Pasivaikščiojimas

Po tavo subtilybes pasivaikščioti norėjau,
Susidomėjau eilėmis alsavimo pro tavo lūpų vingį,
Užuominom po sakinį man akinius rausvus uždėjai,
Paveikslai tapo ryškūs - perdėtai tikri, žavingi.

Trumpučiai žodžiai slėpė tavo išraiškingai painų veidą,
Tyla – geriausias  tavo draugas man šlaunis kančia kuteno,
Išsikvėpiau ieškodamas to tikro blizgančio kaupu skatiko -
Aš nežinojau mąsto šito keisto tavo lūpų meno.

Paryškintas kantrumas tavo rankoj tiktai mažas žaislas.
Ir alpstantys aplink – tik vienišų kačių per morčių spiečius.
Žengiau tik žingsnį tavo subtilybėj. Eičiau - nėra jokio kelio...
Sustočiau - pjauna baimė - paveikslai savo žvilgsniais liečia.