Trumpiausias kelias Namo -110

Trumpiausias kelias Namo-110


Gipsis, nebeatlaikė įkyraus Miledžių-Pukės ir Motinėlės dėmesio, palipėjo ant valtelės krašto, žvilgtelėjo aukštyn, į namų stogus, ten kur ant sparnuotų Pegasų, patogiai buvo įsitaisę Rašyk. lt gausus, tukstantinis eskadronas tarė:
-Dėkoju, Jums Mielėji Karžygiai. Man buvo didelė garbė būti tarp Jūsų, trys su pusę metų kartu. Dėkojų draugams ir priešams, nes tik Jūsų dėka aš tapau stipresnis. Atleiskit už klaidas. Laimingų Jums Naujųjų 2012 metų. Išeinu aš. - Pasilikit, Mielėji, ramybėjė, - kol Jūs, - pas mane ateisit.
-Tai paskutinis mano kelias. -Kelias į Mirtį, kelias į Pragarą ar Rojų, - nežinau, kad į Amžinybę, tai tikrai, vienviečiame kupe. Sudie, Brangieji. Aš, Gipsis, Jus, - visus mylėjau. -Sudie…
Prie Gipsio, iškilmingai, pagal būgnų bumsėjimą, lėtais, samurajų žingsniais priėjo trisdešimt Samurajų, apsupo jį ratu. Samurajų vadas, generolas Nisan-Padūki aprišo Dipsiui purpuro spalvos raištį. Tai buvo samurajų dėkingumo už parodytą atjautą Cunamio aukoms ir paramą.  Paruoštas raištis, - kaip priesakas Lietuvai ir Gipsiui, - su Gedimino stulpais ir užrašu „Kamikadzė-1“. „Lietuva-2011“ Generolas Nisan Padūki ištraukė samurajaus kalaviją, brūkštelėjo ašmenimis per Gipsio dešinės rankos didijį pirštą, brukštelėjo per savo, -suglaudė, - bėgantis kraujas susivienijo. Jie tapo Kraujo broliais. Generolas Nesan-Padūki ištiesė Gipsiui Samurajaus kardą: -Priimk. -Tai Tau, broli Gipsi, -primk iš visos Širdies.

Trisdešimt Samurajų nusilenkė Gipsiui, pakėlė galvas aukštyn, žvilgtelėjo į Senojo Vilniaus stogus, nusilenkė sparnuotiems Rašyk lt. Riteriams- Karžygiams, tyliai ir lėtai apsisuko, nuėjjo Latakų gatvele link Vilnelės, -Lietuvos piliečių apsaugai.
Gipsis buvo labai sujaudintas, - nusiraminęs, atsisuko Aušros vartų link, po pauzės asisuko kink Žemaitijos, ten kur vyksta Didieji Šiluvos alaidai, nusilenkė Šv. Marijai, tyliai atliko išpažintį ir sulaukęs Palaiminimą, įsikando bambukinį vamzdelį ir atsigulė ant valtelės dugno. Kardą priglaudė stipriai prie krūtinės žemyn ašmenimis. Skulptorius Stanislovas į valtelę ėmė pilti paruošta, prisodrintą druskoje, gipso skiedinį. Prisodrinta tam, kad gipsas greitai stingtų. Pro vamzdelį girdėjosi gilūs Dipsio atodūsiai:
-Ačiū Dievui... -Baigiasi mano kelias. – Apsaugok, Aukščiausias, Lietuvą, tą mylimą Šalį, ir Pasaulį apsaugok nuo karo, ugnies ir bado... -E, -ir uždainavo:
- Sudie, Sesutės lietuvaitės, -Sudie žalieji žolynai, -Mylėėėėki savo bernužėlius, -Mylėkyt Lietuvą labai....
-Iki, Kapitone-Jūzapai, -Iki, Šturmane-Geležėlė, -Iki, Komisare-Pasagėlė, -Iki, Bocmane-Krauzeri, Sudie, papūga Roma-Kakadu, ir Liudvikai sudie. -Iki. -Iki pasimatymooooo…. -Pypt-pyyyyy …. Sušvilpė bambuko vamzdelis...
Garbė paleisti paleidimo mechanizmą buvo suteikta broliams dvyniams Bolikui ir Golikui. Broliai sujaudinti priėjo prie sustingusios valtelės -sarkofago, ismeigė tautinę trispalvę ir Vyčio vėlevieles, nusilenkė Lietuvos karžygiams: Kapitonui Jūzapui, Šerifui -Komisarui Pasagėlei, Šturmanui Geležėlei ir kitiems atsakingėms asmenims iš Generalinio štabo, atleido paleidimo mechanizmo svirtį ir valtelė-sarkofagas, kaip iššauta strėlė, - kaip paleista torpeda, nešama keturių Lietuvos milžinų; Židrūno, Vido Bleko ir dviejų Vyšniukų, leidosi į lemtingą Lietuvai, paskutinę kelionę.
Naktyje, šviečiant besišypsančiam, kaip Maestro –Kristoforui  mėnuliui, nužaibavo žemyn, į Pilies gatvę. Keturios poros žybsinčių fosforo kibirkštimis Lietuvos milžinų-Karžygių  fosforo padai tik skelią žiežirbas, tik bliksi;-žibt-žibt -žibt, nužaibavo“ pro „Naručio“ viešbutį, pro Signatarų namus, pro Sopranų būstinę. Reikia pastebėti, kad Sopranų „Winčesteriai“ buvo nukreipti žemyn, nes jų savininkai, Saulius Ciparijonas ir broliai; Gediminas ir Arūnas Storais pirštais, ramiai ir maloniai kalbėjosi su vienu iš Gipsio bendražygių Tomu. Jis prieš kelias dienas buvo grįžęs iš Neapalio, „Winčesterių“ savininkams perdavė linkėjimus nuo likusios liūdėti Neapalio tavernoje „Žydrasis koralas“ šokėjos Cicilijos…Pamatę tolstantį, keistą, neatpažintą objektą, Saulius Ciprijonas, iš nuostabos, ėmė dantimisir lūpomis maigyti Havanos cigarą, - pagaliau, žaibo greitumu įvertinęs padėtį, perdavė cigarą apsauginiui palaikyti, patraukė „Wenčesterių“ užvedimo mechanizmą, -čik-čik: Bėgam broliai paskui... -Gal būt, teks „pakosėti“ ar „papoteriauti“, - ir pasileido paskui žybsinčius naktyje,  kaip žiebtuvėliai mirksinčius fosforo žiburėlius...
Štai pagaliau keistas „ekskortas“ išniro iš prietemų ir kirto Barboros Radvilaitės gatvę, iš inercijos vos neatsirėmė į Katedros aikštę, - apsižvalgyti. Apsižvalgyti nebuvo kada, vos nepertrenkė ant Žemo kalniuko stovintį baltą pianiną ir šiokius tokius muzikojančius muzikos Dievus, Vytautą ir Grąžinutę: Jie nekreipė dėmesio, - keturiomis rankomis maigė klavišus ir prisimerkę traukė:
-Maaažam kambarėėėly ugnelę kuriu... -pro juos, kaip šešėliai, praskuodė, keistas neatpažintas objektas. Nekreipdami dėmesio, toliau traukė, - Girdžiu kaip motulė, kalbas su kariu…. -Kalnus tu praėjai, upes perbridai, -Pasakyk sūnelį, mirti ar bijai...
Katedros aikštieje stovinčio Gedimino žirgas atsuko galvą į triukšmingai bėgančius nešikus - sužvengė;-I-ha-ha. Kunigaikštis Gediminas girgždindamas šarvais ir sanariais nustębintas atsisuko, mato kaip vos neįbėgo į Katedros aikštę keisti nešikai, - Ach, -Uch, - užnešė, vos neslysdami grindiniu;-čik-čik-čik, -daro posūkį. Kunigaikštis Gediminas ištiesė kalaviją ir ašmenų smaigaliu parodė:
-Ten. Vaikai mano, ten, - Va, -į šį fasadą mano Karžygiai. -Matot šviečia „urvas“. Kunigaikštis nusišypsojo į ūsą ir tyliai pratarė: -Tikrai neapsirikau, pasirodo tikrai Lietuviai-Žemaičiai sugrįžo. -Štai kokie jie,. -Aš visada tikėjau jais, ir Lietuvos jaunaisiais Karžygiais tikėjau, O ypatingai tikėjau svetainės Rasyk. lt. Karžygiais iš Marijos žemės. - Reikės pagal pateiktą sarašą, visus, kas nusipelnė, paskelbti bajorais.
- Ar pritari, grafe, Zirza Mirza? -paklausė prie postamento stovinčią porą su kūdikiu ant rankų...
Dėdė Pranas su Kitokios Lietuvos Prezidentų Kęstučiu, ranka nukreipė nešantiems sunkią Laivę-Sarkofago Karžygiams, - parodė fasadso priimajo langus. Šie padėkodami tik linktelėjo: -Ačiū, -Supratom, ir be sustojimo, aplenkę muzikuojančius prie balto pianino Vytautą ir Gražinutę, kirto Barboros gatvę, ir trenkė į prašmatniai įstiklintus „urvo“ veidrodinius langus. -Džinkt-džinkt, -stiklai subyrėjo į smulkias šukes. Sunku įsivaizduoti, net Valdovų rūmų parapetai neatlaikė oro bangos. Teko papildomai skirti kelis milijonus, Brač-tara-raj.... Prie „urvo“ durų kybantis Vikingas, nustębintas, palingavo galvą:
-Vaje-vaje. -Juk tai neteisėtai... -O gal nauji laikai atėjo? - Vsio zakonno- /Viskas teisietai?
Lietuvos galiūnai stipriai stumtelėjo nešamą gipsinę laivę į veidrodinius, užtamsintus langus, ir paleido. Laivas -Sarkofagas, įskrido trupindamas langus, atsitrenkė į marmurinę koloną vestibiulyje, - ir prasiskleidė, kaip kokoso riešutas, - kaip lotoso žiedas. Gerai skilo, -išilgai, į keturias atskiras dalis, -taip išlaisvindamas Kamikadzę-Gipsį, iš mirtinų gniaužtų.
Gipsis kiek pagulėjęs, iškėlė vieną koją, -antrą, -Gyvas? –O, dieve... -Likau gyvas? -O-jieee. Trumpai pagulėjęs, nubraukė nuo veido, kvapniu muilu iškvipintas gipso dulkes. Pagaliau jis svyruodamas atsistojo, pamankštino sąnarius, -Viskas gerai, -išspjovė iš burnos bambuko vamzdelį, mostelėjo žaibuojančiu Samurajaus kalaviju, -nukirto kelis „fikuso“ lapus, šūktelėjo:
-Dnėvalnyj, -Dnėvalnyj Na Vychod... / Budintis, pasirodyk/
- O, -Zdrasti, Žėnia. . -O. - Sveikas, Zeniau…-Minutėlė, - Minutėlė, Gerb. štabo budintis Zenonai….
. -Paduokit man gitatrą… -Konstantinai. -Aūūūūūū.... Netoliese, trys bardai- muzikuojantys aktoriai palikę Purpurinio vakaro renginius, kartu su fleitininke Nedą atskubėjo.
-Konstantinai,... -Pasirodik, -Kartoju, - Paduok man gitarą.... -Aūūūūūū. Muzikuojantys trys bardai- aktoriai ir fleitininkė Nedą neleido laukti, atsiliepė tuoj pat:
- Mes čia….. -pro langą įskrido gitara, Kamikadzė-Gipsis kaip patyręs šaulys- seržantas, ištiesė ranką ir pagavo gitarą.
Nuo žemo kalniuko pasigirdo:: - Kalnus tu praėjai, upes perbridai, -Pasakyk Sūnelį, mirti ar bijai?
Kino operatorius Vytas, susijaudinęs žiūrėjo į Kamikadzę-Gipsi ir Daktarą Antibijotiką-Placebą. Pažvlgė kaip ant Žemo kalniuko muzikuoja savanoriai Tatą-Vytautas i Grąžinutė. Šie nekreipė dėmesio, liko kiap nematę, -buvo prisimerkę. Tai nuramino Vytuką, toliau žiūrėjo į ekraną.