Pasaka (Nr. 1)

Vieną kartą, aukštoje aukštoje pilyje gyveno karalius Justas ir karalienė Viktorija. Jie turėjo tris dukteris. Jie gyveno gražiai, nieko jiems nestigo. Justas buvo labai geras karalius, todėl jo karalystė klestėjo. Justas ir Viktorija labai myėjo vienas kitą, nors nuo jų  vedybų bovo pralėkęs nemažas laiko tarpas.
Visa karališkoji šeima labai mėgo sportuoti. Rytais jie bėgiojo ir žaidė futbolą, o vakarais plaukiojo ir žaidė su kamuoliu savo dideliame baseine Nežinia kas, ar toks pomėgis sportui, ar begalinė meilė vienas kitam padėjo Justui ir Viktorijai išlikti be jauniems Nežinantys pamatę einan Justą ir jo dukteris galėjo pagalvoti jog tai eina trys seserys ir jų brolis. Tačiau dėl to karalius nė kiek nepyko. Ne tik nepyko, bet ir negalėjo pykti - juk tai buvo komplimentas jam.
Gyveno visa karališka šeima puikiai, tik kuo toliau tuo labiau karalius ėmė graužtis, ypač vakarais jis būdavo labai liūdnas. Karalienė jo ir šiaip ir taip klausė, ir dukros pandė išgauti iš jo liūdesio priežastį, tačiau jies nesisekė. Karaliui visada pavykdavo išsisukti. Galų gale neiškentus Justo liūdesio Viktorija pasaė jam:
- Justai, tu pasidarei labai liūdnas, tačiau nei man nei dukterims nenori sakyti kodėl. Tu turi pralinksmėti. Žmonės matydami tokį liūdną karlių irgi liūdi, jiems darosi neramu. Jeigu tu ir toliau tai liūdėsi - mūsų karalystę ištiks krizė.
Tai tarusi karalienė išėjo iš karaliaus kambario. Justas sėdėjo ant sofos taip kaip sėdėjęs, tačiau staiga jo veido išraiška persimainė. Jis pasiryžo.
Pačiame miško viduryje gyveno piktoji burtininkė. Iš tikrųjų ji buvo ne burtininkė o greičiau šarlatanė, tačiau niekas to nežinojo, nes visi jos baisiai bijojo. Justas nusprendė apsilankyti pas burtininkę ir paklausti ką jam daryti, mat bėda kuri jį kamavo buvo tokia:
Justas buvo karalius, ir jau nebe jaunas, o kai karalius pasensta jam reikia įpėdinio, kuris galėtų perimti sostą ir karūną, o karalius turėjo tik tirs dukteris. Jam reikėjo SŪNAUS.
Kralius apsiavė septynmylius batus ir žengė vieną žingsnį. Tda juos nusiavė, pasikišo po pažasčia, ir patraukė atgal link pilies. Po dešimties minučių jis išvydo raganos trobelę. Et, kokia gi ten trobelė, paprasčiausia supuvusi bakūžė ir viskas.
BAR BAR BAR
Pabeldė jis į duris. Po kelių minučių pro duris išlindo Katino galva. Visa juoda lyg smala.
- Ko nori, - grubiai užriko katinas.
- Aš pas raganą patarimo atėjau, - tvirtu balsu atkirto karalius.
- O pas raganą dabar negalima. Ji užsiėmusi, -vis dar taip pat pikti atrėžė katinas.
-Ar žinai kas aš toks, kad drįsti tokiu tonu su manimi kalbėti? - tvirtai bet ramiai paklausė karalius.
- Ir kas gi tamsta būsite? - nusišiepė katinas.
- Aš KARALIUS, - tyliai su pasididžiavimu ištarė Justas.
- Ka... ka.. ka. kaaaaralius? Atttleiskit, Jūsų D... d.. d. didenybe, ppprašom vvvidun, - vos sugebėjo išmykčioti nustebęs katinas.
Karaliui įėjus vidun ragana iškart atsistojo, nusilenkė ir paklausė kas atvedė karalių į jos skurdžią landynę (o landinė jos buvo tikrai skurdi).
Karaliui išdėsčius visą reikalą Ragana pasakė jam:
- Išėjęs iš mano namo apsisukite tris kartus per kairį petį, spjaukit į žemę ir ištarkit "Sezamai atsiverk". Tada eikite devynias mylias į šiaurę, ten yra akmenuota lyguma. Akmenuotoje lygumoje yra daug karštų akmenų. Prisikišk kuo daugiau ir kuo karštesnių akmenų į kelnes ir neišsiimk, kol nesugrįši į pilį.
Karalius mandagiai padėkojo ir išėjo.
"Nusišneka ta ragana juodai... " pagalvojo karalius išėjęs iš pelėsiais dvokiančios namo parodijos. "Šiais laikais viską turi padaryti savo jėgom" nusprendė karalius, sugrįžo į savo pilį ir tvirtai suėmė valdžios vairą į savo rankas. Po nepilnų metų pilyje pasigirdo naujagimio verksmas. Įvyko stebuklas. Karališkoji šeima pasipildė dar vienu nariu - sūnumi!