kvepalai

Kažkuo kvepėti. Kad tas kvapas būtų nenusakomas, nenupasakojamas ir neapibūdinamas - toks labai savotiškas ir be galo aromatingas. Skanus. Žadinantis fantazijas ir įvairiausias kava ir lengvu cigaru pakvipusias mintis, arba kaip tik - nežemiško kvapo dušo kremu ar vos vos riešais pateptu esencijos aliejumi dvelkiančius pamąstymus. Tas kvapas turėtų iškelti kažką iš gilaus dugno į pačią galvos viršūnę, į patį patį aiškiausią suvokimo lygmenį ir nespėjus pasisotinti tuo nuostabiu suvokimu, išnykti. Palikti apžavėtą, suvedžiotą, paliestą... bet ne iki galo. Su įtrūkimu, su lengvu skersvėju, kuris taip lengvai išpučia tai, kas lengviausia. Ir su viltim, su paliktu vienišu noru pauostyti. Vėl. Ir vėl. Noru turėti šalia tą kvapą.
Nes tas kvapas būčiau aš. Ir tai ne priežastis. Toks likimas. Mudviejų ir šio vakaro žvaigždžių, kurios - juk nekeista - turės vėl skęsti apačion iki kol vėl mes suprasim nebegalintys miegoti.
Toks likimas.