Rašyk
Eilės (73388)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai ji paima geltoną popieriaus lapą nuo stalo ir pradeda skaityti, juodos blakstienos sustingsta. Tamsiai rudos moters akys iš lėto ir palengva krypsta dešinėn, tada staigiai šoka į kairę, ir vėl taip pat. Po kiek laiko tyla tampa nebepakenčiama, aš tiksliu judesiu pasitvarkau savo plaukus nuo kaktos link pakaušio įstrižai. Mano pirštai virpa, o patys galiukai šiek tiek šąla. Užsikeliu dešinę koją ant kairės ir šiek tiek ją judinu. Taip slepiu nerimą. Kai jaučiu įtampą – drebu, ir sudrebu dabar; stiprus drugys pereina visu kūnu, ir mano plaukai nežymiai suvirpa. Moteris to nepastebi. Dabar, kai mudu išgėrę ir už lango jau tamsu, bendrauti bus kur kas lengviau. Tamsoje moters žvilgsnis taps švelnesnis, o dėl alkoholio aš galėsiu drąsiau ją stebėt. Man patinka stebėti. Kai rūkau, stebiu žmones. Stebiu jų veidus, rūpesčius, kartais džiaugsmą.
Moteris suraukia antakius, tačiau greitai atleidžia, ir rausvi lūpų kampeliai pakyla. Turbūt ji perskaitė tą vietą. Aš pakeliu degtukų dėžutę nuo stiklinio stalo ir prisidegu cigaretę. Jeigu ji juoksis, aš padegsiu šitą butą. Liepsnos greitai pagaus ilgus moteriškus plaukus ir pradės juos stipriai tempti. Sudegs geltoni lapai ir sudegs moteris tamsiai rudomis akimis. Ne. Tamsiai rudos moters akys paliks gyventi. Jos žiūrės į mane, kai be priežasties prabusiu trečią ryto ir spoksosiu į lubas. Lygiai taip, kaip dabar kad žiūri – be emocijos, be jausmo, be nieko. Šaltos, rudos moters akys. Nebent aš pasiliksiu su ja tarp liepsnų. Ir mes apsikabinę bučiuosimės.
„Tobulėji“.
Balti piršteliai suima cigaretę. Liepsnelė įsižiebia, ir pilki dūmai bėga po rausvas lūpas pakeltais kampeliais.
„Čia apie tave“.
„Aš supratau“.
Kartų dūmą užgeriu saldžiu vynu. Ji padeda popieriaus lapą ant stalo ir nužvelgia mane be jokio susidomėjimo. Anksčiau buvo kitaip. Anksčiau mes sėdėdavome susiglaudę ir šypsojomės. Jai patikdavo manęs klausytis, o man patikdavo ją stebėti. Sublizga žiedas ant moters kairės rankos.
„Jis tau patinka? “
„Jis pajėgesnis už tave, jei to klausi“.
Rudos akys nežiūri į mane. Jos žiūri į pergrūstą peleninę. Tada moteris pasilenkia ir užgesina cigaretę. Sukasi tarp baltų pirštų už kaklelio suimta taurė. Jeigu ji juoksis...
„Aš noriu, kad tu gyventum pas mane“.
„Tarp mudviejų viskas baigta“.
„Mes galime pradėti iš naujo. Kaip manai? Juk galim, ką? “
Dabar moteris pakelia akis ir kelias sekundes tyli. Širdis daužosi krūtinėje – skamba paskutinieji varpai. Šįkart aš turiu pinigų ir esu žinomas. Esu tvirtai įsikibęs į gyvenimą. Laisvai galiu išlaikyti mus abu. O ateity – ir trečią. Šįkart viskas gerai, ir mes galime pradėti iš naujo.
„Ne, negalim“.
„Bet juk aš tau patikau? Juk aš tau patikau ir tu mylėjai mane. Pati šitaip sakei“.
„Tai buvo prieš labai daug laiko“.
„Aš žinau, bet juk viskas gali būti vėl taip pat. Dabar aš daug uždirbu ir mane skaito. Mes galėsime dažnai gerti vyną ir gulėti. Kartais aš rašysiu. O kiekvieną savaitgalį eisime žiūrėti filmus ar spektaklius. Ką manai? “
Rudos akys stebi mane be menkiausio susižavėjimo, ir aš suprantu, kad blogai. Aš padegsiu geltonus lapus. Visus iki vieno juos sudeginsiu. Aš matysiu degančius žodžius apie šią moterį. Užgesinu cigaretę ir traukiu naują. Pirštų galiukai nebešąla, tik truputėlį dar virpa. Mano akyse atsispindės geltoni lapai. Ir aš stebėsiu juos be menkiausio susižavėjimo.
„Tu siaubingai nebeįdomus. “, aštriai suskamba kažkur smegenyse. Ir aš matau, kaip dega geltoni lapai. O juose – mano džiaugsmas. Juose aš ir ta moteris mylime vienas kitą. Mes gyvename kartu ir turime mažytį vaikelį. Vaikelio akytės – kaip mamos. O lūpos kaip tėvo. Mes nebegeriam, ir aš mažiau rūkau. Mūsų vaikelis auga sveikas ir tvirtas. Mes kartu susenstame ir numirštame, susikibę už rankų. Mirštame džiaugsme. O praeitis išblėsta ir lieka tik migloti prisiminimai.
Tačiau moteris pakyla ir nueina koridoriaus link. Girdžiu, kaip ji apsimauna batus. Neskubant. Letai atsitraukia spintos durys, labai lėtai. Pagalvoju, gal reiktų bent jau išlydėti ją. Tačiau mano kūnas nepajuda. Sėdžiu sustingęs ir klausau, kaip ji apsirengia, atrakina duris ir išeina.
Cigaretė be garso smilksta. Aš pažvelgiu į geltonus lapus. Krauju rašytus.
2015-10-01 08:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-19 19:56
Viliutė
Nužudytus jausmus prikelti nelengva, kartais neįmanoma.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą