Gyvenimo siužetas

Meni tą vakarą slaptingą
Ir degančias klevų alėjas,
Mėnulio pilnatį ugningą,
Užliejusią dangaus tranšėjas?

Ir taką, vedusį link upės,
Kvepėjusį drėgnais puvėsiais,
Ir savo pilkajį apsiaustą,
Kurs plaikstėsi, papūtus vėjui?

Net šiurpas pagaugais nuėjo,
Kai atsisukęs sušnibždėjai,
Kad šiam take prieš daugel metų,
Sutikęs laumę, išprotėjai.

Tai buvo vizija klaidinga,
Kankino tavo silpną sielą,
Išplaukusi iš tiršto rūko,
Ji jautėsi lyg karalienė.

Vedžiojo nemintais takeliais,
Raizgytais šnypščiančių gyvačių,
Vilkų staugimas stingdė kraują
Ir dar labiau iš proto varė.

Išblėsus vizijai, beliko
Prisiminimai nelaimingi,
Bet tai – gyvenimo siužetas,
Jis kartais gali būt vertingas.