„Videoteka 6. Ketvirta dalis“

VIDEOTEKA 6


4 DALIS
........................

4. 1


Prabudęs ryte Vernas pasijuto lyg būtų įmynęs didžiausią visatos mįslę, jo galvoje buvo giedra kaip gegužės rytą.  „ZEBOKS“  - tai vienas didelis kompiuterinis žaidimas. Strateginis žaidimas vaidmenimis, susuktas taip gudriai, taip įtraukiančiai, kad nei vienas iš žaidžiančių patys to nesuprantą.

Žaidimo tikslas toks kaip ir visų – laimėti. Tačiau laimėtojas gali būti tik vienas. Todėl yra sukurtas gerai apgalvotas mechanizmas, kuris nusako, jog laimėtojas – tai tas kas tampa Vyriausiuoju Vykdančiuoju. Čia toks titulas arba dar gali būti vadinama pareigomis. Žodžiu anas yra laimėtojas. Visas triukas yra tame, kad visi vienaip ar kitaip nori būti jo vietoje. Aišku, tą tikslą pasiekti yra nepaprastai sunku, todėl yra daugybe tarpinių titulų, kuriuos gali gauti žaidėjas. Tokiu būdu į žaidimą įsitraukia ir tie, kurie nesitiki pasiekti pagrindinės prizinės vietos.

Šitas mechanizmas vaizdžiai gali būti pavadintas karjeros kopėčiomis. Yra aišku ir kitokių galimų schemos pavadinimų, kaip antai finansinė piramidė ar tinklinis marketingas. Visi jie skamba vaizdžiai ir padeda paaiškinti apie ką eina kalba.

Kopėčios veikia gana paprastai. Jomis reikia lipti, o lipti  kopėčiomis kaip žinia yra baisiai nepatogu. Kiekvienas žaidėjas norėdamas palipti nors per vieną laiptelį, turi susimokėti sukauptais taškais.
Taškai „ZEBOKSE“ yra varančioji jėga ir tai yra pagrindinė valiuta. Juos dar galima pavadinti patirties ar pripažinimo taškais. Abu pavadinimai tinka ir padeda paaiškinti. Esmė paprasta. Žaidėjas vaidiną savo rolę. Na tarkim paprastumo dėlei tegu tai būna koks gamybos inžinierius. Jeigu vaidinti sekasi gerai, kaupiasi taškai, kuo labiau prityręs vaidmenyje yra inžinierius tuo geriau vaidinti sekasi ir taškai sparčiau kaupiasi. Bet kopėčiomis lipti reikia turėti pripažinimą, kas irgi taškais matuojama. Bet be patirties taškų, pripažinimo taškų surinkti neįmanoma, nes pripažinimą galima gauti tik iš kitų žaidėjų.
Pripažinimo taškus mainais už pagalbą kaupiant patirties taškus galima gauti tik iš žaidėjo, kuris yra bent vienu kopėčių laiptelių aukščiau. Taigi žaidėjas norėdamas gauti pripažinimą turi turėti gerus ryšius su kitais žaidėjais ir daug patirties taškų, tada jie gali užsiimti žaidimu vaidmenimis grupėje. Tie kam tai gerai sekasi daugiau patirties taškų kaupia ir jei grupė sudaro sąjunga su aukštai laiptais palipusiais gali būti labai dosniai pripažinimo taškais apdovanoti. Dovanoti pripažinimo taškus tiems kas už tave laipteliu žemiau kainuoja sąlyginai nedaug. Principas paprastas priklausomai nuo laipto, kuriame esi turi priskirtą taškų skaičių, kurį gali išdalinti. Čia ir prasideda strategija, nes dalinti reikia taip, kad tie, kurie juos gauną, ko daugiau vaidmenų suvaidintu tada taškus davęs žaidėjas įgauna patirties ir pripažinimo taškų daugiau nubyrėti gali ir greičiau toliau tomis kopėtėlėmis judėti galima. Va taip visi vienas su kitu susiję kaip tinklinis marketingas. Pradeda kaip vienišas agentas ir ieškai sau naujų agentų, jie kaupia patirties taškus, tu pripažinimo, tada jie pradeda savo agentus kaupti ir taip toliau.


Žaidimas toks didelis, kad kopėčias primena tik pradėjus žaisti. Labai greitai paaiškėja, kad tai yra vis dėlto piramidė. Su kiekvienu laiptų vis apmažėdavo kiek žmonių ten galima sutalpinti ir taip iki vienui vieno vienintelio, viršūnėje įsitaisiusio Vyriausiojo Vykdančiojo.
Piramidei siaurėjant atsiranda vis daugiau naujų ir įtraukiančių žaidimo niuansų. Pavyzdžiui galima vogti, kito tame pačiame laiptelyje sėdinčio žaidėjo pripažinimo taškus. Tam reikia tik prisijungti, paskutinę, grupinio komandos vaidinimo, bendro darbo minutę ir apsiskelbti jos lyderiu – puikus būdas gauti lengvų taškų. Dar galima sunaikinti kieno nors darbą ir taip laimėti laiko sau ir sprukti į sekantį laiptą arba pulti ir apšmeižti ką nors, kad niekas su juo savo taškais nesidalintų. Tik tokie manevrai visada turėdavo būti gerai apgalvoti, veikti reikėdavo taip, kad prieš patį nesusiformuotu kenkėjiška koalicija.

Supratęs kokios žaidimo taisyklės Vernas pasijuto esąs laimingas kaip kibiras. Tokiuose žaidimuose jam sekėsi puikiai – jis visada rasdavo landas, tokias kokių kiti nepastebėdavo. Tokių pakilių minčių vedamas jis nuskubėjo į savo darbovietės ofisą.
Raktas į tikslą buvo Šalies Vykdantysis ir jam pavaldus „Verslo prognozių ir planavimo“ skyrius Tiksliau jį reikėtu vadinti „Tikrų ir netikrų“ prognozių skyriumi, bet apie jį vėliau.

Šalies Vykdančiojo vardas – Adomas Priekaltis, bet už nugaros visi jį vadino tiesiog Priekalu. Kilęs iš darbininkų šeimos į visuomenę prasimušė būdamas dar visai jaunas, dabar jam buvo trisdešimt šešeri metai. Toks greitas karjeros tempas jam kainavo bemaž visu galvos plaukus, tad dabar jis nuolat skutosi plikai. Nepatek po Priekalčio plikės Priekalų - juokaudavo drąsuoliai, nebijantys, kad neduok dieve iš už kampo netyčia neišlystu pats Adomas Priekaltis.

Priekalas garsėjo kietu charakteriu ir nuožmumu, dauguma jo bijojo, o dar labiau bijodavo neįvykdyti to ką anas buvo paliepęs padaryti, ir jis niekada neprašydavo, visada tiesiog pasakydavo, ko nori ir visi puldavo vykdyti. Tiesa, kam prašyti jei visi ir taip klusniai patarnauja.
Priekalas taip pat buvo ir gudrus tipas, bei žinojo viską apie tai kaip veikia „ZEBOKS“ organizacija. Joks žaliukas negalėjo jam pasakyti, kad tas ar anas yra  neįmanoma, nes jis visada žinojo, bent vieną būda kaip galima padaryti tai ko jis nori. Tokios žinios pas Adomą atsirado ne šiaip sau, per penkiolika darbo metų jis pakeitė beveik visus įmanomus skyrius, pradėjo paprastu klerku, vėliau buvo kokio tai poskyrio prižiūrėtojas, po to dar kito skyriaus vadovas ir dar kito ir taip toliau.
Jis vadovavosi keliomis paprastomis taisyklėmis: ateik į darbą anksčiau už bosą ir išeik vėliau, visada parodyk bosui ką gero nuveikei, net jei nenuveikei nieko gero, reikalauk iš kitų daugiau nei jie galį, tam, kad padarytu nors panašiai tiek kiek išties gali, visada sutik su bosu ir juokis iš jo humoro, net jei niekam kitam nejuokinga.

Niekas nežinojo, kad Priekalas vadovaujasi šitomis taisyklėmis, nežinojo ir Vernas, bet spėjo. Kaip kitaip jis galėjo tapti Šalies Vykdančiuoju?

Taigi Adomas Priekalas puikiai žinojo, kad visa žaidimo esmė yra turėti pripažinimą, o jis svarbus tik iš tų, kurie tau vadovauja, visų likusių - stačiai bevertis.

Verslo prognozių ir planavimo skyrius buvo pavaldus tiesiogiai Šalies Vykdančiajam. Skyriaus pasirodo, būta tokio svarbaus, kad niekas kitas negalėjo kištis į jo veikla. Skyriaus užduotis, buvo planuoti verslo pajamas ir išlaidas, apskaičiuoti visus verslo rodiklius ir raportuoti juos Vykdančiajam. Tuo tarpu Šalies Vykdantysis turėdavo atsiskaityti, Regiono Vykdančiajam, o tasai pačiam Vyriausiajam Vykdančiajam, kuris buvo viso pasaulio „ZEBOKS“ korporacijos galva.

„Tikrų ir Netikrų“ prognozių skyriumi, juokais save vadino, patys to skyriaus klerkai. Jų buvo visi trys. Žaidimas skaičiais, buvo toks komplikuotas, kad reikėjo net trijų asmenų. Visa esmė buvo ta, kad buvo labai sunku įgyvendinti, bet kokius tikslus ir planus, kokius paruošdavo tas skyrius. Aišku, jie būtų galėja paruošti ir tokį planą, kurį būtų įgyvendinęs, bet kas, tačiau Regiono Vykdantysis niekada jo nebūtų patvirtinęs. Taigi reikėdavo siekti sunkiai pasiekiamo. Visas sunkumas paprastai būdavo užtikrinti stabilias pajamas ir išlaidas ypač kai reikėdavo tai padaryti kiekvieną mėnesį. Niekad nežinia kiek dėžių pavyks parduoti ir kiek išlaidų tam teks patirti.

Todėl visada buvo paruošiamos dvi ataskaitos, viena Priekalui kita jo bosui, viena rodė realius skaičius, kita tokius kokius norėjo matyti Priekalo bosas. Prie abiejų pridėdavo po verslo prognozę iki metų galo, abi jos būdavo beveik nieko vertos. Tik metų gale pasimatydavo reali situacija ir paskutinis mėnesis būdavo lemiamas. Paprastai skirtumai tarp „tikro ir netikro“ planų metu gale nebūdavo labai dideli, dažnai net realus geresnis už netikrąjį. Taip Adomas Priekalas visada atrodė puikiai prieš savo vadovybę. Tačiau ši žiema buvo kitokia.
Tai Vernas sužinojo iš netyčia virtuvėlėje nugirsto pokalbio.
Tarpusavyje kalbėjosi „Tikrų ir Netikrų“ prognozių skyriaus klerkai. Jie atvirai šaipėsi iš Priekalo, nes šį kartą jo realios verslo išlaidos bus žymiai didesnės nei planuota. Kažkoks tai klientas, užsakęs krūvą dėžių, subankrutavo ir nebesumokės už užsakymą. Visos tos dėžės, buvo tokių specialių išmatavimų, kad netiko niekam kitam ir dabar dulkėjo gamyklos sandėlyje. Tie žaliūkai jau buvo spėję užsakymo pajamas atraportuoti Regiono Vykdančiajam ir dabar Priekalo laukė didelės problemos.

Tiems klerkams akivaizdžiai mažai rūpėjo Priekalas ar pats „ZEBOKS“ jiems nereikėjo pripažinimo, jiems buvo įgrisę nuolat dirbant dvigubą darbą vaidinti dvilypį vaidmenį ir jie džiūgavo pagaliau tokią praktiką privedus prie kažko tikrai nevykusio. O tai, kad kaip pasekmė, nukentės pats Priekalas, turbūt suteikė dar ir asmeninę satisfakcija. Faktas -  Adomas Priekaltis, nepatiko niekam.
Nepatiko jis ir Vernui. Bet šį kartą toje keblioje situacijoje Vernas pamatė galimybę. Visas triukas, buvo atidėti užsakymai, apie kuriuos Vernas sužinojo iš tų pačių klerkų.

„ZEBOKS“ – griežtai į pelną orientuota organizacija, taipogi dėžių gamybos versle buvo lydere. Kas trečia pasaulyje pagaminta dėžė buvo pažymėta jų logotipų. Taigi jie galėdavo sau leisti atidėti ar net atsisakyti klientų užsakymus. Na tarkim jei kiekiai būtu per maži ar koks nuolatinis klientais pageidauti gauti prekes anksčiau ir taip toliau. Kartais susikaupdavo toks kiekis tokių užsakymų, kad sudėjus juos kartu galėjo gautis antra tiek kiek jie parduodavo paprastai. Dalis tokių užsakymų taip niekada ir nebūdavo realizuoti. Klientui arba pabosdavo laukti ir jis kreipdavosi į konkurentus arba apskritai praeidavo noras kažką į dėžes dėtis.

Būdavo ir kuriozinių situacijų, na tarkim vienas prekybos centras dėžes kalėdinėms dovanoms pakuoti gavo prieš vėlykas. Tą karta elniais ir eglutėmis puoštos dėžės papuolė į vakaro žinių reportažą ir daug kas gardžiai pasijuokė. „ZEBOKS“ į tokią situacija niekaip nereagavo ir nieko savo verslo praktikoje nepakeitė. Dauguma „ZEBOKS“ darbuotojų pamanė, kad tai buvusi kokia tai išmani „Komunikacijos su visuomenė ir nuomonės valdymo“ skyriaus akcija.

Tačiau Adomo Priekalčio Priekalo dviejų planų tūrėjimo machinacija atsisuko prieš jį patį ir dabar jis įsakė „Tikrų ir Netikrų“ prognozių skyriui surinkti visus registruotus ir atidėtus užsakymus. Ieškodamas išeities iš situacijos ir puikiai išmanydamas korporacijos reikalus elgėsi gana protingai, tik šį kartą karščiavosi ir neturėjo laiko tikrinti visų detalių. Kaip tik tuo Vernas ir nusprendė pasinaudoti.
Strimgalviais nulėkęs į ofisą meldė dangaus, kad atidėti užsakymai dar nebūtų sukrauti ant Adomo Priekalčo stalo. Įjungė savo kompiuterį ir susirado vieną iš atidėtų užsakymų.

Klientas – parduotuvė „Malonios Smulkmenos“ užsakė aštuoniolika tūkstančių šešis šimtus aštuoniasdešimt dėžių. „Malonios Smulkmenos“ prekiavo aibe niekučių iš Kinijos. Viskas buvo pagaminta iš plastiko ir buvo skirta namų jaukumui kelti. Plastikinės katės, šunys, vėžliai, žvakidės, sietynai, veidrodžiai, kosmetikos staliukai, kosmetika, perukų laikikliai, porceliano imitacija, keletas baldų ir taip toliau. Parduotuvės vadovybė nusprendė išsikelti iš senamiesčio pėsčiųjų gatvės į prekybos centrą ir tam jiems reikėjo dėžių.

Išviso jiems reikėjo devynių tūkstančių šimto šešiolikos skirtingų dėžių modelių. Toks užsakymas buvo pasmerktas būti atidėtu. Tokį kieki unikalių dėžučių buvo per brangu ir reikėjo laukti kol susirinks kitų klientų, su panašiais poreikiais, užsakymai. Aišku tas buvo beveik neįmanomą. „Esamų klientų aptarnavimo“ skyrius turėjo situaciją klientui paaiškinti ir pabandyti atkalbėti nuo tokio užsakymo, pasiūlyti standartines dėžes,  bet ten dirbo labai tingūs žmonės ir jiems mažai kas rūpėjo.

Taigi Vernas susirado užsakymo failą savo darbiniame kompiuteryje ir padarė kelias korekcijas. Pirma – jis nurodė, kad yra užsakyta aštuoniolika tūkstančių šešis šimtus aštuoniasdešimt dėžių. Antra – pakeitė dėžės savikaina į juokingai mažą. Trečia – pakeitė devynių tūkstančių šimtą šešiolika modelių į vieną vienintelį – savo paties brėžinį, kuri pats mįslingai mintyse vadino „Kasandra“.
Verno veiksmas buvo gerai apgalvotas. Jis puikiai žinojo, kad normaliomis aplinkybėmis toks triukas nebūtų davęs jokių rezultatų, „Gamybos koordinavimo“ arba „Esamų klientų aptarnavimo“ skyriai būtų pastebėję, jog kažkas ne taip.  Tačiau šį karta šis užsakymas turėjo atsidurti tiesiai ant Priekalo stalo. Vernas vylėsi, kad jis susigundys greito pelno galimybe ir palieps kuo greičiau šį užsakymą įvykdyti. Tikėjosi, kad smarkiai užriaumos ir visi praradę sveiką nuovoką, beatodairiškai puls užsakymą vykdyti.
Paspaudė mygtuką „išsaugoti“ ir sukrito į darbo kėdę. Beliko tik laukti. Širdis plakė ir jis jautėsi žvaliai. Kavos tą dieną jis negėrė.

..........

Taip praėjo dvi savaitės. Gyvenimas grįžo į jam įprastą vagą. Vakarais vedžiodavo šunį. Žaisdavo kompiuterinius žaidimus iki keturių ryto. Keldavosi rytais ir beveik neatsimerkęs kulniuodavo į darbą. Keistosios kaimynės sutikęs nebuvo. Į apleistą namą negrįžo ir nebebandė CEVI-UP. Jausmas buvo lyg nuo širdies akmuo. Atbūdavo sau darbe paskendęs mažuose reikaliukuose ir kiūtindavo namo. Stūmė dienas ir laukė pavasario, kuris, šiame žemyno krašte, taip netikėtai pakeisdavo žiemą.

Tada vieną dieną viskas pasikeitė.
Vernas vėlavo į darbą, kas nebuvo kažkas jam neįprasta. Įlėkęs į koridoriumi ir su puodeliu kavos judėdamas link savo darbo vietos išsyk pastebėjo, kad kažkas ne taip kaip visada. Visi kabinetai buvo tušti. Stalai tvarkingi kaip niekada, jokių pustuščių kakavinės spalvos puodelių, popieriai surikiuoti į aplankus, pieštukai pieštukinėse, net gėlės palaistytos.

Tada Verną pervėrė mintis. Jam visai iš galvos buvo išgaravę, kad dar prieš savaitę laiko, jiems visiems pranešė, jog į šalies ofisą atvažiuos pats „ZEBOKS“ Vyriausias Vykdantysis. Pranešimas įspėjo visiems, devinta ryte susirinkti didžiajame pasitarimų kambaryje, kur anas turėjo kažką labai svarbaus pranešti. Tai aišku paaiškina, kodėl darbo stalai buvo tokie tvarkingi. Metęs puodelį kur papuolė, jis greit nuskubėjo ten. Buvo devynios valandos trisdešimt minučių.
Pasitarimų kambaryje netilpo visi norintys ir nemažai žmonių, išlenkę kaklus atvirų durų link, stovėjo koridoriuje. Tylu buvo lyg per šermenis. Vernas prasibrovė pro grupelę užstojusią praėjimą ir remdamasis į durų staktą įkišo galvą į kambarį.

Viduje, kėdės buvo suneštos taip lyg teatre, viena prie kitos, kad talpintu kuo daugiau žmonių. Prie baltos sienos, priešais visą auditoriją, ant kėdžių išsirikiavę sėdėjo aukščiausio rango „ZEBOKS“ korporacijos pareigūnai. Vernas gyvenime nebuvo matęs nei vieno iš jų, išskyrus, pati Adomą Priekaltį, kuris buvo pasodintas kiek labiau į šoną, turbūt tam, kad niekas nesupainiotu, kas išties iš čia sėdinčių yra svarbus. Jų ten buvo gal kokie šeši ar aštuoni, jų veidai suraukti, lyg kas iš šratinio šautuvo būtų švino pavaišinęs. Jie bandė šypsotis. Visi apsirėdę tamsiai pilkais kostiumais, marškiniai balti, kaklaraiščiai juodi o plaukai žili. Jauniausiam turbūt buvo kokie penkiasdešimt metų. Atrodė tokie pat įdomus kaip ir dėžes, kurias gamino.
Kalbėjo Vyriausias Vykdantysis:
- ... inovacija yra kertinis pažangos variklis. Visas pasaulis juda į priekį tik todėl, kad žmonės, nenuleisdami rankų ir negailėdami jėgų siekia atrasti kažką naujo. Dėka drąsių novatorių iš įvairiausių sričių ir profesijų, žmonija vis iš naujo pakyla į sekantį vystymosi etapą ir tuo mes ir esame nuostabūs. Korporacijos turi priimti iššūkius ir atsakomybę, ir versti inovacijas produktais ir paslaugomis ir suteikti vartotojui galimybę, praturinti savo gyvenimą, naujovių atneštais privalumas. Be novatoriškos dvasios mes to niekada nepasieksime. Skatindami tokius žmones nepersikniausei mes įkūrėme „ĮDĖJŲ FABRIKĄ“  . Ir prisipažinsiu jums, nesitikėjome tokio rezultato..., - pilkais kostiumais aprengti valdininkai palinksėjo savo švinines galvas ir toliau bandė šypsotis, - taigi visų čia susirinkusių akivaizdoje, noriu pasveikinti, jūsų šalies Vykdantįjį Adomą Priekaltį, laimėjus pagrindinį „IDĖJŲ FABRIKO“ prizą novatoriškiausios idėjos kategorijoje...

Vernas stovėjo didžiai apšalęs – Priekalas apdovanojamas už idėja, kurios autorius buvo pats Vernas.
Kaip paaiškėjo vėliau, Verno diversija vis dėlto pavyko. Perkratęs atidėtų užsakymų ataskaitą jis kaip mat pastebėjo „Malonių Smulkmenų“ failą. Daug negalvodamas liepė užsakymą kuo greičiau pagaminti ir pristatyti klientui. Visi skyriai taip uoliai puolė vykdyti Priekalo nurodymą, kad net nesilaikė įprastų procedūrų ir netikrino jokių detalių. Pagal Verno subraižytus brėžinius dėžės buvo pagamintos per vieną dieną, pristatytos po dar dviejų, o ketvirtą dieną į „Esamų klientų aptarnavimo“ skyrių paskambino „Malonių Smulkmenų“ direktorius. 

Tokiam skambučiui skyriuje niekas nebuvo pasiruošę, nes turėjo užvedę žurnalą tik skundams registruoti. Žurnalas vadinosi „Skundai“. Tas kas ten parašyta paprastai niekam nerūpėjo, svarbu buvo tik išklausti skundą ir užrašyti. Tad kai „Malonių Smulkmenų“ direktorius paskambino ir padėkojo už „originaliausia iki šiol regėtą pakavimo problemos sprendimą“, skambutį priėmęs operatorius nežino, kur jį užrašyti. Jis net kreipėsi į savo pamainos vadovą, o tas i savo. Ir taip toliau. Kol toks akibrokštas pasiekė patį Priekalą. Taip jau nutikdavo kai niekas nežinojo kaip kokią problemą spręsti.

Ši kartą, taip netikėtai susiklosčius aplinkybėms, Priekalas, „Tikrų ir Netikrų Prognozių“ skyriaus klerkų paprašė paaiškinti, kurį iš, trisdešimt penkių tūkstančių šešių šimtų, jam žinomų „ZEBOKS“ dėžių modelių „Malonios Smulkmenos“ buvo užsakę. Paaiškėjo, kad nei vieno iš jų. Brėžinys buvo unikalus, o modelio numeris neegzistavo kataloge.
Bet tai dar nebuvo pačios blogiausios naujienos. Klerkai jį informavo užsakymo būtą ir visiškai nuostolingo. Pasirodo gamybininkai per naktį turėjo paruošti visas stakles, perrikiuoti liejimo detales, kirtimo peilius ir taip toliau, kad tai kainavo daugiau nei jiems sumokėjo „Malonios Smulkmenos“. Fiksuoti vienos tokios operacijos kaštai buvo tiesiog per dideli. Ištiktas beveik nervinio priepuolio, Priekalas visai neturėjo, kada aiškintis kaip čia į tokią makalynė įsipainiojo. Reikėjo originalaus sprendimo.

Greitai sumojąs, kad produktas visai geras ir kaštai tai tik kiekio klausimas, Priekalas nusprendė užregistruoti gaminį „ĮDĖJŲ FABRIKO“ konkursui. Tikėjosi, kad tai nukreips dėmesį nuo prastų tų metų finansinių rodiklių. Kadangi projektą registravo Šalies Vykdantysis tai jį iškart ėmė svarstyti „ĮDĖJŲ FABRIKO“ komisija.  Toliau įvykiai vystėsi labai sparčiai ir po savaitės aukščiausia valdžia jau skirdo lėktuvais apdovanoti laimėtojo. Kuris tik vėliau sužinos kokią įtaką padarys toji inovacija.
Tą dieną Vernui tiesiog teliko stebėti kaip Adomas Priekaltis Priekalas lydimas visos kontoros darbuotojų ovacijų, viena ranka spaudžia delną Vyriausiajam, kita atsiima, prizą. Tai buvo diplomas ir vokelis, kuriame kaip žinia buvo čekis apvaliai sumai.
Priekalas buvo apdovanotas pripažinimu, Vernas vidiniu pasitenkinimu – „Kasandra“ pasiteisino.

4. 2

Vincento Galbos darbą kontroliuojančios komisijos nariai buvo tikri liurbiai. Na bent jau taip atrodė pačiam Vincentui. Frydrichas Šernas pats juos atrinko ir pasirūpino, kad tai būtų tipeliai, kurie klusniai įvykdys visus paliepimus.

Jų buvo trys.
Pirmas – kalbos literatūros dėstytojas. Kelis likusius savo plaukus nešiojo surišęs į kaselę. Buvo storas ir turėjo tris pagurklius. Universitetas neturėjo didelio kiekio humanitarinių mokslų programų ir Kaselę samdė tik tam, kad mokintu kalbos iš užsienio atvykusius studentus. Tokių buvo aštuoni žmonės ir darbo jis daug neturėjo. Pats buvo labai prastas kalbos mokytojas ir nemokėjo jokios kitos užsienio kalbos. Jo vedamos paskaitos buvo visiškas nesusipratimas, bet deja joks specialistas nenorėjo vargti su aštuonis studentais, kurių visi kalbėjo skirtingoms kalboms. Todėl rektorius, neturėdamas kuo jį pakeisti, laikė jį pareigose, mokėdamas ketvirtį mėnesinio atlyginimo. Buvo jis visai beviltiškas todėl puikiai tiko kaip šios komisijos narys.
Antras – dėstė technologinių inovacijų vadybą. Buvo jis tok niekuo neišsiskiriančių bruožų, apvalokas, bet ir nelabai storas, kiek praplikęs, tačiau pakaušis buvo apžėlęs, tokio ovalinio veido, kurį buvo galima supainioti su bet kuo. Studentai jį vadino Bulve ir negalėjo jo pakęsti. Dėstomo dalyko jis pats dorai nesuprato ir per paskaitas garsiai skaitydavo knyga. Negana to tai darė labai monotonišku balsu. Retai kas lankydavo jo paskaitas, tiesiog negalėjo tverti nuobodybės. Tačiau pažymius jis rašė visiems gerus todėl niekas nesiskundė. Žodžiu buvo jis visai beviltiškas ir puikiai tiko kaip komisijos narys.

Trečias – išvis nebuvo dėstytojas. Nebuvo lengva Frydrichui surinkti tiek pašlemėku. Jis buvo ūkvedys. Jo darbas buvo prižiūrėti, kad visam universitete nėra perdegusių lempučių, sulaužytų spynų, užsikimšusių tualetu ir panašiai. Tvarkėsi jis su savo darbu visai neblogai tik buvo labai lėtas. Pakeisti spyną jam užtrukdavo savaitę, lemputę tris dienas, o dėl jo lėtumo kartą tualetai neveikę visą mėnesį. Nebuvo jis visai beviltiškas, tačiau nieko nenusimanė apie mokslą todėl puikiai tiko šitai komisijai.

Vincentas negalėjo pakęsti atsiskaitinėti jiems. Tačiau jis puikiai suprato, kad visas jo ataskaitas kruopščiai peržiūri Frydrichas. Tad reikėjo stengtis.

Komisijos susitikimai vykdavo kartą per mėnesį tame pačiame name, kur ir buvo atliekami bandymai. Viršutiniame aukšte buvo įrengtas posėdžių kambarys. Turėjo jis didžiulius langus, stalą per visą kambarį, šešias kėdes ir projektorių.

Tą vakarą kaip tik ir vyko dar vienas toks posėdis.
- Pone, Vincentai, mes žiurime į tas keverzones jau geri pusę metų, gal galėtumėte paaiškinti, kas lemią tokį lėtą progresą. – pasakė Bulvė.
Keverzonėmis jis vadino piešinius, kuriuos po seanso palikdavo tyrimų dalyviai. Kaip tik tokius paveikslus jie visi ką tik buvo baigę žiūrėti.
- Mes juk neprašom, kad subjektai atvaizduotu laiptų ar labirinto. Kol kas mes naudojam tik puodelio ar žvakės įrašo signalus, bet tai ką aš vėl matau man primena tiesiog vaiko keverzones, tas žmogus tikrai neatpažino objekto, - pasakė Bulvė rodydamas į projekciją ant sienos. Ten pieštuku buvo nupiešti trys raudoni ratilai.
- Gal kažkas blogai su signalo įrašu? – paklausė Bulvė.
- Su įrašu nėra nieko blogo, – atsakė Vincentas.
Jam labai nepatiko kai komisija kišosi į mokslinę šio projekto pusę.
- Tai kame reikalas? - paklausė vėl Bulvė.
Ūkvedys paprastai į tas diskusijas nesikišdavo ir sėdėjo tylėdamas. Vincentas stovėjo prie sienos, trys komisijos nariai buvo patogiai įsidrėbę kėdėse, rankas sukrovę ant stalo, kur voliojosi popieriai su įvairiais nurodymais, ką klausti, ką daryti ir taip toliau.
- CEVI-UP neturi jokių problemų su signalo perdavimu. Problema yra kokį signalą mes bandome perduoti.
- Ką jus tuo norit pasakyti? – klausė Bulvė.
- Smegenims mes siunčiame perkoduotą garso signalą, paprastai šnekant, paleidžiame garsą į puodelį, įrašom aidą, perkuoduojama į smegenų bangų dažnius ir paleidžiam šį signalą subjektui, ir tikimės kad smegenys sugebės atkurti tai kaip vaizdą.
- Tiek mes žinom, pone Vincentai, bet kas blogai su pačiu signalu? – nerimo Bulvė.
- Aš spėju, kad jis nesukelia jokių asociacijų, tam tikra prasme nesužadina subjekto vaizduotės.
- Pone Vincentai, puodelis yra puodelis, aš pastatau puodelį ant stalo ir mes visi matome puodelį. Prie ko čia ta vaizduotė. Nuo mūsų vaizduotės puodelis nesikeičia. Arba CEVI-UP gali atlikti šita darbą arba ne.. – baigė Bulvė, ta diena jis kaip niekada kalbėjo nuosekliai.
- Puodelis yra puodelis todėl, kad mūsų smegenys taip interpretuoja šviesą, kuri atsispindi nuo jo ir pasiekia akies lęšį.
- Tai jūs norite pasakyti, kad CEVI-UP neveikia?
- Ne aš noriu pasakyti, kad mes siunčiame per silpną signalą.
- Nieko nesuprantu, ką gi jūs data siūlote? – pokalbis vyko tik tarp Bulvės ir Vincento, kiti du įdėmiai klausė.
- Reikėtų išbandyti siusti nekoduotą signalą. Reikėtų siųsti smegenų bangų įrašą.
- Kieno smegenų, - klausė Bulvė, - apie ką jus kalbat?
- Na tai galėtu būti paties subjekto smegenų bangų įrašas arba, na kad ir jūsų, - pasakė žiūrėdamas tiesiai į Bulvę. Bulvei tai nepatiko, net jis galėjo suprasti sarkazmą.
- Kaip tai išspręstu CEVI-UP problemą? Tikslas yra atkurti fizinio objekto vaizdą. Ar jūs siūlot man žiūrėti į puodelį? Tikitės, kad tada subjektas sugebės jį atkurti savo smegenyse?
- Aš nuoširdžiai tikiu, kad kai jūs žiūrite į puodelį jūsų smegenys veikia ne tik kaip veidrodėlis, - nesusilaikė Vincentas, - manau neišvengiamai mes nutransliuotume žymiai daugiau.
Bulvei buvo pasipiktinęs ir pritrukęs žodžių pasisuko į Kaselę:
- Ką jūs manot tuo klausimu?
Kaselė kaip tik tuo metu rausėsi per savo lapus bandydamas rasti kokį nurodymą ar patarimą. Frydrichas surašydavo viską labai tiksliai. Tačiau tokia situacija jo lapuose nebuvo paminėta.
- Na aš manau, kad mes turėtume tęsti eksperimentą iki numatyto termino.
- Ar tai reiškia, kad tęsti tai ką pradėjome ir nieko nekeisti? – paklausė jo Bulvė.
Jis linktelėjo galva.
- Taigi pone Vincentai, aš turi pritarti kolegos komisijos nario pozicijai, - jis tikrai buvo įsijautęs, pirmą kartą priklausė kokiai nors komisijai, - mes negalime keisti eksperimento eigos,  CEVI-UP arba veikia arba ne.
- Ponai mes juk mokslininkai, nejaugi jums nerūpi pažanga kokią mes čia galime padaryti?
Jie niekaip į tai nesureagavo, ypač Ūkvedys.
- Nėra čia jokio progreso, -  toliau nerimo Bulvė, - mes jau beveik du metus vykdome darbą, iš jų pusę metų turime veikiantį CEVI-UP, įrašinėjame kokias tai garso bangas ir duodam jų paklausyti eksperimento dalyviams, ir viskas ką mes matome vaikiškos keverzonės.
- Deja turiu su Jumis sutikti, - linktelėjo Vincentas, -  todėl ir siūlau pakeisti eksperimento tvarką.
- O jei nesuveiks? – paklausė Bulvė.
- O jei suveiks? –  atšovė Vincentas.
Dar keletą minučių jie ginčijosi sukdami ratais apie tuos pačius klausimus. Nei vienas iš komisijos narių neturėjo nei drąsos nei įgaliojimų pakeisti eksperimento eigos. Vincentais tai puikiai žinojo. Jo vienintelė viltis buvo tiek sujaukti jiems mintis, kad tie iš nežinojimo ką daryti nubėgtų pas Fridrichą Šerną. Jis vienintelis galėjo suvokti ką siūlo Vincentas ir galėjo kažką pakeisti. Jis vylėsi, kad Fridrichas kreipsis į „Mokslo Pažangos Angelus“ ir jie patvirtins Vincento pasiūlymą.

Taip pat jis žinojo, kas nutiks jei subjektas išgirs tikrą smegenų bangų įrašą. Dieną prieš, su niekuo nederinęs jis atliko tokį eksperimentą.
Žinodamas, kad laikas eina ne jo naudai jis ėmėsi iniciatyvos.
Standartiniai subjektų paieškų metodai šį kartą jam netiko. Skelbimas laikraštyje, medicininis patikrinimas, sutartis ir visi kiti oficialumai iškart būtų išdavę Vincentą nusižengiant patvirtinai eksperimento eigai. Reikėjo žmogaus, kuris neuždavinėtu per daug klausimų ir laikytu liežuvį už dantų.

Kelis vakarus praleido miesto baruose kalbindamas visokius nepažystamus, tačiau be jokios sėkmės. Nei vienai moteriai jis nekėlė pasitikėjimo, o keli vyrai jį net palaikė iškrypėliu.
Tada naktiniame klube „Pūkuotos Panteros“ jis susipažino su mergina. Ji buvo tokia naivoka, bet labai smalsi, ką jau kalbėti, kad buvo įstabiai daili. Žodžiu ji lengvai sutiko dalyvauti, neklausinėjo daug klausimų ir neprašė pasirašyti jokių sutarčių.

Vincentas pirma kartą išbandė naują metodą ir buvo stačiai nustebęs. Merginai per CEVI-UP jis paleido jos pačios smegenų bangų įrašą, perkoduota taip, kad ausys jį galėtų išgirsti.
Tai ką jis pamatė jos piešinyje, kuri jį nupiešė po seanso, buvo šimtą kartu įdomiau, nei viskas ką iki šiol buvo matęs. Smegenys sureagavo. Po pirmo seanso ji nupiešė žiedą. Pirma ji nupiešė žiedą, tada ji nupiešė moterį, tada ji nupiešė mergaitę. Moteris dovanojo žiedą mergaitei.

Vincentas buvo apsisprendęs. Jis tęs tuos eksperimentus net jei komisiją jam neleisti. Jo manymu nebuvo kito pasirinkimo.
4. 3

Beveik kiekvieną dieną Rakėlė lankydavosi apleistoje videotekoje. Jai visai patiko profesorius. Jis maloniai su ja bendravo ir niekada neperžengė draugiško dalykiškumo ribų. Ji buvo pavargus nuo tokių vyru, kurie nežinojo apie tokios ribos egzistavimą. Netgi nustojo lankytis „Pūkuotose Panterose“.

Noras šokti ir koketuoti buvo visai dingęs.  Dabar ji žinojo apie save daugiau. Jei nebereikėjo naktinio užėsio. Ji suprato, kad tai buvo tik pakaitalas, sielos metadonas – padeda, bet negelbėja.
Kiekvieną dieną ji dėdavosi ausines ant galvos, laukdavo kol profesorius, pareguliuos kažką ant valdymo pultelio ir ji nuslys į miegą. Ji atsibusdavo ir piešdavo tai ką matė. Piešiniai rudės tokie įdomūs, tokie savi. Dabar ji ir vėl sėdosi į krėslą. Profesorius rankoje laikė juodąjį aplanką. Šiandien jame ji vėl įrašys savo žodį.
- Kaip tu jautiesi? – paklausė jos profesorius.
- Gerai, - atsakė ji.
- Tu pasikeitei.
- Taip žinau.
- Ką tu apie tai galvoji?
- Hm. Nežinau. Man liūdna..
- Tau liūdna, kad tu pasikeitei?
- Ne man tiesiog liūdna.
- Ar norėtum padaryti pertrauka, pailsėti nuo seansų? – klustelėjo profesorius.
- Ne, aš noriu tęsti.
Jis matė jos pasikeitusias nuotaikas, bet visgi ji buvo vienintelis jo subjektas. Vernas negrįžo ir nežinia ar grįš, o už kelių dienų vėl rinksis komisija. Jį spaudė laikas.
- Rakėlę, leisk paklausti.
- Taip.
- Ką tau reiškią tie žodžiai, kuriuos kiekvieną kartą užrašai?
- Hm. Prisiminimus... vaikystę.
- Kokia ji buvo? - klausia profesorius.
- Ilga, - atsako ji.
- Tau kažko trūko?
- Taip?
- Ar tu žinai ko?
- Hm. Dabar žinau. Žinau daugiau. Aš noriu tęsti, prašau paduokite man aplanką, - pasakė ji ir ištiesė rankas.
Profesorius padavė jai aplanką. Ji kietai sučiupo pieštuką ir greitai brūkštelėjo vieną žodį ir gražino aplanką profesoriui. Vincentas žvilgtelėjo į lapą popieriaus. Užrašytas buvo vienas žodis – MAMA.
Rakelė nuslydo į sapną.

Ji buvo maža mergaitė. Dėvėjo dryžuotą suknyte be rankovių. Akis dengė akiniai nuo saulės raudonais rėmeliais. Ji kikeno. Jos buvo dvi -  ji ir suaugusi moteris, išėjusios pasivaikščioti į senamiestį. Diena buvo giedra ir šilta. Moteris buvo daili kaip iš paveikslo. Rakelė vis žvilgčiodavo į josios rankas, ją masino žiedas su smaragdine akele.
Vaizdas užtemo.

Rakelė gulėjo po lova, ji vis dar maža mergaitė. Kambario kontūrai vos įžiūrimi, baldai atspindi mėnesieną. Vėl tas moters veidas. Tamsoje jo nesimato, bet Rakelė žino, kad tai ta pati moteris. Ji tiesia jai ranką. Pirštuose suspaustas tas pats žiedas. Rakelė čiumpą už žiedelio. Moteris jei sako, būti ramiai, likti ten, kur yra. Tada pasigirsta svetimi tiems namas žingsniai. Kambaryje yra dar kažkas. Jo ten neturi būti...
Vaizdas vėl užtemo.

Tai ką ji regi nėra prisiminimas. Ji to niekada to nebuvo mačiusi, nors žinojo, kad taip įvyko.
Moteris invalido vežimėlyje. Plaukai riebaluoti, drabužiai prilipę prie kūno, nuogos pėdos. Naktis. Moteris stumiasi gatve, priešais ją važiuoja automobilis. Lempos trumpam apšviečią jos veidą, bet vairuotojas jos nemato...
Vaizdas užtemsta.