Ruduo

Gal nesu grakštus kaip pienės pūkas ir
Neryškus, kaip piktžolės šios jaunas žiedas,
Galbūt esu serbento krūmas rudenį vėlyvą ar
Uoga jo vienintelė belikus.

Verkiu skaitydamas išėjusių sonetus,
Galbūt negrįš, gal – abejonės,
O gal galai galiausiai rišas ir
Pabalnotos rikšos su riksmais sugrįš.

Jei uoga ta, vienintelė belikus,
Iškęs šalnas ir užsispyrus kybos,
Sulauks gal ko prieš krisdama ant
Žolės daigo, o ko ji lauks – nežino net pati.