Videoteka 6. - Pirma dalis

1 DALIS

1. 1
Vernas stovėjo vienas kambaryje. Ištraukęs iš dėžės įrėmintą nuotrauką, jis trumpam sustingo. Įrėmintas, vyro ir moteris paveikslas, panardino jį į atsiminimus. Prisiglaudę vienas prie, pakilia nuotaiką spindinčios akys, šypsosi. Vaizdas prieš akis kiek išplaukęs, lyg ne jo čia būtų atsiminimai, tartum tai būtu ankstyvos vaikystės įvykiai, kur kaip sapne pamirštus faktus, iškraipo vaizduotė.
Veronika ir jos kojos. Sunertos viena ant kitos, išlenktos iš po klostuoto sijono, sukeltos ant sofos atlošo jų pirmame bute, laiko jos visa figūrą kietai įspaustą. Ji skaito knygą. Dar vieną knygą. Veronika skaitydavo tik Verno jai parinktas knygas. Visiškai pasitikėjo jo skoniu, o gal mėgo tuos siurprizus. Tas istorijas, kurias slampinėdamas po panaudotų, senų - beveik antikvariniu daiktų krautuvėles ir turgelius, parinkdavo jai Vernas.
- Na ir ką mes skaitysime dabar, - paklausdavo ji.
Tada jis paduodavo knygą. Atpasakodavo tai ką pats buvo perskaitęs ant viršelio, gal dar pridėdamas, kur tą knygą rado. Lyg berdamas prieskonius į pirmą kartą gaminamą patiekalą. Tokį, kokiu vyras siekia nustebinti moterį. Veronika įsitaisydavo savo įprastoje pozoje ir suvalgydavo dar vieną pasakojimą. Nuo viršelio iki viršelio. Vernas įsitaisydavo priešais.  Ir beveik nenuleisdamas akių stebėdavo, kaip su laiku pasikeisdavo kambario spalva. Laikrodžio švytuoklė išsupdavo valandas. Skaisti pradžia, akinantis vidurys, raudonėjanti atomazga ir į bespalve tamsą nugrimztanti pabaiga, kol ji užversdavo paskutinį puslapį. Tada neišnerdama kojų ji pasisukdavo į Verną ir tardavo kažką tokio:
- Na žinai, tas na, Pagrindinis. Jis visai taip ir nesuprato, ko iš jo norėjo Rožė.
Jos balse galėdavai išgirsti visas emocijas, kurias girdi, kai žmonės kalba apie tuos, kurios jie pažysta. Taip tesėsi gana ilgai. Tol kol jie gyveno pirmame jų bute. Jis ieškojo knygų. Ji jas skaitė. Jis gėrė į save tas valandas, kai galėjo stebėti jos, iš po klostuoto sijono sunertas kojas,  kol ji valgė naują istoriją. Laukdamas koks bus sekantis, į kelis sakinius telpantis apibendrinimas, kuriuo tą knyga užbaigs Veronika. Bet visa tai baigėsi. Jie pradėjo kraustytis iš vienų namų i kitus. Niekur per ilgai neapsistodami. Ir ritualas nutrūko. Kažkur išblėso. Vernas niekaip negalėjo atsiminti tiksliai kodėl.
Prabraukęs ranka dulkes ir į švarią vietą pastatęs rėmelį, Vernas apsidairė. Jis niekaip negalėjo sugalvoti, kuom šis butas geresnis už prieš tai buvusįjį. Tuo labiau už jų pirmąjį. Vienoje erdvėje svetainė ir baru atskirta nedidelė virtuvė. Ilgas koridorius į miegamąjį, kur pakeliui buvo įkurti tualetas ir vonia. Virtuvėje siaurutis langas žiūrintis į kiemą, o svetainėje  į skverelį esantį tiesiai prieš namą. Kokiam architektui šovė į galvą suprojektuoti tą langą aukštyje sulig Verno pečiais. Norint patogiai ten įsitaisyti reikėjo arba pristumti baro kėdę arba pasistiebti tam, kad galėtum apžiūrėti visą skverą. Tik perėjus gatvę, per tą  skverelį ir dar kelias gatves galėjai išnerti tiesiai i senamiesti. Vernas pasistiebė, įsikabino į palangę įtempė akis ir iš stogų bandė tiksliau susiorientuoti, gal pasimatys jo ofiso stogas. Nesimatė. Kiekvienas naujas butas, nauja  vieta vis artino prie dažno miestiečio tikslo. Gyventi senamiesti. Eiti į darbą pėsčiomis. Nesigrusti automobiliu spūstyse ar dar blogiau viešame transporte. 
- Artėjam, artėjam, – tyliai sau ištarė Vernas. Ir nuo pirštų nusileido ant padų.
Lauke temo, gatvė buvo beveik tuščia, nebuvo kam išmindžioti ją be dengiančio sniego, viskas pradėjo lietis, beveik nebesimatė namų. Jis grįžo prie dėžių ir tęsė pradėtą darbą.
Po nuotraukų buvo ištraukti indai, tada drabužiai buvo greit išdėlioti spintoje.  Jis lyg ir skubėjo. Nejautė jokio malonumo tai darydamas. Ištraukė batus. Vasarinius paliko.  Paliko ir knygas. Ištraukė kompiuterį ir greitai surinko viską ko jam reikėjo. Mažas staliukas, šalia tilpo pelė ir gal dar vyno taurė. Minkštas krėslas, kurį jis tampėsi iš kiekvienos vietos, iš kurios jam tekdavo nuolatos kraustytis. Tuščias dėžes sulankstė, neiškraustytas paliko stovėti kampe. Skubėjo. Juk vėlu. Įkrito į savo minkštą krėslą ir atvėrė kompiuterio ekraną. Veidas nusidažė mėlynai.
Šiltas, švelnus ir drėgnas. Toks yra jų šuns snukis. Ir būtent jis palietė Verno ranką. Priversdamas atsistoti įjungti šviesą, susirasti šaliką ir greitai mautis batus. Vernas suirzo. Visai pamiršo apie Kiprą. Judviejų šunį, kurį deja jam teko vedžioti. Jis nemėgo nutraukti kažko ką jau buvo pradėjęs daryti, nemėgo kai kas trukdo jo planams, net jeigu tai ir buvo maži jo planeliai. Jei suplanuodavo, kad vakare eis susitikti su draugais, o jo paprašydavo nuvežti į parduotuvę, jei atsikeldavo anksčiau, nes norėjo prieš darbą užsukti į pamėgtą arbatinę ir valgydamas spurgas paskaityti knyga, o jo prašydavo ryte išnešti šiukšles. Visi tie smulkūs planeliai, kuriuos jam griovė ta buitiška realybė jį lengvai galėjo suerzinti arba kartais visai išvesti iš kantrybės. O ypač jei tai trukdydavo jo norui žaisti.  Su žaidimu pasauliu Vernas turėjo ypatingą santykį.
Tai prasidėjo dar jam būnant vaiku. Ir tai tikrai nebuvo linksma pradžia. Jis buvo toks vaikas, kur bet kokioje kiemo žaidimų aikštelėje jis jautėsi lyg nesavas, nerangus, neryžtingas. Krepšinio jis negalėjo žaisti, nemokėjo taisyklių. Jis niekaip nesuprato iš kur visi žino, kada reikia šaukti baudas, kiek kartu galima sumušti į žemę kamuolį. Ant jo pyko, kad neperduoda kamuolio, kai kas nors iš komandos prasiveržė į priekį, o jis pats tikrai negalėjo pataikyti. Visi buvo geriau pasiruošę už jį, tik jis niekaip nesuprato, kur jie viso to išmoko.
Pradėjo vengti kiemo draugijos. Anksti pradėjo skaityti. Skaitydavo viską, ką galėjo rasti namų bibliotekoje. Meilės romanus, pasakas vaikams, pasaulio pažinimo knygas ir enciklopedijas. Beveik nesirinko žanro ar autorių. Tik nelabai mėgo klasikos - nepatiko stilius. Išmoko skaityti labai greit. Praturtino savo žodynėli žodžiais, kurių kiemo vaikai nežinojo - galėjo paaiškinti iš kur atsiranda meteoritai ir išvardinti planetas iš eilės nuo saulės ir atgal arba pagal jų dydį. Jei jo nemokėjimas žaisti futbolą kėlė tik kandu vaikų juoką tai Niutono biografijos žinios vertė jo šalintis.
Bet reikėjo žaisti. Nuobodžių pamokų iškankinti vaikai bendravo tik žaisdami. Paskutinė jo viltis rasti jam tinkantį žaidimą sugriuvo, kai klasėje jį šachmatais per tris ėjimus  apžaidė klasiokas, kuris net nežiūrėjo į lentą. Galvą nulenkęs ant rankų tik diktavo raides ir skaičius ir visos klasės berniukams stebint taip rodė, kur pastumti jo figūras. Net ir tokiam žaidimui Vernas pasirodė esąs netinkamas ir visai nesportiškas. Vėliau, bet koks bandymas, išmokti naujo žaidimo baigdavosi visišką nesėkme. Nesuvaldydamas įtampos jis taip jaudindavosi, kad iš ranku slydo visi kamuoliai ir lazdos. Neklausė nei kūnas nei protas. Jis buvo tiesiog paralyžiuotas.
Bet net ir toks ramus vaikas kaip Vernas, mėgo laiką praleisti lauke su bendraamžiais. Taigi nepaisant savo prastu sugebėjimu pasireikšti sportiniuose žaidimuose jis rasdavo kompanija, kuri žaisdavo nesportinius žaidimus. Jie žaisdavo fantazijos žaidimus. Jų žaidimo aikštele galėjo tapti apleistas parko fontanas arba vasara nedirbantis vaikų darželis. Nebuvo jokių taisyklių. Tik tos, kurias jie patys sugalvodavo. Vernas žinojo visas išgalvotas taisykles. Jie išgalvodavo, kad apleistas fontanas – tai Marso paviršius, nuvagotas asteroidų. Darželyje stovėjo raketa, kuri sugedo ir ją reikėjo sutaisyti, kad grįžti namo vakarienės. Pro daugiabučio langus juos stebėdavo pikti marsiečiai, todėl reikėdavo slėptis krūmuose ir bet koks plytgalys ar sudužęs butelis galėjo virsti ta trūkstama raketos detalę, ją radus buvo galima keliauti vakarienes, kur namuose laukdavo mama ir greitai gražindavo į realų pasaulį pykdama, kad ir vėl Vernas vėluoja. Vakarais gulėdamas lovoje, pavargęs jis mintimis klaidžiodavo po tos dienos nuotykius, kol laimingas užmigdavo.
Tada atsirado kompiuteriai. Jis negalėjo atsilaikyti tam stimuliuojančiam fantastiniam pasauliui, kurį galėjo suteikti ši technologija. Strategija, žaidimai rolėmis, viduramžiai, futuristine apokalipsė ar išgalvotos kosmoso planetos, alternatyvi istorija ar net meilė ir romantika. Viskas buvo įmanoma. Ir tai tapo nuolatiniu Verno palydovu. Jis pradėjo mažiau skaityti, mokėsi tik tiek kiek reikėjo. Bet visiškai nebesijaudino, dėl sportiniu sugebėjimų trūkumo. Jis žaidė tai ką galėjo kontroliuoti, taisykles ne tik išmoko, bet ir sugebėjo išnaudoti savo naudai, rasti trūkumu, apžaisti. Niekada netapo visiškai priklausomu, tačiau didelę laisvo laiko dali praleisdavo būtent taip. Na gal kiek mažiau tame pirmajame jo ir Veronikos bute. Tačiau tas laikas jau praėjo. Ir būtent tuo metu kai jis jau jungė savo kompiuteri naujam žaidimui jo ranką pradėjo laižyti judviejų šuo - Kipras.
Sunkūs batai, šalikas, nepilnai užsegta žieminė striukė, šuo prisegtu pavadžiu. Ir Vernas leidžiasi laiptine į apačią. Dar besileisdamas jis girdi ir mato, kad kažkas kyla laiptais link jo. Įgimtas kuklumas priverčia sulėtinti žingsnį. Vernas visai neturi noro šį vakarą įsivelti susipažinimo su kaimynais pokalbį, vėlu, jis pavargęs nuo dėžių kraustymo ir vėl gi ne toks buvo planas ir vien ta mintis apie tokia galimybę, kad teks gaišti laiką bereikšmiam pokalbiui jį jau šiek tiek erzina. Tikisi, kad tas žmogus pasieks savo namus greičiau nei jiedu prasilenks laiptinėje. Na bent jau nusisuks rakinti durų.
Tačiau žingsniai nestoja. Vernas nusprendžia tik prasilenkti, na gal dar sumurmėti „laba vakarą“ ir tiek. Žingsniai artėja. Ta akimirką kai jiedu susitinka laiptinės aikštelyje, jam pasirodo lyg paveiksle, kuriame kažko trūksta ar kažko tikrai yra per daug. Dar nepakeldamas akių ir vis dar tikėdamasis greitai prasilenkti jis yra priverstas sustoti. Kipras neklusniai prieina prie to žmogaus ir pradeda uostinėti. Na iš tiesu tai ji. Ir net nespėjąs pakelti akių ir pilnai nužvelgti prieš jį išnirusios figūros iškarti supranta. Tai ne šiaip sau ji. Tai graži jauna moteris. Lieknas siluetas, jauna oda. Viskas puikiai suderinta. Jis pirma pastebi rankas. Nagai turkio spalvos kaip ir žiedo akutė. Aptempti garinti džinsai. Kai rankos pakyla nuo Kipro gaurų ir atsiremia i kojas, sidabrinė grandinėle paryškina riešą tame garintų džinsu fone. Džinsinė striukė su kailiu iš po kurio matosi tos pačios žiedo akutės spalvos šalis, po kuriuo tamsiai melsva palaidinė paryškina moteriška krutinę. Tamsūs plaukai šiek tiek žemiau pečių. Lieknas ir pailgas veidas. Jų akys susitinka. Rudos akys. Blizga. Vernas žiūri apstulbęs į tas akis ir visi instinktai jam sako, kad tai nebus dviejų naujų kaimynų pokalbis. Tačiau jis vis dar negali nuo veido nusiimti iš anksto paruoštos savo šypsenos.
- Jus gyvenat ketvirtame aukšte? – paklausia ji.
- Taip. Ketvirtam aukšte, – patvirtina Vernas.
- O jus nematėt Jo?!
Verno šypsena tikrai pradeda atrodyti kvailai. Ji čia netinka lygiai taip kaip ir tos merginos blizgančios akys ir gera nuotaika. Ji spinduliuoja energija, kurios čia neturi būti. Na jau tikrai nekalbant tokius dalykus.
- Jo? – paklausia Vernas.
- Čia yra vagis. Tikiuosi jus užsirakinęs duris. Aš mačiau kaip jis čia įėjo.
Vernas dar karta nužvelgia ją nuo galvos iki kojų. Ir vėl tos akys. Ar jos šypsosi? Jos balso tembras, kūnas ir žodžiai jam kalba prieštaraujančius dalykus Todėl jis lieka suglumęs ir tegali išlementi:
- Ačiū, kad pasakėt! – taria pats suprasdamas, kad jo reakcija tokia pat neadekvati kaip ir jos kūno kalba.
Jie susitiko laiptinės aikštelėje tarp antro ir trečio aukšto. Ji nėrė į viršų. Vernas tik išgirdo uždaromas duris ir kelias akimirkas liko stovėti vietoje. Jis gyvena ketvirtame aukšte, virš jo yra tik mansarda, kurioje dar kažkas gyvena. Jeigu kažkas būtu lipęs i viršu jie turbūt būtu prasilenkę. Na darant prielaida, kad ta mergina vagį matė ką tik, kaip iš jos kalbos ir galėjo pasirodyti Vernui. Greitu žingsniu Vernas nužingsniavo į viršų pralenkdamas savo buto duris ir atsidurdamas paskutiniame aukšte, kuris buvo tuščias.
- Na jeigu tai ir buvo vagis tai jis čia turi gyventi, - pasako sau garsiai Vernas. Šypsodamasis leidžiasi į apačią.
Tačiau, vaikštinėdamas kartu su Kipru po skvereli dar ilgai bando logiškai paaiškinti, tos keistos kaimynės elgesį. Tačiau jo racionalus protas neranda jokio kito paaiškinimo, kaip liūdni reikalai su kaimynės psichine būkle. Bet kaip tokia daili, puikiai apsirengusi mergina gali turėti tokių bėdų? Tai ir vėl nesipiešia paveikslas – pagalvoja jis. Grįžta namo. Nusiima šaliką, striuke, nusispiria batus, pagirdo šunį. Atsisėda į krėslą. Kompiuteris dar šviečia mėlyna šviesa. Nežinia, kas vėl priverčia jį vėl pakilti nuo krėslo. Keliais žingsniais jis prieina prie svetainės lango. Alkūnėmis atsiremia į palangę. Šviesos nebuvo įjungęs, akims pratintis prie tamsos nereikia, todėl visas vaizdas matosi puikiai.
Nebesninga. Sniegas atspindi pavieniuose languose uždegtą ir gatvės žibintų šviesą. Skveras visiškai tuščias. Jau tikrai vėlu. Niekas nebevedžioja šunų. Vernas žino, kad šiandien nebus žaidimų vakaro, nes užsivėlino su dėžių kraustymu. Jei nori rytoj nors niek žvalus keltis į darbą jis turbūt jau dabar turėtu gulėti lovoje. Bet jis vis dar stovi ir žiūri. Jo dėmesį patraukia pastatas esantis kairiau skvero, kur Vernas vedžioja Kiprą. Tai gana didelis pastatas, turbūt irgi renovuotas. Tačiau, atrodo, kad renovuotas keliais etapais, kurios skiria dešimtmetis. Pastato apačia atrodo lyg standartinis senamiesčio namas, o gal nuo trečio aukšto jis ima panašėti į praėjusio dešimtmečio betoninį gigantą, siauras langais, įrėmintais betono lyg grotų, o paskutiniame aukšte didelis stiklinis langas, virš kurio keisti karkasai, kurie turbūt neturi jokios praktinės naudos ir yra galbūt tik kažkieno savotiškas architektūrinis akibrokštas.  Tame lange dega šviesa. Ji kiek priblėsus, tačiau galima įžiūrėti, kad kambaryje yra žmonės. Ant sienos baltuoja projekcija. Tamsi figūra stovi ir rodo į ja rankomis. Mojuoja. Lyg kažką aiškindamas. Vernas jau nebežino ar jis tai mato ar tik jo vaizduote padeda įžvelgti, kad kambaryje yra dar kelios figūros. Kurios lyg klausytu, ką pirma pasakoja, gal jie kažką diskutuoja. Per tamsu. Jis nieko tiksliai negali įžiūrėti. Akys merkiasi ir Vernas nusprendžia eiti miegoti. „Bet kam taip vėlai rengti susitikimą? “ -  pagalvoja jis.

1. 2

„Mes tai supakuosime“ – užrašas įspaustas juodomis raidėmis, „ZEBOKS – galvojant apie Jus! “. Vernas šį užrašą mate šimtus tūkstančių kartų. Jis dirba didžiausioje pasaulyje dėžių gamybos korporacijoje. Kartoninės dėžės. Į jas pakuojama viskas. Batai, televizoriai, kompiuteriai, kosmetika, greitas maistas ir šimtai kitų daiktų. Viska tai gali pagaminti „ZEBOKS“. „Galvojant apie Jus“ – na tikrai jau, pagalvoja sau Vernas. Jis dirba „Užsakymo apdorojimo“ skyriaus, „Gamybinių prototipų“ poskyryje. Jo pagrindinis rūpestis yra kiekvienam naujam užsakymui parūpinti prototipą, kurį „Užsakymo apdorojimo“ skyrius turi suderinti su „Naujų užsakymų paieškos“ arba „Esamų klientų aptarnavimo“ skyriais, kurie pateikia užsakymus priklausomai ar klientas naujas ar su juo jau yra dirbtą. Vernas net nežino ar visada jo prototipą pamato tikrasis užsakovas ar kažkas iš tų skyrių nusprendžia jį perduoti į „Gamybos koordinavimo“ pogrupį Vernas tik žino, kad kai jis gauną iš jų prašymą pateikti techninius brėžinius, tai reškia, kad prototipas buvo patvirtintas ir nuo šiol tai „Užsakymo apdorojimo“ reikalas užtikrinti gamybos terminų laikymosi ir kad  „Pristatymo ir paskirstymo“ skyrius kažkuriuo metu turės rūpintis pristatymais, kurių adresus žino tik vienas iš tų „Naujų, Senų klientų“ skyrių. Vernas surenka tuščias sulankstytas dėžes ir išeina.
Jis praveria ofiso duris. Į kampą pastato dėžes. Nusivelka striuke. Kabina ant pakabos. Vėl surenka dėžes ir už sudedą jas į spintą esančia už priimamojo ant, kurios parašyta „Dėžes dėti čia“. Tada koridoriumi pasiekia vieną iš ofiso virtuvių. Užkaičia virdulį. Nuo lentynos nukelia viena iš daugelio kakavinės spalvos puodelių. Trys šaukštai kavos. Du šaukštai cukraus. Spragteli virdulys. Pila vandenį, kol pajuntą kvapą.
Laikydamas rankoje puodelį pilna kavos akimirkai sustoja koridoriaus pradžioje.  Siena, stiklas, durys kas keletą žingsniu skiria kabinetus. Vaizdas jam atrodo kiek ištįsęs, lyg kas traukinio vagonus butų sujungęs į vieną didelį cilindrą, kuris siaurėja ir dingsta horizonte. Vernui pritrūksta kvapo, pasijaučia tartum būtų užstrigęs lifte. Žingsnis po žingsnio juda link savo darbo vietos. Pro stiklines sienas ir duris jis gali matyti visus kabinetuose esančius žmones. Kaklaraiščiai ir marškiniai, palaidinės ir kostiumėliai. Prie lupų pakelti kakaviniai puodeliai. Lentelės ant durų su skyrių ir poskyrių pavadinimais. Visur spintos ir stalčiai su mažytėmis nuorodomis apie jų paskirtį, lempos skleidžia dirbtinę šviesą. Vernui viskas atrodo, kaip jo nakties sapno pratesimas. Tiesa jis dažnai taip jaučiasi. Ypač tais rytais, kai iš vakaro būna užsibuvęs prie vieno iš savo žaidimų. Jam prireiks dar bent dviejų kavos puodelių, kol galės rimtai imtis darbo. Pastato puodelį ant savo stalo įkrenta į kėdę ir apsidairo.
Pieštukinėje tvarkingai išrikiuoti pieštukai, stalinis kompiuteris apsuptas atvirų stalčių, kuriuose išrikiuotos užsakymų bylos. Kairėja pusėje ruošiami projektai, dešinėje – paruoštų prototipų bylos, jos ten bus tol, kol „Gamybos koordinavimo“ skyrius paprašys savo techninio brėžinio. Kambarys, kuriame dirba Vernas padalintas i keturias dalis, lyg dėžė su keturiais skyreliais, minkštomis sienelėmis skirianti kitus „Gamybinių prototipų“ poskyrių darbuotojus. Jo kolegos paprastai iškabindavo savo sienos pusę, merginų, žmonų, vaikų nuotraukomis arba azijietiško maisto restoranų meniu, kompanijos skyrių ir poskyrių trumpaisiais numeriais, artimiausių kolegų gimtadienių datomis, nuotraukomis iš praėjusių metų Kalėdų vakarėlių, kur reikėdavo pavargti norint rasti tokią, kuri buvo pakankamai padori, ir turbūt buvo padaryta to vakaro pačioje pradžioje.
Jo pusė buvo kiek nykesnė – tik trumpieji numeriai ir vienas plakatas, į kurį kaip tik dabar ir spoksojo įsitempęs Vernas. Šį plakatą Vernas nusikabino iš ofiso virtuvės. Tuomet, prieš šešis mėnesius, palinkęs taip, kad kakavinės spalvos puodelyje, lengvai galėjo įmerkti savo žalią, prie tokios pačios spalvos marškinių neskoningai priderintą, kaklaraištį. Tarp virtuvėje kabančios skelbimų lentos iškabos jis pastebėjo užrašą – „ZEBOKS IDĖJŲ FABRIKAS“ - „Jūsų idėjos mus skatina nuolatos tobulėti! ” . Toliau sekė išsamus paaiškinimas, kaip kiekvienas kompanijos darbuotojas galėjo siūlyti savo idėją, kuri, jei išrinkta, galėjo laimėti piniginį prizą ir amžina vadovybės padėka jos autoriui.
„Kodėl užsiregistravau šiam skambučiui taip anksti? “– pagalvojo Vernas. Jis puikiai žinojo, koks jis būna rytinėmis valandomis ir visada stengdavosi išvengti, bet kokių darbinių kontaktų. Net nereikšmingi mandagumo pokalbiai. O ypač tie nereikšmingi mandagumo pokalbiai jam kone sukeldavo fizinį skausmą. Nors ir jis jau buvo išmokęs, kaip reikia elgtis jei netyčia virtuvėlėje prie kavos susitinki kolegą, ar ką sakyti jei prasilenki su kuom nors koridoriuje arba dar blogiau susiduri eilėje prie tualeto. Šypsotis, užkalbinti jei akys ieško akių, nekalbinti jei neieško. Klausti apie šeimą arba praėjusį savaitgalį. Klausyti ką pasakoja ir esant reikalui pritariamai patvirtini linksint, o dar geriau balsu. Tiesiog rytais jis jausdavosi taip lyg vis dar sapnuoja ir negali pilnai kontroliuoti nei savęs nei tuo labiau situacijos ir atrodė, kad įmanomas bet koks košmariškas to sapno scenarijaus posūkis. Nejaučia paklaus tą klausimą apie savaitgalį, nors jau savaitės vidurys, kažkas supras, kad klausimas apie planus, o jis palinkčios ir kvailai šypsosis. Šis kartas nebuvo nieko išskirtinis. Eilinis rytas, vangios mintys ir vėl tas klausimas – kodėl taip anksti?
Šaižus garsas. Na va visa tai prasideda. Pasuka galvą ir žvilgsnis sustingsta ties telefono aparatu ant kurio pilkomis raidėmis užrašyta „Intercom-tel“ . Telefonas toliau skamba. Kokios spalvos mano kaklaraištis? Kodėl aš apie tai galvojų? Žalias? Susikaupk! Spaudžia mygtuką. Pasigirsta balsas.
- Jūsų tuojau sujungs su „Vidinių paslaugų“ centro darbuotojų. Siekdami užtikrinti, teikiamų paslaugų kokybę ir skaidrumą Jūsų pokalbį įrašysime.., - toliau sekė trumpa instrukcija, ką daryti jei nesutinki būti įrašomas.
- Paslaugų skaidrumą? – pagalvojo ir suprato, kad pasakė garsiai. - Velniava susikaupk!
Dabar jį jau tikrai pradėjo mušti prakaitais, mintys kažkodėl sukosi apie žalią kaklaraištį.
- Laba diena! – moteriškas balsas buvo malonus, bet tuo pačiu ir šaltas. – Pone Vernai, registravote savo pasiūlymą „IDĖJU FABRIKO“ portale. Skambinu Jums, nes turiu užduoti keletą klausimų, kad galėčiau patikrinti ar Jūsų idėja gali dalyvauti konkurse.
Vernas, nurijo seiles, pasisveikino, nesupainiodamas ryto su diena ir taip pat bandydamas išlaikyti malonų balso tembrą tarė:
- Dėkoju už skambutį. Džiaugiuosi, kad po trijų mėnesių radote laiko svarstyti mano pasiūlytą idėją, mielai padėsiu kuom galėsiu.
- Pone Vernai, – vis taip pat maloniai, toliau kalbėjo moteriškas balsas, – jūsų idėja yra pateikta, tačiau dar nėra svarstoma – mano skambučio tikslas įvertinti galimybes pateikti ją konkurso komisijai.
Ne pati maloniausia pradžia – pagalvoja Vernas. Gal užkliuvo jo pasiūlymas padėti, juk akivaizdu, kad ta moteris tuojau spręs, ar jo projektui verta išlysti iš Verno stalčiaus, kuriame jis gulėjo taip ilgai, ar jo laukia nerealizuoto prototipo likimas. Tai reiškia, kad tai jam reikėjo jos pagalbos, o ne atvirkščiai. Na ir tikrai nereikėjo minėti tų trijų praėjusių mėnesiu.
- Taip aš suprantu, – laikydamasis kaip besugebėdamas ramiau atsakė jis.
- Gal galėtumėte patikslinti projekto pavadinimą? Jis skamba taip na.. neįprastai, –  nejaugi jos balse jis išgirdo emociją, kuri galėjo išduoti kitam laido gale esant tikro asmens, o netik pagal scenarijų skaityti išmokusią, ir puikiai tokiam darbui balsą valdančią, papūgą.
- Projektas „Kasandra“, – įkvėpęs oro, Vernas pradėjo pasakoti, – vardas kilęs iš seno mito apie moterį, kuri..
- Ąąąą! Tai moters vardas, – nutraukė jį tas balsas, – aišku!
Na išties, puikiai juos ten treniruoja tame „Vidinių paslaugų“ centre, jis buvo įsitikinęs, kad net jei kas ir klausys šio įrašo, neišgirs nieko nepriimtino.
- Pone Vernai, kokiai  iš mano išvardintų patobulinimų kategorijų, priskirtumėte savo idėją, – nedrįsdama vėl ištarti projekto pavadinimo tęsė apklausą operatorė, – Gamybos efektyvumo,  Tiekimo procesų, Kompiuterinių sistemų, Darbo kultūros...
Vardinimas tesėsi, kurį laiką. Vernas iš visų jėgų stengėsi klausyti iki galo, nors turbūt pasąmonėje suvokė, kokia menka tikimybė, kad šiame sąraše atsiras tinkama kategorija.
- „Kasandra“ – pakeis trečdalį man žinomų produktų linijų! –neiškentęs kol operatorė baigs vardinti savo sąrašą pasakė jis.
- Pone Vernai, Jūs siūlote naują produktą?! – nustebo.
- Taip būtent. Tai ir yra nurodyta mano projekto aprašyme.
- Bet juk produktai, kuriami pagal kliento suformuluotus poreikius. Jūs tai turėtumėte žinoti.
Vernas tai žinojo. Bet kaip klientai galėjo įsivaizduoti, kad yra įmanoma gauti tokią dėžę, kuri sukonstruota taip, kad niekada nebereikės transportuoti jos pustuštės. Pusiau tuščių dėžių problema visada buvo aktuali. Vernas tai puikiai žinojo, nes nuolatos kraustydavosi iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais dėžes, naudok tu jas kokias nori – niekados nėra tobulo dydžio. Aišku su knygomis ar drabužiais ši bėda yra maža. Tačiau, jei pakuoji, stalinę lempą, indus, brangius taurius gėrimus, senelės dovanotą vazą ir visokius kitus daiktus – nepilna dėžė tai nuolatinė problema.
Visi nestandartiniai daiktų dydžiai vertė eiti į kompromisus ir aukoti erdvę vežant pustuštes dėžes. Vernas tam turėjo sprendimą – visiškai lanksčią dėžę. Jos konstrukcija ir specialus išlankstymas turėjo leisti, naudotojui pasirinkti jos plotį ir aukštį pašalinant nereikalingą dalį, kuri toliau galėjo būti išlankstyta į mažesnę dėžutę. Na bent jau taip atrodė iš paties Verno, laisvu laiku sukurto techninio brėžinio. Tačiau jis puikiai suvokė koks dar netobulas ir neišbandytas jo kūrinys yra. Na kol kas ji net kūriniu negalima buvo pavadinti, kol nėra net pirmojo prototipo.
Būdamas prototipų gamybos koordinavimo ekspertas jis negalėjo tiesiog gauti prototipą iš „Užsakymų ruošimo gamybai“ skyriaus. Jie buvo įpratę gauti kliento poreikius ir patys kurti techninius brėžinius, bei pagal juos gaminti prototipus, kuriuos jau Vernas vertindavo lygindamas su kliento poreikiu aprašymu, kol nuspręsdavo, kad prototipas tinkamas jį rodyti skyriams, kurie dirba su klientais. Braižyti techninius brėžinius nebuvo jo darbas. Jis net neturėjo jo mokėti. Tačiau per dešimt metų darbo lyginant brėžinį su prototipų, prototipą su poreikių aprašu ir atvirkščiai jis taip įgudo skaityti tuos brėžinius, kad ir pats netruko išmoko juos daryti.
Kai pabandė papasakoti apie savo idėja viršininkui, jis iškart susidūrė su problema. Boso tiesioginis rūpestis buvo vadovauti prototipų koordinatoriams, kurie per trumpą laiką turėjo parūpinti užsakymams prototipus. Jis menkais domėjosi naujų produktų kūrimu. O kai Vernas pasiūlė paruošti tam brėžinius, jo viršininkas griežtai užprotestavo. Visos tos idėjos iš esmės prieštaravo jo egzistenciniam tikslui ir juo nuotaikos tuo klausimo svyravo nuo ignoravimo iki paniškos baimės, kad tokiais reikalais besirūpinantis jo pavaldinys gali pakenkti jo skyriui iškeltiems tikslams ir tuo pačiu jo paties reputacijai. Todėl „IDĖJŲ FABRIKAS“ Vernui pasirodė puiki galimybė realizuoti savo sumanymą. Per tris mėnesius, slėpdamasis, pietų pertraukų metu jis pabaigė savo brėžinį ir viena vakarą pasilikęs ilgiau po darbo užregistravo savo projektą „IDĖJŲ FABRIKO“ internetiniame portale. Dar po trijų mėnesių jis jau kalbėjo su „Vidinių paslaugų“ centro operatore, kuri nemokšiškai vis dar bandė slėpti, kad jų pokalbis einą taip, kaip yra numatyta, jai iš anksto paruoštame scenarijuje.
- Pone Vernai, naujų produktų, kategorija nėra numatyta konkurso sąlygose, –  informavo balsas.
- Aš žinau! – atsakė Vernas.
Tuo metu „Intercome – tel“ aparatas išleido keista metalinį džeržgęsi ir visas pokalbis pasidarė beveik beprasmiškas.
- Grone Ernai, ar suriktumėte, paklysdinti projekto „Aleksandra“ aprašą ir rurinį, jog jis atitiktų nupenėtas, orgazmo analygas...
Maždaug taip Verno galvoje skambėjo tas robotiškai metalinis operatorės balsas, kuris dar kurį laiką aiškino, kur galima rasti detales, konkurso sąlygas, kokie yra idėjų pateikimo terminai ir koks atlygis laukia laimėjusių konkursą. Pinigai ir amžinas vadovybės dėkingumas.
- Rakštykitė mums, jūsų pasibaisėsimus, nurodytų e velnio adresu, - baiginėjo pokalbį trukdžių iškreiptas metalinis balsas, - nes Jūsų idėjos mus verčia turtėti.
Telefono aparatas nutilo. Vernas apsidairė. Įtampą pakeitė palengvėjimas. Palengvėjimą išstūmė supratimas, kad toliau jo laukia tokia pati diena kaip ir paskutinius dešimt metų: lyginant brėžinius, prototipus ir klientų poreikių aprašus. Širdis nurimo. Vėl suėmė snaudulys. Vernas ryžosi žygiui koridoriumi į virtuvę, su viltimi pabusti nuo naujos kofeino dozės.