„Viskas gerai“

Susisupt į eilėraščio tylą
Ir užsnūst, žiūrint į klevo ugnį už lango...
...
Arbatos puodelyje pėdsakus palieka atodūsiai –
Neišsakyti žodžiai apie tai,
Kas virpina tave baimės ir palaimos akimirką.
Tyli, nes žinai – tavo baimės ir tavo palaimos – tik tavo.
O šiaip, „viskas gerai“ – su šypsena.

Klevui gėda, kad tiek daug tylos.
Jis pasakytų viską, kuo dabar dega.
Tik susisupt į eilėraščio tylą jis nemoka.
Todėl skęsta šalnos bučiniuose.
Vis gilyn.