Rašyk
Eilės (72411)
Fantastika (2182)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2477)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jaunuolis vardu Ramis, nerūpestingai lipo laiptais gan smarkiai sukandęs dantis, bet pats to nepastebėjo. Viena ranka slinko per turėklą, tarsi stabdytų. Galu gale jis įveikė laiptelius ir greitai įsmuko į kambarį, uždarė durys ir atsistojęs priešais jas kiek sutraukė kaktą ir įtemptai pabandė prisiminti ar nieko nepamiršęs paimti. Akys apsuko lanką, nuo keturių iki septinių - prieš laikrodžio rodyklę, jas akimirksniui primerkė, suleido lupas į vidų ir lengvai atsiduso.
Jis apsigręžė. Prieš ji stovėjo senas, kambario didžio neatitinkantys stalas; stalo paviršius apkrautas visokiais mediniais gabaliukais, skirtingų didžių, ir sulaužytų, ir suplėšytų - visos tos detalės gulėjo ant pailgos lentelės kuri kyšojo už stalo ribų ir balansą telaikė nedidelis lako stiklainis. Priešingoje stalo pusėje - dešinėje, gulėjo klijai ir nedideli dažų indeliai, replės, peilis, pincetas, šveičiamas popierius ir kitas šlamštas. Viskas gulėjo be tvarkos, ant grindų gulėjo dar daugiau medinių gabaliukų, kurias tikriausiai galima būtų išmesti.
Visi šie susiję daiktai čia, be abejo, gulėjo ne šiaip; stalo centre buvo išsidėstęs karkasas, lėktuvo karkasas. Tai buvo sklandytuvas, bent jau jo pradžia.
Ramis sėdo prie stalo, apžvelgė jį tikėdamasis suprasti ką dabar turi veikti - prisiminti nepavyko ir jis vėl atsiduso lengvai pakreipdamas kaklą taip, kad smakras pakiltų ir pasisuktų keturiasdešimt penkiais laipsniais. Nebėda, siena, priešais jį, išklijuota to skraidūno gamybos planais ir Ramis kaip mat prisiminė ką baigęs praeitą kartą.
Netrukus darbas prasidėjo ir laikas ėmė skrieti.
Po valandos kruopštaus triūso jis pasigedo pieštuko, kurį, kaip jam rodėsi, ką tik naudojo.
- Kas per sumautas.., - išlemeno, lengvai suspaudė lupas, atsilošė ir ėmė akimis ieškoti juodojo pieštuko. Minutėlę paieškojęs jis surado save jau bestovinti.
- Kaip užkniso.., - išvargusiai ir kiek piktai, bet tyliai tarė ir ėmė kiloti didesnius objektus. Jis keletą kartų pakelė viską aplink, taip pat ir sklandytuvą.
„Galbūt jis nukrito ir dėl šiukšlių kiekio jis nusileido per minkštai, kad išgirsčiau“, nieko nelaukdamas atsargiai padėjo lėktuvą ant stalo ir su viltimi  ėmė dairytis sau po kojomis. Praradęs viltį ėmė ieškoti rankomis, švaistė šlamštą tai į vieną pusę, tai į kitą, bet pieštukas šiandien turėjo kitų planų.
Netrukus jį vėl apėmė pyktis, kuri jis mokėsi sutramdyti.
- Nagi, nusiramink, niekur jis nedingo.
- Eik velniop, - tarė sau, rankos įgavo agresyvumo kaip ir neatsargumo ir pasileido vėl kiloti, ant stalo chaotiškai besivartančius, objektus. Jo šnervės išsiplėtė, tiek, kad nosies oda susiraukšlėjo, dantis stipriai sukasti.
Viena ranka laikąs savo darbą, kita naršė kur tik mane pieštukas galėjo dingti.
- Ei, ei, pal..
- Užsikišk! - jis visai įsiūto ir vis dar belaikąs sparnuotį jis laisvu kumščiu trenkė į stiklinę su laku ir pailga lenta, ant kurios gulėjo smulkios reikalingos detalės staigiai persivertė ir viskas ėmė byrėti žemyn - į apatinį šiukšlyną. Jis paleido lėktuvelį iš rankų, kad spėtu pakelti lentgalio pusę, bet supratęs, ką išmetė dar su kita ranka, kuri ką tik kovėsi su stiklainiu, pabandė sugauti. Be abejo, jam to nepavyko.
Įtūžis ir aptemęs protas nuo pykčio panorėjo, kad jam atlūžtų sparnas ar dar kažkas, kad tik jis galėtų viską pasiusti velniop.
Ką gi, velnias ji išgirdo, vienas sparnas lūžo per pus.
- Vargšas paukščiukas, tuoj aš tave išvaduosiu iš kančių.
Iš kažkur jo rankose atsirado degtukai. Vienas iš šių šaunuolių buvo uždegtas ir liepsna jam tarė:
- Pagaliau, aš taip senai to laukiau.
- Aš irgi. Kaip jis mane užkniso - tris mėnesiai kančių, keiksmų, be miegų naktų! Nekenčiu jo..
Ir dar prieš paleidžiant raudoną panką, jis pajuto milžinišką palengvėjimą.
Viskas užsidegė. Sausi medžių gabaliukai tiesiog buvo apetito ruošėjai, ugnis nepuolė lūžusio skrajūno iškart, vis suko ratus ir rijo visą kitą, kad įgautų daugiau karščio ir tik kai daugiau neliko smulkių skanėstų ji apgulė vargšelį iš visų pusių. Dabar jis lėtai degė, viskas jo korpusas raudonavo ir krankštojo. Kol galų gale ugnis visai panardino jį savo gelmėse.
Netrukus raudonas ugninis plasnūnas atgijo ir panaudodamas savo sparnus kaip rankas jis atsistojo ant galinių valdančių sparnelių, taip kad nosis žiūrėtų tiesiai aukštyn, ir jis ėmė kilti. Bet ugnis padarė savo darbą ir jam bekylant feniksas pradėjo irti. Raudonas demonas pakilo kiek galėjo, atliko mirties kilpą į stalo pusę ir pradėjo skristi į Ramį. Raudoni ugniečiai nutraukė ji per pus ir ėmėsi griaužti sparnų ir nespėjus skraidančiam laivui pasiekti Ramio, raudoni velniūkščiai išgarino jį.

Ramis pabudo gilioje naktyje ir iškart įsistebeilijo į savo sapno veikėją. Pagaliau akis priprato ir kontūrai patvirtino sapno netikrumą.
- .. niekur tu nedingsi.., - kažkam jis pasakė: gal sau, gal orlaiviui.
2015-09-20 18:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-15 11:00
Viliutė
Kartais darbas taip išvargina, kad pradeda sapnuotis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-21 02:18
wrawr
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą