Vincentas Galba ir Laisvės Klubas

Vincentas Galba ir Laisvės Klubas
............
Tam, kad žinia pasiektu visuomenę, ir paliktu nors kokį įspūdį, mes turėjome žudyti.
Laisvės Klubas
............
- Sakai man reikia tikslo! - šūktelėjo Vincentas barmenui.
Barmenas nustojo šluostyti tuščią bokalą, žvilgtelėjo Vinco pusėn ir abejingai nusižiovavo.

- Aš jį turėjau!  - sušuko jis vėl.
Keli baro lankytojai sučepsėjo.
- Kad jį kur, nepamenu, koks jis buvo... - tarė sau Vincas, keldamas stiklą prie lūpų.

Baras vadinosi „Trečias Nereikalingas“. Įkurtas aptriušusioje senamiesčio gatvėje, klientų daug nepritraukdavo, todėl gėrimus ten pardavinėjo pigiai.

Vincentą čia matydavo dažnai, bet niekam nerūpėjo atsiminti jo vardą. Paprastai jis ten netriukšmaudavo, sėdėdavo prie lango su vaizdu į gatvę, skaitydavo laikraščius ir žurnalus, ką nors rašinėdavo paraštėse ir kilnodavo pamėgtą viskį „Kapitono Džiaugsmas“ .
- Sakai surogatinis tikslas? Kad tave kur? Visas pasaulis tuoj bus surogatinis. – šaukė mojuodamas rankomis.

Bare „Trečias Nereikalingas“ lankydavosi, karjeras pabaigę, iš pensijų besiverčią, buvę miesto pramonės įmonių darbininkai. Nei vienas iš jų negalėjo įtarti Vinco kadais buvus gana pažengusio mokslininko. Tokiais dalykais jie ir geriausiomis savo dienomis nesidomėdavo.

- Pažiūrėk į šituos, - rankomis mojo į baro klientus, - ar tau atrodo, kad jie kada turėjo koki tikslą? Na, kad ir surogatinį? Duona, kruopos, alus ir futbolas – visus išvardinau?
- Baik skeryčiotis! - pagaliau atkreipė dėmesį barmenas.

Keli arti Vinco sėdėją pilkaveidžiai klientai persėdo prie baro ir paprašė dar alaus. Gana dažnai pasitaikydavo, kad kas iš klientų padaugina ir pradeda šūkauti ir plūstis. Kartu gėrus kompanija tokius ir nuramindavo. Tik Vincas draugų neturėjo, todėl tingus barmenas turėjo įsikišti.
- Ramiai, a! – pasakė jis.
- Tai gal ir tu galvoji, kad tavo smegenys yra baisiai gudrus kompiuteris? Kokia neišprusus  arogancija, - kriokė Vincas, - tai tik mažytis radijo imtuvas? Supranti?

Barmenas nesuprato. Nesuprato to ir dauguma mokslinio ir akademinio pasaulio, kai Vincas apie tai parašė įžymųjį savo straipsnį „Paneigiant didžiausią visų laikų mitą. Smegenys nėra kompiuteris. “ išspausdintą žurnale „Mokslas – Pasaulio Pažinimas“. Savo straipsnyje Vincentas, aršiai kritikavo, viską kas lyg tų dienų moksle buvo nuveiktą, tyrinėjant žmogaus smegenis. Netgi palygino mokslą su astrologija, antai žiūri visi į faktus, o interpretuoja kaip fanatikai.

Geriausias viešas atsiliepimas, kurio susilaukė straipsnis, buvo parašytas vieno mokslininko iš vakarų Europos, jis rašė – „Intriguojanti teorija“. Blogiausias atsiliepimas buvo publikuotas vietiniame žurnale „Akademikas“, žodžių ten daug nebuvo, rašė tik tiek – „Mokslinė Fantastika“. Beje tie du atsiliepimai buvo vieninteli oficiali reakcija. Visas likęs pasaulis tiesiog praignoravo.

Kitame savo straipsnyje Vincentas rašė:

„Šių dienų mokslininkai, kuria kompiuterį pagal smegenų pavyzdį. Problema yra ta, kad jie blogai suvokia smegenis. Galvoti apie smegenis kaip apie organinę superskaičiavimų mašiną galima tik tikint, kad visa tai kas vadinama „protu“ telpa į žmogaus kaukolės kaušą. Toks įsitikinimas yra klaidingas. Todėl ir šių dienų, kompiuteriai pajėgus padaryti tik tiek, kam grupė žmonių juos užprogramavo. Nenuostabu, kad kompiuteris gali įveikti šachmatų čempioną – juk jo programą parašė dešimtys protingiausių programuotojų apsiginklavusių žiniomis apie algoritmus, statistika ir tikimybių teorijas. Kaip tai galima laikyti kokiu nors pasiekimu, jei grupė specialistų apžaidė vieną čempioną. Tikras progresas gali būti pasiektas tik pakeitus nuostatą apie pačius smegenis. Galėtume kurti pajėgesnes mašinas jei pradėsime smegenis lyginti su signalo imtuvu, pritaikytu priimti, analizuoti, interpretuoti. Bet jei smegenys yra imtuvas sukurtas priimti visatos signalus, kas tada yra atmintis ir kur ji yra saugoma? O dar svarbiau, kas yra tie signalai ir kas juos siunčia? Štai nuo tokių klausimų visas šiuolaikinis mokslas nusisuką ir atsisako dalyvauti nepatogioje diskusijoje... „

Tokius Vinco samprotavimus užsipuolė keletas žinomų pasaulio mokslininkų. Vienas iš jų parašė sekančiai:

„Šis mokslininkas lyginta smegenis su tuščiu indu, kuris kaip  kreivas veidrodis atspindi šviesą, ir kuria vien tik pačiam veidrodžio stebėtojui suprantamą pasaulį. Kaip tingus pilvotas senis, įsitaisęs ant sofos, spokso televizorių,  taip ir žmogaus sąmonė, pasak pono Galbos, geriausiu atveju atlieka tik distancinio valdymo pultelio vaidmenį. „

Kitas mokslininkas žodžiu tiek daug nenaudojo:

„Pone Galba, kodėl jus galvojat, kad pasaulio mokslininkai neturi niekuo užsiimti, kaip tik bandyti polemizuoti su tokiu Pesudomokslininku, kaip jūs? “

- Padėti žmonijai!  – štai, koks buvo tikslas! – suaimanavo atsiminęs Vincas.

Po ranka ant stalo jis buvo pasidėjęs laikraštį, „Vakaro Naujienos“. Prieš penkis metus tame laikraštyje buvo atspausdintas toks gi straipsnis:

„ Mokslinis pasaulis neapsikentė kolegos akiplėšos. Ilgus metus jo plėtojamos smegenų signalų retransliavimo teorijos priskiriamos pseudomokslinėmis“

Po savaitės ten išspausdino dar vieną straipsnį, kuris skelbė:
„Gėda -  pono Vincento Galbos  mokslinė disertacija „Garso bangų perkodavimo į smegenų bangas hipotezė“  pripažinta plagiatu. Mokslininkas turi trauktis iš pareigų. “

Taigi nuo to laiko Vincas dažnai lankydavosi bare „Trečias Nereikalingas“. Kone kasdieninis „Kapitono Džiaugsmo“ gurkšnojimas jį labai pasendino. Jam tebuvo keturiasdešimt penkeri, nors atrodė jis kaip šešiasdešimties. Bare jis buvo nuolatinis, bet niekas dorai jo nepažinojo ir buvo pratę prie tylios jo kaimynystės. Tik tądien jis buvo labai neramus.
- Padėti žmonijai! – pakartojo Vincas.
- Kas prašė? – šūktelėjo vienas iš neapsikentusių pilkaveidžių.

Nei vienas iš ten sėdėjusių, veidus į bokalus, sunėrusių seniu, tikrai neprašė. Jie niekada nieko neprašė jiems padėti. Visą brandų savo gyvenimą jie uoliai darbavosi, tam kad, šeimos stalas nebūtu tuščias. Kranistai, šaltkalviai, pakuotojai, mechanikai, vairuotojai, krovėjai ir visi kiti. Neteko jiems niekados susirūpinti pasauliu, nes jų pačių pasaulis kėlė jiems per daug rūpesčių. Sumokėti už šildymą, aprengti ir išleisti į mokykla vaikus. Visas jėgas jie aukojo darbui ir buičiai. Pasaulio gelbėjimo tiesiog nebuvo dienotvarkei, o ir nuo ko gi reikia gelbėti? 

- Žmogui reikia tikslo, - šaukė Vincas, - kitaip jis beprasmis. Jūs dar pamatysit be tikslo visas jūsų pasaulis virs viena didele imitacija! Tingėsit gyventi ir sapnuosit svetimus sapnus! 
Pilkaveidžiai susižvalgė gąsčiodami pečiais ir piktai sužiuro į barmeną, jis tuo metu dingo pro duris.

Toks Vinco protrūkis nebuvo be priežasties. Bevartydamas „Vakaro Naujienas“ jis aptiko straipsnį štai tokia antrašte:

„Portugalų mokslininkų atradimas sudrebins Virtualios realybės pramonė iki pamatų“

Tais laikais virtualios realybės industrija sparčiai vystėsi. Trimačių akinių, dar vadinamu, „Akelėmis“, paklausa augo tiek dėl mažėjančios kainos tiek dėl gerėjančios vaizdo kokybės. Technologinių požiūriu nieko ypatingo nebuvo, tiesiog trimačio vaizdo  peržiūra per specialius akinius ir  tiek. Tačiau pramogų pramonės žaidėjai, pajutę kad kinta konkurencinis žemėlapis, ėmė vis sparčiau, kurti medijas pritaikytas tokiai technologijai. Filmai, kompiuteriniai žaidimai, televizijos ir sporto laidų transliacija, virtuali telefonija ir panašiai. Vartotojų pramogų įpročiai sparčiai keitėsi ir regis artėjo nauja skaitmeninė revoliucija. Bet štai gi įžvalgūs žurnalistai jau skalambijo varpais grasindami šiai besikuriančiai pramonės šakai.

„Portugalų mokslininkai, tyrinėją žmogaus sapnų užrašymą smegenų bangų pavidalų, netikėtai atrado, kad „įrašytus“ sapnus galima atkurti kitam žmogui. Taigi jei susapnavote košmarą, jį galimą įrašyti ir bet kas gali tą patį užrašą perklausyti it patefono plokštelę, ir jo potyriai bus beveik tokie kaip patyrė tas kuris pirmas tą sapną susapnavo. Mokslininkai teigia, kad jų technologiją greitu metu leis įrašyti ir atkurti bet kokius žmonių potyrius. “

Tas pats įžvalgus žurnalistas buvo įdėjęs dar ir tokį komentarą:

„Virtualios pramonės dalyviai turėtu susirūpinti, ar tik nebus nukonkuruoti, realiosios realybės“

Tokios naujienos Vincą labai nuliūdino. Buvo Akivaizdu, kad jo „Garso bangų perkodavimo į smegenų bangas hipotezė“ pasitvirtino. Tiesa niekas nebetikėjo, kad tą teoriją sukūrė Vincentas, kai paaiškėjo, kad beveik identiškas mokslinis darbas buvo išspausdintas trims dienoms iki tol kol tai padarė Vincas, niekas nenorėjo patikėti, jog du mokslininkai vienu metu, nepriklausomai vienas nuo kito sukūrė ir paskelbė tokias pačias teorijas. Taip Vincui buvo užklijuota plagiatoriaus etiketė ir jo vardas akademiniame pasaulyje nuo tos dienos nieko nebereiškė.

Tuomet prasivėrė baro durys ir vidun įėjo du policininkai, dėvėjo jie žalias uniformas, ant diržų kabėjo guminiai bananai, avėjo jie sunkius krezinius batus. Vienas jų pažvelgė į barmeną ir paklausė:
- Kuris?
Barmenas linktelėjo galva į Vinco pusę.
- Triukšmauja? – paklausė policininkas.
- Girtas, - atsakė barmenas.
- Kiek išgėrė?
- Tris „Kapitono Džiaugsmo“.
- Butelius?
- Mhm...
- Po velniais, kaip jis dar prašneka.

Laikydami Vincentą už pažastų, policininkai ištempė jį iš baro į dulkėtą gatvę ir sugrūdo į policijos automobilį. Jis tik spėjo rankose sugniaužti iš laikraščio „Vakaro Naujienos“ išplėštą popieriaus skiautę. Jos jis nepaleis iki galo.


Kol automobilis dardėjo duobėtomis gatvėmis, Vinco nunarinta galva monotoniškai liūliavo ant pečių, pro nesukąstas lūpas tyso seilės.

- Ei jus du! - sušuko jis, - gal pasakysit ką čia darot? Ką jums senis padarė?
Vienas iš jų atsakė:
- Esat girtas ir drumsčiat visuomeninę tvarką!
- Aaa tai ir jūs čia žmonijai padedate?
Policininkai nesureagavo.
- Ar tu žinai, kas išrado gumą iš, kurios tai tavo bananas yra pagamintas?, - kreipėsi Vincas į vairuotoją, - toks buvo prancūzas Čarlis Kondaminas. Garbus žmogus jis buvo. Be jo nebūtų nei tavo banano nei padangų ant, kuriu dabar ši šauni kompanija rieda. Ir ką mes su visu tuo nuveikėm? Kam mes padėjom?
Policininkai buvo linkę ignoruoti girtus pakeleivius. Vincentas kalbėjo pats su savimi.

- Be Karlo Benso nebūtų ir visų varikliais varomų automobilių. Šaunus išradimas, kiek pinigų susikrovė Karlas. Kiek dabar automobilių gatvėmis rieda ir kas iš to? Ir ką mes su visu tuo technologiniu stebuklu nuveikėm?

- O tu norėtum, kad mes tave su vežimu pavežtumėm? – neišlaikė vienas iš policininkų.
- Bent jau pakvėpuočiau grynu oru, - atsakė Vincas.
Vairuotojas piktai dėbtelėjo į savo kolegą ir davė suprasti, kad nereikia veltis į diskusiją su girtu seniu.
- Geriau jau būčiau įstojąs į Laisvės Klubą, - tarstelėjo Vincas ir nurimo.

Policininkai nebuvo girdėją apie Laisvės Klubą. Jie neskaitė tiek daug laikraščių kiek skaitydavo Vincentas, o televizija apie tai irgi nepranešė.
Istorijos būtą tokios. Jungtinėse Valstijose radosi toks teroristas. Įgudo jis per pašto siuntas bombas siuntinėti. Per keletą metų jis sugebėjo tokiu būdu nugalabyti trys žmones ir keliasdešimt sužeisti. Jo aukomis tapo įvairūs korporacijų ir valstybiniai veikėjai. Tos šalies teisėsauga ieškojo jo nepailsdami, bet tas darbas jiems labai nesisekė. Štai vieną dieną toks vienas žinomas vietinis laikraštis gavo laišką, kuriame tas teroristas pažadėjo baigti savo kruvinus išpuolius jei jie išspausdins jo pamfletą. Žurnalistai pasitarę su teisėsauga taip ir padarė. Va ką tame pamflete rašė apie mokslininkus:

„Mokslininkai sako, kad dirba vedami smalsumo ir susirūpinimo žmogaus gerovę... mes manoma, kad tokie motyvai yra apgaulingi. Mokslininkas dirba, nes siekią vidinio pasitenkinimo. Pažangioje, technokratinėje visuomenėje, tokie žmonės neturi rūpintis savo išgyvenimu, todėl jų sielose atsiveria tuštuma į kurią galį įsimesti, bet koks užkratas. Žmonės užsiima surogatine veikla, tam kad nejaustu tos tuštumos sukelto psichologinio diskomforto. Taigi mokslininkas susigalvoją tikslą, arba problemą, kurią nori išspręsti, ir tam, kad tikslą pasiektų jam reikia įdėti dideles pastangas, ir tik trumpam jį gali apimti vidinis pasitenkinimas, jei tikslą pavyksta pasiekti. Tačiau ilgai netrukęs jis vėl imasi ieškoti naujos problemos. Todėl mes teigiame, kad mokslas žengia aklai ir jokios žmonijos gerovės ten nėra siekiama. “

Laišką pasirašė „Laisvės Klubas“, nors kaip vėliau paaiškėjo, klubui priklausė tik vienas žmogus. Dar pamflete buvo parašyta štai kas:

„Tam, kad žinia pasiektu visuomenę, ir paliktu nors kokį įspūdį, mes turėjome žudyti. “
...
Automobilis įvažiavo į didelę duobę ir smarkiai sulingavo, nuo smūgio Vincentas išsidrėbė visu svoriu ant galinės sėdynės. Jo sąmonė aptemo ir smegenys pavirto į mažytį imtuvą, kuris dabar galėjo nuskaityti iš kosmoso jam siunčiama signalą. Kadangi visatoje laikais judėjo į visas puses vienu metu, Vincas išvydo ateities viziją. Tik išvydo čia žodis neinka, veikiau jis ją išgirdo, skambėjo ji taip:

„Virtuali beprotybė, tai mūsų ateitis
Sukta meilė technologijai ją valdys

Kiekviena mama, kūdikiui savo, pati spalva parinks
Žmonijos palikuoniai
Senos tvarkos nebeatmins

Nors bus kas sakys, ne taip Gamtos sumanyta
Bet iš po žemių jiems vis kartos
Kas padaryta, tas padaryta“

Policininkų automobilis sustojo prie nuovados. Ten, tokiems kaip jis blaivyti, buvo įkurta speciali kamera, būtent ten Vincas atgavo sąmonę. 

Kamera tebuvo kambarys nedažytomis sienomis, metaliniu gultu ir delno dydžio langeliu prie lubų. Akių nebuvo kur ganyti.
Iš kišenės Vincas išsitraukė suglamžytą laikraščio siautę, juodomis raidėmis ten buvo įspaustas toks tekstas:

„Mokslas įrodė, kad morphogeniniai laukai išties egzistuoja“

Po antrašte autorius tęsė temą:

„Darvinistiniam Evoliucionizmui mestas iššūkis. Iki šiol manyta, kad gamta yra valdoma universalių nekintančių jėgų ar tai įstatymų, gi dabar aiškėja, kad veikiau tai yra gamtos įpročiai, kurie su laiku gali keistis. Visa kas gyva paveldi informacija apie savo protėvius ne per genus, o per morphogeninių laukų rezonansą. Taip jie ir paveldi tam tikrus įpročius, bet su laiku, jei kas pradeda formotuti naują įprotį, veiksmą ar struktūra, morphogeninio rezonanso padedamas  tas įprotis pradeda vis dažniau pasireikšti kituose pasaulio vietose.

Paimkime tokį pavyzdį, prieš šimtą tūkstančių metų, atsirado žmogus, kuris pirmas sugalvojo žvejoti su meškere. Galimas dalykas tada, per trumpa laiką, dėl minėtu laukų, pagavę naujas bangas keli kiti, anksčiau nesusiję,  žmonės padarė lygiai tą patį. Taigi po šimto metų meškerėmis žvejos net tolimiausios, viena nuo kitos atskirtos, bendruomenės. “

Akivaizdu, kad toks atradimas, galėjo amžiams nuplauti dėmę, nuo kadais suteršto Vincento vardo. Bet tam jau buvo per vėlu.
Vincas išlygino suglamžytą popierių, išsitraukė iš kišenės rašiklį ir užrašė savo vizijoje girdėta eilėraštuką ir šalia pridūrė keletą žodžių nuo savęs:

„Kai tai kas šiame eilėraštuke pradės jums kažką reikšti paskaitykite ką, nūnai beveik nežinomas, mokslininkas Staffordas Meška, sakė apie meilę ir gyvenimą. „

Staffordas Meška kadais buvo labai pažangus mokslininkas, turėjęs visai nemažai pasekėjų. Tai ką jis studijavo ir tyrinėjo buvo taip komplikuota ir abstraktu, kad jį mažai kas išties galėjo suprasti, net tarp ištikimiausiu sekėju buvo tik saujelė, kurie išties galėjo viename lygyje su juo bendrauti. Visiems likusiam beliko klausyti jo kaip pranašo, kuris nors ir kalba labai įtikinamai, bet kai tik nustoja niekas nebegali atpasakoti apie ką anas kalbėjo. Vienas iš tokių klausytoju buvo ir Vincentas.

Kai Staffordas visai suseno, jis nusprendė savo ištikimiems bendražygiams, draugams ir pasekėjams palikti kažką, kas galėtu juos guosti ir lydėti jų gyvenamuose. Iškarpą svarbiausio žinojimo, kurio jis atsisveikino su visais jam brangiais žmonėmis.

Taigi surašė jis tokį laišką, kuriame nupiešė sudėtingą schemą. Taip jau buvo, kad tas mokslininkas, visą pasaulį galėjo schemomis paaiškinti. Neišmanančiam, tos schemos atrodė kaip elektros tinklų brėžiniai, žinantys galėjo perskaityti daug gilesnes prasmes.

Vincentas galvojo perpiešiąs tą schemą, bet dorai tam atlikti, ant jo turimos popieriaus skiautės, tiesiog neužteko vietos. Dar jis baiminosi, kad ne viską gerai pamena, kaip ta schema atrodė. Nusprendė atvaizduoti, pagal savo supratimą ir surašė štai tokias eiles:

„Nuo visuomenės vaike tu bėgti nebandyki
Paslaptis geriau jos įvaldyki

Esam mes visi visatos vaikai
Laimingam norint gyventi nūnai
Sielai reikalingi tvirti aitvarai

Valia tu  savo pažabok
Žiniomis, patirtimi ją dabok
Nora viską valdyti
Teks su išmintimi lygiai dalyti
Ir nereikės tau tada, dėl kitų akių, sielos savo draskyti“

Baigęs rašyti Vincas prigludo prie sienos, keliais atsirėmė į krutinę, per nugarą ėmė skverbtis drėgmė ir šaltis. Jį apėmė nevaldomas drebulys. Sąmonė vėl aptemo. Aplinkui jo susigūžusią jo figūrą ėmė formuotis silpnos bangos išjudinusios visą akimi nematomą erdvę. Morpfogeninis rezonansas pradėjo veikti. 

Nutolęs laike ir erdvėje jis pasieks, niekaip su Vincu nesusijusį, žmogų. Iš knygų lentynos jis išsiims Staffordo Meškos knygą, nuvalys dulkes ir atvers tą puslapį, kuriame išspausdintas paskutinis jo laiškas. Permes akimi sudėtingą schemą ir paraštėje brūkštels keletą eilučių. Taip jį apims įkvėpimas.
....

Sekančią dieną „Vakaro Žinios“ išspausdino tokį straipsnį:

„Kadais žinomas mokslininkas, Vincentas Galba, mirė savo mirtimi. Kad mirtis ne smurtinė, paaiškėjo po pirminės palaikų ekspertizės. Pirminiais duomenimis, mokslininko mirties priežastis galėjo būti apsinuodijimas alkoholiu ar netikėtas širdies veikos sutrikimas... “

Taip į Laisvės Klubą įstojo antrasis narys.