Suklijuok Man Iš Ašarų Saulę

Vanile atsiduodantis oras skelbė, kad neužilgo Kalėdos. Rodos ir nesninga ir šventėmis nekvepia. O širdyje, tik joje viskas balta, pasidengę storu dulkių sluoksniu. Juk jau senai ten niekas nieko nelietė, nesimato net pirštų antspaudų. Viskas taip suseno ir sutrešo, rodos išmesti reiktų ir tave tą švarų mėlyną veidrodį, o galbūt pats išeisi?
Nublizginti peiliai sudėti eilėmis, raudonos it vynas servetėlės glosto peilius.
Paskutinė diena? Paskutinis rytas. Žinai neverksiu, tiesiog vaikščiosiu lauke, kad ilgai prisiminčiau šią dieną. Kad prisiminčiau tą saulę kurią man suklijavai iš ašarų (prisimenu kaip kruopščiai dirbai). Šiandien diena kai norėčiau paliesti debesis, nors kartą sužinoti ar jie minkšti. Prigulti ir dainuoti su vėju. Šiandien noriu skristi, kur nors kuo toliau nuo čia.
Blausi saulė šypsojosi man, o aš jai. Visi kažkur bėgo skubėjo, o aš lėtai karpiau gatves savo žingsniais, apžiūrinėjau viską, kad ilgai nepamirščiau. Apsipirkau parduotuvėse (visgi ryt Kalėdos).
Namuose visi plušo išsijuosę, tik aš nesiruošiau nieko daryti. Juk vistiek man neprireiks. Bet mama mane prisiminė:

- Kas gi leido tingiauti a? Kalėdų Senelis dovanų neatneš - šypsodamasi tarė mama.
- Mamyt, man jų net neprireiks - ironizavau aš.

Mama nusišypsojo. Keista, tikėjausi kažko daugiau. Tikrai kažko daugiau. Diena praėjo paprastai, štai jau ir vakaras. Visi jau lovose, šiąnakt aš tikrai nemiegosiu. Kažkas beldžia į langą, turbūt naktis prašosi į svečius. Galbūt nori arbatos, arba kavos.
Namuose aklina tamsa, visi miega, sapnuoja Kalėdinius sapnus. Nunešiau padėjau dovanas po eglute. Nusišypsojau. Uždegiau lemputes (ant eglutės) o pati atsiguliau po egle, kad galėčiau matyti šakas. Tą džiaugsmą į kurį žiūrint daugelis ima kūkčioti iš laimės. Nepajutau kaip skruostais ėmė riedėti ašaros.

- Kelio atgal nėra - sušnabždėjau.
- Juk visuomet būna... - atsakiau sau.
- Šį kartą - ne.

Jau keturios ryto. Kalėdų senelis turbūt aplankė jau visus namus, išskyrus mūsiškius. Grįžau į savo kambarį, laiškus padėjau ant stalo, dienoraščio pelenai dūlėjo visame kambaryje, pasiėmiau playerį (viduje Marilyn Manson cd), nugriebiau kėdę ir nunešiau į koridorių. Grįžau į kambarį pas tėvus, ir žiūrėjau į juos, į jų tobulus veidus, užmerktas mėlynas akis, bejėgius kūnus dabar klajojančius kažkur erdvėje. Pajutau, kad akyse kaupiasi ašaros, išėjau iš kambario.
Užrakinau buto duris ir raktus įmečiau į pašto dėžutę.
Laiptinėje vyravo prieblanda. Nulipau į pirmą aukštą pasistačiau ant laiptų kėdę, nuėjau iš šiukšlių dėžės išsitraukiau virvę, pririšau ją ant dujų vamzdžio.
Jau springau ašaromis, neaišku kam. Gyvenimui? Ar mirčiai? Galbūt tiems angelams, kurie manęs jau laukia. O gal kažkam apačioje, kas senokai manęs laukia? Tebunie.
Ausinėse pasigirdo Mansono balsas, mano širdis smarkiau suspurdėjo. Štai jau stoviu ant kedės, virvė ant kaklo, groja mansonas. Kogi galima daugiau norėti? Na nebent, kad kas nors nufotografuotų, nors vieną nuotraukėlę, prašau Dieve, ar galima?
Atsidusau.
Be šešių šešios.

Stoviu nors rodosi, kad betkuriuo metu kojos sulūš ir nukrisiu žemėn.
~You Were From A Perfect World~

Be penkių šešios

Širdis ima vis smarkiau spurdėti leisdama, suprasti, kad bet kuriuo metu gali iššokti iš krūtinės.
~A World That Threw Me Away Today~

Be keturių šešios

Keturios minutės gyvenimo. O galbūt būsenos iki mirties? O galbūt skrajojimo padebesiais atitrūkus iš čia.
~Today To Run Away~

Be trijų šešios

Prisiminiau skaitytą knygą "Trys Sekundės Dangaus", galėčiau ir dabar savąją parašyti pavadinimu "Be trijų šešios", turbūt joje neaprašyčiau to ką jaučiu dabar.
~A Pill To Make You Numb~

Be dviejų šešios

Laikas rodosi sustojo. Aplink nieko nebejaučiu, tik tie žodžiai lenda į mane ir graužia iš vidaus tarytum mažutėliai kirminėliai raižantys mano vidų (senai išgraužtą vidų). Bet savo gyvenimą, aš planavau netaip. Pabaiga turėjo būti tokia, bet ne tokia įspūdinga. Netokia, ir neįspūdinga.
~But All The Drugs In This World~

Be vienos šešios

Rodos jaučiu kaip mano kūną glamonėja šalti mirties pirštai, kaskartą vis įgnybdami, tarytum sakydami "Tuoj, tuoj susipažinsi su manim". Svaigsta galva, jei sujudėčiau kėdė nuskristų pati.
"Won't Save Her From Herself"

Šešios

Skrendu. Žengiau tą vienintėlį žingsnį į niekur. Juokingiausia, kad tai žinojau, bet vistiek žengiau. Kažkas po truputėlį ėmė mane smaugti, išsiurbdami iš vidaus likusį orą. Aš tampu vis lengvesnė ir lengvesnė.
Pabaiga? O galbūt, tik pabaigos pradžia?
Šiaip ar taip aš skrendu, skrendu! Prisėdau šalia savęs, dar nežinodama kur patekau į dangų ar į pragarą.

Dešimt minučių po dešimtos

Hm, kažin kada kasnors išeis į laiptinę, o kažin kaip tėvai ar jau pasigedo manęs? Na dar truputėlį pasedėsiu. Išgirdau rakinant duris. Susijaudinau. Atsidarė mano draugės buto durys. Tylą sugriovė viską ardantis jos klyksmas. Negi čia tikrai taip baisu?

Mano lavonas kabėjo ant dujų vamzdžio (kuris betkada galėjo sutrūkti), palaidi plaukai, nuleista galva, ir lūpose sustingusi šypsena, nenudžiūvusios ašaros, ir skiautė balto popieriaus ant kurio raudonom raidėm parašyta: "Linksmų Kalėdų".
Klyksmai netilo, pasirodo manęs nepriėmė į dangų.