Besmegenė filosofija

„Siela” – tai sąmonė gryna.
Ji gali būt vienui viena…
Kada tą dovaną dangaus
moters kiaušidė pasigaus? ¹

Kai jungiasi aistringi kūnai
(orgazmo stadijoje būna),
apsvaigę, lyg akli, nemato,
kur dievas “dūšią” tą įstato…²

Bet net ir kūdikio „siela”
atrodo kaip švari lenta.
Tenka patirt nemaža vargo
ir dėl žinių, vėliau dėl darbo…

Trapi ši dievo „dovanėlė”
galop pavirsta vėl į vėlę:
mirties metu skyrybos būna, -
siela ir vėl palieka kūną…

Gerai, kad dar yra tas Kristus –
„stebuklus” darantis artistas.
Kai vėl jis (antrąkart) nužengs,
gal vėl sujungt juos pasistengs…

Bet kol „stebuklas” šis įvyks,
tų šmėklų Žemėj jau neliks –
Išskridusios pro morgo langą,
„varys” pas „Viešpatį” – į dangų…

Bet nekuklus toks „ego” noras
nei patikimas nėr, nei doras.
Be kūno, be galvos „ten” būti –
kvailoka, net baugu truputį…

Kai sąmonė be smegenų,
net ir danguj būt neskanu. ³
Be to, kur vegetuoja vėlės,
ten krenta pragaro šešėlis…⁴

¹ Teologai dabar laiko, kad sielą beužsimezgančiam embrionui dievas
suteikia spermatozoidų susijungimo su kiaušinėliu momentu.

² V. Kudirka išjuokė to meto teologų bandymą kaip nors apeiti sielos
„suteikiimo” ryšį su lytiniu aktu: „Kur kalbama apie dūšios pradžią,
šlykštu (…) ”. „Čiupinėjimas dūšios taip nugrubusiais nagais, - rašė jis, - suteršia visą skaistumą katalikiškos dvasios, nekalbant
jau apie suteršimą mokslo ir logikos” (Ten pat).

³ Jis ne mirusių, bet gyvųjų Dievas! ” (Mato 22, 32).

⁴ „Nes kiekvienas [nusidėjėlis] bus pasūdytas ugnimi” (Morkaus 9, 49).