Dėdė senelis

Senelis gyvas, bet ne itin sveikas,
Jo rankos juda, todėl jis rūko.
Šiandien jam gera, nors keistai negera,
Mat ponia Mirtis atvyksta, bet nuo to jam gera.
Ponia visai jam jau patinka,
Su kiekviena minutė, su kiekviena sekundė vis dagiau,
Bet ramybės duot nenori jam draugai ir artimi gyvieji,
Jie engia ponią, vis maišo susitikti.

Jam baltosios palatos įkyrėjo,
Čia jis kankinasi, o ne sveiksta.
Jam skausmas senai patapo baimė,
Ir tik ponia šią baimę sunaikins.
Todėl sumąstė jis paspartinti šį susitikimą,
Jis skambina senam draugui savo,
Atsitiktinumų eilė tapo jų ryšys ir tiek.
Jam nereikia jo kaip draugo,
Jam reikia informacijos - jo įgūdžių,
Mat daktaras jis geras, blogas.
Mėgo jaunystėj šėlioti ir kvailioti jie kartu.
Žinias gautas naudojo jie linksmybėm kurti:
Tai susitikdavo dievus jie panteone,
Tai maudydavosi debesų žydrume.
Medžiaga virsdavo į skysti,
Skystis virsdavo į dūmą.
Jaunystės alchemiją vadino tai.

Pokalbis jųjų trumpas buvo,
Suprato jis jį, mat bendrabaimiai buvo.
Išdėstė viską aiškiai, paprastai,
Kaip seniui, kaip vaikui nekantriam.
Mielumas ir ramumas užliejo jojo seną širdį,
Teliko tik tai perduoti visiem kitiem.
Nesuko galvos sudėtingam planui,
Sėkmė mėgsta paprastumą - taip sakė jis.

Štai šeima jojo, jie tai verkia, tai džiaugiasi,
Gyvena gerai - ir gerai, bet nesupranta jie senolio,
Todėl apgauti teks jam juos.
Taria jiems: „Vakar sapnas mane aplankė:
Guliu aš lovoj, miegu miręs sau ramiai,
Ir nuleidžia, lovą ir mane kartu, į duobę juodą.
Šiandien naktį aš grįšiu į tą sapną ir liksiu ten,
Jaučiu širdimi, kūnu visu jaučiu - protas nori mane apleisti.
Todėl prašau būkit ramūs ir neverkit garsiai. „
Jojo žodžiai trenkėsi į jų charakterius,
Ir grįžo skirtingais, bet nuspėjamais kampais.
Vis guodžia juos, bet jaučia kaip liūdesys jų persiduoda ir jam,
Netyčia jie tai daro, bet pykti - vis tiek jis nori.

Užmigo, apsimetęs pirma, o paskui iš tikro,
Ir laikas atnešė senolį į naktį šviesiai tamsią.
Padaręs ką sumanęs, ką liepė draugas - vėl leidosi laikui į jo valias.
Akimirka viena, antra ir štai trečia ir jis beveik jau niekur.
Protas kaip padėką padovanojo sapną jam nuostabu:

Laukai žalgeltoni aplink ir saulė kloja šilumą per visą žemę,
Stovi pusnuogis jis jaunas priešais medį amžių seną,
Šoko jo kamienu šešėliai lapų, aušrinio vėjo ritmu.
Tiesia ranką ir prisiliečia prie kamieno šilto,
Žalialapio šokėjai puola ranką jo,
Ėmė masažuoti kūną, kaip maži šilti lietaus lašeliai.
Krūtinė jo karšta, kūnas tapo besvoris,
Protas taip lengvai skrajoja - ir paukščiai pavydėtų.
Žalioji ponia Mirtis, aplankė jį senolį, geriausia iš visų,
Suvokęs savo baigtį ir pasiduoda jai.
Nei baimės, nei skausmo, nieko - tai tai nebūtis.