Užsakytas sodas
pradeda dygti
po penkiolikos
žingsnių
šešių žvilgsnių
ir vieno palaiminimo
užsimerkus.
Nustoja skleisti
medžiai sparnus,
kai užbučiuoja juos
žiemos miegui,
namų idilei
šaknis kai suleidžia,
lyg ne-tyčia
atsigręžus į veidrodį
tavo diena
matuojasi
kaukių kapišonus
ir skaito liturgiją
naujai sėjai –
tavo sodas
nustoja linguoti,
sustingsta ir springsta –
kai nenusilenki
ir nebeįkvepi
naujai dienai,
kai pamiršti,
kaip žongliruoti
ramybe
ir slenki
grindinio-rutinos-jungtimis
it šešėlių girlianda.
Pirštų paglostymais
po šiltais patalais
vėl gali
prisi-kelti
atsiminęs,
kad ne-visada
būsi vienas,
kai pakutenęs nežinomybę
leisi
mylėti
save ir sau.
Kad ir poryt.