Balto vilko beieškant (4)

Pasirinktame aplinkkelyje kliūčių nebuvo tiek daug, kiek jau teko įveikti. O gal Dorsi tiesiog įgudo. Eiti nebuvo sunku. Šakos nesibraižė ir retkarčiais net rodėsi kažkas panašaus į taką. Bet jeigu aštrių kalvų ir pamažėjo, atsirado kitos problemos. Laukimas. Nežinia. Ypač naktimis. Išgirdusi šnarėjimą ji vis viltingai atsukdavo, bet nieko nepastebėjusi tyliai nuleisdavo akis. Kiekvieną rytą, prieš palikdama stovyklavietę, mergina iš pagaliukų sudėliodavo ženklą, žinią vilkui. Nežinojo, ar baltasis juos randa, ar supranta, bet palikdavo kiekvieną kartą.

Vienos dienos slinko greičiau, kitos lėčiau. Šešėlių kampai nežymiai šlifavosi. Laukimas išmokė ją būti vienumoje. Tyliai vakarais ji niūniuodavo išgalvotas melodijas, tai padėdavo užmigti. Kartais užvaldydavo troškimas lėkti. Tiesiog lėkti į priekį. Tačiau vienas iš Dorsi šešėlių vis prilaikydavo už rankos, tarsi sakydamas, kad reikia dar prisirinkti malkų kitai nakčiai, pasipildyti geriamojo vandens. O kaip ji norėjo lėkti! Bet ne visada yra protinga pasiduoti instinktams. Kelias ilgas ir tolimas, lekiant galima pernelyg nusikamuoti.

Kartą, per pietus, Dorsi sustojo pailsėti. Užsižiūrėjo į lėtai siūbuojančias medžių viršūnes ir maloniai nustebo pamačiusi vilką. Kitaip, nei anksčiau, jis vos ne atšuoliavo, visai nesibaimindamas kelti triukšmo miško tyloje. Dorsi pasveikino jį šypsena. Vilkas atrodė nusiteikęs puikiai. Prišokavo prie merginos ir pasisuko šonu laukdamas. Abejodama, ar gerai suprato, mergina žvelgė į didingą baltą žvėrį, jis visai nepriminė nusišėrusių, sulysusių zoologijos sodo vilkų. Švelniai, bet taikliai pastūmė taip, kad Dorsi neišlaikiusi pusiausvyros užgriuvo baltąjį. Jis laikėsi tvirtai, regis, to ir norėjo. Nebedvejodama mergina perkėlė koją, atsisėdo ir apkabino vilko kaklą.

Baltasis vilkas, įsitikinęs, kad ji laikosi, pasileido šuoliais, nešdamasis merginą kartu. Žvėris ją nešė į nebūtas vietas, tik jam vienam žinomu keliu. Vėjas taršė plaukus, pasaulis atrodė tobulas. Būti nešamai balto vilko! Jausmas buvo nuostabus. Prigludusi visu kūnu mergina užuodė vilko kvapą, po savimi jautė kiekvieną grakščiai judantį raumenį. Jai sukosi galva nuo palaimos. Miško vaizdai keitėsi greitai. Sustojęs vilkas kantriai laukė, kol Dorsi nulips vis dar neatsigavusi nuo tokios svaiginančios kelionės.

Apsidariusi ji suprato, kur atvyko – tai buvo baltojo vilko miego vieta. Nedideliame jaukiame urve buvo prinešta sausų lapų ir samanų. Viskas tvarkingai sudėliota, rodėsi, kad kiekvienas šapelis turėjo savo vietą. Tik po kurio laiko pastebėjo, kokia įsitepusi jaučiasi. Dorsi bijojo ką nors ne taip padaryti, tačiau labai džiaugėsi, kad čia ją atsinešė. Žaismingas vilkas išblaškė nerimą. Netikėtai švelniais priekiniais dantimis grybštelėjo merginos šlaunį ir nubėgo tolėliau už medžių – slėptis. Dorsi krūptelėjo iš malonaus netikėtumo ir nusivijo nenaudėlį. Tačiau vilkas buvo greitas ir po kelių akimirkų dingo iš akių. Dorsi stabtelėjo, apsidarė, žengė atsargiau. Širdis daužėsi, jis kažkur čia. Staiga netikėtai baltasis iššoko visai priešais ją išgąsdindamas ir, parvertęs ant žemės, uždėjęs letenas ant pečių, aplaižė veidą. Kuteno. Dorsi negalėdama išsivaduoti juokėsi pamiršdama viską pasaulyje.

Vakarėjant atskrido keli paukščiai. Šitame miške ji dar nebuvo mačiusi nė vienos kitos būtybės. Paukščių, pasirodo, yra, tačiau, jie, matyt, gyvena šalia vilko. Akimirką ją apėmė baltas pavydas šiems paukšteliams, kurie gali bet kada netrukdomi čia atskristi, pamatyti baltąjį. Akivaizdu, kad vilkas juos gerai pažinojo. Vis tik – miškas jo. Paukščiai nebijojo žvėries, anaiptol, net nusileido prie pat ir vienas iš jų padėjo gilę prie kojų. Baltasis atsakingai paėmė dovaną priekiniais dantimis ir nunešęs padėjo į vietą. Ten jau buvo visą krūva tokių giliukų. Apsisukęs, neaišku, kur radęs, vilkas paukščiams atnešė džiovintos žolės ryšulėlį.  Apstulbinta tokio bendravimo Dorsi ne iš karto pastebėjo, kad kitas paukštis atnešė gilę ir jai. Vilkas tai irgi pastebėjo, sustingo. To jis nesitikėjo. Nepatikliai nužvelgė paukščius, bet jie nesusigėdo. Atsargiai stebėdama baltąjį Dorsi mandagiai paėmė gilę ir lyg didžiausią lobį įsidėjo į kišenę. Reikėjo kažką duoti manais, kaip kad vilkas davė. Tad pasiraususi kuprinėje padavė saujelę džiovintų valgomų sėklų. Paukščiai buvo patenkinti ir atsipalaidavę.

Likę dviese jie tęsė gaudynes, o nuvargę krito į vilko asmeninį guolį. Čia buvo šilta ir jauku. Bet užmigti Dorsi negalėjo. Ji galvojo apie guolį, apie paukščius, apie gilę, apie vilką, alsuojantį čia pat. Prisiglaudė ir jautė, kaip kilnojasi jo krūtinė. Vilko kvėpavimas buvo negilus, dažnas. Mergina glostė šiurkštų kailį. Norėjo tiek daug pasakyti. Bet abejojo, ar vilkas supras žmogiškus žodžius. Ryte baltasis vėl davė ženklą sėstis ant nugaros. Po nemigos nakties, nešama baltojo vilko, mergina užsnūdo jam ant nugaros. O prabudusi suprato jau esanti ten pat, iš kur ją vilkas ir paėmė. Jis buvo šalia, laukė. Supratęs, kad Dorsi jau nubudo – apsisuko iš nušuoliavo tolyn.