Žilvičio širdis

Jauno šalčio šalti pirštukai
Piešia rudenį mano kieme,
Jo mediniai spalvoti pieštukai
Nepaklysta spalvų gamoje.

Beržui – spalvą geltoną parinko,
Klevui – lapą raudoną dažys.
O virš upės žilvitis palinko -
Gal šaltukas nepamatys?

Krenta ašaros upėn žilvičio,
Nepatinka jam tamsiai ruda,
Nesulaukia jis niekad vaikučių,
Nepaglosto jo švelniai ranka.

Spaudžia širdį medinę medeliui,
Trūksta juoko skambaus jam vaikų...
Susisuko žali jo lapeliai,
Šaltis gal nepasieks pieštuku?

Bet darbštusis šaltukas surado
Sidabrinius žilvičio lapus
Ir rudai nutepliojo, nudažė
Susisukusių lapų kraštus.

- Ša, žilviti, neverk, nesiskųski,
Kad vaikai nešėlioja šalia -
Slepias tavo kamiene zylutė
Ir strazdelis žiemos tavyje.

Saugok juos, nuo vėjų apginki,
Supk per žiemą savose šakose,
Paukščiai jaus tavo jautrią širdį
Ir pavasario lauksit drauge...

Medis vijo šakas lyg į glėbį –
Bus paukšteliams jauku ir ramu.
Kaip gerai kad rudai jį aprėdė
Jaunas šaltis tamsiu pieštuku!