Prie molberto

Imu teptuką, paruošiu molbertą, lieju akvarelę pastelinėm spalvom
Žvelgiu pro langą kur viskas troškuliu alsuoja, net medžių vaisiai vasaros kaitrom
Išblyško lyg rūke blondinė o chlorofilas jau ne žalias, panašus į pilką ir sintezė jokia nevyksta
Nukeipę medžiai, krūmai, nekalbant apie paklotę, tik danguje plunksniniai debesėliai voratinkliu nutįsta...
Matau kad trūksta čia akcento, reikėtų sodresnėm spalvom
Pasiimu grafitą, dar guašą... žiūriu- kiemas kraujo jau balom

Ir tenai stovi, stena mėsininkas prie kaladės, atvėręs jaunesniajam sielos broliui ląstą
Bet jis tik dirba savo darbą, jau nieko nebemąsto
Už jį darau tai aš, daug matęs šilto, šalto
Negaliu atsistebėt Kūrėjo tobula veiksmų seka, kai kūdikis tik žindo, paskui jau griebias šaukšto
Ir kuo toliau tai apetitas vis didėja, kada supranta esąs kas, kokiu tikslu čionai atėjęs
Ir žiūri graudžiomis akim į tobuliausią Dievo fabriką...
Stebėtis, gūžčioti pečiais belieka, kaip reikia tobulėti, nes viskas čia tik padrika
Kuris be atliekų ir ekologiškai gamina pieną
Žiūrėk, raumens kalnai, o valgo tiktai žolę, žiemą šieną

Palaipsniui prieinam išvados liūdnos, kas nesąs tobula būtybė atliekanti kažkokią rolę
Ir netelpa galvoj vaizdai, bežiūrint į kaimyną rupšnojanti nupjautą žolę
Bet esama tokių, veganais, vegetarais jie vadinas
Tai vis geriau, nei valgyti bet ką, mačiau kine, kada iš bado žmonės valgė jau diržus ir bato puspadį
Dabar gi, kaip vampyrai vieni kitais maitinas