Dykumų bokštas

Čia- tiesiog pasaka, todėl vargu, ar joje rasite ką nors rimto, tikroviško. Paprasta pasakaitė vaikams, tokios skaitomos prieš miegą.

1 skyrius. Saikas, daržovių augintojas

Kaimą gaubė miškas.
Jis supo jį it kokia tamsiai žalia skraistė - ilga, bauginanti, nepažinta. Naktį juo lakstė vilkai - kaimelio gyventojų siaubas, o jų pratįsas staugimas šaltu aidu atsimušdavo nuo samanotos žemės, sausų medžių ir žvaigždėto dangaus skliauto. Dieną miškas atrodė linksmesnis: vėjas žaismingai ošė medžių lapuose bei šakose, iš gilumos atsklisdavo įvairūs paukščių balsai, aukšta žolė jo pakraščiuose mįslingai šnarėdavo, it būtų kažką šnekėjusi.
Ir vis dėlto kaimiečiams tai visad liko miškas - paslaptingas, gerbtinas gyvybės ir mirties šaltinis. Jis duodavo medienos, uogų, grybų, bet nužengęs nors truputį toliau galėjai pats tapti jo esybės ir gyventojų grobiu. Gal dėl šitos priežasties niekas nedrįso tikrinėti miško vidaus ar bent kiek tolėliau brautis į medžių karaliją.
Miško gaubiamame kaime vyko amžinas uždaras gyvenimo ratas:  beveik viską, ko reikėdavo pragyvenimui, valstiečiai išgaudavo patys. Šiuo atžvilgiu devynias nedidelias trobas  bei jų savininkus nematomi saitai rišo vieną su kitu. Vieni augino daržoves, kiti veisė gyvulius, treti turėjo po nedidelį plotą rugių. Čia, šioje mikroskopiškoje primityvios civilizacijos buveinėje,  kuri nuo senio rėmėsi natūraliniu ūkiu, galiojo nerašyta taisyklė: kiekvienas rūpinosi sava, bendruomenės pasirinkta sritimi. Paskui vyko mainai, kuriuose galėjai pats nustatyti kainą, kad tik priimtiną kitiems.
Kartą ar du kartus metuose mažytį kaimą aplankydavo pirklių karavanas.  Valstiečiai neišmanė, nei iš kur jis randasi, nei kur keliauja, ir jiems buvo didžiausia mįslė, kaip pirkliai sugeba apsisaugoti nuo miško žvėrių: aišku, kaimelio žmonės tolimųjų kraštų nepažinojo, o žodis šaunamieji ginklai daugeliui nieko nesakė. Bet derėtis jie mokėjo. Apkeitę daržoves ir mėsą į pinigus,  kaimiečiai iš tų pačių pirklių galėjo nusipirkti įrankių, rakandų ar kitų būtinų dalykų. Paskui karavanas iškeliaudavo, nes ši stotelė buvo maža ir nelabai pelninga. Iš kaimo vedė vienintelis kelias, bet niekas nesiryžo juo žengti.  Pasak pirklių, jis esąs gana ilgas, o žvėrys puldinėja ne rečiau, nei girioje. Tuo tarpu naujų dalyvių karavanas neėmė.
Tolokai nuo kaimo, pietryčiuose, prie pat miško, stovėjo bokštas. Apgriuvęs, senas, visiškai išsekintas laiko ir toli gražu neatitinkantis pasakų pilies standartų. Savo niūria akimi - viršutinio aukšto langu - jis per dienas stebėdavo kaimelio gyvenimą. Bokštas vadinosi Vraburgu, o jame gyvenantis riteris - Vraburgiečiu.
Per ilgą laiką Vraburgietis įgijo tirono reputaciją. Kadangi jis pasižymėjo nemaža jėga, o kaimelio gyventojai - bailumu, riteris galėjo netrukdomas šaipytis, apiplėšinėti, netgi mušti kaimiečius. Ne vienas vyras kaime mąstydavo apie maištą, tačiau vos išvydus prie Vraburgiečio šono pririštą kalaviją, apimdavo siaubas, o gerklę užkimšdavo. Juk jis galėjo būti paleistas į darbą, o dar namuose liktų šeima, kurią reikėjo pramaitinti. Tekdavo kentėti...
Kaimelis niekad nesikeisdavo: jo gyventojai dirbo, pirkliai atvykdavo ir išvykdavo, o Vraburgietis išnaudodavo. Ir, atrodo, jokių pasiketimų nenusimatė dar artimiausiui šimtui metų.

***

Jei tą vėsią pavasario dieną, kai visą dangų aptraukė liūdni pilki debesys, pasižvalgytumėte po pietinę kaimo ribą, kur prasideda giria, be abejo būtųmėte pastebėję jaunuolį.
Tai buvo apie devyniolikos metų vaikinas, tamsiais plaukais, rudomis akimis. Jis dėvėjo paprastus baltus marškinius platėjančiomis rankovėmis, kokius paprastai dėvi kiekvienas kaimo vyras. Buvo užsimovęs juodas linines kelnes, o apavu tarnavo pintos vižės. Štai ir visa apranga.
Vaikinas su savimi nešėsi kirvį. Jo neramus baikštus žvilgsnis slankiojo medžiais, karts nuo karto sugrįždamas prie nutolusio kaimo ir Vraburgo pilies.  Įsitikinęs, jog aplinkui nieko nėra, žmogus, atrodo, nusiramino, pakėlė akis ir pats sau tarė:
- Gerai.
Pasiekęs medžius, vaikinas išsirinko plonesnę pušį, pasitrynė sušalusias rankas ir pradėjo darbą - iki vakaro reikėjo prisikirsti malkų, o metas jau vėlus. Kirto jis skubėdamas, dažnai žvalgydamasis į šalis. Kartais sustodavo, nuleisdavo kirvį ir ilgai žiūrėdavo į dangų. Jo akyse įsižiebdavo paslaptingos liepsnos ir jaunuolis nusišypsodavo, suprasdamas, kokia nuostabi po truputi temstanti padangė, ir kaip ji skyriasi nuo vienodo pilko debesų patalo, kuris atrodė toks įprastas.
Taip galvojo Saikas, paprastas daržovių augintojas, nuo vaikystės gyvenantis šiame kaime ir svajojantis iš jo ištrūkti.
Jeigu bendrais bruožais apžvelgtumėme Saiko gyvenimo istoriją, suprastume, jog ji nėra nei įdomi, nei kažko stipriai išsiskirianti. Taip atrodė ir pačiam jaunajam ūkininkui. Jis ne kartą galvojo, kodėl gimė šitam mažam varganam kaimely, kur laikas teka lėtai ir nuobodžiai, o vienintelis paįvairinimas yra Vraburgiečio batų smūgiai pašonėn, kuriuos vaikinui teko ne kartą išbandyti.  Saikui kiekviena diena atnešdavo tą patį: liūdnas mintis, nelengvus ir vienodus darbus bei riterio pašaipas. Ir iš šito neįmanoma ištrūkti.
Tačiau kiekvienas žvaigždėtas vakaras atnešdavo ką kita: svajas, fantazijas ir didėjantį kartėlį dėl to, ko niekada nepasieksi.  Stebėdamas mažyčių taškelių spindesį danguje ir slėpingą mėnesieną, Saikas susimąstydavo, kad juk jie šviečia ne tik jam ir šiam niūriam kaimui, bet ir tiems, kurie gyvena, džiaugiasi ir liūdi kažkur toli toli, už jo mažo pasaulėlio ribų. Kažin kas ten vyksta? Gal klesti didžiulai miestai, o jų švytėjimas nustelbia pačias žvaigždes. Gal vyksta siaubingi mūšiai, po kurių ištisi laukai skendi kraujyje ... o gal ir ne? Gal žmonės ten draugiški ir nuoširdūs, amžinai šypsosi saulė, o dienos lekia lengvai ir greitai it lapai, nešami vėjo.
Bet jis, menkas daržovėmis besirūpinantis ūkininkas, niekada šito nesužinos - jam lemta gyventi ir mirti čia, tarp mažų lysvių, o jo mirties dieną, dangus, matyt, liks toks pat pilkas, kaip ir jam gimus. Šitaip šnekėjo Saiko vidinis balsas, įkyriai bandantis nustelbti visas mintis apie nesibaigiančius tolius ir sėjantis neviltį bei nusiminimą. "Greitai, - galvojo Saikas. - aš nebeturėsiu svajonių. Liks tik liūdesys". Kasdien Saikas vis stipriau suvokdavo šios minties teisingumą.  Valandos darydavosi vis nykesnės.   
  Prieš penkis metus, susirgę nežinoma liga, mirė Saiko globėjai ir jaunuolis liko vienas su troba bei daržovių lysvėmis.  Tie žmonės nebuvo tikrieji vaikino tėvai, tai žinojo ir pats Saikas. Tikrieji kažkur nusidangino vos jam gimus, o gal tiesiog mirė. Saikas jau šimtąkart girdėjo įvairias šios istorijos versijas: tėvai išvažiavo su pirklių karavanu; ne tai netiesa, tėvai žuvo sudraskyti naktibaldų vilkų; tėvai įlūžo lede... Galiausiai jis suprato, jog ir patys kaimiečiai ne per geriausiai žino, kas buvo jo gimdytojai, kaip jie dingo, ir jog neverta ieškoti atsakymo į klausimą, kuris ir taip liks paslapty, kaip tai bebūtų ironiška.
  Bevaikė ūkininkų pora, priglaudusi Saiką,  nors ir būdama šaltoka bei įsakmi, visgi juo rūpinosi kaip išmanydama. Jaunuolis amžinai liko jai už tai dėkingas, o savaitę, kurią abu senelius nusinešė nelemta liga, nuoširdžiai gedėjo.
Dabar Saikui iš artimųjų neliko nieko. O gyvenimas prispaudė visa savo traiškančia mase.

***

- Atrodo, pakaks, - tarė Saikas, žiūrėdamas į sukapotų malkų krūvelę. - Bent artimiausiomis dienomis šalti neteks.
Apie Saiko kojas, lenkiama vėsaus vakaro vėjo, šnarėjo aukšta žolė. Kažkur už Saiko nugaros, giliai miške, sustaugė vilkas. Vaikinas išsigandęs krūptelėjo - jei nenori tapti vakariene, laikas žingsniuoti. Tą rodė ir dangus, spėjęs pasipuošti pulku mažyčių žvaigždžių ir atmerkęs savo baltą akį, apvalų mėnesį.
Daržovių augintojo troba buvo kiek tolėliau nuo visų kitų, į vakarus nuo Vraburgo pilies, arčiausiai miško. Užpuolus naktiniam vilkui, nebuvo iš ko tikėtis pagalbos. Štai kodėl Saikas stengdavosi užsidaryti savo trobelėje anksčiau, nei padangę papuošdavo juodas nakties rūbas.
Nedidelę malkų dalį surišęs virve, o likusias palikęs prie pamiškės (vistiek nebus kam vogti), vaikinas užsimetė nešulį ant peties ir patraukė namo. Atstumas neilgas, ir, pasiekęs taką, Saikas atsidūrė pusiaukelėje.  Takas, kurio vienoje pusėje stovėjo Vraburgo pilis, o kitame - Saiko būstas, vėliau peraugo į kelią, vedantį į mišką. Tuo keliu ir atkeliaudavo kasmetiniai pirklių karavanai.
Saikas peržengė taką ir lengviau atsiduso. Iki namų buvo likę apie šimtas metrų. "Kaip gerai, - galvojo vaikinas. - Atrodo, apsiėjau be didesnių nuotukių. Ką gi... "
Ir tada už nugaros pasigirdo kanopų kaukšėjimas. Saikas nustėro. "Tai Vraburgietis, abejonių nėra, "- dingtelėjo jam. Dabar sprukti beprasmiška. Jį vistiek sugaus, bus tik blogiau.
Garsas vis artėjo. Paskui nutilo. Dabar ausis pasiekė žvengimas.
Saikas atsisuko.
Prieš jį grėsminga poza ant seno juodbėrio kuino sėdėjo riteris. Šarvai, pagaminti iš paprastos geležies, jau senai prarado savo spindesį ir visi buvo nuberti rūdimis. Iš po jų nosin skverbėsi nemaloni prakaito smarvė, šiek tiek primenanti pūvančią žuvį. Ant pečių žmogus turėjo prisirišęs tamsiai žalią apsiaustą - apyplišusį ir purviną. Rūbas puikiai „tiko“ šarvams ir darė žmogystą panašią į paskutinį nevykėlį kareivą. Atrodytų, kad su juo, net ir raitu, susidoroti - anoks rūpestis. Tačiau tai nebuvo tiesa. Išvaizda apgaulinga ir Saikas tą puikiai žinojo.
Vraburgietis sėdėjo nusiėmęs savo keistąjį šalmą, ir dabar jaunuolis žvelgė tiesiai į jo riebų veidą didžiuliu smakru. Raudona kumpa nosis panašėjo į perlenktą agurotį, o akys- mažos ir piktos.
- Ką čia veiki, išgama? – paklausė Vraburgietis.
Saikas atsiduso. Reikėjo kalbėti atsargiai ir įtikti šitam lašinių kalnui. „Nors šansai maži, labai maži“, - pagalvojo jaunuolis.
Vraburgietis nekentė Saiko, o Saikas nemėgo Vraburgiečio. Jame ūkininkas matė bekraštį bukumą, apsirijimą, nešvankumą. Jis priminė piktą storą rūpužę, įžūliai bešeimininkaujančią prūde.
O Vraburgietis Saike įžvelgė pasipriešinimą. Jei kitų kaimiečių žvilgsniai nuolat pasižymėjo vien bailiu paklusnumu, tai Saiko akyse kažkodėl atsirasdavo vieta bjaurėjimuisi ir pykčiui. Šie jausmai buvo tokie atviri, kad net protu negalintis pasigirti riteris juos pastebėdavo. Tai jį pikdino, todėl Saikas dažnai nukentėdavo labiau už kitus.
Šį vakarą jie vėl susitiko – išpampęs riteris ir jaunas daržovių augintojas.
- Man reikėjo prisikirsti malkų, - ramiai atsakė Saikas.
- Malkų? Kokių dar malkų? – piktai užklausė Vraburgietis.
  Saikas tylėjo.
- Kam tautos malkos, a? - pakartojo storulis riteris.
  Saikas pasižiūrėjo kaimo tironui į akis ir sutiko įžūlų buką žvilgsnį. Tą akimirką ūkininkas jo nekentė. Viduje įsiplieskė ugnis. Ne, šį kartą Saikas jam nepataikaus. Tegu bus sumuštas, bet pasakys tai, ką mano.
- Malkos, jei nežinai, yra pagalys, naudojamas kurui, - drąsiai išdrožė Saikas.  Po šių žodžių Vraburgiečio veidas paraudonavo kaip pernokęs pomidoras, o akys išsprogo. Tuo pačiu metu vaikinas pasigailėjo ištaręs tuos žodžius. Tokios prabangos negalima buvo leisti. Nė už ką.
Vraburgietis prijojo dar arčiau, o Saikas žengtelėjo atgal. Rūdimis nuklotas kardas prie vyro šono dabar atrodė kaip niekad bauginantis.
- Matau, visai išskydai, - sukriokė pilvočius. – Jei drįsti taip šnekėtis su manimi. Tai žinok, dėl savo didelio gailestingumo šįkart tau atleidžiu ir nesitrauksiu kalavijo iš makštų. Bet pamokyti tave teks.  Kad kitąkart žinotum, su kuo šneki.
Tai taręs Vraburgietis, pasikėlė balne, užsimojo savoriebia koja ir trenkė Saikui į pilvą. Duriantis, stingdantis skausmas persmelkė visą kūną.  Vaikinas griebėsi už pilvo ir, susirietęs, į kamuoliuką, nusirito šalin.
Savo žygiu patenkintas riteris nusiprunkštė it tas kuinas, ant kurio dabar sėdėjo.
- Smagaus pasigulėjimo! – linksmai šaukė iš skausmo susilenkusiam Saikui. – Gal dabar išmokai paklusnumo, a? Niekingas morkų globėjas...
- Velniop tave, - nusikeikė ūkininkas, išgirdęs tolstančių kanopų garsą. Daugiau pasakyti neleido skausmas.
Po minutės Saikas atsikėlė. Reikėjo keltis, antraip galėtų užklupti naktiniai vilkai, o perspektyva būti suėstam toli gražu ne žavėjo.
Jaunuolis pakėlė purvo prisigėrusius marškinius ir pastebėjo dešinįjį šoną puošiančią milžinišką mėlynę. „Taip, - pagalvojo jis. – Atrodo, dručkis pasidarbavo iš peties. Dar gerai, jog nesutraiškė man šonkaulio. Po paraliais, kokia sėkminga diena. “ Laikui bėgant jaunuoliss išvystė neprastą saviironiją, kuri  sušvelnindavo sunkias akimirkas ir praskaidrindavo nuotaiką.
Tačiau kažkodėl juoktis nesinorėjo. Atvirkščiai.
Būtent šį vakarą Saikas kaip niekad aiškiai regėjo savo menkumą. „Kas tu esi? - mintyse skrajojo klykiantis balsas. – O Saikai, kas tu esi? Ogi nulis. Toks mažas ir pasigailėtinas. Koks bergždžias tavo kelias.  Ar tavo varganas gyvenimas ką nors reiškia  dideliam pasauly. Ne, ne, ne. Tu mirsi pamirštas, tavo kaulai supūs žemėje, ir jokia gyva būtybė tavęs neprisimins. “ 
Saikas pajuto, jog ašaros pačios veržiasi iš akių.
Ir tu niekad niekur  nepaspruksi, girdi? Niekada. Baik save apgaudinėti tomis pasakomis.
- Man būtina eiti, -tarė vaikinas. – Aš turiu...
Jis pakėlė malkų ryšulėlį ir palengva ėmė traukti prie trobos. Vraburgiečio smūgis priminė apie save kas antrą žingsnį.
 
***

Vos žengę pro daržovių augintojo namelio slenkstį, iškart suprastumėte, kad būstui apibūdinti geriausiai tinka du epitetai: paprasta ir jauku.
Jį sudarė tik keli kambariai. Pirmajame, kur šiuo metu atsidūrė Saikas, stovėjo keturkojis beržinis stalas su trimis taburetėmis. Ant sienos kabėjo lentyna, prie jos šliejosi vidutinio dydžio spinta. Kampe nesunku aptikti akmeninę krosnelę metalinėmis grotelėmis. Čia ir turėjo patekti malkos.
Kita patalpa, kurią Saikas ruošėsi netrukus aplankyti, buvo miegamasis. “ Miegamasis – tai tiesiog miegamasis, “-mėgdavo kartoti namų šeimininkas, todėl jame neatrastumėte nieko kito, tik viengulę ažuolinę lovą bei lilipurišką stalelį šalia jos.
Saikas atsisėdo ant taburėtės, nugara atsilošė į sieną ir atsiduso. Dešinį šoną vis dar maudė. „Įdomu, ką dabar veikia Vraburgietis, - dingtelėjo jam. – Matyt, laka kaip visada. Ar įmanoma kitaip paaiškinti, kad rytais jo akys tokios išsprogusios, o nosis – net purpurinė? “
"Kam tau tos malkos, a? "
Ūkininkas pabandė nuvyti niūrius prisiminimus. Tai jam geriausiai sekėsi su knyga rankose.
Kaip bebūtų keista, Saikas turėjo net dvi knygas. Vieną, iš kurios dar vaiku būdamas išmoko skaityti, vadinosi „Rašto mokymai ir gramatika“. Šią paliko jo velionys globėjai. Ačiū Dievui, šiuo atžvilgiu seneliai nerodė ypatingo griežtumo ir nedraudė vartyti vienintelės knygos, kuri kainavo toli gražu ne grašius.
Kitą literatūros kūrinį nusipirko pats Saikas. Jam jaunuolis sueikvojo visus pinigus, gautus prekiaujant daržovėmis. Ir tai įsigyjo už pusę kainos, nes, anot pirklio, „tokio šlamšto“ nėra kur įkišti.
Saikas pasižiūrėjo į antraštę. „Pasakos“. Ėmė vartyti pageltusius nuo laiko lapus.
„Pasakos“ (skaitytos bent tūkstantį kartų) buvo Saiko džiaugsmas- jos padėdavo jam mintimis pasiekti kraštus, kurių niekada neregėjo; išvysti reginius, kurie vargu bau ar bus dovanoti jo akims; susipažinti su žmonėmis, tokiais, kokiais norėtų matyti savo draugus.

„Ir tada burtininkas Draras išvydo drakoną. Iš jo šnervių veržėsi liepsna, o akys piktai stebėjo didvyrį. Burtininkas pakėlė akmenį – paskutinią savo viltį... “

Saikas užmigo, tačiau šypsena dar ilgai nepaliko jo lūpų.
Iki pat pabudimo.
O pažadino beldimas į duris.