neklausinėjau, kodėl mane ištraukė iš namų antrą valandą nakties. nieko neklausinėjau net ir tada, kai vežė į mišką. nesiginčijau, kai man prie kojos priršo storą virvę ir žemyn galva pakabino ant pušies šakos. bet kai nei žodžio nepratarę mane sušaudė, kantrybė trūko... bet vis tiek nieko neklausinėjau. tik nepatogu pasidarė, kai trūkus kantrybei pradėjo smukti sąžinė.
tą naktį sau ramiai lingavau po pušies šaka - visai smagu buvo. vėjas tik švilpauja per kulipkų skylutes, ventiliacija kaip sakant. švyst į vieną pusę, švyst į kitą pusę, mėnulis vartaliojasi akyse. kai prašvito, atėjo grybautojai. pradėjau rėkti, jie išsigando ir išsilakstė kas kur. baikštūs žmonės šiais laikais.
vakare atvažiavo gaisrininkai ir nukėlė nuo pušies. parsivežė į gaisrinę, pamaitino avižine koše ir pakvietė gaisrininkų dūdų orkestrą, kuris tris kartus sugrojo gedulingą maršą. paplojau, tačiau kažkodėl visi kreivai mane nužvelgė. aš nusišypsojau. tada gaisrininkams trūko kantrybės, nusmuko sąžinės ir atsiraitojo gailestingumai. išspyrė lauk iš gaisrinės.
et, ką čia ir bepridursi...