Sevitas (3 dalis)

3. Niekam tikęs


Nilda Ostarsa pasirodė beesanti kilusi iš Kastros miestelio, sulaukusi dvidešimt aštuonerių metų, laimingai ištekėjusi už batsiuvio ir jau susilaukusi vienos dukros (penkerių metų, vardu Vilsė). Man net nereikėjo stengtis išpešant visą šią informaciją – palaikiusi mano šypseną bandymu prisimeilinti, ji pati paskubėjo išstatyti šiuos faktus it kokią sieną. Kodėl jos dukra ar miestelio pavadinimas turėjo mane atbaidyti, taip ir nesupratau. Ji buvo gerokai vyresnė, ištikima žmona ir stengėsi su ponais bei jų žaisliukais (t. y. - manimi) nemiegoti.
- Viešpatėliau aukštielninkas, tau tikriausiai retai kas šypsosi, - papurčiau iš nuostabos galvą, mudviems betraukiant į maudyklas.
- Ką tai turėtų reikšti?.. - nesuprato ji.
- Nilse, aš iš prigimties optimistas, - prisipažinau. Jos antakis šovė į viršų, kas turėjo reikšti...
- Optimistas yra žmogus, kuris apie viską dažniausiai galvoja gerai ir teigiamai, - pateikiau savo versiją. - Net jei situacija tokia nėra. Tai reiškia, jog aš dažnai šypsausi ir mano šypsena neskirta įvilioti ką nors į lovą.
- Mano dukra jau moka siuvinėti, - skubiai peršoko prie ankstesnės temos Nilda.
- Esu tikras, ji tikrai miela mergaitė. Bet man dabar labiau rūpi nusiprausti. O tada grįšime prie kitų tarnų ir šių namų gyventojų, kaip mums ir buvo įsakyta.

Kol sutrikusi ir pasimetusi Nilda rūpinosi rankšluosčiais, aš tyrinėjau maudyklas. Šios buvo įrengtos pusrūsyje ir patalpos skendėjo dulsvoje prietemoje. Iš viso buvo trys maudyklos – tarnams, namų gyventojams ir valdančiajai šeimai. Pastarosios buvo pačios mažiausios, tačiau įrengtos išskirtinai prabangiai. Jokių metalinių vonių – daugiau kaip pusę patalpos užėmė du nedideli baseinai ir vanduo juose jau maloniai garavo. Truputį veliau Nilda man paaiškino, jog po akmeniniu baseino padu degė ugnis, kuri buvo užkuriama kiekvieną dieną po pietų. Rytais šiltas vanduo išlikdavo, tačiau kilmingiesiems tai nebuvo pats mėgiamiausias laikas praustis.

Nilda vadovavo dešimties tarnų komandai. Po dvi tarnaites kiekvienai šeimai (nebent šios nariai atsigabendavo savo tarnus) ir trys žmonės virtuvei. Pati Nilda priklausė pirmai komandai ir kartu su gerokai jaunesne Deidre patarnavo asmeniškai Agielei Daevai – šiuo metu ji buvo vienintelė šių namų gyventoja iš valdančiosios šeimos, besimokanti Abrakso akademijoje. Iš Nildos žodžių nesunkiai supratau - pastatas buvo studentų bendrabučio versija kilmingiesiems ir jų gyventojai keitėsi beveik kiekvienais metais. Kartais pasitaikydavo metų, kai neatvykdavo nė vienas iš valdančiosios šeimos. Tuomet šį vaidmenį noriai perimdavo kažkuris vienas iš žemesniųjų šeimų ir, anot Nildos, tarnams prasidėdavo juodųjų vandenų sezonas („juodieji vandenys“ buvo vietinis pragaro atitikmuo, šlapioji versija).

Deidrę sutikau vos panardinęs savo sudaužytą, apsvilintą, skausmo iškankintą kūną į baseino vandenį. Dar iš paauglystės neišlipusi rudaplaukė beregint prisistatė su plaušinėmis ir stipriai kvepiančio muilo indu, pasiruošusi... sviesti jį man į galvą ir leisgyvį kūną pribaigti tomis pačiomis plaušinėmis.
- Tu ne Daeva!.. - kvyktelėjo mergina, kaipmat pereidama į kovinę pozą. Agresyvumo jai tikrai netrūko. - Tu net ne iš šių namų! Ką tu veiki Agielės Daevos maudyklose, tu... tu...?!
- Sevite? - pasiūliau jai keiksmažodį.
Jos žvilgsnis lakstė nuo manęs prie mano netvarkingai sumestų rūbų. Įėjusi vidun, Nilda padėjo rankšluosčius ant akmeninio staliuko. Pirštais sugriebusi Deidrės smakrą, pasuko jos veidą į save ir nestipriai sušėrė delnu šiai į skruostą. Galėjau prisiekti – toks veiksmas man tikrai pasirodė kažkur matytas. Skirtingai nei aš, Deidrė nė nesvajojo duoti grąžos.
- Valdykis, mergaite, - nepiktai perspėjo vyriausioji tarnaitė.
- Bet jis... - rodė į mane Deidrė.
- Tavo laimei, jis sevitas, - barė savo pavaldinę Nilda. - Jeigu jis būtų kas nors kitas iš Daevų namų, nepranešęs apie savo atvykimą, už savo žodžius dabar smarkiai kentėtum.
Rudaplaukės akys išsiplėtė ir lūpos ėmė virpėti, jai tik dabar suvokus savo klaidą. Aš buvau svetimas, tačiau ji taip pat nepažinojo visų Daevų. Sprendžiant iš Deidrės reakcijos, kitomis aplinkybėmis jos kovingumas galėjo užsibaigti netgi labai liūdnai.
- Aš neapsakomai atsiprašau! - ji jau ketino pulti ant kelių, tačiau vėlgi Nildos ranka ją sulaikė.
- Savo pamoką, tikiuosi, įsidėmėjai. Jis mūsų ponios sevitas ir aš asmeniškai jį atvedžiau čionai. Dabar grįžk prie savo darbo ir nebegalvok apie tai. Pagalvosi prieš miegą.
- Supratau, - nulenkė galvą paauglė, akivaizdžiai susigėdusi savo elgesio. Susirinkusi savo plaušines ir muilą, ji nedrąsiai prisiartino prie baseino. Nilda šiek tiek luktelėjo, tada išėjo.
- Pala, ar tavo darbas yra trinti mano nugarą? - pasitikslinau apimtas įtarimo.
Ji kaltai nulenkė galvą.
- Jei tu neprieštarauji, šią darbo dalį atliksiu aš pats, - šyptelėjau jai. - Per paskutines dvi dienas visi stengėsi mane kuo labiau sumušti, apsvilinti, sudaužyti ir tada sudeginti iš vidaus, todėl man visur tikrai skauda.
Deidrė žiūrėjo į mane, tikriausiai stebėdamasi, kodėl aš dar esu gyvas.
- Aš galiu būti labai švelni, - galop pasiūlė.
- A... taip, esu tikras... - sumikčiojau. Dėl dievo, negi jinai nejaučia, kaip tai skamba iš šalies? - Bet aš vis tiek esu pasiryžęs nusimaudyti vienas, jei tu neprieštarausi.
- Aš negaliu prieštarauti, - skubiai papurtė galvą Deidrė. - Mane už tai nubaustų!
Kitaip tariant, kiekvienas turtingas šmikis po tokių žodžių gali su ja daryti ką panorėjęs... Stebuklas, kaip ji pati iki šiol gyva.
- Deidre... Tavo vardas juk Deidrė, tiesa? - pasitikslinau. Ji energingai palinksėjo. - Man tu gali sakyti ką panorėjusi, aš tavęs tikrai nei bausiu, nei liepsiu kitiems nubausti. Manęs greičiausiai niekas net neklausytų, kad ir ką paliepčiau, taip kad tau nėra ko bijoti. Ir aš tikrai norėčiau nusiprausti pats... bent šį, pirmą kartą?
- Jūs... tikrai sevitas? - nedrąsiai paklausė mergina. Linktelėjau. - TAS sevitas?
- Taip, mane Agielė Daeva Prakeiktoji pagrobė iš namų ir įtikino, jog nuo šiol turiu vadintis būtent tokiu titulu, - papurčiau galvą. - Rimtai, aš ir pats dar nežinau, kas iš to išeis. Bet jei mudviems lemta gyventi po vienu stogu, tau vertėtų žinoti mano vardą – Erikas.
Ištiesiau jai šlapią ranką.
Deidrė žvilgtelėjo į ją su baime.
- Jūs čia susipažindami spaudžiate vienas kitam rankas, tiesa? - pasitikslinau.

* * *

Su rankų paspaudimais prašoviau. Vyrai spaudė rankas tik kitiems vyrams. Jei tas kitas vyras buvo pats imperatorius, tada jokie rankų paspaudimai nebegaliojo – turėjai klauptis ant vieno kelio ir lenkti galvą... ką, rimtai?..
Mirkdamas vandenyje klausiausi šiek tiek atsipalaidavusios Deidrės paaiškinimų. Mergina nebuvo kvaila, tik dar jauna ir mažai patyrusi. Didžiąją dalį gyvenimo praleidusi neturtingos siuvėjos šeimoje, Tunlyje, kaip ir visos merginos, ji svajojo apie turtingą burtininką, užklystantį į jų miestelį ir pasiimantį ją su savimi. Nebūtinai į žmonas. Šioje vietoje mano ir Deidrės suvokimas apie laimingas pasakas šiek tiek skyrėsi. Jai laiminga pabaiga galėjo būti išliekant tarnaite ir auginant savo pono benkartus.
Mano pabaigos versija... ech, net neketinau vargintis įtikinėdamas ją kitaip.

Sulaukusi penkiolikos, Deidrė nusprendė traukti į Abrakso akademiją ir įsidarbinti kurių nors namų tarnaite. Daevų namai kaip tik stokojo vieno – paskutinis šeimininkas pasiėmė jam labiausiai patikusią tarnaitę kartu su savimi (o dar sako, jog pasakos nesipildo...) Taigi, Deidrė jau antrus metus gyveno tarnų pastate, moterų sparne (Daevų namai neturėjo vietos tarnams, išskyrus mažą poilsio kambarėlį šalia virtuvės). Iš jos žodžių nesunku buvo įsivaizduoti, jog tarno padėtis niekada negarantavo, jog užbaigsi savo karjerą ten, kur ją pradėjai. Įtikęs kuriam nors šeimininkui, galėjai būti tiesiog pakviestas tarnauti kitur ir moterų atžvilgiu šie „pakvietimai“ dažnokai būdavo su įsakymo prieskoniu.

Grįžtant prie rankos paspaudimų – moterims rankų niekas nespaudė. Vyras bučiavo damos dešinės rankos pirštų galus ir net toks laukinis kaip aš prisiminiau regėjęs kažką panašaus keliuose filmuose. Tuojau pat ištaisiau klaidą ir pabučiavau Deidrės ranką, žiūrėdamas merginai į akis. Ši, atrodė, tuoj nualps. Vėl paaiškėjo, jog tarnaitėms rankų nebučiavo niekas ir jai tiesiog per daug garbės. O man kas? Nuo to garbės pertekliaus dabar ji jautėsi atsipalaidavusi ir nebe tokia prasikaltusi dėl savo išsišokimo. Net ir netrindama man nugaros, noriai dalinosi visa įmanoma informacija, ko bepaklausiau.

Pasirodo, Abrakso akademija buvo pastatyta ant nedidelio plokščiakalnio itin stačiais uolų šlaitais. Iš vienos kalno pusės, atskirtas giliu tarpekliu, glaudėsi kitas, daug didesnis kalnas, tirštai apaugęs miškais. Akademiją galima buvo pasiekti vienu vieninteliu tiltu, pastatytu virš tarpeklio. Kitame tilto gale buvo įkurtas stambus prekybos postas, kur atvykdavo visos akademijai būtinos prekės – maistas, audeklai, vaškas, metalo gaminiai ir žirgai. Pats artimiausias miestelis buvo Tunlis (Deidrės gimtinė) ir iki jo žirgais tekdavo joti beveik dvi valandas. Su kartografija ir atstumais buvo prastai – Deidrė taip ir nesugebėjo paaiškinti, kiek ir kokių ilgio vienetų gali būti iki Tunlio. Ji visus atstumus matavo valandomis ant žirgo nugaros, arba besikratant vežime.
Anot tarnaitės, Tunlis buvo nedidelė gyvenvietė tarp miškų, įkurta tiesiog kelių sankryžoje. Jokios upės šalia - tik keli maži, miško apsupti ežerėliai.  Miestelyje gyveno apie keturis šimtus gyventojų, dauguma jų paprasti medžiotojai bei medkirčiai. Didžiausia Tunlio įžymybė buvo karštųjų versmių pirtys, kur net turtingieji atvykdavo pakaitinti savo kaulų. Žinoma, tinkama užeiga tokiai vietai buvo tiesiog privaloma – visgi šalia pagrindinio kelio. Tunlis netgi buvo pakankamai stambus, kad turėtų nuosavą pirklių gildiją.

Išklausęs tiek daug reklamos, net pats užsinorėjau aplankyti tą vietą ir apžiūrėti, kas ir kaip. Pro šalį traukusi Nilda kostelėjo – mano maudynės truko per ilgai ir Deidrė mane mokė visai ne to, ką Agielė buvo liepusi.

* * *

Likusi vakaro programa pasirodė ne tokia maloni. Vietoje susvilintų marškinėlių gavau laikinus, tarnams siūtus mėlynus marškinius, kurie tiko prie tos pačios spalvos džinsų. Pastaruosius teko atsikovoti iš Nildos - tarnaitė rimtai ketino juos išmesti kaip „nederamus“. Sportbačius pakeitė odinės šlepetės. Agielė nusprendė, jog man reikės visiškai naujos avalynės ir išsiuntė Nildą pas jos vyrą, idant šis suorganizuotų ką nors iki rytdienos. Mano sportbačius tarnaitė išsinešė kaip pavyzdį. Nujaučiau, kad jos vyras turės ką studijuoti mažiausiai pusę metų.
Mano mėlyni marškiniai veikiausiai buvo pasiūti geriausių siuvėjų su visomis geriausiomis šio pasaulio tradicijomis – siūlės rimtai graužė vietose, kur aš net nesitikėjau turįs vietas, ir po kelių minučių buvau nuoširdžiai pasiryžęs bet kurią akimirką mesti juos į židinį.
Tada atėjo metas susipažinti su likusiais šio pastato gyventojais.

Nors namai buvo pažymėti keturiais herbais, iš keturių šeimų atstovų dabar čia gyveno tik trys. Daevoms atstovavo Agielė ir ji šiuose namuose buvo absoliuti viršininkė. Jai atiteko didžiausios menės antro aukšto centre, kurias jau buvau matęs.
Ortis Valefara ir jo metais jaunesnė sesuo Nerivė reprezentavo, savaime suprantama, Valefarų klaną. Jų pagrindinės spalvos buvo balta, violetinė bei juoda ir aš neabejojau, jog užsukęs į svečius pamatysiu tokiomis pat spalvomis puoštą interjerą. Jų menės buvo trečiame aukšte, dešiniajame sparne. Mane išvydęs Ortis atkišo žandikaulį ir pasistengė žiūrėti iš viršaus... kas pasirodė esą neįmanoma – buvau šiek tiek aukštesnis už jį. Tačiau pranešimas buvo aiškus - kol kas jis pripažino, jog kirminas, vardu Erikas egzistavo kažkur šiame pastate. Kadangi Agielės nebuvo šalia ir mane lydėjo tik viena Deidrė, savo nepasitenkinimo jis nė nemėgino nuslėpti.
Nerivė Valefara atrodė per plauką susidomėjusi, tačiau ne tiek, kad leistųsi į kalbas. Jos nosis taip pat kybojo aukštai ir ji leido valdyti padėtį savo broliui, ketindama kuo greičiau grįžti prie savo vakaro užsiėmimų. Galop ryžosi suteikti man malonę – atkišo savo ranką. Deidrės pamokos dar nebuvo išdulkėjusios iš galvos, todėl pasielgiau tinkamai. Nerivė demonstratyviai nusivalė pirštus į nosinaitę. Man beliko mintyse trūktelėti pečiais ir sekti programą.

Kai atsisveikinau su Valefaromis ir grįžau atgal į foje, Deidrė atrodė šiek tiek susikrimtusi.
- Nesijaudink tiek. Tai ne mūsų kaltė, jog priėmimas buvo šaltas, - pamėginau pralinksminti paauglę.
- Jie net nepakvietė tavęs vidun, - sumurmėjo ji.
- Tu norėjai į tą baltai violetinę skylę? - pasibaisėjau. - Ne, ačiū. Be to, ten gyvena du labai nemandagūs turtingų tėvų vaikučiai. Mums nebūtų ką veikti.
- Tu neturėtum... - ji išsigandusi grįžtelėjo atgal, ketindama įsitikinti, jog durys tikrai uždarytos.
- Vadinti nemandagių žmonių nemandagiais? - pasufleravau. - Patikėk, Deidre, aš apie juos pamiršiu rytui dar neišaušus. Šiaip ar taip, šiuose namuose  man kol kas patinka tik vienas žmogus.
- Šeimininkė Daeva?
- Ne... Ji pernelyg trokšta, kad jai patarnaučiau ir laikyčiausi visų įmanomų vietinių taisyklių, - atsidusau.
- Tada... Nilda?
- Ką?.. Jokiais būdais. Ji norėjo išmesti mano kelnes ir ateityje ketina sugirdyti man kibirą nuodų! Prisiekiu, kai tą darys, net neduos užkąsti bandele...
- Ji neišdrįstų! - nuoširdžiai paprieštaravo Deidrė. Tačiau netrukus susiprato, kad aš tik juokauju. Prisiekiu, šios paauglės humoro procesorius buvo stipriai sužalotas.
Paskutinio šių namų gyventojo duris ji pasiekė įnirtingai besvarstydama, kas yra tas man patinkantis paslaptingasis.

Grigas Diãbola buvo ketvirtas ir paskutinis kilmingasis šiame didžiuliame pastate, tačiau savo menėse jis negyveno vienas. Jį atlydėjo dar dvi asmeninės tarnaitės, vilkinčios įtartinai kuklius rūbus ir viena iš jų atrodė ne ką vyresnė už Deidrę. Kai Deidrė atliko savo pareigos dalį ir pristatė mus vienas kitam, Grigas beveik tiesiogine prasme kibo man į atlapus:
- Ar tu miegi Daevos lovoje, sevite?
Keletui akimirkų praradau kalbos dovaną. Grigas neatrodė stambesnis už mane, tačiau jis neabejotinai turėjo ilgametę patirtį įsakinėdamas ir vaikydamas tarnus. Jo povyza ir veido išraiška buvo kruopščiai nugludintos ilgalaikės praktikos. Akimirkai net pasijutau gerokai menkesniu už jį.
Tada į mano kraują siūbtelėjo antibudulinas – medžiaga, kurios pagalba visą savo gyvenimą stengiausi nenusileisti kitiems. Ko jis apskritai iš manęs norėjo, klausdamas tokių dalykų? Ar jo klausimas reiškė, jog man NEDERĖTŲ miegoti Agielės lovoje, ar kad pats Grigas ruošiasi joje miegoti? Antra vertus...

- Ar tu sakai, jog Agielė turi įprotį miegoti arklidėse? - pasibaisėjau.
- Ką? - dabar jau jis sutriko.
- Aš dar tik vieną naktį praleidau šioje vietoje, - paaiškinau jam, - ir man paklojo lovą arklidėse. Antra vertus, kai šįryt pabudau, Agielė iš tiesų stovėjo netoliese, visa apkibusi šiaudais, todėl dabar jaučiuosi sutrikęs...
- Umm... - toks buvo Grigo atsakas, kai jis pamėgino suvirškinti pasiūlytą sceną. Vyliausi, jog susirūpinimas mano veide atrodė tikroviškai. Dėl šiaudų sumelavau, tačiau tą pastebėti galėjo tik pati Agielė. Deidrė, net jei ir žinojo tiesą, žvilgsnį laikė nuleidusi į grindis ir į svetimą pokalbį nesikišo. Protinga mergaitė.
- Nesijaudink, - paplojau Grigui per petį, - jei mano ponia iš tiesų miega arklidėse, pažadu jai nunešti papildomą antklodę. Sakė, jog šiąnakt bus vėsoka.
- Ge... gerai, - linktelėjo jis, vis dar teberegėdamas mano nupasakotą vaizdą. - Bet... bet nedrįsk miegoti su ja vienoje lovoje, sevite!
- Supratau. Nesijaudink, aš turiu įtarimą, jog mudu miegame visiškai skirtinguose aptvaruose, - vėl paplojau jam per petį. - Žinai, nunešiu jai dėl viso pikto dvi antklodes, tik dar nežinau, kur rasiu antrą...
- Olesa, atnešk antklodę! - spragtelėjo pirštais Grigas vienai iš savo tarnaičių. - Ne tą, kvaiša! Su šeimos herbu!
Netrukus į mano delnus nugulė žalia, geltonais raštais išsiuvinėta bei kruopščiai sulankstyta antklodė.
- Tau negaila, kad tokia daili aplips per naktį šiaudais? - šaudžiau susirūpinusiu žvilgsniu nuo antklodės į Grigą ir atgal.
- Tai mano dovana, - šis išdidžiai išpūtė krūtinę. - Daeva gali daryti su ja ką tik nori!
- Esu nuoširdžiai dėkingas, kad rūpinatės Agielės Daevos gerove, - nusilenkiau. - Jūs nuostabus žmogus. Einu, perduosiu jai.
- Žinoma, - burbtelėjo Grigas. - Būtinai perduok.

Man reikėjo kuo greičiau atsisveikinti su juo, nes prisiekiu, nesu geležinis žmogus. Mano vieno žmogaus teatro buvo per daug net man pačiam, todėl kai durys pagaliau užsidarė ir mes vėl atsidūrėme foje, aš įkniaubiau veidą į tą prakeiktą antklodę ir pratrūkau juoktis visu balsu.

Taigi, ketvirtas šių namų gyventojas dideliu intelektu nepasižymėjo. Be to, dabar žinojau slaptus jo troškimus. Nieko keisto – Agielė buvo simpatiška ir veikiausiai turtinga. Ar bent jau įtakinga. Šiame plokščiakalnyje jos rankos turėjo vaikytis ne vienas. O aš ką tik įsigijau antklodę, su kuria galėjau daryti ką panorėjęs.
- Bet mūsų ponia nemiega arklidėse, - sumurmėjo Deidrė, kai pagaliau baigiau juoktis.
- Mergaite, kažkas labai blogai su tavo humoro jausmu - valiausi ašaras. - Bet nesijaudink - tu man vis dar labiausiai patinki iš visų.
Deidrė žvilgtelėjo į mane didelėmis akimis ir nusišypsojo išrausdama. Ji gal ir sunkiai suprato humorą, tačiau jai akivaizdžiai patiko patikti kitiems. Su ta gaida ir grįžome į Agielės irštvą.

* * *

Aš buvau prastas sevitas. Ne, palauk – aš buvau siaubingas sevitas ir mane nedelsiant reikėjo išsiųsti atgal į arklides, prieš tai išplovus burną kuo tirštesniu muilu.
Kai Agielė tai pasiūlė, vartydama rankoje dar neišlankstytą Grigo Diabolos antklodę, jos lūpose žaidė kreiva šypsena ir ji lengvai purtė galvą, negalėdama patikėti mano raportu bei Grigo siunčiama dovana. Menėse buvome tik mudu, nes prisiekiu – jei Deidrė būtų likusi, Agielė būtų išrašiusi man velnių pagal pilną programą.
- Aš beveik galiu matyti, ką tu galvoji. Tau nereikia apsimetinėti pikta, - pasiūliau.
- Gal man iš tiesų reiktų pakloti tavo lovą arklidėse? - svarstė ji.
- Ar dabar naktys labai šaltos? - dirstelėjau į langą. - Jei taip, man reikės šios papildomos antklodės.
- Liaukis, Erikai, - ji švystelėjo antklodę į mane. - Tai, ką iškrėtei Diabolai, gali atsiliepti mano įvaizdžiui, jeigu jis netyčia prasitars apie tavo nedidelį melą. Agielė Daeva miega arklidėse ir dar kartu su savo sevitu... Prisiekiu, jei Lilė arba Anzu rytoj tars bent žodį dėl to, tu iš tiesų kraustysiesi į arklides!
- Kas jos tokios?
- Imperatoriškoji šeima. Dvi seserys - Lilė Rangda ir Anzu Rangda. Jų namai kitoje parko pusėje. Ir perspėju – tos dvi yra klastingos it demonai. Gali būti tikras, kad tau teks su jomis susidurti.
- Esu tikras, kad joms labiau rūpės Fera Blondinė ir jos paženklintas veidas, - sumurmėjau. - Jei tau taip rūpi įvaizdis, turėjai laikyti mane už rankos visą tą laiką.
- Jei būčiau tą dariusi, dabar nežinotum, ką Valefaros ir Diabola galvoja apie tave, - Agielė atsisėdo už stalo. - O aš nežinočiau, kaip tu elgiesi paliktas be priežiūros.
- Rimtai? - nepatikėjau savo ausimis. - Ir tu sakai, kad dvi princesės yra klastingos?
- Niekada nesakiau, kad esu šventoji, - atsikirto Agielė. - Mes, Daevos, turime tik vieną šventąją – deivę Selėją.
Kadangi pokalbis pasuko į religines pievas, prikandau liežuvį ir ėmiau studijuoti gelsvo kristalo žiedą ant savo mažojo piršto.

- Tikiuosi, tu supranti, jog rytoj vakare turėsiu jį gražinti magistrui Oksiui? - pastebėjo mano veiksmus mergina.
- Jo vardas Oksis? - šyptelėjau.
- Mhm... Oksis Morontas, jei tiksliai. Jis veda kristalų magijos pamokas ir šis jo žiedas turbūt yra vienintelis toks visose artimiausiose apylinkėse.
- Jis brangus?
- Man jis būtų neįkainojamas, - susimąstė Agielė. - Šio žiedo magija yra sukurta dar prieš Prarastųjų Metraščių Erą, šiais laikais niekas nepajėgtų tokio pagaminti. Magistras Oksis pats dirba su kristalais ir jam šis žiedas greičiausiai yra priminimas, ką sugebėjo mūsų protėviai.
- Kaip tada čia yra, jog magistras ir tu duodate į mano rankas tokius neįkainojamus artefaktus? - nusistebėjau, glostydamas žiedą gerokai pagarbiau.
- Žiedas yra pažymėtas. Magistras visada žino, kur jis yra ir kas jį nešioja, - trūktelėjo pečiais mergina. - Nebent sugebėtum jį sunaikinti... tada mano šeimai greičiausiai tektų suteikti Oksiui porą titulų ir dovanoti žemių.
- Supratau. Vengti hobitų ir ugnikalnių, - palinksėjau. Jos antakiai šovė aukštyn. - Nesvarbu...
- Man jau dabar sunku tave suprasti, tai pamėgink įsivaizduoti, kaip mudu bendrausime rytoj vakare, - pasakė ji, purtydama galvą. - Žiedas šiek tiek pagelbės tau lengviau įsijausti į mūsų kalbą, tačiau tau vertėtų įsiklausyti į pačią kalbą be žiedo pagalbos. Mano motina šitaip mokėsi nolahų kalbos. Jai užteko keturių dienų. Oksis Morontas paskolins šį žiedą dar kartą, tačiau tai bus po savaitės. Noriu, kad išnaudotum šias progas kuo geriau, Erikai.

Velniava, o aš jau buvau beveik pamiršęs, jog mudviejų kalba „atrodo“ lietuviška tik magijos dėka. Nutraukęs žiedą nuo piršto netrukau įsitikinti, jog Agielės žodžiai nė iš tolo neprimena tokių... tačiau dabar bent jau tariausi atpažįstąs jų reikšmę. Kai ji vėl kažką pasakė, pasąmonėje švystelėjo menkas suvokimas, ką tai galėtų reikšti. Užsidėjęs žiedą pakartojau. Agielė patikslino smulkius netikslumus.

Kitas dvi valandas mudu šitaip ir žaidėme, kol Nilda grįžo su mano naujais batais. Kreivai nužvelgiau juos. Nilda savo ruožtu kreivai nužvelgė antklodę su Grigo Diabolos herbu, į kurią buvau įsisupęs.
Batai buvo iš verstos, rusvos odos, aukštais aulais ir nenešiojami atrodė it suglamžyti. Negana to, jų padas mano skoniui pasirodė gerokai per plonas ir pernelyg minkštas. Nilda patvirtino, jog visi jų batai tokie ir aš turėčiau greitai priprasti. Kai pareikalavau savo sportbačių, Agielė pažadėjo man, kad su jais ir savo nauja apranga atrodysiu idiotiškai. Be to, balta spalva nebuvo Daevų pasirinktoji, taip kad turėjau susitaikyti. Kai nekaltu balsu pasiteiravau, ar galėčiau kaip nors pasiimti Valefarų pavardę, ji paliepė Nildai trinktelėti man per galvą. Tarnaitė atrodė labai laiminga.

Vėliau atėjo metas vakarieniauti. Ta proga visi namų gyventojai rinkosi į bendrą svetainę šalia foje ir aš pagaliau supratau, kaip Daeva neišsikraustė iš proto gyvendama viena savo didžiulėse menėse. Visgi šių namų gyventojai bent kartą per parą pamatydavo vienas kitą ir greičiausiai netgi tardavo vieną kitą žodį. Man tai buvo tikras nemokamas cirkas, kur pagrindiniais klounais dirbo visi – netgi Agielė.
Brolis ir sesuo Valefaros gerokai nuleido savo nosis ir netgi teikėsi atsakyti į mano pasisveikinimą. Iš Orčio veido niekaip nenunyko lengva dirbtinė šypsena, kuri atrodė... kraupiai. Nejaugi jam niekas iki šiol to nepasakė?
Grigas Diabola buvo mano geriausias draugas – rimtai. Ypač po to, kai Agielė oficialiai jam padėkojo už antklodę, kurios jai taip trūko vėsiais vakarais. Tiesa, jos sevitas apsiriko dėl arklidžių – Erikas savo aptvare miegojo pats vienas ir greičiausiai ten miegos dar ilgai. Valio man...
Grigas dėl to irgi liko labai patenkintas. Abi jo asmeninės tarnaitės atlydėjo jį prie stalo ir vakarieniavo kartu su visais. Olesa atrodė beveik mano metų ir sėdėjo akis kukliai nuleidusi į savo lėkštę. Faida buvo gal šešiolikos ir dar taip smarkiai nesužalota. Kažkodėl aš jai pasirodžiau labai įdomus. Tikriausiai todėl, kad vos tramdžiau savo šypseną, kai kuris nors iš kilmingųjų sugalvodavo prasižioti. Jei karališkas mandagumas reiškė nuolatinį arabų pūtimą ir makaronų kabinimą, tuomet Agielei net nereikėjo vargintis aiškinant man subtilybes. Ko labiausiai pasigedau, tai nesuvaržytos, laisvos kalbos be jokios rimtesnės cenzūros. Šioje prakeiktoje vietoje net negalėjai pasakyti „Grigai, būk bičas – paduok druskos“. Viską padavinėjo tarnaitės.
Nereikšmingų mandagių frazių fone, Nerivė Valefara pagaliau ryžosi užduoti man klausimą ir taip išgauti iš manęs bent vieną garsą:
- Erikai, ar tavo šeima buvo kilminga?
Agielė irgi susidomėjo prisiminusi, kad mudu apie mane iki šiol kalbėjomės palyginti nedaug.
- Hm... - krenkštelėjau. - Palauk, duok pagalvoti...
Sesuo ir brolis susižvalgė.
- Tau reikia pagalvoti, ar buvai kilmingas? - nusistebėjo Ortis.
Neatsakiau jam, gestu paprašydamas akimirkos. Šioje vietoje galėjau drąsiai skiesti, jog savo pasaulyje buvau tikras princas ar grafas – panašūs titulai greičiausiai būtų pakėlę mano įvaizdį šių žmonių akyse. Viena mažytė smulkmena – Artūras. Jei mane patirtis mokykloje ko nors išmokė, tai meluoti įtikinamai. Tai reiškia, neturėjo būti jokių liudininkų, galinčių patvirtinti priešingai. Šiuo atveju aš neturėjau jokio supratimo, kur yra Artūras ir kokį ryšį su juo palaiko šie žmonės. Buvo labai didelė tikimybė, kad Eriko burbulas sprogs po poros dienų ir tada Agielė tikrai nepaglostys. Ne todėl, kad melavau – ji pati puikiai išmanė makaronų kabinimo meną. Nepaglostys, nes pasirodysiu esąs prastas melo strategas.
Galėjo būti ir taip, kad pats Artūras neatsisakė pagundos gerokai pagražinti savo praeitį – tokiu atveju aš galėjau arba sunaikinti jo burbulą, arba patvirtinti jį savo pasakomis. Su antruoju variantu buvo daugiau problemų nei naudos – du melagiai niekaip nepajėgtų koordinuoti savo pasakų nematydami vienas kito. Dėl to anksčiau ar vėliau visi pajustų, kad kažkas smarkiai ne taip.
Aš teturėjau vieną vienintelį realų kelią.
- Ne, Orti, - sumurmėjau. - Man reikia pagalvoti, kaip įvertinti savo kilmę, kai dauguma mano pasaulio kilmingųjų yra išlikę tik metraščiuose.
- O... - burbtelėjo jis. - Tai jūs gyvenate... be kilmingųjų?
Iš tarnų pusėn mesto trumpo žvilgsnio tegalėjau suvokti įbridęs į klampoką pelkę. Netgi Grigas pajuto tokios idėjos pavojų, dirstelėdamas viena akimi į Olesą. Agielė išliko visiškai rami.
- Ne visai taip. Jūsiškė dabartinė santvarka mūsų pasaulyje egzistavo prieš kelis šimtus metų, - paaiškinau Valefarai. - Per tiek laiko mūsų protingieji išrado naujas valdymo formas ir naujus titulus. Kai kurios iš tų naujovių patogesnės, kitos... tarkime, jog atsirastų nemažai norinčių atsukti laiką atgal, - šyptelėjau. - O dabartinėje mūsų santvarkoje kilmę galima būtų prilyginti išsilavinimui. Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo daugiau galimybių. Šalys taip pat valdomos pačių protingiausių. - Melas, bet jam to nereikėjo žinoti. - Šioje vietoje tikriausiai turėčiau paminėti, jog didžioji dalis žmonių nėra pernelyg protingi. Taigi – prasčiokai.
- O kur jų tarpe būtum tu, Erikai? - paklausė Agielė.
- Niekas man niekada neminėjo, kad esu labai protingas, - atsidusau. Ir čia pat viltingai pasiūliau, - tačiau mano tėvas yra mokytojas...
Ortis iš tokių žodžių tik šyptelėjo savo kraupia šypsena. Taip – jo akyse aš likau prasčioku. Nerivė buvo linkusi pritarti savo brolio nuomonei, o Grigas apskritai tokios neturėjo. Jo nuomone, aš privalėjau nemiegoti Daevos lovoje. Taškas.
Agielė išlaikė stoišką veidą, tačiau buvo lengva suprasti, jog ji neliko patenkinta mano atsakymais.


Iš tiesų mano išsilavinimas labai daug priklausė nuo tų pačių keturių sesučių. Tėvo nuomone, neturėjau nusileisti šeimos moterims nė per plauką, netgi nepaisant to, jog mano seserys mokėsi aukštesnėse klasėse. Jei kuri nors parnešdavo namo aukštą pažymį, aš turėjau gauti ne ką menkesnį – arba nesu tikras vyras. Su tokia šovinistine nuostata nelabai galėjau pakovoti būdamas paauglys. Juolab kad seserys prisidėjo prie šių iššūkių mesdamos savo – arba aš kitą dieną įrodau, jog galiu gauti geresnį įvertinimą, arba jos sugalvos man naują pravardę ir išplatins ją mano draugų rate.
Iš pradžių tai mane rimtai siutino ir stengiausi kaip įmanydamas. Matematika buvo pati stipriausia pusė, nes šeimoje gyveno profesorius matematikas – tėvas. Jei mano mokytojas nesugebėdavo ko nors tinkamai išaiškinti, tėtis panašias spragas užpildydavo akimirksniu. Blogiausia buvo tai, jog bekovodamas žinių fronte, galop supratau pralaimėjęs fizinio lavinimo rungtynes. Keturios šeimos blondinės vieną dieną pakeitė dainelę - ėmė girtis savo sportiniais laimėjimais. Aš tiesiog panirau į stalo žaidimus ir nebekreipiau į jas dėmesio, nes rimtai – su moterimis pagal jų taisykles kovoti galėjo tik visiškas idiotas.
Protingas kvailys – šis oksimoronas man visada nešdavo mažą sėkmę. Kai žmonės galvoja, jog esi protingas ar net protingesnis už juos, jie linkę labiau saugotis. Prieš kvailį, antra vertus, retas kuris saugosi ir Valefaros puikiai tą įrodė, akivaizdžiai nuleisdami savo prieštankinius skydus ir demonstruodami lengvas šypsenas.

- Erikai, o koks tavo šeimos vardas? - Nerivė akivaizdžiai linksminosi, stengdamasi išgauti informaciją, kuri tik patvirtintų mano neabejotiną prasčiokiškumą.
- Gajota, - burbtelėjau. - Motina ištekėjo už portugalo imigranto, tai mokykloje iš manęs dėl to visą laiką juokėsi...
Nutilau, pajutęs keistą tylos skersvėjį. Visi žiūrėjo į mane išplėtę akis, netgi Olesa pamiršo savo kuklumą ir pakėlė akis nuo lėkštės. Dirstelėjau į Agielę – ši irgi atrodė įsitempusi.
- Kas nors negerai? - paklausiau.
- Gajota? - pasitikslino Agielė. Linktelėjau. - Įdomu...
Dėbtelėjau į kitus stalo kaimynus. Smalsioji Faida kaipmat nusuko žvilgsnį šalin, kažko išsigandusi.
- Ir tai viskas, ką man pasakysi po tokios kraupios tylos? - neišlaikiau.
- Vėliau, - nukirto mergina, sugrįždama prie savo maisto. Tonas pažįstamai šaltas, kas turėjo reikšti, jog visa kita bus pasakyta prie keturių akių.

Vakarienė tęsėsi nemalonioje tyloje. Netgi Nerivė prarado ūpą kamantinėti toliau, greičiausiai sulaikyta Agielės tono. Netrukus nuotaiką prasklaidė tolimas varpelis, kviečiantis tarnus nurinkti lėkštes, o namo gyventojus – skirstytis į savo menes. Brr...


* * *

- Taigi? - tariau, vos durys užsivėrė mums už nugarų.
- Sek paskui mane, - nurodė Agielė, žengdama link nedidelių durelių, vedančių į balkoną. Mudu išėjome į vakaro prietemą. Dangų buvo aptraukę lengvi, reti plunksniniai debesys, vakaruose įgavę raudoną atspalvį. Tiesiai prieš mus ošė parko medžių lapija, beveik visiškai užstodama kitoje pusėje stovinčius tris panašius į šį pastatus. Agielė stipriau susisupo į peleriną. Parodė kairėn, į toliau stūksančias teritorijos sienas:
- Virš sienų, tolumoje. Matai?
Papilkėjusio dangaus fone aiškiai regėjau šiek tiek tamsesnio kalno siluetą. Jis atrodė milžiniškas, užimantis beveik trečdalį dangaus.
- Kalnas?
- Tai Gajotos ugnikalnis, - paaiškino Agielė. - Mūsų raštuose, Gajota yra minimas kaip ugnies demonas, tačiau daugelis šį vardą žino kaip kalno pavadinimą. Ne Daevų namuose, vienok. Daevų regiono šeimos žino pasakojimus ir metraščius kur kas geriau nei visi kiti imperijoje, todėl Gajotos vardas dažniau bus susiejamas su jo tikruoju savininku. Kuris, beje, yra vienas iš nemalonesnių mūsų daugelio sakmių personažų. Smarkiai abejoju, ar tau vertėtų šį vardą minėti kieno nors akivaizdoje.
- Tai tik pavardė, - pasakiau. - Be to, Valefaros ir Grigas ką tik ją girdėjo ir, sprendžiant iš jų veidų, nebus linkę laikyti to paslaptyje.
- Žinau, - paniuro ji. - Bet visgi... keista, jog ima aiškėti tokie sutapimai. Tavo tėvas tikrai buvo žmogus?
- Esu tuo absoliučiai tikras. Rimtai – mūsų pasaulyje netgi neegzistuoja jokia magija. O demonai tėra pasakų veikėjai!
- Aišku, - sumurmėjo ji, stebėdama tai mane, tai kalną. - Eime tada. Mums liko paskutinis šio vakaro darbas.
- Vonia ir lova? - vyliausi.
- Etikos pamokos, - atsikirto ji šaltai. - Prie stalo tu taip ir nesuvaldei savo burnos, Erikai. Nesu tavimi patenkinta, todėl rimtai ruošimės rytdienai!

Ot šūdas... Agielė iš tiesų buvo nusiteikusi išmokyti mane gerų elgesio manierų ir pradėjo ji nedelsdama. Šiek tiek vėliau apsireiškusi Nilda noriai prisidėjo ir abi pasikeisdamos kalė man vietinės etikos taisykles tol, kol nuvirtęs ant sofos susiriečiau į embriono pozą  ir ėmiau čiulpti nykštį.

Vakaro maudynės, lyginant su dienos įvykiais, praėjo be jokių nuotykių. Deidrė pirmą kartą nušveitė man nugarą ir ji tikrai buvo švelni. Norėjau ir jai nugarą nušveisti, tačiau ji pabėgo, ne taip supratusi mano ketinimus. Po to Daeva maloningai skyrė man svečių kambarį šalia savo miegamojo. Mano lova buvo perpus mažesnė nei šeimininkės ir dargi be baldakimo. Joje laisvai būtų sutilpę dar du žmonės. Vyliausi, jog Grigas Diãbola neatbėgs patikrinti, kur aš iš tiesų miegu - būtų sudėtinga paaiškinti vien pačią antklodę, kuri dabar šildė mano kojas.


* * * * *


Ryte plačiai atmerkti akis privertė du keisti veiksniai. Pirma – Nilda stovėjo šalia lovos ir stebėjo mane savo neperprantamomis, tamsiomis akimis. Ant peties tebejutau jos delną, kai purtė mane žadindama.
- Tavo pirmas darbas, - pranešė ji man visiškai rimtu veidu. - Apsirenk ir pažadink savo šeimininkę.
Suraukiau kaktą, vis dar negalėdamas atsipeikėti iš sapnų. Ar Agielės žadinimas buvo toks baisus darbas, jog dabar it kokią karštą bulvę permetė į mano rankas?..
Antra – mane skubiai spaudė nenumatytas ryto reikalas.
- Palauk, Nilda... - ištiesiau į savo išgelbėtoją ranką. - Kur man rasti... ee...
Kaip jie čia vadina tą vietą? Ar supras Nilda modernų dvidešimt pirmo amžiaus terminą, panaudotą gūdžiais magiškais viduramžiais?
- Kai jus pašaukia motina gamta, kur jūs visi einate? - paklausiau.
- Motina gamta? - kilstelėjo antakį tarnaitė. - Ar tai kokia nors tavo krašto deivė?
- Ne... Palauk, pamėginam taip. Kai jūs daug pavalgote ir išgeriate, vėliau būtinai užsinorite į vieną vietą, kurios pavadinimo dabar ir ieškau...
- Išvietę? - pavartė ji akis. - Tualetą? Tupyklą?
- Velniop. Sakyk, kur man rasti vieną iš šių trijų, - urgztelėjau. Tai tiek to dvidešimt pirmo amžiaus. Kad ir kas kūrė žiedą, šis mokėjo susidoroti su sinonimais neužsikirsdamas.

Netrukus jau lėkiau pro duris į foje, skubiai sagstydamasis marškinius. Keista Nildos šypsena nedavė ramybės, tačiau nusprendžiau tai atidėti vėlesniam laikui. Už nedidelių, kukliai puoštų, baltų durelių manęs laukė naujas netikėtumas.
Ne, unitazo ir modernios vandens nuleidimo sistemos pernelyg nesitikėjau, bet... trys sėdimos vietos? Kokio šėtono?
Patalpa buvo gerokai didesnė, nei buvau pratęs. Netgi vandens nuleidimo sistemą jie turėjo, net jei ir primityvią. Patogiai sumeistrauti tamsaus medžio unitazai rikiavosi palei sieną, atitverti vienas nuo kito tik ranktūriais... taip – rankoms pasidėti. Lyg kokiame soste. Patalpos šone stovėjo pastatyta žema kriauklė ir jau įtariau, kam ji galėjo būti naudojama.
Mano visus negerus įtarimus išsklaidė užsimiegojusi Grigo Diabolos tarnaitė Olesa, kuri įsvirduliavo vidun, pasiraitojusi pižamą klestelėjo į vieną iš sostų ir ėmė plačiai žiovauti. Išvydusi mane, tebesvarstantį trijų unitazų privalumus bei trūkumus, pasisveikino gergždžiančiu balsu.
- Taip... Gero ryto ir tau, Olesa, - galop atsakiau. Netrukus pats sėdėjau viename iš sostų, galvodamas, jog, tokiu atveju nepamaišytų ir trečias ryto dalyvis. Vis linksmiau. Jei dar kas atneštų alaus bei pasiūlytų diskusijų temą, visai linksmas pasisėdėjimas gautųsi. Po kelių metų gal net priprasčiau.

* * *

- Daeva. Eik žadinti jos, - priminė man Nilda, kai sugrįžau atgal. - Ir ateičiai, išvietė yra šalia tavo ir Agielės miegamojo, mažos mėlynos durys.
- O iš karto negalėjai pasakyti? - nesusilaikiau nepakėlęs balso.
- Tu prašei vieno iš trijų, - trūktelėjo pečiais tarnaitė, nutaisiusi tą pačią keistą šypseną. - Ši išvietė skirta tik vienam.
- Ar tu žinai, kad esi neapsakomai demoniška, žmonių moterimi apsimetanti būtybė? - urzgiau, sekdamas jai iš paskos.
- Prisiminsiu. Eik žadinti mūsų ponios.

Pykti ilgai nemokėjau, tai netrukus jau stovėjau savo šeimininkės miegamajame, šalia jos lovos. Tai buvo nuostabiai didelė lova ir ją iš visų pusių dengė permatoma mėlyna užuolaida, nuleista nuo baldakimo rėmo. Agielė patalų viduryje atrodė it vieniša auksinė žuvelė gigantiškame akvariume. Ir netrukus supratau, kodėl Nilda atsiuntė mane jos žadinti – mergina miegojo it užmušta. Rimtai. Kai nuropojęs iki jos ėmiau purtyti petį, Agielė tik murmėjo, raukydama nosį, nė neketindama praverti akių. Turbūt sapnavo žemės drebėjimą ir dabar laukė, kol jis praeis.
Jos nelaimei, ši situacija man buvo labai gerai pažįstama – viena iš mano seserų, Eglė turėjo lygiai tokią pačią bėdą. Jos dvynė Ugnė visada dėl to jos gailėdavosi ir laukdavo, kol ši atsibus pati... kas reikšdavo, jog Eglė būtinai kur nors pavėluos. Tėtis šiuo atveju turėjo paprastą išeitį ir aš svarsčiau, ar pajėgsiu jo fokusą pakartoti.
Atsargiai pakišau rankas po Agielės keliais bei pečiais, prisitraukiau arčiau ir pamėginau pakelti. Ji buvo žemesnė už mane beveik visa galva, tačiau turint tokią raumenų masę kaip mano, visos merginos gali atrodyti tikrai sunkios.
Agielė pasirodė beesanti dar sunkesnė, nei būčiau tikėjęsis iš tokio smulkaus kūno. Gal jos naktiniai sutvirtinti geležiniu korsetu?.. Neturėjau kada svarstyti priežasčių. Kilstelėjęs pakankamai aukštai, paleidau laisvai kristi atgal į patalus.
Merginos akys plačiai atsivėrė dar jai tebekrentant – mirksnis nesvarumo turi tą keistą poveikį, nebent būtum girtas it pėdas ir jau nesvarus. Žnektelėjo į savo pūkines antklodes, beveik nuskendo jose.
- Kas... kas... E... Erikai? - suvapėjo, dairydamasi aplinkui. - K... kas čia buvo?
- Dar pats gerai nežinau, - pasakiau. - Ar tu dažnai naudoji burtus miegodama?
Ji žiūrėjo į mane apvaliomis akimis, stengdamasi visiškai pabusti.
- Tu pakilai į orą beveik man iki krūtinės. Jau ketinau pagriebti tave, kol nenuskridai. Bet užteko vos prisiliesti ir ėmei kristi, - atsitūpiau šalia jos.
- Tikrai? - Agielė pridėjo delną prie savo saulės rezginio.
- Ką mačiau, tą sakau, - trūktelėjau pečiais. - Atrodė tikrai kraupiai, vienok... Jau mano pasaulyje egzistuoja legendos apie žmones, skraidančius per miegus. Galvojau, tavajame tai turėtų būti savaime suprantama.
Agielė mirksėjo ir dairėsi, nežinodama ką atsakyti į tai.
- Man niekada niekas ne... Palauk. Kodėl tu mano miegamajame? - galop tikrai prabudo.
- Nilda atsiuntė tavęs žadinti, - šyptelėjau.
- Kodėl tu mano lovoje? - suraukė antakius.
- Gerai, supratau, - atsidusau. - Kitą kartą, kai ateisiu žadinti ir tu miegosi pačiame viduryje, baksnosiu tave su ilga lazda. Paprašysiu Nildos, kad apvyniotų vieną galą kuo nors minkštu, kad... pati žinai. O jei vėl sugalvosi skraidyti, tai pririšiu prie kojos virvutę ir nutempsiu  lyg balio... au! - gavau su pagalve. Agielė dar pridėjo su kumšteliu ir prisiekiu – šis pasirodė tikrai kietas bei stiprus.  Ne kaip išpaikintos panelės. Netrukus jau lėkiau kviesti Deidrės, kad ši padėtų šeimininkei apsirengti. Mūsų laukė pusryčiai ir nauja diena su naujais iššūkiais - Agielė ketino supažindinti mane su savo pasauliu ir tuo pačiu visus įtikinti, jog esu nuostabus sevitas.
Aš ketinau surasti pakankamai protingą burtininką, kuris žinotų, kaip mane grąžinti namo.

* * *

Daeva buvo šventai įsitikinusi, jog mano nauji rūbai man tinka tiesiog nuostabiai. Aš buvau tikras, jog atrodau lyg Robinas Hudas, iš kurio kažkas pavogė lanką, strėlinę ir kepurę su plunksna. Bei apliejo netinkamos spalvos dažais. Mūvėjau mėlynas, glaudžiai aptemptas kelnes. Ilgas švarkas irgi buvo tos pačios spalvos ir negana to – siuvinėtas šviesesnio mėlynumo raštais. Gėlytėmis. Tamsiai raudoni marškiniai... na gerai – marškiniai buvo pusė velnio. Jie bent negraužė. Anot Agielės, jie puikiai derinosi prie rudos spalvos diržo ir vakar siūtų batų.
Nilda išties buvo velnio apsėsta – kai matavausi naujus rūbus, ji mikliai pradangino mano džinsus. Neabejojau, jog sportbačiai netrukus įsigis draugiją – jie ir mano džinsai kartu bus palaidoti vienoje nepažymėtoje kriptoje. Savo laimei, išsaugojau trumpikes, tačiau turėjau negerą įtarimą, jog artimiausio skalbimo metu dings ir jos.
Labai pasistengęs, galų gale įžvelgiau teigiamą pusę – ilgas švarkas dengė tas kelnių aptemptas vietas, kurių pernelyg nenorėjau demonstruoti pasauliui. Ir Daeva paliko mano veidą ramybėje – jau buvau rimtai sunerimęs, jog nupudruos baltai, paskaistins skruostus ir užmaukšlins peruką iš nekaltų mergelių plaukų.
Ji pati irgi pakeitė spalvas – vietoje mėlynos suknios vilkėjo raudoną, puoštą tamsesnio raudonumo raštais ir pečius gaubė tamsiai mėlyna pelerina. Atnaujinusi savo šukuoseną bei makiažą, ji atrodė kur kas dailesnė nei vakar, akivaizdžiai nusiteikusi užkariauti visų simpatijas.

Dabar dviese žingsniavome parko taku link pagrindinių rūmų ir aš stengiausi išlaikyti abejingą bei ramų veidą. Buvo ko stengtis – kiekviena sutikta mergina jautė nenumaldomą pareigą nužvelgti mane nuo galvos iki kojų ir iš pradžių tik sustiprino pojūtį, jog esu apsirengęs kažką visiškai nederamo. Tačiau netrukus lengviau atsikvėpiau – pirmieji sutikti vyrukai vilkėjo beveik panašius, tik skirtingų spalvų rūbus. Tai paguodė. Antra vertus, jų tiriantys, šiek tiek pašaipūs žvilgsniai nežadėjo nieko gero.
Tai pastebėjo ir pati Agielė. Ji noriai atsakinėjo į sutiktų žmonių pasisveikinimus, tačiau kuo labiau artėjome prie rūmų, tuo labiau įsitempusi ji atrodė. Kai nutaikęs progą paklausiau, ar viskas gerai, ji skubiai paliepė man užsičiaupti. Nė negrįžtelėjo.

Jau vakar buvau išsiaiškinęs, kad praėjusios dvi dienos buvo laisvos visiems akademijos mokiniams ir mokytojams, išskyrus mažą saujelę išrinktųjų ir, žinoma, visus tarnus. Sevitų iššaukimo ceremonija vyko du kartus per metus ir kiekvienoje dalyvaudavo tik dešimt atrinktų mokinių. Tokią dieną į akademiją suvažiuodavo išrinktųjų tėvai su gausiomis palydomis – jie ir sudarė mano regėtą minią amfiteatre. Patys išrinktieji didžiąją dalį dienos praleido medituodami ir ruošdamiesi svarbiam savo gyvenimo įvykiui. Agielė žengė į magišką ratą ketvirtoji – ir gavo mane su Artūru. Į svečius vietoje tėvų atvykusi vyresnė sesuo Lilita ir jos kavalerija liko apstulbę. Visi liko apstulbę. Niekas netikėjo, jog ceremonijos metu įmanoma iššaukti sau žmogų. Du žmonės? Tai buvo absoliučiai neįsivaizduojama. Ir iš tų dviejų tik vienas gavo sevito žymę...

Antroji diena buvo skirta sevitams ir jų archonams, kad šie geriau apsiprastų vieni su kitais. Tiems, kurie iššaukė sau antros ar trečios kategorijos demonus, tai buvo dar viena iššūkio diena. Anot Agielės, aukštesnio lygio demonai reikalavo savo šeimininkus įrodyti, jog tie yra verti savo sevitų ir jų valdomų galių. Kokie tai buvo išbandymai, ji nežinojo. Aš buvau jos pirmas sevitas ir savo iššūkį jau mečiau - paskelbiau apie save visam naujam pasauliui... duodamas Ferai Blondinei į veidą ir sukeldamas peštynes arklidėse.

Trečiąją dieną (t. y. - šiandien) visiems atostogos baigėsi ir jaunimas turėjo grįžti prie savo mokslų. Tuo tarpu archonams tai reiškė, jog jie savo sevitus turės oficialiai pristatyti publikai. Nenuostabu, jog Agielė vis labiau jaudinosi – ji turėjo mane.

Man tai buvo įspūdžių kupinas rytas. Taip – turėjau stengtis ir vaidinti ramų daugybės žmonių akivaizdoje. Nepagelbėjo ir tai, jog rūmų viduje viskas atrodė neįprasta ir nauja – norėjosi tiesiog palikti Agielę vieną ir traukti paganyti akis į baltas įvairių gyvių statulas, kurių didžiausios prilaikė menių lubas, ar lenkėsi virš įėjimų, sudarydami savo kūnais durų arkas. Kriokliai rūmų viduje? Tokie irgi buvo, kaip ir šalia jų įrengtos poilsio aikštelės su suolais ir staliukais, nušviestos saulės pro apvalius langus lubose. Ten netgi augo medžiai, tačiau nebuvau įsitikinęs, ar jie yra tikri, ar tik įtikinamai išrėžti iš akmens.
Ir žinoma – žmonės. Kaip jau sakiau, kiekviena šeima turi savo spalvas ir kai kelių šeimų atstovai susirenka vienoje vietoje, ūmai pasijunti it patekęs į karnavalą. Man viskas atrodė nauja ir įstabu. Agielė vos laikėsi nepagriebusi manęs už rankos ir nenuvilkusi jėga.

Pamažu pradėjau pastebėti aplink mus vykstančias keistenybes. Į mane šaudomi žvilgsniai, regis, nebuvo skirti tik man vienam. Kai keli mane apžiūrinėję vyrukai nužvelgė Agielę tokiais pat pašaipiais žvilgsniais, supratau, jog mergina pamiršo man kažką paaiškinti. Netrukus įsitikinau – pašaipiai nužiūrinėjančių Daevą buvo ne vienas. Kitas atradimas tykojo čia pat – manoji archonė taip ir neprisidėjo nė prie vienos kompanijos, net ir pasiekusi savo kelionės tikslą.
Prabangiai įrengtoje auditorijoje žmonės laukė atvykstančio vieno iš mokytojų. Nepaisant tam tikrų skirtumų, jie elgėsi kaip visi normalūs studentai – skirstėsi į savo klikas ir bendravo tarpusavyje. Nesunkiai galėjau suskaičiuoti tokias grupuotes. Deja, Agielė akivaizdžiai nepriklausė nė vienai iš jų. Netgi į klaustuką susirietęs apkūnus vyrukas iš pirmosios eilės stengėsi prisigretinti prie vienos iš grupuočių ir tyliai apsimesti jos nariu, net jei su juo nė vienas neketino bendrauti. Jo rūbai buvo juodos ir raudonos spalvų, ne itin puošnūs, tačiau ir ne visiškai prasčiokiški. Jo veidas stipriai raudo kaskart, vos pažvelgdavo į dailesnę merginą. Atrodė visiškai savimi nepasitikintis ir drovus, tačiau netgi tokie nori priklausyti didesniam socialiniam ratui. Su prigimtimi nepakovosi.

Agielė įsitaisė atskirai nuo visų, nutaisiusi neutralų lėlės veidą.  Šalia jos jaučiausi it taikinys, pastatytas atvirame lauke – imkite mane ir sušaudykite...

- Agielė Daeva, - abu sužiurome keistai pažįstamo, šiek tiek sarkastiško balso kryptimi, - ir jos laukinis sevitas. Abu vis dėl to drįso parodyti savo veidus, aš nustebinta.
Fera Elfiora žvelgė į mudu iš viršaus, pasilypėjusi viena suolų eile aukščiau ir jos povyza bei veido išraiška tebespinduliavo absoliutų pranašumą. Jei ir tebejautė mano dviejų dienų senumo išsišokimą, tai buvo jį įtikinamai užpudravusi. Man net palengvėjo – kažkas štai pagaliau tarė žodį ir tai nebuvo „labas rytas“.
- Ir tau labo ryto, Fera, - ramiai atsakė Agielė.
Rimtai?..
- Taip, aš žinau, kad moki kalbėti, gali nesistengti. - pašiepė blondinė. - Ar tavo šuo toks pat iškalbingas kaip ir tu? Girdėjau, archonai ir sevitai dažnai supanašėja. Taviškiui net nereikėtų labai stengtis – jis ir taip beveik panašus į žmogų.
„Ačiū tau, Fera“ - padėkojau jai mintyse. Dabar tiksliai žinojau, kiek žmonių šioje auditorijoje palaikė Agielės pusę. Su menkomis išimtimis – beveik nė vienas. Mano archonė buvo liūdna liūdna atsiskyrėlė.
- Jau viską pasakei? Neturiu ūpo dalintis su tavimi žodžiais, Fera, - šaltai atsakė mergina.
- Niekas iš tavęs ir nesitiki žodžių, - prunkštelėjo blondinė ir dirstelėjo į mane. - Ar tavo šeimininkė dar neatėmė iš tavęs teisės loti, laukini? Dar pameni ką reiškia išsižioti be jos leidimo? Tau vertėtų žinoti, jog mūsų Agielė labai greita nutildyti bet ką. Jei dar tebeturi balsą, turėtum jaustis jai nepaprastai dėkingas.
Viena akimi pastebėjau dar vieną pažįstamą veidelį, šmėstelėjusį Ferai už nugaros. Pasirodė Pilkoji Pelė Gremori, tik dabar ji jau neatrodė tokia pilka. Regis, jos šeimos spalvos buvo žalia ir balta, su trupučiu aukso. Jos veide vis dar trūko emocijų, tačiau tai nebuvo kaukė, kokią dėvėjo Agielė. Gremori atrodė natūrali. Ir ji, regis, priklausė vienam mažam bendraminčių rateliui. Įsitaisiusi šalia raudonplaukės merginos, ji dirstelėjo pernelyg įsijautusios Feros pusėn.

Fera akivaizdžiai norėjo įsivelti su manimi į žodžių mūšį ir klausti Agielės leidimo neatrodė pats protingiausias sprendimas. Man buvo aiškiai įsakyta į provokacijas nereaguoti. Daeva nujautė, kad tokių pasitaikys, tačiau ji man nepaminėjo, kad pati yra atsiskyrusi nuo vietinio socialinio gyvenimo ir tapusi akivaizdžiu taikiniu. Mano kraujyje jau virė antibudulinas ir jis virė dviem frontais. Taip - archonė liks nepatenkinta...
Užuot atsakęs Ferai, lengvai jai šyptelėjau, agresyviai sutikdamas jos žvilgsnį. To man niekas nedraudė.
- Ilgai netruks, - markstėsi laiminga blondinė, pajutusi iššūkį. - Tau jau dabar liepė nekalbėti ir į mane nereaguoti, tiesa? Ji tokia nuspėjama. Vieną dieną tau užriš liežuvį ir tegalėsi inkšti. Trūks visai nedaug, kad taptumėte panašūs. Ar ji tau pasakė, kodėl jos šeima išsiuntė ją į šią akademiją?
Fera plačiai šypsojosi, tingiai vedžiodama žvilgsniu tarp manęs ir Agielės, kuri sėdėjo nusisukusi ir nė neketino atsigręžti. Tik įsitempė, žiūrėdama tiesiai prieš save. Ne, dirbtinės kaukės neprarado, tiesiog ši atrodė kur kas labiau dirbtinė. Vos neatsidusau. Kartais man taip patinka karštakraujai – jiems daug nereikia, kad paleistų į darbą kumščius, balsą ar dar ką nors kieto ir sunkaus. Tačiau vėliau prie jų niekas nekimba – žino, jog atsirūgs. Tokie, kurie viską ramiu veidu sugeria ir vėliau bėga išsiverkti – štai jie yra rimta problema. Fera buvo kovinga, impulsyvi ir ji žūtbūt norėjo kažką įrodyti. Agielei tuo tarpu grėsė visos įmanomos nervų ligos.
- Ji visiškai beviltiška magijoje, - šypsojosi Fera. - Visi tą seniai žino, netgi ji pati. Jos tėveliai tikėjosi, kad Abrakso akademijoje įvyks koks nors stebuklas, kad pavyks dukrelę paversti nors šiek tiek pakenčiama, bet būkime realistai. Nevykėlė visada liks nevykėle, ar ne, Daeva?
Sąmonės kamputyje beveik galėjau jausti po Agielės kauke verdančią įtampą. Taip, Ferai išties sekėsi, kad jos pajuokų objektas ketino savo emocijas išleisti kitur, kur nėra liudininkų. Bet palauk...
- Ugnies magija – vos vos. Oro magija – šiaip ne taip. Vandens neverta nė minėti. Galėtų vaidinti nebent demonų baidyklę, jei kasdien paduotume po kibirą ledo. Išdegimo laikas toks trumpas, kad be kristalo niekaip, ar ne, Daeva? - linksminosi prodainiu blondinė, alkūnėmis pasirėmusi į stalo viršų ir abu delnus palenkusi po savo smakru. Šypsojosi ne ji viena. - Sevite, tau taip smarkiai nepasisekė, kad net man tavęs gaila. Tavo archonė praleido čia du metus, kol pagaliau pati susiprato, kokia beviltiška yra. Kai tai nutiko, sugalvojo griebtis paskutinio įmanomo šiaudo – išsišaukti sau sevitą. Ir spėk, kas nutiko?..

Kas vėliau nutiko, aiškiai išgirdo visa auditorija. Agielė vos girdimai iškvėpė, kaukei neišlaikius. Ne – šitą dalį jie praleido. Bet užtai labai aiškiai girdėjo, kaip mano delnas mirksniu pasiekė Feros Elfioros veidą – net pats nespėjau nustebti.

Blondinė loštelėjo atgal it nuplikyta, šypsena mirksniu pranyko iš jos veidelio ir abu delnai kaipmat siektelėjo užgautos vietos. Iš pradžių ji nenorėjo tikėti tuo, ką pajuto. Jos akys atrodė didelės ir nuostabiai pilkos, beveik sidabrinės. Pilnos netikėjimo ir šiek tiek – nuoskaudos.
Dirst į šalį – jie visi žiūrėjo sustingę, pražioję burnas ir gaudydami muses. Galbūt išskyrus Gremori – ši atrodė šiaip susidomėjusi. O keisčiausia buvo tai, jog pati naujai iškepta archonė žiūrėjo taip, lyg ketintų mane nudobti vietoje.
- K... kas tau yra, tu... tu, prakeiktas sevite?! - užklykė Elfiora, pašokdama ant kojų. Jos skruostai raudo kosminiu greičiu ir dailų veidą iškreipė bjauri grimasa. - Kuo tau vėl užkliuvo mano veidas, ką?!
- Erikai, - pratarė Agielė lediniu balsu. Tokį toną jau pažinojau – nieko gero. Ir ledo buvo gerokai daugiau nei praeitą kartą – dar blogiau.
- Palauk, - kilstelėjau delną, maloniai nusišypsodamas. - Aš mūsų nuostabiajai Ferai Elfiorai šiandien sudaviau tik vieną kartą, - užlenkiau pirštus, palikdamas du. -  Jai priklauso dar vienas.