ji nebuvo patyrusi kovotoja. Apsisukusi iškurnėjo su vėjeliu, beveik žviegdama prakeiksmus. Po akimirkos sutrikusi rudė patraukė jai įkandin. Agielė pagaliau atgavo savo veidą ir dabar žiūrėjo į mane kažkaip keistai. Tiesą sakant, mudu ir vėl buvome masių dėmesio centre. Archonė ir jos niekaip nepritampantis sevitas. Arba atvirkščiai.

- Ar galiu dar klausimą? - vėl paklausiau raudonplaukės. Ši ramiai linktelėjo.
- Jūs Eligijos Gremori draugė, tiesa?
- Galbūt, - išsisuko ši su lengva šypsena veide.
- Perduokite jai, kad esu labai dėkingas už progą, - nulenkiau galvą.
Abi pusseserės vėl susižvalgė, dabar jau gerokai susidomėjusios.
- Kaip tu atspėjai? - galop į mane kreipėsi ir juodaplaukė.
- Prieš pirmąją pamoką jūs buvote susibūrusios į atskiras grupuotes ir Gremori atsisėdo prie jūsų grupės, - paaiškinau. - Jei tiksliau, šalia tavęs, - parodžiau į raudonplaukę. - Atleisk, nežinau vardo. Tik tai, jog esi viena iš Izajų.
- Oliana, - tarė raudonplaukė.
- Keira, - prisipažino kita.
- Man didelė garbė, - nusišypsojau. - Gal palaikysite mums kompaniją prie šio stalo? Mano šeimininkė nėra labai drąsi, kai reikia bendrauti su kitais ir aš bijau, jog dar po poros metų ji gali visai pamiršti, kaip tai yra daroma.
Agielė tik kostelėjo, skrosdama mane savo keistu žvilgsniu. Taip ir nesupratau, kokias jai emocijas sukėlė abiejų pusseserių pakvietimas prie mudviejų stalo. Agielė dirstelėjo į abi merginas, nutaisiusi neįskaitomą veidą.
- Manau, mudvi priimsime kvietimą, - linktelėjo Oliana. Keira pasekė jos pavyzdžiu ir apsuko stalą iš kitos pusės.
- Deidre, ar mes turime dar arbatos ir bandelių? - kreipėsi Agielė į tarnaitę.
- T... taip, bet arbata daugiausiai trims, - sumurmėjo ši. - Aš nubėgsiu atnešti...
- Nesivarginkite, - Oliana kilstelėjo ranką ir pamojo kažkam iš gausiau susirinkusiųjų svitos. Netrukus šalia atsirado dar dvi tarnaitės ir ant stalo pasipylė gėrybės. Oliana turėjo įprotį pietų metu gurkšnoti kažką panašaus į vyną. Keiros gėrimas atrodė ir kvepėjo visai nepažįstamai. Net neketinau klausti.
- Taip ir nepasakei, kaip sužinojai, jog būtent Eligija atsiuntė Ferą į jūsų rankas, - priminė man Oliana.
- Pirmos pamokos metu Fera atrodė įpykusi, - prisiminiau. - Tada ji sėdėjo kampe ir šalia jos buvo tik jos rudaplaukė draugė. Nieko daugiau. Antrojoje pamokoje šalia abiejų jau sėdėjo Gremori ir Fera atrodė tokia savimi patenkinta, kad nepastebėti buvo neįmanoma.

- Tu visai kitoks nei Artūras, - padovanojo man savo šypseną Keira. Vos nenurijau arbatos puodelio iš netikėtumo (taip, jie čia buvo tokie maži).
- Jūs jį žinot? Kaip jam sekasi? - pastačiau ausis.
- Manau, pakankamai gerai. Kai regėjau jį paskutinį kartą, jis skundėsi kietomis pagalvėmis, - informavo juodaplaukė.
- Ir dar ketino suvilioti mano asmeninę tarnaitę, - Oliana parodė į vieną iš patarnaujančių merginų, kuri teikėsi skaisčiai nurausti. Šviesiaplaukė tarnaitė atrodė tikrai daili – nenuostabu, jog Artūras nesusilaikė. Turbūt jis vylėsi, jog dvidešimt pirmo amžiaus viliojimo metodai bus labai efektyvūs viduramžių merginoms. Dar tai reiškė, jog Artūras per pustrečios paros visai pamiršo svarbiausią tikslą – grįžti namo. Man tai nepatiko. Iki šiol tikėjausi, jog sutikęs jį turėsiu abejotiną pagalbą savo paieškose. Dabar buvau vienišas it pirštas – Agielė tikrai neketino man padėti.
- Jis čia, akademijoje? - pasitikslinau.
- O ne. Jau nebe, - papurtė galvą Oliana. - Šiandien iš ryto Gremori išsiuntė jį su palyda į Lorną.
Gražu. Artūras dabar tolo nuo manęs ir aš net nežinojau, į kurią pusę.
- Panašu, jog regiono valdytojai susidomėjo juo asmeniškai, - šyptelėjo Keira. - Dar niekada nemačiau tokio stambaus vyro.
- Jei plaukai ant galvos ataugs, turėtų atrodyti visai dailus, - pritarė Oliana. - Girdėjau, Gremori įsakė skirti Artūrui jos asmenines menes. Manai, pati pasiliks jį sau?
- Nesilažinčiau dėl to, - trūktelėjo pečiais Keira.

Jos abi vėl žvilgtelėjo į mane. Ir ne vien į akis. Na taip, aš nebuvau nei ypač aukštas, nei super dailus. Turint tai galvoje, jų smalsūs, šiek tiek iššaukiantys žvilgsniai man buvo netikėti ir netgi keliantys nerimą. Tokius aš pažinojau – mano seserys taip žiūrėdavo į vaikinus, kuriuos paslapčia ketindavo kramsnoti lovoje iki ryto. Be to, moterys mėgsta aptarti vyrišką giminę tarp savęs. Seserys juo labiau, ypač kai tame pačiame kambaryje Playstation II bekankinantis  jauniausias brolis nėra laikomas žmogumi, vertu dėmesio.

- Ar Lorna labai toli? - pamėginau nukreipti jų klaidžiojančias mintis. Bingo. Pasirodo, tai buvo rimtų diskusijų klausimas. Oliana laikėsi trijų dienų idėjos – žinoma, ant žirgo kupros. Keira keliavo tik karietomis, todėl nurodė keturias dienas su puse. Aš pagaliau sužinojau, jog ypač ilgų atstumų matavimo vienetų jie neturėjo. Didžiausias vienetas buvo „žingsnis“ ir jis buvo netgi griežtai standartizuotas, kad tokį galėtų naudoti architektai bei audeklų pirkliai. Aš pradėjau rimtai svarstyti, jog šioje vietoje man lemta tapti tikru inovatoriumi ir pirmi du mano išradimai bus kiložingsnis bei megažingsnis. Agielė pastebėjo, jog Olianos kelio apskaičiavimas kratantis ant žirgo nugaros turėjo mažą trūkumą ir likusią pusvalandžio dalį mes praleidome svarstydami, kurios žirgų veislės pagelbėtų sutrumpinti kelią iki Lornos efektyviausiai. Bendras konsensusas taip ir nebuvo rastas, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Mūsų mažoje kompanijoje Agielė nebesijautė nereikalingu dalyviu. Kai galop atsisveikinome, ketindami likusį pertraukos laiką praleisti gryname ore, ji jautėsi ne tokia atsiskyrusi nuo visuomenės ir gerokai laimingesnė.

* * *

Klydau. Vos tik virš mudviejų galvų atsivėrė dangus, mergina paėmė mane už rankos ir ėmė vesti į nuošalesnę parko dalį. Jos veide anksčiau regėto džiaugsmo neliko nė ženklo.
- Ar tu bent suvoki, kas ten įvyko? - paklausė tyliai, tuo pat metu dairydamasi pašalinių.
- Jei tu apie tai, kaip abi pusseserės merkė man akeles, tuomet kol kas negaliu nuspręsti. Arba jos stengiasi mane įvilioti į kokią nors bėdą, arba aš šiame pasaulyje merginoms patinku kur kas labiau nei savajame, - svarsčiau.
Agielė dirstelėjo į mane viena akimi ir šyptelėjo puse lūpų.
- Džiaugiuosi, kad pastebi bent tiek.
- Dar nebuvo taip, kad krisčiau į akį iš karto dviem gražuolėms, - atsidusau. - Žvelgiant iš vienos pusės, būtų malonu. Iš kitos – per daug neįtikėtina.
- Tu... neturėtum apie save galvoti taip blogai, - patarė ji po kelių tylos akimirkų.
- Blogai? Aš žinau, kokioms merginoms patikdavau iki šiol ir abi Izajos į tą kategoriją tikrai nepatenka. Nė iš tolo. Ir turint galvoje, jog pati save laikai prasčiausia burtininke, ar tikrai turėtum dalinti panašius patarimus?
Man į šoną atsitrenkė jos kumštelis. Sprendžiant iš smūgio stiprumo, Agielė daug nepyko.
- Labiausiai tavęs nori ne Izajos, o Eligija Gremori, - pareiškė ji. - Sprendžiant iš to, kaip abi pusseserės kalbėjo apie Artūrą, jos nori tave pamažu įtikinti, jog Gremori namuose tau bus nepalyginamai geriau.   Manau, Fera Elfiora ir jos dvikova tebuvo pretekstas prisiartinti nesukeliant daug įtarimo. Eligija greičiausiai norėjo pažiūrėti, kaip tu reaguosi į man iškilusį pavojų. Tai, jog pakvietei abi Izajas prie stalo, Eligijai turėjo pasirodyti kaip labai palankus priedas.
- Dėl dievo meilės, ar šioje vietoje visos merginos tokios dviveidės? - neišlaikiau. - Gal man geriau užsidaryti kambaryje ir visai nekelti kojos į lauką?
- Erikai, tau vertėtų suprasti, jog mūsų šeimos stengiasi pranokti viena kitą tiek žiniomis, tiek magija, - Agielė dirstelėjo man į akis. - Tai, ko mes išmokstame akademijoje, tėra bendros žinios, prieinamos kiekvienam burtininkui. Visa kita magija yra šeimos paslaptys, kuriomis retsykiais keičiamasi it aukščiausios kokybės prekėmis. Leisdamos laiką čia, mes stengiamės perimti žinias ne tik iš mokytojų, tačiau ir iš tų, kurie linkę pasidalinti savomis. Arba išvilioti paslaptis iš tų, kurie savas prastai saugo. Tai, ką daro Eligija Gremori, yra natūralu. Tau reikėtų atidžiau vertinti aplink mus besisukiojančius žmones.
Medžiai abipus tako prasiskyrė, atidengdami platesnes teritorijas. Išvydau pievoje patogiai įsikūrusias kelias poreles su savo tarnais. Jie buvo pakankamai toli, todėl Agielė sukti kur nors kitur neketino.
- Tiek to, - atsidusau. - Dabar man atrodo, jog visiškai pasitikėti galiu tik Fera Elfiora – ji bent tiesiai šviesiai nori mus abu paleisti pelenais.
Dėl viso pikto apsidairiau atidžiau. Ne, Feros šviesių plaukų čia nebuvo. Dėkui dievui...
- Aš taip pat nesistengiu tavęs apgauti... - pamėgino teisintis Agielė su nuoskauda balse. Ir čia pat sustojo it įbesta.

Iš už medžių guoto ką tik išniro du moteriški siluetai ir dabar artinosi taku link mūsų. Po akimirkos ten pat pasirodė daugiau žmonių. Pirmąsias dvi sekė šiek tiek atsilikusi gausi palyda, sudaryta vien iš moterų. Dar po kelių akimirkų pasirodęs trečias būrelis buvo atsilikęs žymiai didesniu atstumu. Vyriška kompanija. Tiek porelė, tiek abi palydos dėvėjo tų pačių spalvų rūbus – viena didelė šeima, ne kitaip.
- Ką ji čia veikia, šioje pusėje... - sumurmėjo Agielė, suraukusi antakius.
Visi tie žmonės buvo per toli, kad įžiūrėčiau veidus, tačiau Daeva atpažino spalvas. Jos veidas ūmai išblyško. Kai mergina nutvėrė mano ranką, pajutau nervingai virpančius pirštus.
- Atgal į pagrindinius rūmus! Tuojau pat! - sušnypštė, apsukdama mane. Neketinau priešintis, pats gerokai sutrikdytas jos baimės.
- Ar mums gresia mirtinas pavojus?
- Tai Lilė Rangda su savo svita! Imperatoriškoji šeima! Jos net neturėtų būti šiame parke tokiu metu!
- Ir ji mus nužudys vos prisiartinusi? - spėliojau.
- Ne, Erikai. Ji čia greičiausiai tam, kad panaudotų vieną bjaurų triuką. Lilė yra tokia pati archonė, kaip ir aš. Pati viena ji nėra pavojinga, tačiau jos sevitas...
Daeva prikando liežuvį, sulėtindama žingsnį. Pasirodė dar vienas žmonių būrelis, užtverdamas mūsų atsitraukimo kelią. Tos pačios spalvos, kaip ir besiartinančiųjų iš užnugario. Jei tikėčiau deive Paranoja, tai greičiausiai reikštų, jog mus ką tik apsupo... jei tik atvirame parke įmanoma ką nors apsupti iš dviejų pusių.
- Prakeikimas, - sumurmėjo Agielė, čia pat sukdama iš tako. Man beliko sekti jai iš paskos. Pievoje susirinkę žmonės taip pat pajuto, jog vyksta kažkas įdomaus. Agielė taikėsi tiesiai į medžius ir greičiausiai būtų mane įtempusi į tankmę, tačiau prieš mus žolėje įsikūrę poilsiautojai ūmai nusprendė atsistoti.
Kas galėjo pagalvoti – imperatoriaus šeimos spalvos! Būčiau lengvai šių žmonių išvengęs, nes buvau netašytas laukinis, kuris galėjo prašiaušti pro šalį net nepasisveikinęs. Agielę sustabdė elementarus mandagumas ir savigarba. Didelis atstumas paliko daug erdvės pasiteisinimams, tačiau šie žmonės stovėjo čia pat. Ir pati pirma artyn žengė daili mėlynakė, šypsodamasi beveik nuoširdžia šypsena. Atrodė ji šiek tiek jaunesnė, žemesnė ir smulkesnė už Agielę. Merginos oda buvo gerokai blyškesnė ir išpuoselėta, pats veidas taisyklingo ovalo, dailiai lenkta nosimi ir putliomis lūpomis, paryškintomis neklauskite kuo. Veidą rėmino rudos garbanos, laisvai krintančios iki pat juosmens. Mėlyna, aukso siuviniais puošta suknia tiko jai it nulieta. Net ir nepažinodamas galėjau lažintis, jog ji buvo absoliučiai kilminga. Veido išraiška viską išdavė.
- Malonu tave susitikti tokią gražią dieną, Agiele Daeva, - pratarė nepažįstamoji melodingu balsu.
- Anzu Rangda, - nurijo gumulą mano archonė. - Ar tu ką tik naudojai savo burtus įviliodama mane čionai?
- Laužyti akademijos taisykles vardan tavęs? - merginos šypsena praplatėjo. - Ne, vargu ar rizikuočiau. Antra vertus, jei tuo taku būtų keliavęs pats Mantis Daeva, greičiausiai nebūčiau susilaikiusi. Gal žinai, kur jis dabar yra?
- Neturiu supratimo. Kodėl tau nepaklausus savo tėvo?
Anzu veidas nežymiai trūktelėjo. Ji dirstelėjo į šalį.
- O aš dar tikėjausi, kad Agielė bus geros nuotaikos ir tiek smarkiai nebesikandžios, pagaliau įsigijusi sau sevitą, - sumurmėjo.
- Aš skubu, Anzu. Mudvi apsikeisime žodžiais kitą kartą, - Agielė sugniaužė mano ranką tvirčiau.
- Niekai, - skubiai tarė ši, rankos mostu sulaikydama merginą. - Tavo išsisukinėjimai vieną kartą privalo liautis, Agiele. Man nusibodo klausytis šnabždesių, kaip tu stengiesi išlikti viena, atskirai nuo visų. Jei mūsų šeimoms lemta kada nors susiliesti, tavo toks elgesys vargu ar bus priimtinas. Gal palydėsi mane?
Ne, tai nebuvo klausimas, net jei man ir pavyko pajusti klaustuką.
- Gerai, kaip pageidausi, - susitvardė Agielė. Tada pasisuko į mane. - Erikai, grįžk namo vienas ir perduok Nildai, kad ruoštų...
- Ak taip, tavo sevitas, - skubiai pertraukė Anzu, pirmą kartą dirstelėdama man į akis. - Erikas, tiesa? Manau, jis turėtų palydėti mus abi. Galų gale, jam pačiam bus malonu tokią gražią dieną susitikti panašų į save.
Iš kito man skirto Agielės žvilgsnio supratau, jog minėtoji sevitų pažinties idėja ją ir gąsdino labiausiai.
- Prašau čionai, - vėl šypsojosi Anzu. Velnias, tos dirbtinės šypsenos man ėmė rimtai graužti stuburą. Ar šioje vietoje tik tarnai gebėjo rodyti tikras, nesuvaidintas emocijas?
- Erikai, - skubiai sušnabždėjo man Agielė. - Pasistenk nežiūrėti į...
- Tau vertėtų prisiminti, jog tarnai ir sevitai savo šeimininkus seka atsilikę mažiausiai per žingsnį, iš dešinės arba kairės pusės, priklausomai nuo savo rango, -  pertraukė garsus Anzu balsas. - Kadangi Erikas yra tavo sevitas, jo vieta turėtų būti tau iš dešinės. Dabar neabejoju, kad mums reikės kartu praleisti daugiau laiko, Daeva. Tu pradedi pamiršti paprasčiausias taisykles. Man neramu.
Kol Anzu akivaizdžiai gaišino mudviejų laiką, anksčiau regėtos dvi merginos su abiejomis palydomis pagaliau prisiartino ir mes susitikome akis į akį. Anzu žengė pirma, pasitraukdama šiek tiek į šalį. Viena iš prisiartinusiųjų atrodė labai panaši į ją, tik truputį vyresnė ir tokiais pat garbanotais, tik juodais plaukais. Nesuabejojau – Lilė Rangda. Ji taip pat šypsojosi savo beveik tikra šypsena, susitikusi Agielę ir mane. Ypač... mane? Rimtai – kas šiandien darosi toms moterims?..
Jei abi sesutes galėjai pavadinti dailiomis, tai Lilės palydovei toks menkas žodis nebetiko. Už Lilę šiek tiek aukštesnė egzotiškų bruožų mergina atrodė dieviškai graži. Nejučia supratau, kodėl vyriška kompanija vilkosi atsilikusi gerokai toliau – jie visi seilėjosi vien regėdami gražuolės nugarą. Man taip pat buvo sunku atplėšti nuo jos akis, nes rimtai – ne kasdien pamatysi tokį gamtos meną, įvilktą į niekingų kilmingųjų rūbus.
Jos oda atrodė šiek tiek tamsesnė nei iki šiol regėtų moterų – netgi tų, kurios buvo pakankamai ragavusios saulės. Akivaizdžiai ne vietinė. Skirtingai nei abi seserys, ji vilkėjo kur kas geriau figūrą pabrėžiančią suknią ir man teko mintyse kelissyk pritarti – linijos atrodė tikrai sultingos ir išraiškingos, tik labai gaila, jog paslėptos po audeklu. Ovaliame, taisyklingame veide labiausiai išsiskyrė didelės, rausvo gintaro spalvos akys, žvelgiančios su vaikišku nekaltumu. Ko negalėjai pasakyti apie šelmiškai riestą nosytę ir putlias lūpas, žadančias pačią tikriausią nuodėmę. Absoliučiai juodi plaukai laisvai krito ant pečių lengvomis bangomis, nevaržomi jokių papuošalų ar kaspinų. Jai nereikėjo. Mergina atrodė ne ką vyresnė už abi sesutes.
- Nežiūrėk į ją, Erikai! - sušnabždėjo Agielė.
- Sioneira, - pratarė Lilė Rangda šiek tiek įsakmiu balsu. Gražuolė pažvelgė į ją. - Norėtum susipažinti su juo iš arčiau?
Pašauktoji vėl pažvelgė į mane. Jos lūpose pražydo lengva šypsena ir ji vos linktelėjo. Ar man pasirodė, ar tos akys ką tik įgavo šiek tiek kitą spalvą? Gintarines rainelės dalis pakeitė auksinės, labiau hipnotizuojančios. Ir galėjau prisiekti, jog Sioneiros oda pradėjo vos įžiūrimai švytėti.
- Erikai! - Agielės balse jutau paniką.
- Jis jau užvaldytas, gali nebesistengti - susijuokė Lilė Rangda. - Tavo sevitas tik paprastas žmogus, Agiele Daeva. Vyrai ilgai neatsilaiko prieš Sioneiros žavesį.
- Kodėl tu tai darai?! Jis mano sevitas, tu neturi teisės...
- Aš jam nieko bloga ir nedarau. Esu tikra, Sioneira taip pat nepadarys jam nieko bloga. Galbūt tik pasiskolins kelioms dienoms. O kol mudviejų sevitai megs pažintis, mudvi galėtume pasikalbėti apie ką nors įdomaus. Girdėjau, šiandien tu pagaliau pradėjai bendrauti ir netgi buvai iškviesta į dvikovą...

Sioneira - Lilės sevitas? Tai bent siurprizas! Argi Agielė neminėjo, jog esu vienintelis žmogus tokiu titulu? Bet pala, jei manoji archonė visgi sakė tiesą, tai reikštų, jog dabar it užkerėtas spoksau į akis visai ne žmonių moteriai. Šiame pasaulyje jie turėjo nemažai mistinių būtybių, o aš buvau žaidęs pakankamai daug fantastinių žaidimų, kad sudėliočiau daugumą taškų ant i. Ūmai Sioneiros spalvą keičiančios akys ir hipnotizuojančiai švytinti oda nebeatrodė it šešėlių ir hormonų išjudintos vaizduotės žaismas. Ir jei buvau teisus, tuomet...

- Ir kodėl aš nesistebiu, jog tu jau žinai apie dvikovą, - sugriežtėjo Agielės balsas. - Man turbūt reikėjo nurodyti dvi minutes vietoje dviejų dienų, kad Elfiora nespėtų paverkti tau į skreitą!
- Kurią nors kitą dieną man šis tavo tonas greičiausiai nepatiktų, - pastebėjo Lilė. - Šiandien esu linkusi nuleisti tai negirdomis, ypač kai mudviejų sevitai gavo retą progą susipažinti iš arčiau. Tikiuosi, taviškis išmano miegamojo manieras?
- Rimtai? - dėbtelėjau į Lilės žydras akis. - O gal palaukime su ta miegamojo dalimi keletą metų? Aš dar nesu nusiteikęs taip greitai keliauti anapilin.

Kitame pievos gale žagtelėjo vieniša blusa – mes visi tai girdėjome.

- Erikai! - Agielės akyse ir balse jutau stiprų palengvėjimą. - Ačiū Deivei Selėjai!..
- Kas čia vyksta? - pasisuko į Sioneirą Lilė. - Aš liepiau tau paveikti jį! Kodėl jis dar ne tavo glėbyje?
Gražuolė pati atrodė visiškai sutrikusi, žvilgsniu šaudydama tai į mane, tai į savo šeimininkę. Jos akys vėl buvo atgavusios pradinę spalvą.
- Aš stengiausi, - pratarė ji švelniu, melodingu balsu. - Jis nepasidavė. Aš... nesuprantu, kaip tai įvyko...
- Galbūt Agielės Daevos sevitas visai nėra tas, kuo dedasi? - neužtikrintu balsu pasiūlė Anzu.
- Erikai, atsakyk man! - Lilė žengė žingsnį mano pusėn, nukreipusi visą savo susierzinimą į mane. - Ar tu esi demonas?
Ar aš buvau demonas? Hmm... Jei tai būtų nors truputį pagelbėję grįžti namo ir dar suvilioti gražiausią kvartalo merginą, tada tikrai norėjau virsti vienu iš jų.
- Atleisk, bet man šeimininkė griežtai uždraudė atskleisti Daevų paslaptis tiems, kurie nėra Daevos, - atsidusau, nutaisydamas nekaltas akis.
Man pasirodė, jog tai bus geriausias atsakymas. Agielė perspėjo ir aš ketinau rimtai įsidėmėti bent šią dalį – nepasakoti ko nereikia kam pakliuvo. Be to, šitoks atsakymas galėjo būti suprastas įvairiai. Jei būčiau paprastas žmogus, kam man slėpti tokį paprastą faktą?
Lilės veidas ėmė rausti, o akys spinduliuoti arkties speigą.
- Jis nėra demonas, - išdavė mane Sioneira, gręždama gintariniu žvilgsniu. - Savo kraujo brolį būčiau pajutusi iš toli. Jis tik paprastas žmogus.
- Kurio tu nesugebi suvilioti? - šaltai pastebėjo Lilė. Sioneira kaltai nuleido akis, sekundę kažką mąstė, tada ryžtingai patraukė pro moterų palydą link lūkuriuojančių vyrukų. Šių veidai kaipmat nušvito, pražydo plačios, šiltos šypsenos.

- Pasakyk man, kad neatrodžiau kaip vienas iš tų idiotų, kai žiūrėjau į Sioneirą - sušnabždėjau Agielei pasibaisėjęs.
- Vardan Deivės, Erikai! Jau maniau, kad buvau tave praradusi! - atsiduso ši tyliai. - Daugiau taip manęs negąsdink!
- Ji sukubas, tiesa?
Mergina linktelėjo. Abu matėme, kaip Sioneira išsirinko iš palydos patį stambiausią vyrą ir prisiartino prie jo, įjungdama savo demonišką žavesį visu pajėgumu.
- O tu tikrai žmogus, tiesa? - sušnabždėjo Agielė, ieškodama mano akyse žmogiškumo įrodymų.
- Tikiuosi, - murmtelėjau. Ji lengvai šyptelėjo.
Sioneirai prireikė vos kelių sekundžių, kad mąstantį vyrą paverstų besiseilėjančiu zombiu, kuriam kiti akivaizdžiai pavydėjo tokios sėkmės.

- Veikia! - garsiai pareiškė Anzu, įdėmiai stebėjusi sukubo eksperimentą.
- Tada kodėl su juo neveikia? - dėbtelėjo į mane Lilė.
- Galbūt tu neteisingai duodi įsakymus? - trūktelėjo petuką jaunesnioji iš sesučių. - Jei gerai pamenu, tu PASIŪLEI Sioneirai padraugauti su Daevos sevitu. Jei aš savo tarnaitėms šitaip siūlyčiau, likčiau be pietų ir vakarienės.
- Tau vertėtų pasinaudoti savo pačios idėja ir likti be vakarienės, - šaltai atsikirto Lilė. - Motina nespėja siųsti naujų suknelių, į kurias tilptų tavo šlaunys.
- Aš vis dar augu, - raustelėjo Anzu
- Tuomet galėtų paaugti ir kitos tavo kūno vietos.

- Jei judvi nieko prieš, aš ir mano sevitas turime pamoką, - paskelbė Agielė
- O ne, ne taip greitai, - sureagavo Lilė, kaipmat sutepdama liežuvį medumi. - Dar yra šiek tiek laiko, Daeva. Turėdami laisvo laiko, magai privalo siekti žinių, tiesa? Tiek apie pačią magiją, tiek apie savo sevitus. Mes dabar turime unikalią progą.
- Lile, po dviejų dienų Erikas kovos kartu su manimi. Tau vertėtų su tuo susitaikyti.
- Tu iš tiesų manai, jog dabar man rūpi kažkokia dvikova? - neketino nusileisti juodaplaukė. - Ką tu slepi, Daeva? Jei tavo sevitas yra demonas, tu pati žinai, jog negali tokio vestis į pagrindinius rūmus. Tokios taisyklės.
- Esu tikra, jog jis nėra demonas, - šyptelėjo mano archonė. Abi sesutės dirstelėjo į mane.
- Esu tikras, jog negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, - dirstelėjau į debesis. Lilė pavartė akis neišlaikiusi.
Patenkinta savo eksperimento rezultatais, Sioneira sugrįžo atgal ir dabar rijo mane alkanu žvilgsniu.
- Ar galiu išmėginti jį dar kartą? - paklausė savo šeimininkės. Greičiausiai tokie klausimai buvo ypač reti, nes tiek Anzu, tiek Lilė gerokai nustebo.
- Be abejo. Vaišinkis, - pamojo vyresnioji sesuo.
- Matai? Netinkama komanda, - pastebėjo jaunėlė.
- Užsičiaupk.
Sioneira įjungė savo neapsakomą žavesį ir šį kartą žengė arčiau.
- Ei, palauk, - kilstelėjau delną. - Esu visiškai tikras, jog dabar atrodai ypač žavi, todėl tiesiog praleiskime tą dalį, kur tu tuščiai iššvaistysi savo baterijas, o aš vėl pakartosiu, jog dar nesu pasiruošęs mirti. Gerai?
- Kodėl tu man nepasiduodi? - paklausė ji nekaltu balseliu.
- Rimtai? Tu esi sukubas ir mudu puikiai žinome, kas atsitinka tiems, kurie patenka į tavo miegamąjį, - šyptelėjau.

Nė už ką neketinau šioms moterims prisipažinti, jog gyvenimas su keturiomis ekshibicionistėmis sesutėmis veikiausiai ir išgelbėjo mano kailį nuo šios išalkusios demonės. Tai, ir dar dvidešimt pirmo amžiaus liguistas įprotis kiekvieną fotografiją apdoroti „Photoshop“ programa. Jei „Playboy“ viršeliuose būčiau regėjęs tik natūraliai atrodančias moteris, man dabar būtų galas.

- Bet aš tavęs vis tiek noriu... - murmėjo sutrikusi Sioneira. Velnias, dabar ji atrodė it nekaltas kačiukas, kurį tiesiog privalėjau paglostyti.
- Gana! - neišlaikė Lilė Rangda. - Sioneira, čionai!
Mano didelei nuostabai, gražuolė išsisklaidė ore ir vėl atsirado šalia savo šeimininkės. Aš irgi taip norėjau išmokti.
- Mes sugaišome per daug laiko veltui, - Lilė net nebesistengė atrodyti maloniai nusiteikusi. - Iki kito susitikimo, Daeva. Man bus labai smalsu pažiūrėti, kaip tu ir tavo sevitas kovosite dvikovoje.
Agielė tyliai nulenkė galvą, neketindama žodžiais provokuoti imperatoriškosios šeimos. Galų gale, tam abi sesutės turėjo viena kitą. Mudu tylėdami grįžome į pagrindinius rūmus. Kita pamoka buvo kristalų magija ir joje Oksis (Gendalfas) Morontas kalbėjo taip ilgai ir nuobodžiai, kad suspėjau numigti.

* * *

Kai grįžome atgal namo, Agielė atvirto į tą pačią, savimi pasitikinčią merginą, kuri po šiuo stogu tardavo svarbiausią žodį. Man norėjosi padaužyti galvą į sieną. Žinojau, kad rytoj ji vėl užgiedos tą pačią atsiskyrėlės giesmelę ir aš sekiosiu iš paskos it zombis, nerasdamas progos užkalbinti pakeliui sutikto nors šiek tiek draugiško veido. Agielė jautė nenumaldomą pareigą kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį. Ar ji manimi pasitikėjo? Po to, kai atsispyriau Sioneirai, ji akivaizdžiai didžiavosi manimi, tačiau tik tiek. Man žūtbūt reikėjo bent kelių valandų laisvo laiko, kurio metu galėčiau daryti ką panorėjęs. Žinoma – proto ribose.

Prieš pat vakarienę netikėtai susidūriau su Grigu Diabola. Nildai reikėjo mano pagalbos foje, o Grigas kaip tik traukė atgal į savo menes, viena ranka meiliai apvijęs Olesos pečius. Tai jam nė kiek nesutrukdė džiaugsmingai pasisveikinti su manimi ir tuo pačiu pagrasinti, jog nedrįsčiau miegoti Daevos lovoje. Nilda tik kilstelėjo antakį. Šiek tiek vėliau patikinau ją, jog tokios mintys net nešovė į mano galvą.
Taigi, šioje vietoje aš turėjau tik vieną „beveik draugą“ - seksualiai aktyvų silpnaprotį, iš kurio nebuvo jokios naudos. Už šio pastato sienų situacija buvo dar liūdnesnė. Pilkoji Pelė Gremori elgėsi lyg amerikiečių slaptoji agentė, gavusi į rankas nacių Enigmos mašiną (mane). Dabar ji linksmai sukiojo rankenėles ir stebėjo, kokį kodo variantą išspjausiu. Abi pusseserės Izajos akivaizdžiai žaidė kartu su Gremori ir vargu ar galėjau tikėtis iš jų ko nors nuoširdaus.
Lilė ir Anzu atrodė nulipdytos iš dar klampesnio molio. Nuoširdžiai bendrauti su jomis buvo neįmanoma vien dėl to, jog abi seseris supo ypač gausios palydos. Taip, aš mačiau kaip moterys ir vyrai karpė ausimis, įnirtingai stengdamiesi sugauti kiekvieną žodį. Jų akyse aš buvau urvinis su urvams tinkančiomis manieromis. Žinoma, jie mielai išklausytų. Tada labai smagiai ir stilingai išjuoktų. Galbūt netgi nesuprasčiau, jog iš manęs tyčiojamasi.
Liko vienintelė Fera Elfiora, kuri tikrai NUOŠIRDŽIAI manęs nekentė. Suknistas valio man...

Pokalbiai prie vakarienės stalo mezgėsi sunkiai. Brolis ir sesuo Valefaros tylėjo it prisėmę burnas. Aš naudojausi Agielės patarimais ir stengiausi iš Grigo išpešti kokios nors naudingos informacijos, tuo pačiu neatskleisdamas jokių savo paslapčių. Toks bendravimo būdas turėjo daug nemalonių pusių. Nesidalindamas jokia savo informacija, iš pašnekovo galėjai išpešti labai nedaug. Žinoma, Grigo žinios ir taip buvo itin ribotos. Gilesnes iš jų apribojo natūralus nepasitikėjimas manimi. Aš neketinau atsiverti, todėl tą patį instinktyviai darė ir jis. Bet koks ego glostymas šiuo atveju galėjo būti palaikytas mėginimu pabučiuoti užpakalį ir man net nebesinorėjo tęsti. Antra vertus, dabar tiksliai žinojau, kokius žaidimus mane vertė žaisti Agielė. Ketinau artimoje ateityje jos pageidavimus nuleisti negirdomis ir pasinaudoti senais gerais metodais. Lašelis nuoširdumo buvo stipri varomoji jėga. Mano paslaptys? Žinoma, aš turėjau visą kalną žinių iš labai įvairių mokslo sričių, kurias čionykščiai galėjo panaudoti. Koks skirtumas, kas pirmas išgirs paprasčiausias iš jų? Atskleidęs ką nors savo, turėjau šansą sužinoti kelią namo. Man išvykus, čia egzistuojančios šeimos galėjo peštis tarpusavyje iki nuplikimo – vis tiek aš jų daugiau nebepamatysiu, tiesa?..

Besibaigiant vakarienei pajutau neįprastą sunkumą skrandyje, kurį atlydėjo kitas itin nemalonus jausmas. Mane apėmė drebulys ir išpylė šaltas prakaitas. Kai pamėginau pakilti nuo stalo, kambarys ėmė siūbuoti ir tuojau pat klestelėjau atgal.
- Erikai? - pastebėjo mano veiksmus Agielė. - Švenčiausioji Deive... jis visas baltas! Erikai!
Pašokusi nuo kėdės prisiartino kartu su Deidre. Aš jau kalenau dantimis kaip reikiant, stengdamasis kuo arčiau priglausti rankas ir susigrąžinti bent dalelę šilumos. Veltui.
- Ar jis suvalgė ką nors negero? - paklausė Grigas, įtariai žiūrėdamas į maistą ant stalo.
- O Deive! - šūktelėjo Deidrė, prisidengdama burną. - Nuodai...
- Nilda! - suriko Agielė į virtuvės pusę. Iš balso pajutusi, jog vyksta kažkas negero, vyriausioji tarnaitė prisistatė itin greitai. - Nilda, padėk man nuvesti jį į svečių kambarį! - sukomandavo mergina. - Deidre, tučtuojau atvesk visus tarnus iš virtuvės!
Mano akyse viskas taip siūbavo ir sukosi, jog tik atsidūręs lovoje suvokiau, kur viršus, o kur apačia. Geriau nepaliko nė per plauką. Kažkas ėmė šluostyti prakaitą nuo mano veido. Regėjau tik mirgančius pirštus. Ir nuo mano kūno ėmė dingti drabužiai. Negi jie dar nesuprato, kad man ŠALTA?
- Kas per kalba apie nuodus, Deidre? - išgirdau griežtą Agielės balsą. - Kas čia vyksta?
- Aš nežinau, - ėmė gintis paauglė, - aš tik girdėjau...
- Sakyk!
- Erikas m... man sakė, jog Ni... Nilda grasino jį nunuodyti! - ėmė verkti Deidrė.
- Nilda?!
Balsai susiliejo į vientisą kakofoniją. Kažkas teisinosi, vyriški balsai įrodinėjo, jog virtuvėje jokie pašaliniai nesitrainiojo. Netgi Nilda prie puodų nebuvo prisiartinusi. Įnirtusi Agielė kaltino ir kažkam grėsė rimtos bėdos.

Aš regėjau pievomis lekiančius arklius dryžuotomis nugaromis, stačiais skardžiais kopiančias peraugusias kalnų kates ir lubomis slenkančią medžių lapiją. Keistų formų lapais ropojo vabzdžiai, tokie panašūs į regėtus mano paties pasaulyje. Tada pernelyg nekreipiau į juos dėmesio – musė juk ir čia yra tik musė, tiesa?
Ne visai. Šios gyvių formos man kuždėjo kur kas nemalonesnę tiesą. Tokią kartais suvokiame iškeliavę į tolimą šalį, kur vandens mineralinė sudėtis gerokai skiriasi nuo tos, prie kurios esame įpratę nuo mažens. Kiti mineralai, kiti augalai ir kiti gyviai reiškia KITUS mikroorganizmus, kuriems mūsų kūnai nėra pasirengę. Turėjau tai prisiminti anksčiau – juk jau buvau patyręs kažką panašaus vienoje kelionėje.
Aš nebuvau kitoje šalyje. Galėjau drąsiai tvirtinti, jog egzistavau kitoje planetoje, kur mikroorganizmai manęs nepažinojo nė iš tolo. Beveik trys paros buvo pakankamas laikas pareikšti rimtą protestą ir dabar mano viduje vyko vietinės reikšmės pasaulinis karas dėl absoliučios valdžios. Tai reiškė, jokio „valio“ kol kas nebus.

Ak, taip, žinoma... Man dar reikėjo išgelbėti vieną vyriausią tarnaitę, kol Agielė nepavertė jos pelenų krūva.