Ruduo

Iš dangaus saujos
vėl krenta ruduo,
skubėjimu serga praeiviai,
pavargę paukščių balsai erdvėje -
kartojasi viskas iš naujo:
šviesą pasiima akys,
lūpos neša žodžius iš tamsos,
rudenio ašara blizga ant lapų -
numiręs pumpuras nesulapos.
Klaupiamės prie vasaros kapo,
atminties tekėlas galanda viltis -
daug kuo buvom, daug kuo netapom.
Šalta. Bet dega sieloje kažkokia ugnis.
Taurės rudenio saulės šviesos
delnų žemėlapiuose ieškau:
ką skyrė Likimas?  Vis dar viliuos
rasti pradžią kelio ilgo...