„Kas kenčia, tas atsimena“ Ciceronas( 1dalis)

Festina lente - skubėk lėtai
(Svetonijus)






    Raukšlėtas ankstyvo pavasario veidas prigludo prie jos pasąmonės lango. Toks negražus, mažas, rūškanas, liūdnas ir pilkas, lyg alkano elgetos krepšys... Įmetusi į tą krpšį keletą žibančių prisiminimų variokų, ji išeina... Išskuba į prieblandoje snūduriuojantį miestą...
    Ant stalo garuoja ką tik užplikyta čiobrelių arbata. Peleninėje smilksta neužgęsinta cigaretė...

ČIA TUŠČIA...
                    TEN TUŠČIA...
                                        ČIA TUŠČIA...
                                                            TEN TUŠČIA...


    Sausakimšos gatvės, lyg dulkėmis springstantis gyvis spjaudėsi smogo tumulais palengva kylančiais į debesų raukšlėmis apraizgytą dangų. Dangų, kuriame nebegyvena Dievas. Kuriame nėra rojaus ir, regis, niekada nebuvo nei šviesos, nei šilumos, nei saulės....
    Kapanodamiesi savo mintyse, lyg valkataujančios katės buitinių atliekų konteineriuose, kažkur skubėjo žmonės. Kur? Artyn prie tikslo? Artyn prie pabaigos? Toliau nuo miesto šurmulio? Į atokią vietelę, kur galėtų atsipūsti nuo skubėjimo įtampos?..
    Gatvės, kuriose nebuvo Tavęs --- buvo pernelyg gyvos, judrios. Pernelyg triukšmingos.

    Neoninės mėnulio spindulių kojytės tipeno IKEA baldų paviršiais. Stabtelėjo pelkės akivarą primenenčioje išlieto vyno balutėje ir, nutipenusios iki manęs, sustojo.... Gurgštelėjusi paskutinį gurgšnį fantazijos, išmetu tuščią butelį į po kriaukle riogsančios šiukšliadėžės plastikinę burną. Kaimynai verda <kopūstienę>...
PAA—ŠI—KINIMAS
„KOPŪSTIENĖ“ – LENGVIAUSIAI PASAULYJE IŠVERDAMA SRIUBA, KURIOS PAGRINDINĮ INGRIDIENTĄ (RAUGINTUS ARBA ŠVIEŽIUS BALTAGŪŽIUS KOPŪSTUS) PAGARDINUS BET KUO, KAS GULI JŪSŲ ŠALDYTUVE, PAGAMINAMAS NEPAKARTOJAMAS KULINARIJOS ŠEDEVRAS.

Gaižus raugintų kopūstų tvaikas, palengva kildamas daugiabučio namo oro ventiliacijos vamzdžiais, pripildo svetimos vakarienės kvapu aukštėliau esančius būstus.
    „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu esi“, - skelbia senolių išmintis... „Pasakyk, ką tu valgai, ir aš pasakysiu, kas tu... “, - teigia <ajurveda>, kuri tapo naująja religija, bent šiek tiek išprususiam žmogeliui staiga suvokusiam, kad jis yra tiesioginis Bharata Varša arijų civilizacijos palikuonis.
PAA—ŠI—KINIMAS
„AJURVEDA“ (MOKSLAS APIE GYVENIMĄ) - TAI VEDŲ KULTŪROS DALIS, SUSIJUSI SU SENĄJA BHATA VARŠA CIVILIZACIJA SUKŪRUSIA PRIEŠ PENKIS MILIJONUS METŲ VISAPUSIŠKĄ ŽINIŲ SISTEMĄ, APRĖPIANČIA: FILOSOFIJĄ, RELIGIJĄ, MOKSLĄ, MENĄ, SOCIOLOGIJĄ, ETIKĄ, MEDICINĄ IR T. T., IR KURIĄ ATRADĘ ŽMONĖS, UŽMIRŠTA KRYKŠČIONIŠKĄJĮ DIEVĄ.

    Įjungusi garų rinktuvą susirandu neaiškios spalvos cigaretę. Nuo neatmenamų laikų, gūdžios senovės, kai autentiškuose Valdovų rūmuose blaškėsi autentiški kunigaikščiai ieškodami gyvenimo prasmės, - ji dūlėjo užmiršta ir niekam nereikalinga viename iš virtuvinės spintelės stalčių... Išpūčiu padriką dūmų debesį. Sumišę valgio ir smilkstančio tabako kvapai įgauna ką tik gerto vyno aromatą. Prieblandoje žybsi metalinės kėdžių atramėlės, lyg auką puolančio grobuonies akys. Virtuvė panešėja į dvokiančia kopūstais ir neplautomis kojinėmis „Sovietmečio“ viešojo maitinimo įstaigą...
PAA—ŠI—KINIMAS
„SOVIETMETIS“ – LAIKAS KAI NEBUVO KOMPIUTERIŲ, INDAPLOVIŲ, MĖSOS, SEKSO IR TUALETINIO POPIERIAUS. KAI ŠALĮ VALDĖ ABSOLIUTUS BLOGIS – KOMUNISTŲ (BOLŠEVIKŲ) PARTIJA, NAIKINDAMA ASMENYBĖS TAPATUMĄ, KULTŪRINES, RELIGINES, SOCIALINES IR KT. VERTYBES.





Neikėtai nutyla mūsų „paskutinės vakarienės“ likučius skalaujanti indaplovė. Sugedęs laikmatis lyg ateroskleroze sergantis pencininkas desperatiškai caksi negalėdamas prisiminti kokį veiksmą reikėtų įjungti. Regis kažkas nebaigė skalauti mano smegenų... ir skęsta jos dabar aklinai uždarytoje dėžėje purvinų lėkščių darugijoje... “You are dead... GAME OVER“...
PAA—ŠI—KINIMAS
„GAME OVER“- VIRTUALIOS TAPATYBĖS SUSINAIKINIMAS, BANDANT ATLIKTI KAŽKIENO UŽPROGRAMUOTUS VEIKSMUS.