Rašyk
Eilės (73950)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10424)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kas aš – tai nesvarbu. Mes gyvenam idiotiškam laikmety. Mes gyvenam pernelyg patogiai. Tik pagalvok: koks patogus ir koks problemų neturintis gyvenimėlis privalo būti žmogaus, kuris domisi kitais (atseit – žvaigždžių) gyvenimais. Mes visi – sušikti idiotai.
– Mes visi – sušikti idiotai... – liūdnai apibendrinau.
– Atsiprašau???
Priešais mane stovėjo maždaug keturias dešimtis metelių turinti moteris. Iš žvilgsnio, veido formos, balso tembro ir apskritai visko – absoliuti šizofrenikė. Nebepagydoma. Sekundėlei buvau užsimiršęs, kad dirbu šūdiną darbą.
– Žinote ką? – pradėjau, – man visiškai nusišikti, buvote jūs kažkokiam seminare ar nebuvot. Man rūpi sugrūsti šitą kortelę jums į gerklę. Kas vyks po to – jau ne mano reikalas. Taip kad galit palengvinti man gyvenimą arba eiti šikt!
Moteriškė stovėjo sustingusi ir laikė tą prakeiktą kortelę ištiesusi link mano veido. Nebe kišo, o tik laikė.
– Kadangi jau iškėliau tokį šou, tai pasilikit ją kaip suvenyrą, – apsisukau ir nuėjau. Minia man plojo, kai kurie net švilpė ir šaukė „Bravo! “ Aš priėjau prie mikrofono laikydamas auksinę statulėlę už aktorinius sugebėjimus ir padėkojau savo fanams, šeimai, merginai ir, žinoma, pačiam sau, nes be jo aš būčiau niekas.
Na, gerai... Gal ir ne visai taip buvo...
– Atsiprašau???
– Sakau, kad gal visgi išmėginsite dar kartą užpildyti?
Moteris žvelgė į mane suraukusi antakius – turbūt nesuprato, ar jai čia pasivaideno, ar aš iš tikrųjų padariau tokią absurdišką ir negalimą išvadą apie žmoniją. Juk koks sveiko proto žmogus galėtų niekinti patį save ir savo egzistavimą, ar ne? Apie žmones gerai ir tik gerai. Mes atspindim žodžio „tobulumas“ reikšmę. Kada nors po daug daug metų žmonės (ar kad ir kaip jie tuomet vadintųsi, gal kokie ultra-žmonės, ką žinau) mokysis apie mūsų laikotarpį per istorijos pamokas ir juoksis.
Pažvelgusi va šitaip į mane, moteris pavartė akis ir atsakė:
– Nemėginsiu ir prašau manęs daugiau nekalbinti!
– Gerai, atleiskit už sutrukdymą.
„Maloningoji Ponia, meldžiu Jūsų atrasti vietos savo širdyje atleidimui už šį siaubingą nusikaltimą! Maloningoji Ponia!.. Eik tu šikt, maloningoji ponia. “
Moteris nuėjo. Tai buvo mano paskutinis tos dienos bandymas užkalbinti žmogų ir įsiūlyti jam vieną iš tų kortelių, kurias užpildžius galima laimėti kažkokių prizų. Bet argi kaltinsi žmogų, kad jis yra atsparus apgavystėm? Gal visgi ir nesam visiškai užkietėję idiotai, pagalvojau. Išsitraukęs paskutinę cigaretę užsirūkiau. Ėjau rūkydamas ir laikydamas mėlyną papkę su kortelėmis. Miestelio gyventojai žvelgė į mane ir nesuprato, kaip gali egzistuoti toks reiškinys: vaikinas, kurio darbas kalbinti žmones ir dalinti korteles, – rūko! Eina visai nekreipdamas dėmesio į nieką ir rūko! Jeigu prie manęs tada būtų priėjęs koks nors asmuo ir paklausęs „O tai kąą če dalynat? “, aš jam būčiau atsakęs: tu neįpirksi sulčiaspaudės už 5000lt.
Mes dirbom komandoj: du vaikinai, dvi merginos. Važinėjom per mažuosius Lietuvos miestus ieškodami kvailių. Keliauti buvo visai nieko – man patiko stebėti per langą bėgančius laukus. Bet vos tik išlipęs pastatydavau koją ant žemės, kaskart suprasdavau iš naujo, koks šūdinas šitas darbas iš tiesų. Suprasdavau, kad vėl reikės atsisakyti tikrojo savęs ir užsivilkti visada besišypsančio, kojas dėl vienos kortelės bučiuoti pasiruošusio žmogaus odą.
Grįžau prie automobilio. Komanda jau laukė manęs ir kažką šnekučiavosi. Greičiausiai vis apie tas sušiktas korteles.
Važiuojant namo kalbėjau mažai. Tiksliau –nekalbėjau visai.
– Tai kiek surinkai, Ieva? – klausė Ernestas.
Ernestas buvo priežastis, kodėl mes dirbom šitą idiotišką darbą. Jis surinko mus.
– Keturiasdešimt septynias.
– Oba! O tu, Jurga?
– Keturiasdešimt dvi...
– Vis tiek neblogai. Nu, aš keturiasdešimt penkias.
Bėgo laukai pro langą. Bėgo, bėgo...
– O tu, Vytai, kiek?
Ernesto akys nužvelgė mano veidą per galinio vaizdo veidrodėlį.
– Dvylika.
Tada automobilyje stojo nejauki tyla. Šalia manęs sėdėjusi Jurga pradėjo trinti delnais kelius. Turbūt iš džiaugsmo ar iš pasitenkinimo, ar koks skirtumas dėl ko. Man buvo nusispjaut. Argi tai blogai, kad neturiu talento lįsti žmonėms į šikną ir pajėgiu surinkti tiek mažai tų kortelių?
– Nu nieko, ką? Kitą kartą išbandysim kitus priėjimo prie žmonių būdus, ane? – jis nuoširdžiai šypsojosi.
– Aha.
Sekantį rytą parašiau Ernestui, kad nebenoriu dirbti, ir jis man atrašė „Ok“.
2015-09-20 15:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-21 11:10
Viliutė
Perskaičius susidaro vaizdas, kad aplink  mus šizofrenikės, durniai ir kt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą