Prieštamsis (7)

Peilio ašmenys lėtai slydo sūrio kraštu. Plonytė, veik permatoma riekelė drebėjo, rietėsi, bet neplyšo. Buvo kažkas hipnotiško tame, kaip peilis keitė tokį solidų, vientisą geltono sūrio gabalą, kiekvienu judesiu mažindamas, droždamas, naikindamas… Tomis krestelėjo galvą vydamas apžavus. Tfu, kad tave – sūrio pjaustymo poezija! Dar taip sugalvoti reikia. Pats paskubomis atsiriekė duonos bei sūrio iš savo porcijos, ir susigrūdo gerą kąsnį burnon. Čiaumodamas nužvelgė priešais sėdintį kapralą, kuris ir užsiiminėjo sūrio drožinėjimu. Kapralas sūrį pjaustė dideliu lenktiniu peiliu, kuris nenormaliai didelėse letenose atrodė kaip pusaugis dantų krapštukas. Tomis, pats tam reikalui naudojęs medžioklinį peilį, įdomumo dėlei pažiūrėjo į eilinius, įsitaisiusius dar per žingsnį šone. Pastarieji buitinėms reikmėms naudojo kovinius peilius. Jėgerių peiliai turėjo keistas kastetines rankenas, trukdančias laikyti rankeną „ūkišku“ sugriebimu, tad abu žiaumojantys legionieriai atrodė pasiruošę šią pat sekundę arba padurti sūrį, arba išdaužyti dantis duonai, arba abu iš karto.

Tomis nurijo paskutinį kasnį, nušlavė trupinius šonan ir pabandė karininkišku žvilgsniu įvertinti savo kohortas. Taaaip, vienas kapralas ir du kareiviai. Ne, geriau du kareiviai ir vienas kapralas – skamba rimčiau. Taaaip. Na, bent jau ekspedicinis korpusas atrodė taip pavojinga, kaip tik galėjo.

Džakas Stolobskis, milžinas kapralas, buvo tiesiog didelis. Dviejų metrų ūgio, plaštakos kaip irklai, pėdos kaip bulvių maišai, o veidas tartum kastuvu suplotas. Vardas tikrai ne metropoliškas ir ne kolonijinis, bet kilmės vietos Tomis negalėjo pasakyti. Štai eilinių gimtinė nekėlė jokių abejonių. Tvirtai suręsti, purvinai raudonais plaukais ir šnekantys klaikiu dialektu, abu garantuotai buvo iš Balykilo, mažo Polio, pasimetusio kažkur Žemosiose Dominijose. Nors fiziškai ir ne tokie įspūdingi, kaip kapralas, Oinas „Apšalęs“ Okyfas ir Lorkanas „Aviskerdis“ Kinsela atrodė, kaip nulieti galvažudžiai. Greičiausiai tokie ir buvo.

Dominijų Legionas vadinosi „Dominijų“ būtent todėl, kad kontingentą rinko iš Bendrovės anklavų Žemosiose Dominijose ir perbėgėlių iš pačių Dominijų. Kadangi verbuotojai pabrėžtinai neuždavinėjo kompromituojančių klausimų, prie šių prisidėjo ir nemažas skaičius metropiliečių, pageidaujančių atsikratyti pilietybės teikiamų suvaržymų. Dominiečiai, reikia manyti, irgi verbavosi ne iš gero gyvenimo.

– Ei, viršininke! – sududeno kapralas, – kylam?

Tomis paskrebeno neskustą smakrą, lengvai įsižeidęs dėl familiaraus „ei“, ir apsidairė. Saulė jau nusileido, bet iki visiškos tamsos laiko buvo sočiai:

– Iki kasyklų liko koks kilometras. Galim nakvoti čia, galim pajudėti dar pora šimtų metrų. Nesu įsitikinęs, bet man regis paskutinis puskilometris matosi iš signalinio bokšto, tad geriau nesiartinti, kol pilnai nesutemo.

Kapralas tylėdamas žiūrėjo į Tomį. Plokščiame veide neatsispindėjo jokia įskaitoma emociją. Tomis mintyse nusikeikė. Užuominos neveikia. Teks atviru tekstu, bet per aplinkui.

– Kaprale, kiek laiko tarnauji Legione?

– Šešiolika metų.

Metų? Ach taip, Dominijose ciklą vis dar vadino metais ne tik apie amžių kalbėdami.

– Kiek iš jų jėgeriu?

– Devynis.

– Kovinė patirtis?

– Helmsforto kampanija. Orsos apgultis. Niunekso kampanija. Niunekso antroji ekspedicija. Ir šešiolika kovinių patrulių Papartynuose.

Tomis nesusilaikęs švilptelėjo, pasilenkė į priekį ir, dėl efekto pritildęs balsą, šovė paskutinį klausimą:

– Kaprale, kodėl jus paskyrė saugoti snarglių Osterhoudą?

Aha! Kapralas išplėtė akis ir žymiai kibesniu žvilgsniu pažvelgė Tomiui į akis. Po poros sekundžių, nenuleisdamas akių, kapralas dešine ranka vėl išsitraukė iš kišenės lenktinį peilį ir nykščiu atlenkė geležtę, o kaire tuo metu išžvejojo tabako plytelę iš kitos kišenės. Atpjovęs įsimetė burnon kasnį tabokos, ir pradėjo žiaumoti. Tomis lengvai pasimetė – čia kas? Grasinimas? Nepaklusnumas? Tomis pasijuto papuolęs į pelkės vidurį be žemėlapio ir tvyrant tirštam rūkui, bet pasiduoti neketino. Kad kapralas nekvailas buvo ir taip aišku – juk ne pasipūtęs kadetas sėkmingai išvedė grupę viduryje nakties, nepažįstamoje teritorijoje. Tačiau dabar kapralas akivaizdžiai perdavinėjo kažką, ko Tomis, nežinodamas nerašyto kariuomenės kodekso, niekaip nepagavo. Ką gi, kaip ten sakoma – nėra ėjimo, eik būgnais? Ne, kažkaip kitaip. Turbūt pikais. Reiškia, toliau atakuojam:

– Kaprale, – vis dar beveik šnabždesiu, – išduosiu kraupią paslaptį – aš karyboje nusimanau beveik taip pat gerai, kaip tavo šaunusis kadetas Osterhoudas. Ir amžiaus męs panašaus, ir atrodom abu vienodai gerai. Tačiau yra toks nedidelis skirtumėlis tarp mudviejų. Aš manau… Ne, aš esu tikras, kad man kiaušai neatsiklijuos, jeigu kas nors daugiau nusimanantis patars, kaip ilgiau gyvam išlikti. Ką jau čia – aš netgi surizikuosiu ir pasinaudosiu tuo patarimu. Taip kad pamatęs, jog lipu į šūdą, nesidrovėk, perspėk. Jei gyvi liksim, aš net ir ačiū pasakysiu.

Kapralas sumirksėjo ir nusuko akis šalin. Jo veido išraiška truputį pasikeitė, bet nebuvo aišku, ar jam linksma, ar pikta, ar tiesiog kietesnis gumulas tabokos tarp dantų papuolė. Tomis laukė sulaikęs kvapą. Po tokios išpažinties kapralas galėjo iš vis atsisakyti tęsti užduotį. Visiškai legaliai.

– Hrmpf… – atsikrenkštė Džakas Stolobskis, ir tyliu balsu sukomandavo: – Aviskerdi, penkiolika metrų į priekį, Apšalęs – dešimt. Judam.

Tomis atsiduso. Lėtai lėtai, kad nesimatytų. Ir nesigirdėtų.


Priepelkių 23-čias filialas įsikūrė ne plikoje vietoje. Anglies kasyklos buvo eksploatuojamos bent keli dešimtcikliai iki pasirodant Bendrovės žmonėms. Kas jas eksploatavo? Nežinia. Pelkiniai, formaliai „išnuomoję“ teritoriją Bendrovei, įvardino buvusius kalnakasius „negeri žmonės“ ir atsisakė ką nors tikslinti. Ekskalnakasiai išgaravo, kaip kamparas, prieš pat pasirodant Bendrovės ekspedicinėms pajėgoms, pasiųstoms ištirti vietovę ir iškraustyti „įsibrovėlius“. Buvusieji paliko nesugadintą įrangą ir įrankius, bet susirinko arba sunaikino visus užrašus, asmeninius daiktus, drabužius – viską, kas galėjo identifikuoti jų pačių kilmę ar bėgimo kryptį.

Iš visų liekanų elevatorius buvo ir didžiausia, ir labiausiai gluminanti. Paskirtis nekėlė abejonių – gabenti kasyklų produkciją žemyn į tvirtovę. Tačiau konstrukcija mušė iš vėžių naujuosius šeimininkus.

Visų pirma, Bendrovės kalnakasių nuomone, geografija buvo visiškai netinkama elevatoriaus statymui. Slėnio pradžia, tarpeklis, besiremiantis į pelkes, buvo apie dviejų šimtų metrų pločio siauriausioje vietoje. Praėjus tarpekliu vos šimtą metrų, dešinėn šakojosi vienas iš kraštinių slėnių, kurių buvo iš viso septyni – keturi dešinėje ir trys kairėje. Anglies klodai slūgsojo gubryje tarp pirmojo ir antrojo dešinio slėnio. Kasykloms buvo parinkta vieta apie pusė kilometro nuo gūbrio smaigalio, žemiausioje vietoje, kur erozijos išėstas gūbrys atrodė panašus į balną. Tiesia linija nuo slėnio pradžios iki kasyklų buvo penki kilometrai, tačiau norint patekti į kasyklas reikdavo keliauti mažiausiai aštuonis. Pirmasis dešinys slėnis buvo labai gilus ir raižytas, tartum nagu išdrėkstas iš kalnų masyvo. Antrojo dugnas buvo ir lygesnis, ir žymiai arčiau gūbrio viršaus. Taigi lengviausias būdas pasiekti Kasyklas, buvo kilti pagrindiniu slėniu iki antrojo dešinio, ir tada patogiai užkopti per aplinkui.

Siųsti produkciją žemyn, be abejo, galima tuo pačiu keliu, bet patogiau būtų taip, kad šioji pati nuriedėtų. Deja, vakarinis gūbrio šlaitas buvo toks status ir aukštas, kad norint pastatyti elevatorių tinkamu kampu, būtų prireikę pernelyg didelių tiek darbo jėgos, tiek žaliavų investicijų. Pirmtakai tačiau, išdidžiai spjovę išlaidoms bei geografijai į akis, elevatorių pastatė. Ir ne šiaip kokį nusususį nuolydį į slėnį, o visą porinių bėgių greitkelį nuo Kasyklų iki pat išėjimo į pelkes! Užtat konstrukciją pasirinko tokią, kad Bendrovės kalnakasiai tik skėsčiojo rankomis: elevatorius rietėsi palei gūbrio šlaitą iki siauriausios pirmojo dešinio slėnio vietos, keturiasdešimties metrų šuoliu įveikė prarają ir priešingo šlaito šonu vingiavo iki pat išėjimo. Aštuonių kilometrų ilgio monstras vienur gulė ant natūralių uolienos iškyšulių, kitur ant specialiai iškirsto pagrindo, tačiau daugiausiai kybojo ore, ant sijų, įvarytų į kalno šlaitą. Kas galėjo sau leisti tokias išlaidas? Kiek dar medžiagų, pastangų ir gal net gyvybių paaukojo pagalbinėms konstrukcijoms? Klausimai be atsakymų. Tačiau net atmetus šalin protą temdančius išlaidų ir darbo jėgos paskaičiavimus, liko pats didžiausias klausimas: kaip naudotis tuo prakeiktu reliktu? Įprastinis dviejų linijų elevatorius veikė svarstyklių principu – pakrautas vagonėlis rieda žemyn ir tuo pačiu užtempia viršun tuščia. Tereikia dviejų vagonečių, lyno ir šiokios tokios stabdymo sistemos. Deja, pirmtakų elevatoriaus  ilgis ir forma atmetė bet kokios lynų sistemos panaudojimo galimybę. Mažiau įprastų traukos būdų taip pat teko atsisakyti dėl vienų ar kitų priežasčių. Užtat ir stovėjo – o vietomis kybojo – milžiniška konstrukcija nenaudojama, pamiršta, dengiama išvešėjusio miško.

Tomis gulėjo šalia bėgių, ant šalto akmens, susisukęs į antklodę, plačiai atmerktomis akimis. Neįprastai giedrą nakties dangų braižiojo žvaigždžių tuntai. Pavargęs kūnas norėjo poilsio, bet įsibėgėję mintys niekaip neleido užmigti. Rytoj, vos prašvitus, rytoj, vos prašvitus, rytoj… Negalima būtų sakyti, kad jį užvaldė baimė – ne pirmas kartas rizikuoti savu kailiu ar net gyvybe, bet iki šiol ta rizika niekada nebuvo susijusi su kitų žmonių noru prakiurdyti minėtąjį kailį. Na gerai, tarkim kiaulių medžioklė irgi pasižymėjo tikimybe įgyti vieną kitą pobjaurę žaisdą, o lenktynėse nesunku galvą prarasti visiškai tiesiogine prasme, tačiau grumtynės su tikru, mąstančiu žmogumi… Tomis gulėjo, žiūrėjo į dangų ir stengėsi negalvoti, kaip reikės nusitaikyti ir paspausti nuleistuką, arba, dar blogiau, įsmeigti peilį į gyvą, klykiantį, besipriešinantį kūną…

Velniai griebtų! Gaunasi, kaip tam anekdote apie raudonas skraidančias karves! Nieko nebus, reikia pradėti galvoti apie ką nors kitą. Pavyzdžiui rytinį Merlos vizitą su arbatiniu, drėgnus marškinius, prilipusius prie… Stop! Geriau ne! Mintis, be abejo, malonesnė, bet užmigti vargu ar padės. Ypač ant šito kieto ir šalto akmens. Ech, kad taip pabėgiai būtų arčiau vienas kito… Prabangi lova gautųsi. Tokios aukštos kokybės kietmedis Metropolijoje gerus pinigus kaštuotų, net ir išgulėjes dešimtciklius atvirame ore. Sunku patikėti, kad kažkas sukišo šitokius turtus į tokią beprasmę konstrukciją. Įdomumo dėlei reiktų paskaičiuoti, kiek tiesinių metrų medienos išeitų per vieną kilometrą elevatoriaus. Tarkim, pabėgio ilgis…

Kažkas Tomį papurtė. Ne grubiai, bet ir be papildomų švelnybių. Praplėšęs akis, šviežiai iškeptas minor-leitenantas sumirksėjo, bandydamas ką nors įžiūrėti.

– Brėkšta, – sumurmėjo kapralo balsas prie ausies.

– Kas? – ne iš karto susivokė Tomis.

– Laikas keltis. Tuojau bus pakankamai šviesu keliauti.

– A! Taip taip.

Užmigti, reiškia, pavyko. Užtat keltis buvo tikra kančia – ar tai nuo vakarykščio pasivaikščiojimo, ar tai nuo nepatogaus ir šalto guolio maudė visus raumenis. Tomis šiaip ne taip sutramdė norą dejuoti ir pūkšti, ir atsikėlė tik pora kartų tyliai atsidusęs. Visi trys jėgeriai jau buvo ant kojų. Apšalęs ir Aviskerdis pakavo antklodes, o kapralas Stolobskis kramsnojo tą patį neįmantrų maistą, kaip ir vakar.

Tomis paskubomis atliko rytinius reikalus, sumetė antklodę į kuprinę ir taip pat prisėdo užkąsti. Sausa duona strigo gerklėje, sūris vėlėsi tarp dantų. Pateliūskavęs vandens likučius gertuvėje, pabandė atsigerti, bet ledinio vandens gurkšnis tik nupurtė. Ne, nieko nebus. Jei kūnas nesutinka valgyti, reiškia geriau pabūti alkanam. Tomis ryžtingai sugrūdo maisto likučius atgal į kuprinę, ir ėmėsi inspektuoti ginkluotę.

Filialo arsenale buvo nemažas kiekis senų pėstininkų muškietų ir medžioklinių musketonų. Tomis ekspedicijai nepasirinko nei vieno, nei kito, o pasiėmė asmeninį graižtvinį. Medžioklei skirtas šautuvas neturėjo durtuvo ir buvo pernelyg lengvas bei trapus artimai kovai. Užtat taikliai mušė iki keturių šimtų metrų, kuo toli gražu negalėjo pasigirti lygiavamzdės muškietos ir musketonai. Papildęs ginkluotę dagtiniu šešiašūviu, Tomis nusprendė apsieiti be mačetės, kirvio ar pėstininkų pamėgto kastuvėlio. Jis neturėjo nei jėgos, nei įgūdžių  efektyviai naudotis minėtais šaltaisiais ginklais. Miegantį oponentą galima prismeigti paprasčiausiu peiliu (Tomis vylėsi, kad neprireiks), o besipriešinančiam turės užtekti šešiašūvio. Šalmą teko paimti kalnakasio – laimei, šis tikram koviniui patvarumu mažai nusileido. Iš šarvų, deja, buvo tik supersenoviškos kietintos karvės odos kirasos, klaikiai trukdančios judėti ir visos iki vienos per didelės, tad Tomis vilkėjo medžioklinę minkštos odos striukę storu pamušalu. Striukė puikiai saugojo nuo šalčio ir galėjo atremti net labiausiai įniršusio uodo atakas, bet kautynėse vargu ar padės. Na, yra kaip yra.

Patikrinti ir paruošti tokį ribotą arsenalą ilgai neužtruko, jėgeriai taip pat nevertė savęs laukti, tad paskutinę žygio atkarpą ekspedicijos dalyviai pradėjo tamsai net nepradėjus sklaidytis. Dangus, tiesa, jau prašviesėjo, bet vakarinis gūbrio šlaitas dar ilgai skendės tirštoje tamsoje. Ankstyva šalna gnaibė nepridengtą odą . Kvapas virto garu vaiskiame kalnų ore. Paskutinis kelionės etapas.

Artėjant prie Kasyklų elevatorius demonstravo vis daugiau industrinio kanibalizmo požymių. Išoriniai bėgiai buvo išardyti visiškai, o vidiniams trūko kaskelinto pabėgio. Išvytieji kalnakasiai naudojo nestandartinę bėgių sistemą tiek kasykloms, tiek elevatoriui. Bendrovės kalnakasiai nešvaistė laiko trofėjinės sistemos perdarymui pagal Bendrovės standartus. Kai elevatorius buvo pripažintas netinkamu naudoti, po ranka esančios dalys buvo negailestingai lupamos lauk ir pagal poreikį naudojamos kasyklose. Ekonomiška, tačiau pasiutusiai pavojinga tamsoje – teko atidžiai žiūrėti po kojomis.

Taip atsargaujant, paskutinis puskilometris užtruko trumpą amžinybę. Kai jau atrodė, kad dar truputį, ir nelemti bėgiai užkils iki debesų, gerokai prašvitusio dangaus fone sušmėžavo bergždžios uolienos krūvos, suverstos prie pat gūbrio šlaito.

Apšalęs, ėjęs priekyje, sustabdė grupę rankos mostu, o pats, tartum žaltys, nuslydo pirmyn. Po minutės pasigirdo tylus kvarktelėjimas. Kiti du jėgeriai nurisnojo pirmyn. Tomis, pavėlavęs sureaguoti, juos prisivijo tik prie senų vagonečių, nykiai pūvančių elevatoriaus viršuje, ten kur bėgiai nėrė po skaldos krūvom. Čia gūbrys neužstojo rytinio dangaus, tad buvo gerokai šviesiau. Jėgeriai kažką be garso padiskutavo rankų mostais, ir kapralas, pasilenkęs prie Tomio ausies, vos girdimai iškvėpė:

– Kuris pylimas seniausias?

Tomis trumpai pamastė, ir bedė pirštu į krūva, kurioje gulintys akmenys jau traukėsi kerpėmis. Kapralas linktelėjo, ir mostelėjo Aviskerdžiui. Šis, nieko nelaukęs, pradėjo atsargiai ropštis viršun. Ką gi, logiška – ilgiausiai išgulėjusi krūva turėtų būti labiausiai suslūgusi ir stabiliausia, mažiausiai šansų, kad pažirs ir skardžiai nubarbens pajudinti akmenys. Tokioje tyloje… Tyloje? Tomis pirmą kartą įsiklausė. Taip, tyla! Nei šūvių, nei riksmų, nei žvangesio, nei dejonių. Trumputėlei akimirkai, lygiai tiek, kad būtų užfiksuota, prasikalė viltis – gal nėra ir nebuvo jokio užpuolimo? Gal jėgeriai apsiriko? Papokštavo? Sumelavo!? Viltis žlugo taip pat greitai, kaip ir pasirodė. Kautynių nesigirdėjo, tačiau tylos neardė ir jokie kiti žmogiškos veiklos garsai. Ūžavo vėjas eglių viršūnėse, augančiose ant gūbrio šlaito. Kažkur čiepsėjo paukštis. Bet nėra nei vagonečių klanksėjimo, nei išklerusio dvicilindrio stirlingo blerbimo, nei kompresoriaus dūsavimo, nei vandens pompų čiuksėjimo. Tarkime, metas pernelyg ankstyvas vaikų žvygavimui ir bobų rėkavimui, tačiau brigadininkų ir samdinių balsų taip pat negirdėti, o darbas kasyklos niekada nesustoja. Tai yra, nesustodavo.

Nuo krūvos pasigirdo jau pažįstamas kvarktelėjimas. Tomis šį kartą sureagavo laiku ir užsirepečkojo ant krūvos neatsilikdamas nuo kitų.

Krūvos viršūnėje jį pasitiko lengvas degėsių tvaikas, nedaug besiskiriantis nuo įprastinio kasyklų dvoko, ir neįtikėtina tuštuma. Kiek akys užmato priešaušrio prieblandoje – jokio judesio ir jokių kovos pėdsakų. Nesimato negyvėlių ar kraujo klanų, pastatai nedega, įranga nesulaužyta. Atrodo, kad Kasyklos užmigo, tartum Erškėtrožių pilis. Tik po minutės ar dviejų žvilgsnis pradeda fiksuoti smulkmenas, gadinančias ramybės ir taikos įvaizdį. Nedega nei vienas žibintas. Šviežiu medžiu boluoja kulkų drūžės ant barakų langinių ir durų. Kontoros langai išdaužyti, angokraščiai aprūkę suodžiais, o stogas įsmukęs. Stačiatvorės vartai plačiai atlapoti. Kairėje vartų pusėje stovi sarginė, kurios lange…

– Šviesa! – sušnypštė Tomis, gręždamasis į legionierius. Kapralas pagavo Tomio žvilgsnį, ramiai linktelėjo galva ir vos girdimai sušvokštė atsakymą:

– Jaukas, – tada bakstelėjo į paruoštos išgabenimui anglies krūvas dešinėje vartų pusėje, – pasala.

Tomiui atvipo žandikaulis. Kaip jėgeriai sugebėjo ką nors įžiūrėti tokioje silpnoje šviesoje, ir dar juodos anglies fone!?

Tuo metu visi trys legionieriai nusimetė kuprines. Aviskerdis eilinį kartą tikrino detonatoriaus paraką karabino spynoje. Apšalęs krutino žandikaulį ir tampė šalmo dirželius. Džakas šnibždėjo instrukcijas:

– Mes einam. Tamsta lieki. Triukšmo nekelk.

Tomis pasijuto tartum pirmokėlis, paliktas sargyboje, kol vyresni berniokai vagia saldainius. Jam labai norėjosi ir sužinoti daugiau detalių, ir pasirodyti išmanančiu, bet laiku prisiminęs ankstesnį pokalbį su kapralu, susilaikė ir tik patvirtino sutikimą galvos linktelėjimu. Galų gale nubrozdinta savivertę skauda šiek tiek silpniau, nei peršauta subinė. Ne tai, kad būtų tekę patirti pastarąjį, bet…

Jėgeriai nuslydo nuo krūvos ir be garso nuvingiavo į tirščiausius šešėlius. Tomis liko gulėti ant skaldos ir spoksoti į numanomą pasalos vietą. Greičiausiai pakankamai ilgai nieko nevyks. Jėgeriams reikėjo įveikti bent du šimtus metrų neišsidavus. Laiko pilnai užteks nurimti ir pasiruošti. Besimaskatuojančia širdimi ir nuo įtampos drebančiom rankom galima pataikyti nebent Dievui į langus, ar kaip ten sakoma? Ne, turbūt debesis.

Tomis susikaupė ir pabandė sureguliuoti kvėpavimą. Situacija norom nenorom priminė pasiruošimą šūviui medžioklėje arba (o taip!) lenktynėms… Širdin bakstelėjo prisiminimų smeigtukas, bet Tomis ryžtingai nuvijo atminties šešėlius. Ne laikas, oi ne laikas apgailestauti dėl praeities. Reikia įkvėpti… sulaikyti… iškvėpti… Pauzė, ir iš naujo: įkvėpti… sulaikyti…

Kvėpavimo pratimai išties padėjo nurimti ir atsipalaiduot. Ko gero būtent todėl Tomis refleksyviai neiššovė, kai taikiklyje šmėstelėjo pradžioje vienas šešėlis, paskui antras ir trečias. Patamsyje drabužių spalvos nesimatė, tačiau pirmuoju šešėliu galėjo būti tik milžinas kapralas. Tuojau pat pasigirdo duslūs smūgiai, skausmo ar tai išgąsčio riktelėjimas, nutrauktas šleikštau čekštelėjimo, ir viskas. Dvi trys sekundės šurmulio, ir vėl tyla.

Ištempęs kaklą it žąsiokas, Tomis dairėsi ir svarstė, ar ne laikas prisijungti prie legionierių. Specialaus signalo kaip ir nesutarė, tačiau jau viskas baigta, ar ne? Tik čia jam staiga toptelėjo, kad baigta gali būti su jėgeriais! Ką tada daryti?

Taip besvarstant, šmėstelėjo dar vienas šešėlis. Šį kartą iš kairės, iš už ūkinių pastatų. Tomis taip staigiai maktelėjo žemyn galvą, kad trinktelėjo smakru į akmenis ir prisikando liežuvį. Per kiemą sėlino raudonsnukis! Veido, žinoma, nesimatė, tačiau apranga ir ginkluotė nekėlė abejonių. Sėlinantysis, sutelkęs visą dėmesį į anglies krūvas, nesisaugojo atakos iš elevatoriaus pusės.  Tomis kelis kartus galėjo lengvai nusitaikyti ir iššauti į naujai pasirodžiusį priešą, tačiau susilaikė. Kapralas pabrėžė tylos svarbą – tebūnie. Jeigu legionieriai susitvarkė su banditais, besislepiančiais tarp anglių, tai susitvarkys ir su dar vienu. O jei nesusitvarkė, tai užtaisyto šautuvo ir netikėtumo Tomiui labai greitai prireiks.

Raudonsnukis pasiekė pirmąją anglies krūvą, sustojo ir tyliai šūktelėjo. Atsakymo nebuvo. Laukinis patrypčiojo, pasižvalgė atgal. Jam akivaizdžiai nesinorėjo eiti toliau, tačiau galų gale pasirįžo, ir pradėjo atsargiai slinkti aplink krūvą, spausdamas rankoje ar tai kuoką, ar tai kirvį. Vos pasiekus sekančią krūvą, raudonsnukio baimės išsipildė su kaupu – be garso atskriejęs peilis įsisiurbė į kaklą. Laukinis dribo ant žemės, orą perskrodė plonas, gailus, paniškas žviegimas:

– Yyyyyyjjj!!

Peilis pataikė į kaklą, bet ne į gerklę. Sužeistasis, plakdamas kojomis žemę, sugriebė peilio rankeną ir patraukė. Klyksmas pavirto gargaliavimu. Gerklė vistik buvo užkliudyta.

Į mirties klyklsmą atsiliepė daugiabalsis riksmas, ir pro barakų bei ūkinių pastatų durys išgriuvo govėda nevykusio žvalgo gentainių. Skirtingai nuo žuvusiojo, šie net nebandė slapstytis, o skuto tiesiai prie jėgerių pozicijų staugdami, riaumodami ir spiegdami.

Slapukavimui laikas baigėsi. Tomis pagavo taikiklyje vieną iš bėgančių žmogystų, nusitaikė žingsniu toliau, iškvėpė dalį oro ir trūktelėjo nuleistuką. Trenkė šūvis ir vaizdą uždengė išsiveržę parako dūmai. Skubėdfamas pamatyti šūvio rezultatą ir visiškai negalvodamas apie saugumą, Tomis pašoko ant kojų. Jo nusivylimui – ir palengvėjimui – visi aštuoni ar devyni banditai toliau skuto link jėgerių, nors ir šiek tiek pritilę bei plačiau pasklidę. Po akimirkos du pasuko link elevatoriaus.

Velniai griebtų! Tomis šiek tiek drebančia ranka išlupo patroną, nukando kulką ir subėrė juodus parako grūdus į vamzdį, stengdamasis nebarstyti pro šonus.

Bam! Ba-bam! Jėgeriai, palaukę kol priešininkai atsidurs patogiu atstumu, iššovė darnią salvę. Visos trys kulkos pasiekė tikslą: sukniubo iš karto trys užpuolikai. Dabar jėgerius atakavo tik keturi, o link Tomio skuto tik vienas. Tomis mintyse padėkojo Džakui, kažkodėl įsitikinęs, kad būtent kapralas pasirūpino suteikti šansą minor-leitenantui. Su vienu aš jau kaip nors, pagalvojo jis, spjaudamas kulką į vamzdį ir traukdamas grūstuvą.

Kaip ne keista, laukiniai nesitraukė, net patyrę tokius nuostolius. Ketveriukė atsakė į salvę lankų šūviais ir klyksmais. Tomio užpuolikas, likęs vienas, gerokai pristabdė žingsnį ir šovė dorai neprisitaikęs. Strėlė, lamei, pralėkė pro šoną.

Tuo metu legionieriai išbėgo pasitikti atakuojančių laukinių. Jėgeriai, kaip ir dragūnai, nesikovė rikiuotėje. Kaip tik priešingai – išsiskirstę ėmė sukti aplink priešininkus, nesustodami nusitaikyti ar pasifechtuoti, vengdami smūgių, o ne atremdami juos. Raudonsnukiai naudojo tokią pačią taktiką, tad tuojau užvirė kirstynės, labai panašios į kaimo šokius. Priešininkai suko ratus vienas apie kitą smogdami, išsisukdami, prišokdami, atsitraukdami, krenkšdami ir rėkaudami.

Kirstynės netruko ilgai. Laukiniai turėjo pasirinkti: šaudyti iš toliau, ar mesti lanką ir pagriebus kuoką bandyti prisiartinti per smūgio atstumą. Jėgeriams tokia dilema neegzistavo. Laikydami dešinėse rankose mačetes, visi trys gniaužė kairėse šešiašūvius. Plačiagerkliai pistoletai, užtaisyti stambiais šratais, labai greitai nulėmė raudonsnukių likimą. Tokioje artimoje distancijoje net nereikėjo labai taikytis. Vienintelis rūpestis – neiššauti į savą.

Kautynės pasibaigė Tomiui vos spėjus užtaisyti savo ginklą. Paskutinis gyvas raudonsnukis, prieš tai atakavęs Tomį, persigalvojo ir lėkė kiek įkabindamas link vartų. Tomis prisitaikė jam į nugarą, bet neiššovė. Žudyti bėgantį priešą atrodė kažkaip… neteisinga. Aviskerdis, matyt, neturėjo tokių skrupulų. Ramiai užtaisęs karabiną pabėgėjo iki vartų – laukinis jau išsmuko lauk – nusitaikė ir pykštelėjo. Tomis nematė šūvio rezultatų, tačiau trumpas riktelėjimas patvirtino pataikymą.

– Minor-leitenante! – užmaurojo kapralas, – Čionai!

Tomis žengė žingsnį, sustojo, atsisukęs sugriebė jėgerių kuprines, ir kaip stirna pasileido krūvos šlaitu žemyn, sukeldamas nedidelę skaldos nuošliaužą. Jo gyslas vis dar svilino adrenalinas. Norėjosi lėkti, šaukti, kvailioti. Ech, kaip gera būti gyvam! Kaip gera laimėti!

Euforija nuslūgo pribėgus kovos lauką ir pamačius kovos padarinius. Toli gražu ne visi kritusieji buvo negyvi. Skambėjo aimanos, stenėjimas, gokčiojantis alsavimas. Keli kūnai dar šiek tiek krutėjo. Kapralas ir Apšalęs metodiškai ėjo nuo vieno prie kito ir pribaiginėjo, šaltai ir profesionaliai. Riksmų mažėjo. Aviskerdis lygiai taip pat metodiškai užtaisinėjo karabiną, vis dar žvalgydamasis pro vartus.

Tomis lėtino žingsnį tol, kol visai sustojo per kokius dvidešimt metrų nuo besidarbuojančių jėgerių. Protas jam sakė, kad taip reikia, netgi būtina, kad tai labiau gailestingumas, nei žiaurumas. Jausmai nesutiko ir pabrėžė kiekvieną mačetės čiaukštelėjimą, kiekvieną riktelėjimą ir atodūsį.

Apšalęs pakėlė galvą nuo paskutinio pribaigto laukinio, mostelėjo kruvina mačete Tomio pusėn ir kažką pasakė. Tomis negalvodamas apsisuko pažiūrėti. Raudonsnukis, pašautas tuo metu, kai bėgo link Tomio, po truputį šliaužė tolyn, palikdamas kruviną drūžę kiemo dulkėse. Kojos vilkosi iš paskos, kaip kokie svetimkūniai. Po akimirkos raudonsnukis sustojo, tartum pasiekęs tikslą, apsivertė ant nugaros ir kriokuodamas atsisėdo. Raudoni dažai buvo beveik nusitrynę, veidas liesas kaip giltinės, giliai įsirėžusiomis raukšlėmis ir pabalusiais randais. Ne, ne garbingai kritęs kariūnas. Gyvenimo iškamuotas senis drebančiomis lūpomis ir peršautu stuburu. Senio rankos bandė įtempti trumpą, keistai išraitytą lanką.

Už nugaros kažką rėkė kapralas ir Apšalęs. Tomis, lėtai lėtai, pradėjo traukti nuo peties šautuvą. Akimirką dilgtelėjo nerimas – ar įpyliau parako į skiltuvo lėkštelę, kai užtaisiau? Ach taip, pamenu, įpyliau. Gyslotos senio rankos įrėmė strėlę į templę, ir patraukė. Šautuvo diržas užkibo ir nenorėjo nuslysti nuo peties.

Iki sąmonės prasimušė jėgerių šūksniai:

– Šonan!

– Pasitrauk!

– Į šoną!

Ką? Kokį šoną?

Praėjo visa sekundė, kol Tomis galų gale suvokė – jis stovi ugnies linijoje ir jėgeriai negali šauti! Suvokė ir griuvo žemėn tartum pakirstas. Driokstelėjo šūvis. Senio kairys skruostikaulis įdubo raudonu krateriu, o pirštai paleido templę. Strėlė prašvilpė pro šoną. Duslus čekštelėjimas ir trumpas riktelėjimas už nugaros.

Laiko tėkmė grįžo į savą vagą. Pašokęs ant kojų Tomis pradžioje įsitikino, kad laukinis tikrai nebegyvas, o tada atsisuko į jėgerius.

Apšalęs, susirietęs bet stovėdamas ant kojų, košė pro dantis keiksmažodžius. Džakas garsiai  reikalavo vaistinėlės. Tomis sugriebė nuo žemės išmestas kuprines ir pakniopstomis nulėkė paskutinius žingsnius.

Apšalusio šlaunyje, kaip tik žemiau šarvinės liemenės, styrojo plunksnuotas strėlgalis. Kapralas išlupo vieną kuprinę Tomiui iš rankų ir puolė atseginėti, trumpai sukomandavęs:

– Lentą! Ilgą!

Truputį pasimetęs Tomis pasidairė. Kam reikia lentos? Kaulas lūžo? Ak, nesvarbu, kapralas turbūt žino, ką daro. O kur dabar tą lentą?.. A! Štai! Pabėgėjęs kelis žingsnius, dviem spyriais išmušė dvimetrinį žardį iš vandens latako krašto. Truputį patręšęs, bet tiks.

Kapralas per tą laiką iškrapštė ritinį tvasčių. Atneštą lentą primygo koja prie žemės ir perlaužė į dvi nelygias dalis. Ilgesniąją dalį pridėjo Apšalusiam prie kojos ir liepė Tomiui laikyti. Pats tvarsčiu tvirtai priveržė lentą prie kojos ir prie liemens. Dabar sužeistasis kojos praktiškai negalėjo pajudinti. Kaip nekeista, kapralas net nebandė ištraukti strėlės.

– Turim svečių, – be didelių emocijų pranešė nuo vartų Aviskerdis. Per visą trumpą sumaištį jis nepajudėjo iš vietos, tačiau sprendžiant iš vėl užtaisinėjamo karabino, paskutinį šūvį šovė būtent jis.

– Kiek? Kada? – pareikalavo kapralas, nepakeldamas akių nuo rišamo mazgo.

– Nežinau. Greitai. – lygiai taip pat skurdžiai atsakė Aviskerdis. Po to pridūrė: – paukščiai kyla virš miško. Dar turim kelias minutes.

Kapralas atsitiesė, apsižvalgė.

– Aviskerdi, čionai. Pridenk minor-leitenantą, kol jis atliks savo reikalus.

Tomiui panižo ranka trenkti sau į kaktą. Per visą kautynių įkarštį jis visai pamiršo pagrindinę ekspedicijos užduotį: išgabenti vyrapskaitininką ir kaip galima daugiau bendradarbių! Paskubomis apsidairė – kur jie visi dingo? Niekas nesveikina nugalėtojų, niekas nebėga pasitikti. Negi laukiniai išsivedė visus nugalėtuosius ir išnešė kritusiuosius?

– Kaprale, – pro sukąstus dantis iššvokštė Apšalęs, – duok man antrą pistoletą… karabiną paimk… ten, prie antros krūvos bus geriausia… padėk… nueiti…

Kapralas atidžiai pažiūrėjo į sužeistąjį, tada į Tomį:

– Paskubėk, tamsta minor-leitenante.

Šis ilgiau negaišo, mostelėjo Aviskerdžiui sekti iš paskos ir nubėgo, aplenkdamas sudegusią kontorą, link šachtos. Prieš atvykstant ekspedicijai, laukiniai pilnai kontroliavo kasyklų kiemą ir pastatus. Gyvųjų galėjo būti nebent po žeme.

Pro išdaužytus kontoros langus tvokstelėjo gaižus degėsių ir terpentino dvokas. Tomis dėl visa ko užmetė akį vidun, bet apart suanglėjusių baldų ir pelenų, nieko daugiau nepamatė.

Šachta pasitiko juos plačiai atverta juoda gerkle ir mirtina tyla. Tomis jau ketino žengti vidun, kai Aviskerdis jį sulaikė:

– Palauk. Šviesos reikia.

Tomis gūžtelėjo pečiais, išsitraukė degtukus, čirkštelėjo vieną ir žengė tamson. O taip, kvaila ir arogantiška. Nebent žinai, kad nueiti reikės lygiai du žingsnius, o tenai, kairėje sienoje yra spinta su žibintais, šalmais, kirtikliais, virvėmis ir kita įranga avariniams atvėjams.

Spinta buvo savo vietoje. Žibintai taip pat. Tomis pastvėrė patį pirmajį ir pakratė prie ausies. Pasigirdo vandens kliuksėjimas. Gerai. Belieka tikėtis, kad karbido taip pat yra. Degtukas pradėjo svilinti pirštus. Tomis paskubomis atsuko reguliatorių. Tuojau pasklido acetileno „aromatas“, o prikišus degtuką plykstelėjo nedidelė, bet ryški liepsnelė. Tamsą perskrodė reflektoriaus sukoncentruota šviesos juosta.

Liepsnos liežuvėlis truputį šokčiojo ir virpėjo. Tomis nebuvo tikras, ar taip turi būti, bet liepsna negeso, tad prie reguliatoriaus nagų nekišo.

– Ryški šviesa gerai. Tik į vieną pusę – blogai. Yra kitokia?

Tomis įstatė uždegtą lempelę į laikiklį šalmo priekyje ir vėl pažvelgė į spintą. Tarp antšalminių lempelių stovėjo ir pora didesnių rankinių lempų su nuimamais reflektoriais.

Aviskerdis užsimetė ant pečių karabiną, išsitraukė šešiašūvį ir paėmęs įžiebtą lempą dešine ranka, mostelėjo į grindis. Pagrindinės štolnės sienos, lubos ir grindys buvo išpurkštos kreida, idant šviesa geriau sklistų. Grindys, paprastai baltai-pilkai-rudai-juodai purvinos, dabar rudavo sukrešėjusio kraujo juostomis. Kažkas nutempė grindimis sužeistąjį. Arba negyvėlį. Galbūt, ne vieną. Tomis susižvalgė su Aviskerdžiu. Jėgeris pridėjo pistoleto vamzdį prie lūpų, tartum sakydamas „ša“, o tada mostelėjo į pistoleto dėklą prie Tomio diržo. Tomis išsitraukė ginklą, ir susigirebė – pistoleto dagtis vis dar neuždegtas! Dar vienas degtuko čirkštelėjimas, ir šešiašūvis paruoštas.

Abu vyrai nusėlino pirmyn. Nuėjus vos dvidešimt metrų, žibintų šviesa išplėšė iš požemio tamsos barikadą. Medinius suverstų vagonečių korpusus aižė kulkų skylės, iš abiejų barikados pusių rudavo kraujo dėmės, mėtėsi apdegęs patronų popierius. Nei užpuolikų, nei gynėjų.

Kur dingo gynėjai, paaiškėjo priėjus pirmąją sankryžą. Šoninėje štolnėje, tvarkingai surikiuoti, gražiai suremti kulnais į siena, veidais žemyn, gulėjo atšalę ir sustingę kalnakasių kūnai.

Žvelgdamas į sustingusius lavonus, Tomis baisėjosi. Ne, ne masiniu mirties vaizdu. Ką tik mačius, kaip žmogiškos būtybės nenoriai atsisveikina su gyvenimu, kaip kovoja dėl paskutinio širdies tvinktelėjimo, kaip kvepia paskutinįo oro gurkšnį, ramiai gulintys mirusieji atrodė taikūs ir kasdieniški. Tomį šiurpino jo paties patirtas palengvėjimas – kad viskas baigta, nereikės nieko gelbėti, nereikės ieškoti ir spėlioti…

– Kuris? – Aviskerdis, praktiškas, kaip visuomet.

Tomis apmetė akimis gulinčiuosius. Kokios šešios–septynios dešimtys. Daugiausiai vyrai, matosi kelios moterys ir berods du vaikai. Kasyklose gyveno ir dirbo apie du šimtus vyrų, moterų ir vaikų. Kur likusieji? Nesvarbu, vėliau apie tai. Didžioji dauguma Kasyklų vyrijos čia, bet keletas galėjo išgyventi.

– Vyrapskaitininkas senas ir praplikęs, – pareiškė Tomis, apversdamą artimiausią lavoną beplaukiu pakaušiu. Perkreiptas veidas, išsprogusios stiklinės akys, perrėžta gerklė. Ne vyrapskaitininkas. Sekantis – vel perrėžta gerklė ir vėl ne tas, kurio reikia.

– Tamsta ieškok, aš saugau, – atsisakė prisijungti Aviskerdis.

Į klausiamą minor–leitenanto žvilgsnį jėgeris atsakė koja apversdamas dar vieną lavoną. Gerklė buvo ne perpjauta, o išplėšta nagais ar tai dantimis.

– Aš saugau, – pakartojo jėgeris, – jie šviesos nemėgsta, bet tamsta vistiek paskubėk.

Tomis paskubomis apvertė dar vieną numirėlį. Šį kartą į jį žvelgė pažįstamas veidas, tik ne tas, kurio reikia. Kasyklų viršininkas.

Darbuotis tyloje, laukiant, kol pasirodys paslaptingieji “jie” ir perdrėks gerklę, darėsi nepakeliama. Vėlgi, klausti apie “juos”  buvo kažkaip nepatogu, tad Tomis nusprendė užmegzti pokalbį apie praktinius dalykus:

– Kaip parsigabensim Apšalusį? Nešim? Nemanau, kad jis pajėgs pats eiti.

– Ne. Jis liks. Pridengs.

– Kaip tai? – Tomis net atsisuko pažiūrėti, ar jėgeris nejuokauja.

Šis tik gūžtelėjo pečiais:

– Duine marbh
.
– Kas kas?

– Eee… kaip čia… miręs vyras? Miręs žmogus?

– Kaip tai miręs!? – pasipiktino Tomis, – nuo žaizdos kojoje??

– Aje. Strėlė arti… – Aviskerdis trumpam stabtelėjo, mostelėjo ranka, – …arti kraujo gyslos. Eit negalima. Traukt negalima. Perplėš gyslą – mirs greitai, be naudos. Mes nešim – nepabėgsim. Visus užmuš. Miręs lieka. Pridengs. Vistiek jau miręs.

Jėgerio balsas buvo nei abuojas, nei gedintis. Greičiau ramus ir susitaikęs. Panašu, kad kitaip susiklosčius aplinkybėmis, jis pats liktų pridengt bendražygių, lygiai taip pat ramiai, susitaikęs su likimu.

Miręs žmogus…

Tomis spoksojo į ką tik atverstą vyrapskaitininko veidą.

Dar kvėpuoja, bet jau miręs…

Sustingusį veidą žmogaus, dėl kurio gyvybės kiti ką tik kovėsi ir nugalėjo.

Nei pabėgsi, nei išneš…

Senojo vyrapskaitininko veidas suodinas, burna praverta ir pajuodusi iš vidaus.

Guli ir lauki, be jokios vilties, tikrai žinodamas, kad šį kartą jau viskas… Eiti negalima, nešti negalima…

Drabužiai vis dar smirda terpentinu.

Belieka laukti trumpo susirėmimo ir paskutinio smūgio…

Nei eiti, nei nešti…

Mirti, jau nugalėjus…

Eiti, nešti..? Tik eiti ir nešti? Galima būtų… Bet reikės laiko… Priešai atvyksta ir tuojau puls…

Idėja nuvinguriavo smegenimis, tartum pirma vandens srovelė ant pavasarinio ledo. Kvaila, netgi beprotiška idėja. Kaip tik tas, koreikia. Tomis paskubom iškratė vyrapskaitininko kišenes, susigrūdo į savasias viską, ką rado. Tada prišoko prie Kasyklų viršininko ir pradėjo kratyti šio kišenes. Nieko verto dėmesio. Paskubomis apsidairė ir puolė tikrinti visus technus, ar bent jau panašius į tokius. Galų gale vienoje kišenėje užčiuopė tai, ko ieškojo.

– Eime, – mestelėjo Aviskerdžiui, ir nuskubėjo atgal prie barikados.

Miręs žmogus, skambėjo mintyse, Duine marbh.

Pribėgęs suverstas vagonetes, Tomis paskubom apžiūrėjo ratus ir stabdžius. Štai! Puikiai išsilaikęs egzempliorius! Iš žuvusio techno kišenės ištrauktas universalus veržlėraktis lengvai įveikė abu gerai suteptus varžtus, laikančius stabdį.

Iš lauko pasigirdo šūvis.

– Eime, – vėl šūktelėjo Tomis, ir pasileido tekinas link šachtos išėjimo. Aviskerdis nelaukė antro pasakymo.

Neįtikėtina, bet lauke vis dar tvyrojo priešaušrio prieblanda. Saulė nė neketino pasirodyti iš už kalnų. Trinktelėjo šūvis.

– Kaprale, čionai! – riktelėjo Tomis, bėgdamas link vartų. Kapralas, stovintis tarpuvartėje, jau laikė naują patroną rankose, bet vistiek pakluso ir nurisnojo pasitikti Tomį. Toliau pertaisinėdamas karabiną. Tomis akimirką supavydėjo tokio meistriškumo, bet nebuvo kada žavėtis jėgerių įgūdžiais.

– Kaprale, – truputį uždusęs iššvokštė Tomis, kai kapralas priartėjo, – judu su Aviskerdžiu imat Apšalusį, ir nešat iki elevatoriaus.

Džakas sustojo, pažvelgė Tomiui į akis ir pakėlė vieną antakį.

– Kaprale, tai įsakymas! – Tomiui net pačiam pasirodė, kad frazė nuskambėjo labai dirbtinai, tad šiek tiek ramiau pridūrė, – kaprale, patikėk, šį kartą aš žinau, ką darau.

Kapralas dar akimirką pažiūrėjo į Tomį, į nešulį jo rankose. Tada, nors ir apniukusiu veidu, linktelėjo galvą ir mestelėjo:

– Aviskerdi.

– Kaprale!? – užprotestavo Aviskerdis, nenoriai žengdamas pro Tomį link kapralo. Šis tik mostelėjo ranka ir apsisuko. Aviskerdis, kažką burbuliuodamas, nusekė iš paskos.

Tomis apsidairė, susiorientavo ir pakniopstomis nulėkė į kalvę. Sumanymui įgyvendinti reikės ko nors rimčiau, nei universalus raktas.

Užgesęs žaizdras juodavo šaltomis anglimis, kalvė skendėjo tamsoje, bet kalnakasių lempa vis dar švietė ant Tomio šalmo. Viskas suversta ir sujaukta, tačiau mažai kas sulaužyta – kalvystės įrankiai buvo atsparūs. Teko gerai paieškoti, kol reikiamo dydžio veržlėraktis ir sveikas penkioliktos frakcijos alyvos butelis buvo aptikti ir nusavinti ekspedicijos reikmėms.

Jėgeriai per tą laiką spėjo pasiekti skaldos krūvas prie elevatoriaus. Aviskerdis stovėjo vienos krūvos viršuje ir taikėsi į vartus. Džakas, nešdamas besikeikiantį Apšalusį, dar kopė viršun. Na ir jėgelė, pamanė sau Tomis, ir nuskuto ton pačion pusėn.

Vos pribėgus krūvas, driokstelėjo Aviskerdžio karabinas.

– Sulaukėm, – burbtelėjo Aviskerdis užlipusiam Tomiui. Tomis nieko neatsakė. Jam trūko kvapo.

Kapralas matyt suprato Tomio užmačias, nes jau guldė Apšalusį į priekinę vagonetę. Šis šaukėsi Saulės, Jėzaus ir dar kažko: vagonetė buvo gal metro ilgio, tad sužeistojo galva, pečiai ir gera dalis nugaros kybojo ore. Jam turėjo būti klaikiai nepatogu.

Tomis paskubomis apžiūrėjo dviejų priekinių vagonečių ratus. Be padangų, bet sveiki, nesuskilę. Kalnakasiai naudojo vagonetes išardytų bėgių pervežimui ir bent truputį prižiūrėjo. Beliko pasirūpinti svarbiausiu – stabdžiais. Kaip ir reikėjo tikėtis, kaladėlė nusitrynus ir surūdijus. Tomis kliūstelėjo tepalo ant varžtų ir stvėrė veržlėraktį. Leistis žemyn be patikimo stabdžio niekaip negalima.

Aviskerdis vykdė vieno žmogaus kanonadą nuo krūvos viršaus. Tomiui pasirodė, kad šūviai pokši labai jau dažnai, bet pažiūrėti kas ir kaip nebuvo laiko. Veržlėraktis, ačiū Šviesiausiam, buvo toks, kokio reikia. Deja, net užgulus visu svoriu nesijudino. Tomis įsirėžė taip, kad užtemo akyse. Nieko. Dar kartą, braškančiomis gyslomis. Vis tiek nieko. Rūdys nepasidavė.

Už krūvos sutratėjo atsakomieji šūviai ir Aviskerdis burnodamas nusirito nuo krūvos. Nepanašu, kad sužeistas, bet priešas jau čia pat!

Plaštaka, tartum lopeta lopeta, pastūmė Tomį šonan.

– Aš, – ir veržlėraktį suėmė kapralas. Tomis akimirką pažiūrėjo, kaip išlinksta veržlėrakčio kotas, spaudžiamas kapralo letenų, ir tada puolė iš po ratų spardyti akmenis, sudėtus idant vagonetės nenuriedėtų. Pastvėrė vis dar atkimštą alyvos butelį, dosniai palaistė visas ašis, ir užkimšęs įmetė į vagonetę. Gailus girgždesys pranešė, kad pirmas varžtas pasidavė nežmogiškoms kapralo pastangoms. Gerai, gerai, kas dar, kas dar?? Ach taip, reikia atkabinti likusias vagonetes. Per mažos keturiems asmenims, vagonetės po du sutalpins laisvai, reiškia užteks dviejų. Net nebandydamas aiškintis, kaip atkabinti jungiančias grandines, Tomis ištraukė šešiašūvį, nusitaikė į lentas toje vietoje, kur buvo įveržta kilpa, ir paspaudė gaiduką keturis kartus. Kulkos suaižė medį, geras spyris ir kilpa išlėkė lauk.

BUUM!!!

Kas čia dabar?!

BUUM!!! Ir skeveldrų švilpesys.

Žvilgsnis į Aviskerdį viską paaiškino. Šis kaip tik gražiu kabliu paleido trečią granatą. Metalinis cilindras, brėždamas plonytę dūmų spiralę, nuskriejo į kitą krūvos pusę ir driokstelėjo. Jėgeris numetė šalin jau užgesusį degtuką, papurtė rankas ir konstatavo:

– Ilgam nenubaidžiau. Su jais burtyla. Tuoj susigaudys ir vėl atakuos.

Garsus triaukštelėjimas privertė krūptelėti. Kapralas vienoje rankoje laikė sulinkusį veržlėraktį, kitoje – surūdijusį stabdį. Vieta naujam stabdžiui atlaisvinta.

– Kas toliau, žokėjau?

Išgirdęs kreipinį, Tomis lengvai susiraukė, bet už krūvų jau girdėjosi riksmai ir komandos. Laiko neliko.

– Viskas, stumiam ir šokam vidun! – stabdį teks priveržti pakeliui. Labai garsiai meldžiant aukštesniųjų jėgų pagalbos, nes jei nespės…

Aviskerdis pažvelgė klausiamai į kapralą, tartum vis dar nenorėjo patikėti minor-leitenanto užmačia. Kapralas įsirėmė ir pradėjo stumti. Aviskerdis atsiduso ir prisijungė.

Vagonetės riedėjo nenoriai, ašys girgždėjo, ratai cypė. Bėgiai linko tose vietose, kur pabėgiai buvo ištraukti panaudojimui kasyklose. Sulig kiekvienu įdubimu vagonetės kresteldavo ir prarasdavo dalį greičio. Apšalęs keikėsi netausodamas kvapo. Kiti trys stūmė. Įsirėžę, pūkšdami, spirdamiesi į pabėgius. Ašys cypė, ratai girgždėjo.

Nuolydžiui statėjant vagonetės pamažu įsibėgėjo, ir pačiu laiku – nuo skaldos krūvų pasigirdo šūviai, lamei, netaiklūs. Stūmėjai, kaip pagal komandą suvirto į vagonetes, o šios, nors ir vangiai, nuriedėjo pačios.

Šūviai tesėsi, tad Tomis galvos dėl visa pikto nekėlė. Patrešusios lentos vargu ar sulaikys kulką, bet susigūžęs jis buvo mažesnis taikinys.

– Kaprale, Aviskerdi? – šūktelėjo Tomis. Jis įgriuvo į priekinę vagonetę, šalia Apšalusio, styrančio kaip lenta kubile.

– Čia, – atsakė Aviskerdis iš antros vagonetės.

– Kaprale?

– Irgi čia, – vėl Aviskerdis.

– Sužeistas?!

– Ni. Tik biškį žalias.

Nieko nesuprasdamas Tomis iškišo galvą. Nuo Kasyklų dar poškėjo šūviai, bet atstumas buvo gerokai per didelis. Aviskerdis su Džaku sėdėjo antroje vagonetėje. Tomio antšalminės lempos šviesoje kapralo veidas išties atrodė labai blyškus.

– Kaprale??

– S-s-stabdį, ž-žokėjau, s-stabdį, – iškošė pro dantis kapralas, nenuleisdamas akių nuo priekyje vingiuojančių bėgių. Tomis nustebęs irgi pažvelgė į bėgius, bet nieko baisaus nepamatė. Jo nuomone vagonetė vis dar vos judėjo, bet laiko gaišti, žinoma, neverta. Posūkis ir tiltas artėja

Sugraibęs stabdį ir varžtus Tomis norėjo lenktis per bortą ir priveržti, bet paskutinę akimirką persigalvojo.

– Aviskerdi, prilaikyk mus su šituo, – jis bakstelėjo į stabdžio rankeną antrosios vagonetės priekyje.

Aviskerdis atsargiai suėmė rankeną ir patraukė. Sudžeržgė metalas į metalą, bet vagonetės tik vos vos sulėtėjo. Kol kas bus gerai. Tomis, stengdamasis neužkliudyti Apšalusio kojų, atsiklaupė vagonetės priekyje ir tik tada persisvėrė. Rankos ilgio kaip tik užteko įtaisyti stabdžių sistemą į vietą. O štai varžtus įsukti buvo sunkiau. Prieš akis šmėžavo pabėgiai. Šiuo metu po jais juodavo tuštuma, vagonetės pasiekė pirmąją „kybančią“ dalį. Šiaip ne taip įstatęs varžtus, Tomis atsargiai pakėlė dešinę ranką ir sugrabaliojo kišenėje universalųjį veržlėraktį. Deja, per vėlai. Monotoniškas metalo džeržgimas trumpam peraugo į šaižų cyptelėjimą, ir vagonetės sudrebėję sustojo. Aviskerdis nusikeikė. Apšalęs riktelėjo. Tomis irgi. Šonkauliai skaudžiai trenkėsi į bortą. Kairėje rankoje tabalavo palaida stabdžio rankena. O akys sekė du metalinius taškelius, tolstančius bedugnėje. Varžtai krito žemyn.

Bandydamas susivokti, Tomis pažvelgė į Aviskerdį. Šis burnodamas stūmė tolyn antrosios vagonetės stabdžio rankeną. Rankena nejudėjo. Stabdis buvo užveržtas iki galo, judėti neįmanoma.

– Ka-as atsitiko?

Jėgėris tik gūžtelėjo pečiais. Tomis griebė rankeną iš savo pusės ir iš visų jėgų patraukė. Nė krust. Dar kartą, ir dar kartą, ir vistiek nieko.

– Kaip užkeikta! – riktelėjo Tomis. Aviskerdžio veidas pragiedrėjo.

– A! – pareiškė jis, tartum tai viską paaiškintų.

Kapralas, kurio veidas pamažu atgavinėjo spalvą, ramiai palenkė galvą per bortą ir ištušino skrandį į bedugnę. Nusibraukęs lūpas atbula ranka kimiu balsu pasakė:

– Šamano darbas. Mus vejasi.

Tomis, nieko nesuprasdamas, toliau grūmėsi su užsispyrusia rankena. Aviskerdis, nepaisydamas mandagybių, nulupo Tomiui nuo peties ilgavamzdį medžioklinį, patikrino užtaisą, ir sustingo it statula, nusitaikęs į Kasyklų pusę. Bėgiai rietėsi ilgu lėkštu lanku aplink kalno kyšulį. Matėsi per kokius keturis penkis šimtus metrų. Tomio nuomone, per toli taikliam šūviui, bet jis nesikišo.

Ilgai laukti neprireikė – sudrebėjo bėgiai, pasigirdo dundesys ir cypčiojimas. Dar po kelių akimirkų iš už posūkio išniro abi likusios vagonetės, tiesiog prigrūstos žmonių. Trinktelėjo šūvis. Stabdis atšoko. Vagonetės pajudėjo.

– Prigriebei? – pasidomėjo kapralas.

– Ni, nemanau. Per toli. Tik pagąsdinau.

Aviskerdis atidavė Tomiui medžioklinį, o pats vėl paėmė karabiną. Kapralas jau taikėsi savuoju, bet nešovė. Tomiui nebuvo kada spoksoti. Laikydamas ranką ant antrosios vagonetės stabdžio – sutaisyti priekinės stabdį nebuvo jokių šansų – jis stebeilijosi priekin.

Driokstelėjo abu karabinai. Persekiotojai atsakė šūviais. Vėl karabinai. Tada karabinai ir persekiotojai beveik vienu metu. Perskiotojai ir persekiojamieji apsikeitinėjo švininiais pasiuntiniais, kol kas be jokių rezultatų. Ir taikytojai, ir taikiniai judėjo, kratėsi ir šokčiojo.

Tomis nė karto neatsigrežė, bandydamas akimis  perskrosti paryčio prieblandą, bijodamas ne tiek kulkų, kiek pražiopsoti reikiamą vietą. Vagonetės įsilėkė kaip reikiant. Mediniai ratai dundėjo, bėgiai siūbavo. Beliko tik melstis, kad senas medis atlaikys ir nesutrupės. Čia? Ne, dar anksti. Dabar? Taip, dabar! Ranka įspaudė stabdžio rankeną. Dantis nudiegiančiu šaižumu sudžeržgė metalas.

Akys matė artėjantį posūkį, staigų ir aštrų. Instinktas reikalavo užgriūti visu svoriu ant stabdžio. Protas ir patirtis liepė nepersistengti ir neužblokuoti rato.

– Minor-leitenante, mus vejasi.

Vietoje atsakymo Tomis su koja prisitraukė pustuštį alyvos butelį ir nežiūrėdamas padavė kažkuriam iš jėgerių.

– Pilkit ant bėgių, – nurodė ir dėl vis ko patikslino, – tų, kur išilginiai, ne skersiniai.

– Mus vejasi, – vėl pakartojo kapralas

– Taip. Girdžiu. Gerai.

Jo dabar nejaudino priešų veiksmai. Tikrasis pavojus buvo priekyje. Prakeiktas posūkis artėjo per greitai! Nusitrynusi stabdžio kaladėlė nepakankamai efektyvi.

Už nugaros pasigirdo paniški balsai ir charakteringas stabdžio garsas. Persekiotojai pamatė, kas laukia priekyje.

Laisva ranka sugrabaliojęs pirmą papuolusį daiktą – savo šautuvą – Tomis įgrūdo vamzdį tarp vagonetės rato bei korpuso, ir iš visų jėgų patraukė. Žviegimas, žiežirbos, bet greitis mažėja!

– Į dešinę! Griūkit ant dešinio borto! Visu svoriu!

Jau! Dabar! Medis čiuožia per medį, metalas spaudžiasi į metalą, perkrova įkimba nematomais pirštais į vagonetes ir žmones, tempia ir stumia, bando išversti. Bet greitis per mažas, senas medis ir aprūdijęs metalas atlaiko. Vagonetės užlekia ant tilto, permesto virš tarpeklio, perlekia apkerpėjusiom tilto lentom dundėdamos negumuotais ratais, rėžiasi į kitą aštrų posukį. Bet šis jau nebaisus, greitis geras, išsilaikys.

Žokėjas leidžia sau atsipalaiduoti, pažiūrėti į persekiotojus. Atsisuka ir mato, kaip perkrova pargriauna pirmąją vagonetę, kaip išvirsta klykiančios figūros ir krenta žemyn, mato, kaip virsta antra vagonetė ir dar trys žmonės skrieja į eglių viršūnių glėbį ten apačioje. Trečioji vagonetė, joje taip pat susigrūdę trise, išlaužia kreipiantįjį bėgelį ir nulekia į pražūtį kartu su savo keleiviais. Rankos atleidžia stabdį, ištraukia šautuvo vamzdį. Jėgerių kumščiai daužo nugarą, šaukia sveikinimus, o gal prakeiksmus, vagonetės vėl įsibėgėja. Akimirkos virsta sekundėmis, sekundės virsta minutėmis. Nuo priešinio vėjo ledėjančios akys žvelgia į priekį nemirksėdamos, matydamos bėgius, posūkius ir kelio pabaigą. Ranka paspaudžia stabdį. Stabdžio kaladėlė triaukšteli ir subyra. Kita ranka vėl pakelia šautuvą, vėl įremia vamzdį į ratą, vėl patraukia. Ir visai nė motais, kad meistriškai pagamintas medžioklės įrankis taps niekam tikusio metalo gabalu. Nė motais, nes per vėlu. Bėgiai baigiasi. Po ratais sugirgžda žvyras. Vienas ratas uželkia ant žemių kauburio… o gal kelmo…. kyla… verčiasi… krenta…