Paliestoji. 11 dalis (pabaiga)

(didelis ačiū redaktorei Sporai, pagelbėjusiai "sutaupyti" per 2000 žodžių)


Vienišo jaunuolio noras žūtbūt patekti į komercinio dangoraižio vidų trečią valandą nakties ne veltui atrodė įtartinas tąnakt budėjusiems apsaugos darbuotojams. Keturi vyrai nežinojo ką ir begalvoti, kai iš niekur apsireiškęs Povilas ėmė kumščiais belsti į šarvuoto stiklo duris, reikalaudamas jas tučtuojau atidaryti.
Na gerai, retsykiais pasitaikydavo, kad kurio nors ofiso darbuotojai užmiršdavo gyvybiškai svarbius dokumentus, informaciją ar ūmai atsirasdavo neatidėliotino darbo – visko pasitaiko. Tačiau tokie žmonės bent jau žinodavo saugumo taisykles, ar bent elementarų mandagumą.
Tuo tarpu šis naktinis svečias daužė duris ir iš visos gerklės reikalavo, kad jį nedelsiant įleistų į jo tėvo ofisą – antraip visi keturi (daug keiksmažodžių) dar šįryt lėks iš darbo.

Budintys apsaugininkai pasitarė tarpusavyje, trūktelėjo pečiais, įjungė komunikatorių šalia paradinių durų ir mandagiai pasiteiravo naktinio svečio standartinės informacijos – darbuotojo ID numerio, ofiso pavadinimo ir naktinio apsilankymo tikslo.

Kai Povilas nepateikė nei vieno iš trijų antrą kartą, apsauga pareikalavo nedelsiant pasišalinti, antraip jie iškvies policiją. Tuo metu visi keturi buvo įsitikinę, jog Povilas atsibeldė gerokai įkaušęs. Jis buvo suprakaitavęs, smarkiai išraudęs ir elgėsi tikrai nemandagiai.
Išgirdęs apie gręsiančią akistatą su policija, Povilas trumpam aprimo ir ėmė aiškinti apie savo tėvo firmą viename iš viršutinių aukštų. Jis direktoriaus sūnus, jis turi teisę ten patekti. Tai kas, kad per dvylika metų nuo dangoraižio pastatymo jis nė karto čia nebuvo kojos įkėlęs – tegu jie tik paskambina tokiam ir anokiam, patys įsitikina ir...

- … ir atidarykit greičiau šitas supistas duris! - išrėkė į komunikatorių Povilas.
- Jūs vis dar nepateikėt darbuotojo ID, - atsikirto apsaugos darbuotojas kitapus durų. - Suraskite jį ir pridėkite prie stiklo, kad galėčiau aiškiai pamatyti. Be ID negaliu jūsų įleisti, niekaip. Mes čia savas taisykles turime. Jei ir jų nežinote, tai...
- Eikit jūs graužt, debilai!.. - jau ketino išrėkti eilinę tiradą Povilas, kai išgirdo kažkur mieste nudundantį duslų griaustinį ir po jo sekusius kelis silpnesnius dunkstelėjimus.

Tuo metu Tomo motociklas kaip tik pavirto ugnies kamuoliu, išgelbėdamas Lukai gyvybę. To nežinančiam Povilui ūmai pasivaideno, jog iš tamsos link jo artinasi titanas, drebindamas žemę sulig kiekvienu žingsniu.
Netgi apsaugos darbuotojai sukluso anapus stiklo, tačiau vis dar neketino pažeidinėti taisyklių ir atverti durų nežinia kam.

Tyliai plūsdamasis pro sukąstus dantis, Povilas pasileido laiptais žemyn, pranykdamas tamsoje. Budintysis lengviau atsiduso. Jam visai nesinorėjo aiškintis su girtu chamu ir dar rašyti raportą, jei tektų kviesti policiją. Geriau kai jie patys atsitokėja ir patraukia kur nors išsiblaivyti. Vasarą tokių beveik nepasitaiko, o štai žiemą vos spėk laikytis, kai visokie benamiai prašosi vidun pasišildyti. Gaila jų, žinoma, bet taisyklės yra taisyklės...
- Atsargiai! - ūmai riktelėjo kolega, rodydamas pirštu per petį ir keturi vyrai net krūptelėjo, kai pirmą aukštą sudrebino smūgis į stiklą.
Nutvėręs betoninę šaligatvio plytelę, Povilas užsimojo iš naujo, taikydamas į tą pačią vietą. Nuo smūgio suvirpėjo visa konstrukcija, betono gabalas atšoko it kamuolys,   per plauką neišmušdamas Povilui dantų. Stiklo paviršiuje liko vos matoma balsva dėmė.
Keikdamasis jis užsimojo iš naujo, pamiršęs anapus stiklo susirinkusią naktinę pamainą. Vienas iš vyrų jau bėgo prie pulto skambinti policijai bei įsitikinti, kad vaizdo kameros įrašinėja tai ką reikia. Du paruošė tarnybinius ginklus, o ketvirtasis, sugniaužęs saviškį, siektelėjo durų užrakto – jie tikrai neketino laukti, kol šitas pusprotis pridarys rimtos žalos.

Povilas užsimojo ketvirtą kartą.
Du vyrai anapus stiklo linktelėjo vienas kitam, vienas petimi stumtelėjo duris ir nukreipė tarnybinį ginklą į Povilą. Antrojo rankoje spragtelėjo išlankstoma guminė lazda, o trečiasis tebelaikė pirštus ties pistoleto dėklu, traukdamas lauk antrankius.
- Mesk akmenį ir stok prie sienos! - stūgtelėjo tas, kuris taikėsi ginklu.
Po dar vieno smūgio Povilas atsitraukė nuo stiklo ir iškėlęs akmenį ėmė suktis į tris vyrus. Taikęsis pistoletu jau būtų paleidęs šūvį – paklaikęs vaikino žvilgsnis jį gerokai nugąsdino. Jį aplenkė kolega, gumine lazda trinktelėdamas Povilui per nagus, tada sušerdamas porą smūgių į šonkaulius bei kairės kojos kelį. Akmuo saugiai nusileido ant žemės, o po akimirkos ten pat nulėkė ir Povilas, žviegdamas it skerdžiamas paršas. Ant jo sugriuvo visi trys.
- Laikyk jo rankas!
- Ei, įremk kelį į nugarą, kad nespurdėtų. Tarp menčių!
- Nuo jo rimtai alkoholiu šiek tiek... Laikyk, dedu antrankius!
- Pyderai blet!!! - iš visos gerklės žviegė Povilas. - Paleiskit, sukos! Mano tėvas jus užmuš!..
Jo isteriškas riksmas buvo girdėti net ketvirtojo apsaugos darbuotojo palaikomo ryšio kitame gale, kur nakties įvykių išvargintas policijos pareigūnas stengėsi iškapstyti bent vieną laisvą patrulį. Tokių beveik nebuvo. Jis tegalėjo pažadėti, jog „netrukus ką nors sugalvos“.
Gražu. Nusivylęs apsaugininkas metė telefono ragelį ir nuskubėjo prie įėjimo, kur jo kolegos kariavo su Povilo rankomis, jau užsegę antrankius ant kairiojo riešo. Ne, Povilas nebuvo itin stiprus. Jis tiesiog niekaip neketino liautis spurdėjęs ir darė tai išties nuoširdžiai.
- Tempiame šitą vidun, - atsiduso ketvirtasis iš tarpdurio, - panašu, kad policija pasirodys dar negreit. Kažkokia stambi avarija mieste nutiko.
- Gal geriau iš karto nušaunam? Mažiau spurdės. - pajuokavo pirmasis, segdamas ginklą atgal į dėklą.
Kiti trys kreivai šyptelėjo, valydamiesi prakaitą. Juokeliai apie potencialius lavonus visados prasklaidydavo niaurią nuotaiką.
- Mano tėvas jūsų šiknaskyles kaip reikiant padarys! - putojo primygtas Povilas.
- Vajėz, kokį jie čia žydrą ofisą turi, - prunkštelėjo guminės lazdos savininkas. - Tavo žiniai, gaidžiuk, mes čia viską įrašinėjame. Dar pakalbėk ir turėsi dėl ko pasiteisinti prieš teisėją.
- Statom jį? - kilstelėjo smakrą tas, kuris keliu laikė primygęs Povilo nugarą.
- Tai jau ne! - nusispjovė guminės lazdos savininkas. - Imam už kojų ir velkam ant pilvo. Čia visur nugludintos plytelės, slys kaip ant ledo.

- Kokio velnio... - apsidairė Povilas, kai vyrai ėmėsi pasiūlyto plano. - Ė, jūs rimtai nežinot, kas aš toks, sukos! Mano tėvas...
- Tavo tėvas tau irgi patartų užsikišti, sūneli, - pertraukė belaikantis Povilo dešinę koją. - Ir kadangi labai daug karksėjai, policijos lauksi gulėdamas ant žemės!
- Jūs blet nesuprantat! - ėmė muistytis vaikinas. - Mane gaudo! Per visą miestą tokia deganti pabaisa vijosi, virš šimto kilų per valandą! Jūs man padėti turite!
- Rimtai? - pažvelgė tempiantis už kairės kojos į savo kolegą. - Mes turime?
- Ką aš žinau, - šis trūktelėjo petimi. - Galiu jam pagalvę pakišti, kad galvos dar labiau nesusidaužytų.

Surakintą Povilą paliko gulėti kitapus priimamojo stalo, lauko duris užrakino ir nuramino begarsę signalizaciją, kurią aktyvavo daužomo stiklo vibracijos. Adrenalinui kraujyje nuslūgus, vyrai ėmė pamažu juokauti, klausydamiesi Povilo mėginimų įtikinti juos, kad mieste tikrai siautėja išpera, kuri akivaizdžiai nori jį nutempti pragaran. Iš pradžių jie neketino veltis į akivaizdžiai beviltišką dialogą, tačiau galų gale nesiliaunantis maldavimų bei grasinimų srautas vienam iš jų rimtai įgriso.

- Klausyk, o kodėl ta pragaro išpera vaikosi būtent tave? Kuo tu toks ypatingas? - susikėlė kojas ant stalo apsaugininkas. - Mes visi čia po truputį nusidėję, tai ar neturėtų ir mūsų tempti pragaran?
- Aš NEŽINAU! - iškriokė Povilas, įkaitintas akivaizdaus sarkazmo. - Mane vaikėsi per visus posūkius, aišku?!
- Ne, - atsiduso apsaugininkas. - Bet tęsk, ką jau čia.
Vaikinas sugriežė dantimis ir trinktelėjo kakta į grindis.
- Man... man reikia į tuliką! - pareiškė sugalvojęs.
- Jums visiems reikia į tuliką, - pasuko galvą apsaugininkas, pavartydamas akis. - Bomžams šaltą žiemos naktį, elgetoms, tau...
- Tai man myžt ant grindų? - Povilas išties buvo nusiteikęs taip ir padaryti, kad tik neliktų gulėti tiesiai prieš paradinį įėjimą. Jis nutaisė mąslią miną, stengdamasis atpalaiduoti šlapimo pūslę. - Pala, tuoj... Tuoj pamyšiu... Ooooch kaip bus gera ir šilta... Tuoj...
- Ei! - pašoko nuo kėdės vyras. Jo kolega sumurmėjo kažką nešvankaus, atsisukdamas nuo monitorių. Jis nepastebėjo, kaip viename iš jų žybtelėjo ryškus siluetas, vingiuodamas palei sieną tiesiai link įėjimo. Pranykęs viename vaizdo ketvirtyje, jis išniro kitame, jau tiesiai prieš stiklines duris.
- Ar galiu ir pašikti? - pasuko galvą Povilas, iškišdamas liežuvį. - Seniai bekroviau į kelnes, turėtų būti visai fain.
- Vesk tu šitą idiotą į tuliką! - sukando dantis stebėjęs monitorius. - Jei ims durnių volioti, gumine lazda jį... Pasakysime policijai, kad pirmas pradėjo šūdais šaudyti.
- Kelkis! - palinko prie Povilo išprovokuotas apsaugininkas, jau visiškai praradęs norą juokauti. - Ir jei tau visai nereikia į tuliką, tai patikėk – priversiu iškakoti šitą guminę lazdą!
- Mielai, - išsiviepė vaikis, šiaip ne taip pakildamas ant kojų. Cyptelėjo, kai užnugaryje surakintas rankas vyras užlaužė šiek tiek į viršų.

Žmonės sustingo, vėjui sušiurenus budėtojo žurnalo lapus bei lengvai kilstelėjus atsiklijavusius atmintinės lapelius. Po akimirkos gūsis lengvai palietė veidus bei plaukus.
Vėjas uždaroje patalpoje? Visų žvilgsniai nukrypo į pagrindinį įėjimą.

Povilas pajuto ant sprando besišiaušiančius plaukus – armuoto stiklo sienoje žiojėjo žmogaus formos skylė ir skylės kraštai palengva tįso žemyn, formuodami lašo formos ataugas. Tai buvo viskas, ką jie išvydo, nes vestibiulis, kaip ir anksčiau, atrodė tuščias.
- Kokio velnio... - sumurmėjo vienas iš apsaugininkų.
- Ran... rankas! - sudrebėjo vaikis. - Atrakink man rankas! ATRAKINK MAN RANKAS, DABAR!
- Užsikišk! - Povilą prilaikęs vyras pastūmė šį į šalį ir išsitraukė pistoletą. Jis buvo pakankamai patyręs, kad nepamirštų saugiklio. Jo kolega savo ginklą jau laikė paruošęs, pats išgąsdintas neįtikėtino vaizdo. Grūdintas stiklas buvo trijų centimetrų storio ir iš abiejų pusių padengtas polimerinėmis plėvelėmis, turėjusiomis garantuoti neįtikėtiną atsparumą fiziniam poveikiui. Apie karštį gamintojai nutylėjo, tačiau rimtai – koks kvailys veržtųsi į pastatą apsiginklavęs acetileno degikliu? Kiek laiko prireiktų tokį stiklą išlydyti kiaurai?

Panašu, jog akimirksnio. Budintysis metė žvilgsnį į monitorius, svarstydamas, ar dabar būtų tinkamas laikas peržiūrėti įrašą. Jis buvo nusisukęs vos keletui sekundžių.
- Jis jau čia! - murmėjo Povilas, atbulas traukdamasis į vestibiulio gilumą. - Man reikia į tėvo ofisą! Atrakinkit man rankas!
Nė vienas į jį nekreipė dėmesio, akimis tyrinėdami kraupiai tuščio vestibiulio aplinką.

Pastatą kūrę architektai tuo metu buvo įkvėpti plieno konstrukcijų ir stiklo. Pats vestibiulis buvo suprojektuotas taip, kad paprastos bei elegantiškos konstrukcijos daugiau vietos užėmė aukštai palubėje. Apačioje liko pustuzinis masyvių, tamsaus metalo kolonų, papuoštų juodo ornamento šviestuvais, kurių stiklinė dalis priminė išsiskleidusias baltas lelijas.   Žvelgiant iš viršaus, patalpa panašėjo į kryžių ilgu kotu, kurio viršutinėje dalyje buvo įėjimas, o abiejose atšakose įkurtos jaukios salos laikiniems svečiams – kavos staliukai, odiniai foteliai ir sofos. Ten pat stovėjo kavos virimo aparatai, kuriais naktimis naudojosi ir apsauga.
Abiejose „kryžiaus“ koto pusėse buvo liftai bei durys į pagalbines patalpas, o apačioje – pora laiptinių bei atsarginis išėjimas (plieninės, šarvuotos durys). Priimamojo stalas ir apsaugos budėtojo sala su visa elektronika buvo įkurta kryžiaus centre ir pusiau užtvėrė praėjimą prie liftų. Prie kitos sienos, vos už kelių metrų nuo stalo, aukštyn vedė elegantiški laiptai – kiekvienas praeivis bet kuriuo atveju būtų susidūręs su apsaugos darbuotoju, nes čia tiesiog nebuvo kur pasislėpti.
Visame vestibiulyje nebuvo kur pasislėpti, išskyrus minėtas kolonas.

Apsaugininkai nusitaikė kaip tik į jas, pamiršę Povilo maldavimus išlaisvinti rankas. Šis atbulas atsitraukė iki pirmojo lifto ir pamėgino užčiuopti iškvietimo mygtuką.
- Ei, tu ten!.. - sureagavo turėjęs nuvesti Povilą į tualetą, kai lifto signalas nuaidėjo per visą vestibiulį.
- Nežiūrėk į mane, o... ŠAUDYK! - užriko šis, pastebėjęs už vieno iš stulpų įsiplieskiančią ugnį.

Ryškesnė nei šviestuvų šviesa kelioms akimirkoms išraizgė vestibiulio marmurą ilgais, blankiais stulpų šešėliais. It žaibas, Luka šastelėjo iš už vieno iš jų link kito, prisiartindama prie žmonių keliais metrais arčiau. Išgąsdinti apsauginiai veltui paleido po šūvį, taikydamiesi jau į naują vietą.
Šviesos ratas aplink stulpą susiaurėjo, tada visiškai nuslopo.

Mirtinoje tyloje girdėjosi tik žmonių kvėpavimas ir tylus lifto trosų dūzgimas.
- Jei nuleisite ginklus ir atsitrauksite, jums nieko nenutiks, - ištarė žemas, šiek tiek gergždžiantis moteriškas balsas. Luka liežuviu suvilgė pradžiuvusią burną, stebėdama neryškius vyrų atspindžius langų stikle. Šie irgi pastebėjo Lukos atvaizdą – ypač jos žėrinčias akis. Net ir užgesinusi liepsnas, mergina atrodė pakankamai kraupi ir... nuoga.
Pastarasis faktas šiek tiek glumino, tačiau dabar ne erotiškos mintys klaidžiojo vyrų galvose.
- Man reikia tik to vieno, kuriam surakinote rankas, - vėl pratarė Luka ramiu, lygiu balsu. - Atiduokite man jį ir visi liks gyvi.
Mėgavosi grasinimu, net ir žinodama savo šansus prieš šaunamąjį ginklą. Žodžiai kėlė tokį pat efektą, kaip ir smūgiai, ar jos nežemiška išvaizda, kuria Luka irgi jau buvo pradėjusi mėgautis. Ji jau nesijautė išgama – veikiau stichija, viską ryjančia ugnimi.

- Jūsų darbas mane apsaugoti! - užriko nuo lifto durų Povilas. - Mano tėvas moka jums algas! Ne... neklausykit, ką jinai šneka!
- Užsikišk, - burbtelėjo budintysis, nenuleisdamas ginklo. Tada daug garsiau kreipėsi į Luką. - Kas tu tokia?
- Tau nereikia žinoti, - sumurkė balsas. - Tu nesi mano grobis. Ne šiąnakt.
- Ei, aš žinau... - išsprūdo Povilui. - Žinau tavo balsą! Aš jį tikrai girdėjau! Tu gi šita...

Nebegaišdama nė akimirkos, Luka šastelėjo iš už priedangos. Liepsnos plykstelėjo visu ryškumu, apvilkdamos nuogą kūną ir ji nusitaikė tiesiai į Povilą. Net ir pažeidinėdama daugybę tabu, ji puikiai nujautė, jog vardo paminėjimas būtų blogiausias iš jų. Išvaizdą galima užmaskuoti. Išdavusi savo vardą, ji privalėtų užkerėti ar nudobti visus  liudininkus.
Nudundėjo šūvis ir kulka praskriejo visai čia pat, per plauką neištykšdama jai į veidą. Budintysis nesusivaldė iš baimės, tačiau jo siaubas pasiekė naujas aukštumas, kai švytinčios akys nukrypo į jį.
Luka akimirksniu pakeitė kryptį ir visu svoriu įsirėžė į žmogų, nublokšdama jį po stalu, kur šis ėmė rėkti ir daužyti delnais krūtinę, gesindamas liepsnojančius marškinius.
Antrasis tik gaudė orą, stebėdamas neįtikėtinai greitą susidorojimą, bijodamas net krustelėti. Luka sugaišo sekundę, tikėdamasi atremti ir jo agresyvius veiksmus.

Tuo metu Povilui sekundės pakako su kaupu. Durys prasivėrė ir jis atbulas įgriuvo į liftą, siekdamas valdymo pulto. Po velniais, surakintos rankos...
Jis apsisuko aplink, tačiau pirštai buvo per žemai, o užlaužti rankų aukščiau jam niekaip neišėjo. Kai ugnies atšvaitai koridoriuje ėmė artėti, jis apsisuko ir tvojo į pultą veidu.
Iš nosies pasipylė kraujas, tačiau lifto kompiuteris savo numerį gavo. Durys vos spėjo užsiverti, kai stiprus smūgis lengvai įlenkė jas. Iki veidrodinio žvilgesio nupoliruotas metalas pablyško, tada ėmė rausti.
- Greičiau, krutėk aukštyn!!! - paniškai žvygtelėjo Povilas, tarsi liftą valdanti įranga galėtų suprasti jo komandas bei emocijas. Grindims suvirpėjus, jis atsirėmė į sieną, giliai atsidusdamas bei dėkodamas jį saugančioms jėgoms.

Luka įveikė išorines duris ir dėbtelėjo su neapykanta į tolstantį lifto dugną. Tiesiai prieš jos nosį krutėjo du masyvūs trosai ir ji stryktelėjo į šachtą, nusitverdama judančiojo aukštyn bei prigesindama savo ugnį.

Tuo tarpu vestibiulyje likę apsaugos darbuotojai beveik neturėjo kada atsipūsti. Vos tik Luka dingo iš akių, pro skylę stikle įlindo kitas nakties svečias, pasikišęs po pažastimi motociklininko šalmą.
Vaikinas tiriančiu žvilgsniu apžvelgė vestibiulį, porą aplydytų kolonų bei porą visiškai sutrikusių apsaugos darbuotojų. Tada lengvu žingsniu prisiartino prie stalo ir trinktelėjo sidabrinį skambutį dėmesiui atkreipti, nors vyrai ir taip sekė jį akimis. Tas, kurio rūbai buvo susvilinti, laikė rankoje puodelį su kavos tirščiais. Ties jo krūtine rudavo ataušusios kavos dėmė ir vyras raukėsi iš skausmo.
- Gal malonėtumėte pasakyti, ar čia neprabėgo vienas velnias? - paklausė Tomas, atsargiai dėdamas šalmą ant stalo.
Abu apsaugos darbuotojai sutartinai dirstelėjo į lifto pusę, tada vėl į vaikiną.
- O tu... kas toks?
- Egzorcistas, - nė nemirktelėjo Tomas. - Vatikanas iš savo požemių paleido tyrimams laikomą moteriškos lyties velnią ir ji dabar apsireiškė čia, Lietuvoje. Neklauskite, kaip. Turiu užduotį neutralizuoti ją. Vėlgi – neklauskite, kaip. Tegaliu tamstas įspėti, jog velnių patelė yra – pardon už išsireiškimą – VELNIŠKAI pavojinga ir aš nemanau, kad jums moka pakankamai, jog gaudytumėt ją vietoje manęs, tiesa?
Abu vyrai sutartinai palinksėjo galvas.
- Nuostabu, mes puikiai susikalbame, - nusišypsojo Tomas. Jis vyniojo savo kerus labai atsargiai, užhipnotizuodamas vis naujas savo aukų smegenų sritis. - Kadangi jums tiek daug nemoka ir jūs, be jokios abejonės, esate suinteresuoti palaikyti šiame pastate tvarką, ar galiu tikėtis šiokios tokios kooperacijos?
Dar vienas, tik daug lėtesnis linktelėjimas.
- Ar jūsų  įranga šiuo metu gali nustatyti velnio buvimo vietą?
- Čionai prašom, - po poros sekundžių dvejonių parodė budintysis. Tomas skubiai apėjo stalą ir prisiartino prie monitorių, ieškodamas sesers atvaizdo. - Jei jinai išlįs kuriame nors aukšte, kameros užfiksuos judesį ir perkels vaizdą čionai.
- Pardon?
- Lifto šachta nestebima, - pasiteisino budintysis. - Ji... ji įlindo į lifto šachtą.
- Hmm... - Tomas skubiai peržvelgė vaizdus. - O kaip dėl stogo?
- Ten nėra vaizdo kamerų.
- Kiti apsaugos darbuotojai?
- Aštuntame aukšte, Tomas ir Žydrius... - budintysis dirstelėjo į savo kolegą akivaizdžiai sunerimęs.
- Jie nežino, - pamėgino atspėti Tomas. Vyras papurtė galvą. - Tai susisiekite su jais, perspėkite, kad jokiu būdu nesiveltų į kovą su velniu. Kad ir kas benutiktų, tegu slepiasi ir nesikiša. To nusidėjėlio, kurį Lu... ciferija dabar stengiasi pagauti, jai greičiausiai turėtų šiąnakt užtekti. Ar aišku?
Abu vyrai sutartinai palinksėjo. Tomas pakilo nuo pulto ir jau siekė šalmo.
- O kai tą... nusidėjėlį pagaus, - sugalvojo apsvilęs budintysis, - ji tikrai neateis ir mūsų?
Tomas porą sekundžių stovėjo suraukęs antakius, kovodamas su besiveržiančiu juoku. Atsisuko į abu vyrus ir įdėmiai juos nužvelgė rūsčiu žvilgsniu.
- Ar judu smarkiai nusidėję Dievo akyse?

* * *

Liftas sustojo šeštame aukšte, durys dzingtelėjo ir prasivėrė. Povilas šniurkščiojo kruvina nosimi, svarstydamas, ar vertėtų trinktelėti į pultą antrą kartą. O jei nepataikys ir nuspaus žemesnį numerį? Ne, jam nesinorėjo žemyn. Povilas ir pats gerai nesuprato, tačiau jam knietėjo kilti kuo aukščiau – iki pat paskutinio aukšto.

Užuodęs svylančios gumos kvapą, jis žvilgtelėjo žemyn ir suklykęs šoko į koridorių. Lifto grindys įraudo ir ėmė linkti žemyn. Netrukus toje vietoje atsivėrė skylė, iš kurios išlindo liepsnojanti ranka. Pirštai agresyviai paniro į dar neištirpusį plotą, ugnis priblėso ir Luka ėmė kopti viršun.
Povilas šios dalies nebematė – jis skuodė link laiptų, keikdamas trukdančius antrankius. Dvi laiptų aikšteles įveikė lyg ant sparnų, tada ėmė trūkti kvapo.
Kai užsiropštė į aštuntą aukštą, jį pasitiko tuščias apsaugos postas ir skambantis telefonas – ten budėję Tomas su Žydriumi jau leidosi kitu liftu žemyn, išjudinti gerokai anksčiau pastate nudundėjusių šūvių.

Jis buvo pasmerktas ir nujautė tai. Luka galėjo prasiveržti kiaurai šarvuotą stiklą ir metalą. Visos sienos šiame aukšte buvo iš juodo, nepermatomo stiklo - prakeiktame pastate visiškai nebuvo kur pasislėpti. Kilti aukštyn? O kur? Ant stogo? Ką jis veiks ant tuščio stogo?
Klaidžiojantis Povilo žvilgsnis sustingo ties permatomo stiklo kvadratu, išpaišytu priešgaisrinės saugos ženklais. Mintis vos spėjo susiformuoti, o jis jau griuvo ant žemės ir ėmė raitytis, ketindamas žūtbūt perkelti surakintas rankas į priekį.

* * *

Persisotinęs baime oras veikė it narkotikas. Basa, nuoga mergina kopė laiptais, uosdama bei įsivaizduodama, kaip jos auka spurda įvyta į kampą. Pati mintis vertė širdį plakti tankiau.
Išgirdusi dūžtantį stiklą, Luka stabtelėjo ir įsiklausė. Garsas sklido iš viršaus, kur pradingo Povilas. Dar šiek tiek palūkėjusi, ji pasileido bėgte, neketindama suteikti aukai naujų šansų. Žinia, jog į kampą įvytas žvėris tampa gerokai pavojingesnis.
Išnirusi prieš budėtojų postą, išsyk pastebėjo palei sieną išbarstytas stiklo duženas ir tuščią nišą šiek tiek aukščiau. Aukos kvapo buvo pilna visur ir ji akimirkai sutriko, negalėdama pasirinkti krypties.

Sukaupęs visą drąsą, Povilas iškėlė gaisrininko kirvį ir žengė iš savo slėptuvės,   stengdamasis nesukelti triukšmo. Netgi kvėpuoti nustojo, bijodamas paleisti vėjais vienintelį šansą. Dabar arba niekad.
Basomis kojomis įveikė juos skyrusius keturis metrus beveik be garso ir jau būtų smogęs merginai į galvą. Luka ūmai išsisklaidė ore ir Povilas pajuto, kaip kažkas karštas bei plonas išmuša pagrindą jam iš po kojų. Dar tebekrisdamas jis iš netikėtumo paleido kirvį ir plojosi ant pilvo.

- Tai nusprendei liautis bėgti ir pamėginti laimę su kirviu... - pratarė Luka, stebėdama, kaip Povilas stengiasi apsiversti ant nugaros. - Baimė tave labai gerai išduoda, Povilai.
- Ne... neliesk! - sumikčiojo šis, ropodamas atbulas tolyn nuo merginos. - Aš... aš niekam nesakysiu, kad tave mačiau! Pažadu! Aš tau ir pinigų galiu duoti! Viską ko nori!
- Per vėlu deryboms, - raitė uodegą mergina. - Tavo draugas pasitiko savo bausmę svildamas it šašlykas. Kodėl galvoji, jog tau baigsis kitaip?
- Ko tu iš manęs nori?! - ėmė klykti vaikinas. - Aš nieko tau nepadariau!
- Tu labai gerai žinai, ką padarei, - suko ratą Luka. - Tu ten buvai, kai Domą partrenkė automobilis! Tavo automobilis!
- Aš ne... Oskaras buvo už vairo!
- O tu viską matei ir NIEKO nepadarei, kad Domas liktų gyvas! - užriko Luka. Jau būtų perliejusi uodega, kai už nugaros išgirdo skubius žingsnius ir it įkirpta apsisuko vietoje, pasiruošusi susikauti su pašaliniais.

- Tau jau šiąnakt gana, sese, - Tomas laikė telefoną priglaudęs prie ausies, kitos rankos delną atkišęs į priekį. - Net nemėgink toliau šitaip tęsti.
- Ką tu čia darai? - žibino akimis suirzusi Luka.
- Atleisk, bet man liepė tave sustabdyti. Bent žinai, kiek žmonių įvėlei į savo spektaklį?
- Nesikišk į ne savo reikalus, - urgztelėjo mergina. - Šiąnakt aš nenusiteikusi elgtis su tavimi gražiai. Kas tau liepė? Mama? Su ja kalbiesi dabar telefonu?
- Nesvarbu, su kuo. Tu bent žinai, kiek policijos ir žurnalistų ant kojų sukėlei? Dar pameni, kad mums GYVENTI šiame mieste reikia?!

Tomas nuleido telefoną ir padėjo jį ant stalo, taip ir nenutraukęs pokalbio. Tada nusivilko odinį švarką ir padėjo jį šalia prietaiso. Luka tylėjo, sekdama kiekvieną jo judesį. Jos liepsnos palengva blėso, medžioklės įkarštis vis labiau užleido pozicijas šaltam protui.
- Tikrai taip! Pri... prisimink, kad tau čia reikia gyventi! - pritarė ir Povilas.
Išgirdęs jo balsą, Tomas tik sugriežė dantimis – kvailys nežinojo, kada turėtų prilaikyti liežuvį už dantų. Ką tik apraminta jo sesutė vėl įsiplieskė it kometa, nukreipdama visą savo įtūžį į auką.
- Stok! - Tomas čiupo ore besiraizgančią sesers uodegą ir trūktelėjo į save, kita ranka nutverdamas už riešo. Na gerai, stverti už uodegos nepasirodė pats protingiausias sprendimas, bet jau nebuvo kur dingti. Luka draskėsi įsiutusi. Jos instinktai kovojo patys su savimi. Iš vienos pusės, ji norėjo žūtbūt nusikratyti svetimų rankų ir priploti Povilą. Iš kitos, ji nebūtų drįsusi mirtinai sužeisti savo šeimos nario. Ugnis brolio neveikė, todėl beliko nesąžiningi kovos metodai.
Deja, Tomas jau buvo pasimokęs iš savo tėvo ir laikė seserį taip, kad ši negalėtų suleisti dantų.
- Sese, jei nesiliausi liepsnojusi, vėliau tau bus labai blogai! Mama liepė tau perduoti! Gesink liepsnas dabar pat!
- Mama jau mėgino mane apgauti! Manai, nepadarytų to dar kartą?!
- Kvaiša, ji stengiasi tave apsaugoti! Kada nors regėjai tėvą liepsnojantį keturias valandas be perstojo?!
- Aš tik susvilinsiu šitą kirminą! Užtruks akimirką! - stengėsi ištrūkti Luka.
- Ne. Gesink. Dabar pat.
- Tik akimirksniui!..

Koridoriumi nuaidėjo duslus, stiprus dunkstelėjimas ir trijulę pasiekė skersvėjo banga. Povilas išvertė akis – koridoriuje iš niekur išdygo penki nauji žmonės. Negana to – vienas iš jų atrodė velniškai panašus į pasirėmusį ramentais Domino.
Palauk, tai ir buvo Domino. Gyvas ir beveik sveikas, netgi veido spalvą atgavęs.
Povilas nežinojo, ką begalvoti. Viena vertus, jo išsigelbėjimas atrodė jau visai čia pat. Daugiau žmonių – daugiau šansų, jog ugninė pana bus sutramdyta. Kita vertus, jis net neįsivaizdavo, ko turėtų tikėtis iš naujų atvykėlių. Jis ir šypsojosi it kvailys iš palengvėjimo, ir kartu nedrįso krustelėti, kad ant jo neužgriūtų dar didesnė nelaimė.

Luka sustingo Tomo gniaužtuose, pažinusi Dominyką. Keturios valandos verdančio pykčio ir ji jau buvo praktiškai pamiršusi, kodėl pradėjo šią medžioklę.
Dabar gi, atsidūrusi prieš Domą visu savo ugniniu pavidalu, ji pasijuto ta pačia pabaisa, nuo kurios anksčiau ar vėliau pasprukdavo visi draugai. Beliko pastebėti pasišlykštėjimą savo mylimojo akyse ir tai būtų galas. Luka išsigando.

Domas stebėjo neįtikėtiną reginį, nepajėgdamas ištarti nė žodžio. Jis žinojo, ko iš jo tikėjosi Lilija ir likusi kompanija, tačiau visiškai nebuvo pasiruošęs susidurti su TOKIA Luka. Merginos kūną gaubė liepsnos ir karštis sklido į visas puses, neleisdamas prisiartinti arčiau kaip per porą žingsnių. Nepaisant kai kurių akivaizdžių asociacijų su tamsiąja krikščioniškosios mitologijos puse, Luka atrodė įstabiai. Jis būtų stovėjęs ir stebėjęs ją nežinia kiek laiko, jei ne Meilė, kuri su savo jaunatvišku entuziazmu išbėrė tą pačią mintį už juos abu:
- Eina šikt, kaip faina!

Luka apvaliomis akimis dirstelėjo į merginą šalia Dominyko, pagaliau išsivaduodama iš Tomo gniaužtų. Ji pažino Domo seserį ir ne – jos akyse tikrai nebuvo jokio pasišlykštėjimo. Mergina atrodė taip, lyg išvydusi roko žvaigždę.
- Tai jau tikrai, - pratarė Dominykas, šyptelėdamas puse lūpų. - Ir ji tikrai... dega. O aš maniau, jūs kalbėjot metaforomis.

Luka krūptelėjo ir dirstelėjo į savo rankas. Liepsnos ėmė sparčiai slopti, paskutiniai liežuviai paraudo ir išsisklaidė ore, atidengdami natūralią odos spalvą. Luka žengė arčiau Dominyko, vis dar baimindamasi aptikti jo akyse kažką negero.
- Domai...
- Pačiu laiku, - atsiduso Lilija. - Dukrele, mudviejų laukia rimtas bei ilgai atidėliotas pokalbis.

Staiga viskas, ką iki šiol iškrėtė, prabėgo Lukai prieš akis ir mergina pasijuto it už pakarpos laikoma katė, kuri pelę lyg ir pagavo, tačiau begaudydama apvertė visus namus aukštyn kojomis. Ji visiškai nenutuokė, kaip turėtų paaiškinti savo neapgalvotą veiklą, išskyrus tai, jog vos prieš kelias akimirkas visa medžioklė atrodė itin logiška ir pateisinama. Juk artimiausi žmonės turėtų tai suprasti, taip? Juk taip?..

- Mes lyg ir pamiršom vieną smulkmeną, - krenkštelėjo Kirilas, dėbtelėdamas į lubas. Fabija su Elza dirstelėjo viena į kitą, tada abi nukreipė akis į Dominyką, kuris nesusilaikęs nužvelgė  Luką nuo galvos iki kojų, pats išrausdamas iki ausų galų.
- Ji iš namų taip ir išbėgo? - atsargiai paklausė Meilė. - Nuoga?
Luka klausiamai dirstelėjo į Dominyko seserį. Tada pati prisiminė epizodą, kai jos rūbai negrįžtamai pavirto pelenais, kas turėjo reikšti...

Ji skubiai dirstelėjo į Domą, jausdama veidu plintantį karštį ir bijodama net pažvelgti žemyn. Uodega pati ėmė vytis aplink šlaunis. Rankos susikryžiavo ties krūtine. Kiek laiko ji šitaip išstovėjo? Ir ją visi matė... Rimtai, dabar pats metas prasmegti skradžiai!
- Jei tai nors kiek paguos, tu atrodai fantastiškai, - pasistengė išlaikyti stoišką toną Dominykas.
- Ir jei pažadi neužsiliepsnoti, galiu paskolinti savo švarką, - pridūrė Tomas. - Jis kainuoja tikrai daug!

- Domino, kaip gerai, kad tu vis dar gyvas! - staiga pratarė Povilas, tebesėdėdamas ant grindų bei šypsodamasis nejaukia šypsena. - Prisiekiu, tai ne aš tave pervažiavau, gerai? Oskarui kažkas su galva nutiko, aš net pats nesitikėjau... Rimtai, net nepaliečiau tavęs, žmogau!

Švarko siekęs Tomas užmerkė akis, negalėdamas patikėti savo ausimis. Net Lilija įsitempė, pajutusi ore besitvenkiančią grėsmę. Meilė dėbtelėjo į Povilą, išgirdusi senokai primirštą pravardę, kurios jos brolis nekentė nuo vidurinės laikų.

- Luka, nereikia! - tyliai perspėjo Domas pastebėjęs, kaip keičiasi raudonplaukės veidas bei oras tarp jų ima raibuliuoti, lengvai kilstelėdamas pavienes garbanas. - Prašau? Palik jį ramybėje, tegu kalba ką nori.
- Galiu jį iškepti čia pat ir mums nebereikėtų jo kasdien regėti universitete, - prakošė raudonplaukė. - Jis tave kiek laiko kankino, Domai?
- Koks skirtumas? Dar pora metų ir jo niekas nebeprisimins, - trūktelėjo pečiais Dominykas. - Rimtai, Luka. Mes net neturėtume gaišti dėl jo savo laiko.
- Jis buvo ten, kai tave partrenkė automobilis, - neatlyžo Luka. - Jis žiūrėjo ir nė piršto nepajudino! Žinai, ką jis veikė, kai jo draugai vilko tave už šiukšliadėžių? Rūpinosi savo automobilio įbrėžimais, štai ką! Ir... ir jis dar tik antras iš trijų, kuriuos šiąnakt nutvėriau! Aš dar net nepaliečiau Oskaro, kuris atliko juodžiausią darbą!..

Luka šiek tiek atšlijo, kai Domas ūmai ištiesė ranką ir, nepaisydamas vis augančio karščio, palietė jos veidą. Ji net pamiršo ginčą, besistengdama kuo greičiau nuslopinti besiveržiančią ugnį, kad tik vaikino ranka liktų sveika.
- Tu jau nutvėrei Nojų? - paklausė jis.
- Taip. Aš... truputį susvilinau jo nugarą, - prisipažino ji.
- Bet jis gyvas?
Mergina linktelėjo, stengdamasi įsijausti į svetimo delno vėsą.
- Tada tau nebėra reikalo jų medžioti. Tavo mama sakė, jog Oskaras turi mano telefoną. Suteik policijai šią informaciją ir jie užbaigs visą reikalą už tave.
Raudonplaukė nusuko akis į šalį, išgirdusi apie policiją. Jos nuomonė apie pastaruosius nebuvo itin aukšta.
- Pasiklausyk jo, Luka, - uždėjo savo ranką Lilija, ketindama kuo greičiau užbaigti konfliktą.

- Rimtai, aš nė pirštu tavęs nepaliečiau, Domino! Tramdyk savo paną! - nervingai pritarė Povilas.
Dominykas galėjo prisiekti, kad Lukos akys ėmė švytėti kur kas ryškiau.

- Tu ten apskritai žinai, kada reikėtų patylėti?! - neišlaikė Tomas.
- Aš siūlyčiau jį visgi pasvilinti, - pritarė Meilė Tomui. Ir kaipmat gavo niuksą nuo Fabijos. - Ai! Ką?.. Jis akivaizdžiai prašosi!
- Nekurstyk mano dukterėčios! - pareiškė ši.
Lilija tik atsiduso. Luka išliko rami tik dėl to, jog Dominykas tebelietė jos veidą ir mergina nenorėjo sužeisti jo. Tačiau Povilo žodžių ji neketino nuleisti geruoju.
- Aš rami, - šyptelėjo ji Dominykui.
- Ir ačiū Dievui, - linktelėjo šis. - Mums tikrai reiktų traukti namo.
- Mhm.

Lukos uodega pakilo į orą, nubrėžė lanką ir smaigaliu bakstelėjo Povilui į kaktą. Merginai užteko šiek tiek pasukti galvą, kad matytų savo tikslą.
- Kokio perkūno... - loštelėjo pastarasis, vos neišsitiesdamas ant nugaros.

Visi būtų palaikę tokį gestą paprastu pasišaipymu, jei ne tylus spragtelėjimas, po kurio į grindis barkštelėjo dvi keraminio žiedo pusės. Kirilas atpažino savo rankų darbą ir priekaištingai dėbtelėjo į dukterį, kuri nė nemėgino nuslėpti kreivos šypsenos.

- Kokio perkūno! - pakartojo Povilas garsiau, tik dabar pajutęs, kad su jo kakta vyksta kažkas negero. Odą ėmė siaubingai niežėti ir jis kilstelėjo surakintas rankas, ketindamas pasikasyti. Deja, niežulys nesidavė kasomas. Jis skverbėsi vis giliau, kiaurai kaukolę ir Povilas galėjo prisiekti, jog pirmą kartą savo gyvenime PAJUTO smegenis kaip atskirą organą. Jos ėmė liepsnoti iš vidaus. Vaizduotėje iškilo šaltos, melsvos ugnies siena, kuri naikino neuronų tinklus vieną po kito, tepalikdama šaltą tuštumą ten, kur anksčiau tūnojo prisiminimai. Vaikis sustugo iš siaubo, iš visų jėgų kabindamasis į tas žinias, kurios dar liko, tačiau veltui. Ugnis nesileido tramdoma ar sulaikoma. Iš jo praviros burnos, akių bei ausų pliūptelėjo tingūs melsvos liepsnos liežuviai ir nežinia kuo būtų viskas pasibaigę, jei ne Kirilas, skubiai priklaupęs prie Povilo ir uždėjęs pirštus ant šio smilkinių.
Tą pačią akimirką vaikis garsiai apsiverkė, atsipalaiduodamas ir išsitiesdamas ant grindų. Akys tuščiai šaudė į šalia stovinčiųjų veidus, patvinusios nuo ašarų. Neatrodė, jog būtų pažinęs bent vieną. Povilas garsiai užsikūkčiojo, tada jo vyzdžiai užsivertė ir jis prarado sąmonę.

- Pataisykit jei klystu, bet ar čia buvo ne „fenikso vartai“? - nutraukė tylą Elza, dirsčiodama tai į Kirilą, tai į Luką. Mergina paslėpė veidą, įsikniaubdama Domui į krūtinę.
-  Jei tiksliau, tai buvo „mažieji fenikso vartai“, - dėbtelėjo į dukterį Kirilas. - Sukūriau tam atvejui, jei imtų grėsti realus pavojus. Negaliu patikėti, bliamba...
Luka krūptelėjo, pajutusi tėvo pyktį. Dar labiau įsikniaubė ir vogčia dirstelėjo Domui į akis.

Tas žvilgsnis vaikinui pakuždėjo, jog mergina nė kiek nesigaili sunaudojusi tiek ilgai nešiotą talismaną. Jis pats nežinojo, ką begalvoti. Džiaugtis, jog Luka nepanaudojo šio, kai gąsdino jį patį paversianti spermatozoidu? Jis tikrai džiaugėsi, nes vaizdas, kai Povilas kovojo su užkeikimu, nebuvo pats gražiausias pasaulyje. Dabar žinojo, kokia „atlaidi“ raudonplaukė gali būti savo priešams.
- Namo? - priminė Luka tyliu balsu. - Aš noriu valgyti ir mane kojos vos laiko...

* * *

Grįžusi namo nespėjo nusigauti iki virtuvės, kai jėgos pagaliau apleido visiškai. Luka užmigo prieškambaryje ir tėvui teko gabenti ją į lovą. Domas tegalėjo žiūrėti –  neturėjo jėgų net užsilipti laiptais. Lilija uždraudė jam grįžti į ligoninę ar keliauti namo. Visų pirma, reikėjo kaip reikiant pasveikti. Antra – neketino kelti dar didesnės sumaišties Dominyko šeimoje, prieš tai nesugalvojusi tinkamo plano. Meilė jau buvo įmerkusi uodegą į Čemošų šeimos paslaptis, beliko motina. Besirūpinančios savo vaikais motinos buvo kietas riešutėlis...

Taigi, Luka liko miegoti savo kambaryje. Kad pabudusi neiškrėstų ko nors daugiau, visi nutarė, jog geriausia bus palikti Domą kur nors šalia. Meilė irgi pasisiūlė likti, nes reikėjo kažką skubiai nutarti dėl mamos. Be to, merginai buvo smalsu, ką besisukiodama tarp šių žmonių, sužinos ar pamatys dar.
Tomas... Jo vėlyvas pasimatymas sesers dėka buvo paleistas vėjais, todėl jis sutiko kiurksoti namie ir prireikus elgtis kaip tikras brolis – graužti seseriai nervus. Juolab kad turėjo tam pakankamai priežasčių.

Palikę jaunimą namie, suaugusieji iškeliavo naktinių įvykių pėdsakais atgal. Lilija  liko ant dangoraižio stogo megzti visą miestą apimančių apžavų, turėjusių gerokai susilpninti žmonių entuziazmą bei pamažu graužti jų atmintin pakliuvusią informaciją, susijusią su antgamtiniais reiškiniais ir ypač – Lukos paveikslu. Tokie apžavai reikalavo gausybės laiko ir susikaupimo.

Kirilas, Elza ir Fabija ėmėsi smulkesnių užduočių. Pašalinti visus fizinius įkalčius tiesiog nebuvo šansų, todėl trijulė nusprendė kaip reikiant sumaišyti liudininkų atmintį, kad kiekvienas liudijimas vestų kuo toliau nuo tiesos. Šios nakties įvykiai neturėjo būti išaiškinti – niekada.

Dominykas be pėdsakų pranyko iš ligoninės, palikdamas po savęs mįslingai sujauktą palatą. Sąmonę atgavę naktinės pamainos darbuotojai iš pradžių supanikavo. Vienas jų įtarė dujų nuotėkį ir iškvietė gaisrininkus, kurie viename iš sandėlių aptiko seną diazoto monoksido balioną, lėtai leidusį dujas pro nesandarią tarpinę.

Susvilintą Nojų greitoji pagalba išvežė į kitą ligoninę. Ten dabar tvyrojo sumaištis, nes pacientai buvo gabenami ir iš kitur – sužeisti policininkai, avarijas patyrę vairuotojai, pora specialiųjų pajėgų vyrų, kuriems šiąnakt ne taip pasisekė. Žmonių buvo tiek daug, kad niekas neatkreipė dėmesio į dar vieną gydytoją, prasmukusią į skyrių nudegimams gydyti. Moteris trumpai stebėjo, kaip pora specialistų tvarko Nojaus nugarą, tada apsisukusi išėjo. Šiukšlių dėžėje šalia durų liko mažas, keraminis žiedas, kuriuo vargu ar būtų kas susidomėjęs. Daikčiukas skleidė vienintelį įsakymą – užmiršti Lukos veidą ir vardą.

Kai horizontas rytuose ėmė švisti, Fabija pagaliau sugrąžino giminaičius į jų namus ir  pati grįžo į savo buveinę, trokšdama kuo greičiau griūti į lovą. Nujautė, kad tai dar ne pabaiga – jos vonioje liko drėgni vienos hiperaktyvios mergiotės rūbai, tebekvepiantys vandenyno druskomis.

* * *

Pusantros paros – tiek laiko Luka išmiegojo, krustelėjusi tik tam, kad apsiverstų ant kito šono. Kurčia visam sąmyšiui, kurį pati sukėlė.

Tą patį rytą visi naujienų kanalai ėmė sutartinai klykti apie nakties įvykius. Iš pradžių informacija apsiribojo tik akivaizdžiausiais faktais – avarijų vaizdiniais, apgadintais pastatais ir žmonėmis, naktį išslinkusiais į gatvę ir dabar nuoširdžiai tikinčiais, jog jie apie nutikimą žino absoliučiai viską.
Kai žurnalistai ėmė entuziastingai rinkti interviu, šalia viso kalno fantazijų ėmė ryškėti keli realiausi kandidatai į kaltininkus. Prieš televizorių įsitaisę Čemošų šeimos nariai netruko išgirsti vis dažniau kartojamus „velnio“, „liepsnojančio demono“ bei „ugnies deivės“ titulus.
Gerokai pralinksmėjęs Domas stebėjosi įstabiu žurnalistų sugebėjimu iš šiaudo priskaldyti visą tanklaivį, tuo tarpu Meilė ėmė klausinėti Tomo, ar šis turi kuo įrašyti žinias – ateičiai praverstų.

Po pietų, kai į svečius pas Čemošus atvyko išsimiegojusios Fabija ir Elza, naujienų tarnybos pasiekė naują aktyvumo rekordą – pasirodė pirmieji filmuoti vaizdiniai.
Tiek Lukos šeima, tiek Meilė su Dominyku pirmą kartą išvydo bent dalį to, kas naktį įvyko gatvėse. Domas žiopčiojo it žuvis ant kranto – kariai ŠAUDĖ į Luką tikromis kulkomis.
Kitos televizijos minėtą reportažą iš pradžių atkartojo vangiai, nes iškilo problema – vaizdas atrodė lyg iškirptas iš prastos kokybės fantastinio kino filmo, kurį visi kažkur jau matė. Operatorius net nepasirūpino išlipti iš automobilio, filmuodamas su įjungtomis salono šviesomis – koks žioplys šitaip daro?

Tačiau po neilgos pauzės tas pats vaizdas ėmė suktis pilnu tempu ir jau keliais kanalais iš karto. Priežastis? Aukštas pareigas užimantis valdininkas paskambino į studiją ir pareikalavo minėtą medžiagą perduoti tyrimams. Ir dar pareikalavo visa tai laikyti VISIŠKOJE PASLAPTYJE. Aha, kurgi ne...
Tuo pat metu kažkas susigriebė, jog internete jau kurį laiką sklando pora mėgėjiškai nufilmuotų vaizdų, kuriuose sunkiai įžiūrima, tačiau neabejotinai liepsnojanti būtybė dideliu greičiu perskrodžia jai kelią pastojusį sunkvežimį. Žurnalistai netruko reportažą A sulyginti su vaizdeliais B ir C. Detalės sutapo, karuselė įsisuko. Šėtonas? Demonas?

Turėjo būti kažkuris iš šių dviejų – tai „patvirtino“ ir vyskupas, prabilęs į tautą nacionalinėje televizijoje.

Pasirodo, į rytines pamaldas tą rytą neatėjo nė vienas tikintysis – nė vienoje miesto bei užmiesčio bažnyčioje. Kunigai galbūt ir nebūtų tiek susirūpinę, jei ne šiuolaikinės komunikacijos. Vos tik žiniose pasirodė pirmosios naujienos, jie ėmė skambinti ir klausinėtis, ar ir kolegos Dievo Namuose dedasi tas pats.
Pasirodo, jog tas pats. Štai tada ir paaiškėjo keistojo reiškinio mastai. Kunigai pasiskundė vyskupui, o šis nulėkė į televiziją.

Kaip rytinių mišių masinis boikotas galėjo būti susijęs su miesto gatves siaubiančiu demonu?

Vyskupas padarė paprastą išvadą – žmonės nusisuko nuo Dievo, todėl mieste nuo šiol panašių įvykių tik daugės. Marijos žemės gyventojams reiktų nepaprastai susirūpinti. Jis pakvietė visus dar tą patį vakarą rinktis į savo parapijų bažnyčias bei atverti savo širdis... kol dar ne vėlu.

Lilija tuo tarpu prisiminė, jog pati religija bei su ja susiję dievai priklausė „antgamtinių reiškinių“ kategorijai – tai pačiai, kurią turėjo slopinti jos užkeikimas, gaubiantis visą miestą bei jo apylinkes. Taip efektyviai nuslopinęs visų norą melstis, jis kažkodėl sunkiai veikė įnirtingai dirbančias naujienų tarnybas. Sutrikusi Lilija tegalėjo spėlioti, kada burtai padės išsikvėpti ir joms. Žmonės atrodė pernelyg įsijautę.
Tomas tuo tarpu nuoširdžiai džiaugėsi, kad jo motociklo numeriai tą vakarą buvo nusukti ir pasiliko garaže.

Po pietų išvargusi Lilija atsigulė pamiegoti, o Kirilas su Meile išvyko paspęsti poros spąstų pastarosios motinai, kuri bet kurią akimirką galėjo pastebėti, jog vienoje ligoninėje trūksta jos sūnaus. Toks nuotykis tikrai negalėjo baigtis geruoju, todėl visi bendrai nutarė Dominykui „suorganizuoti“ papildomas darbo valandas klube, didžėjaus kėdutėje.

Jokios avarijos nebuvo. Domas išėjo į universitetą, po to nuvyko tiesiai į klubą ir ten praleido trankią naktį sukdamas muziką. Trumpai numigęs vieno iš draugų namuose, buvo skubiai nusamdytas vienam dienos renginiui, kuris netikėtai užtruko iki vakaro ir dabar jis atsidūrė kažkur Klaipėdoje, su itin marga kompanija. Mama, nesijaudink – grįšiu antradienį...

Fabija tik kilstelėjo antakį, išgirdusi Meilę, ekspromtu kuriančią alibi savo broliui. Taip greitai meluoti nesugebėjo nė vienas iš jos pažįstamų. Lilijai beliko patvirtinti, jog iki antradienio Dominyko kūnas bus daugmaž sutvarkytas ir Kirilas išvyko regzti atminties spąstų. Meilei teko keliauti kartu, nes ji neturėjo jokio pasiteisinimo taip ilgai pradingti iš namų. Žinoma, ji būtų mielai pasinaudojusi proga ir surezgusi istoriją apie tris naktis trunkantį pižamų vakarėlį draugės namuose, tačiau Fabija panašias idėjas skubiai uždraudė.

Įvakarėjus, naktinis Lukos incidentas virto tarptautinio masto įvykiu.

Kriminalistai jau buvo atsikandę karčios piliulės ir pasimokę, ką reiškia viešumas, todėl visą dangoraižyje vykstantį tyrimą įslaptino nuo pat pradžių. Ištirpintas stiklas buvo uždengtas, naktinės pamainos darbuotojai bei nieko nepamenantis Povilas išvežti į artimiausią nuovadą ir paslėpti nuo žurnalistų. Rimti vyrai ketino tyrimą atlikti tyliai ir trimituoti naujienas tik tada, kai bus išsiaiškinta kažkas konkretaus. Naujokėlis darbuotojas paruošė gausias kavos atsargas, tyrėjai pasiraitojo rankoves ir...

Jų didžiausia bėda buvo ta, kad apklausoje dalyvaujančių keturių apsaugos darbuotojų pasakojimai niekaip nesiderino tarpusavyje, o Povilas nuoširdžiai tikėjo, jog jis dar vakar sėdėjo mokyklos suole, aštuntoje C klasėje ir kad jis neturi jokio supratimo, kaip atsidūrė tame pastate su kirviu rankoje.
Kai kažkuris iš kriminalistų susiprotėjo paklausti vaikino, kurie dabar metai, šis kuo nuoširdžiausiai atsakė, jog du tūkstančiai dešimtieji. Tiesa?..

Kriminalistams ėmė tvinksėti smilkiniuose. Jie buvo tikri, kad mažiausiai du iš keturių apsaugininkų turėjo meluoti. Buvo atgabentas poligrafas ir visa apklausa pakartota iš naujo. Kai paaiškėjo, jog NĖ VIENAS apklaustasis nesumelavo, kriminalistai skubiai pasiuntė naujoką dar daugiau kavos. Diena lėtai suko vakarop, o tyrimas nepajudėjo iš vietos. Net nebuvo ko paskelbti spaudai.

Kriminalistai buvo taip pasinėrę į tyrimą, kad net neatkreipė dėmesio į kavą verdantį naujoką, kuris karštligiškai kopijavo apklaustųjų parodymus ir siuntė juos faksu vienai pažįstamai žurnalistei, tikėdamasis pats kaip reikiant išgarsėti.

Ši padarė tai, ką sugeba kiekvienas žurnalistas - atsirinko skaniausius kąsnelius ir sukurpė istoriją, kuri turėjo ją pačią pakylėti aukščiau žvaigždžių.
Taigi, nauja bomba buvo švystelėta ir sprogimas užgriebė kiekvieną žiniasklaidos kampą... iki pat Vatikano.

Mat pora dangoraižio apsaugos darbuotojų kriminalistams papasakojo visas smulkmenas apie „egzorcistą“, atkeliavusį sumedžioti iš slaptų Vatikano laboratorijų pasprukusios „Luciferijos“.  

Bet kurią kitą dieną visa ši istorija būtų nuleista juokais kaip balandžio pirmosios pokštas, tačiau balandžio pirmoji jau buvo seniai pasibaigusi, eteryje visą dieną mirgėjo pranešimai apie liepsnojančią būtybę ir galų gale pats vyskupas ištrimitavo susirūpinimą, jog bažnyčios yra masiškai apleidžiamos.
Viso šito fone naujasis pranešimas buvo sutiktas išskėstomis rankomis. Jei kuris nors žurnalistas ir suabejojo naujienos rimtumu, prie televizorių prilipusios masės suvirškino kiekvieną žodį ir netruko pagriebti naujausią „mados“ kryptį. Studijas tiesiog užplūdo pranešimai apie kitur pastebėtus velnius.

Elza ir Dominykas tuo metu žiūrėjo į ekraną pražioję burnas, negalėdami patikėti savo ausimis. Fabija stengėsi nenumirti iš juoko, o Kirilas... jis dar nebuvo grįžęs iš paskutinės misijos.

Tepraėjo pusvalandis po nutekintos informacijos sprogimo, kai ta pati apsukri žurnalistė suorganizavo dar vieną. Iškasusi Vatikano atstovo spaudai numerį, susitarė dėl nedidelio interviu ir jo metu glaustai išdėsčiusi situaciją Lietuvoje, paprašė pakomentuoti velnių tyrimo programą, atliekamą Vatikano slaptose laboratorijose.

Šventasis tėvas Federikas Lombardis iš pradžių kaip reikiant sutriko. Po to įsiuto. Mat jį diena iš dienos bombardavo pranešimais dėl kunigų pedofilijos ir jis jau baigė išsemti savo geros valios rezervus. O čia dar kažkokia jauna višta akivaizdžiai jį provokavo, šmeiždama ne kažkokį celibato iškankintą kunigėlį, o visą Vatikaną!
Atstovas spaudai nesusivaldęs pratrūko. Ne, jokių velnių jie čia nelaiko, o jei ir turėtų slaptas laboratorijas, tai iš jų tikrai niekas nepabėgtų – Vatikano apsauga aukščiausio lygio! Interviu baigtas, labanakt!

Žurnalistė garso įrašą pateikė neredaguotą. Kiekvienas jį išgirdęs pasidarė savas išvadas. Pirma – šventasis tėvelis Lombardis marmaliavo itališkai tikrai emocingai. Ko jam taip jaudintis, jei visa tai būtų melas? Antra – jis pats paminėjo „slaptas laboratorijas“. Kai kuriems žurnalistams rūpėjo tik raktiniai žodžiai, nesvarbu kokiame kontekste pateikti.
Kai ėmė sklisti antraštės, jog „saugiausios pasaulyje slaptos laboratorijos nenulaiko velnių“, į žaidimą ūmai įsijungė artimiausi kaimynai. Būdama uoli katalikė, Lenkijos spauda ėmė reaguoti į Lietuvos įvykius itin agresyviai.
Tai, jog tikintieji užboikotavo vieno miesto bažnyčias, Lenkijos kunigams atrodė lyg kažkokios baisios epidemijos pradžia. Lombardžiui ėmė skambinti ne tik parapijų atstovai, bet ir paprasti žmonės, reikalaudami pasiaiškinti, kokį velnią (tiesiogine ir perkeltine reikšme) išdarinėja Vatikanas. O dar po kelių minučių prisijungė kur kas mažiau religingos Latvija ir Baltarusija.

Kai Vatikano spaudos bei informacijos centro linijos tapo pernelyg apkrautos, programa ėmė automatiškai nutraukinėti skambučius, pateikdama standartinį pranešimą, jog „šiuo metu neįmanoma susisiekti, pamėginkite vėliau dar kartą“. Ar toks pranešimas galėjo paguosti paranojos apimtus žmones? Vatikaną kaltino slaptai betyrinėjantį velnius bei demonus, o šie siūlė „perskambinti dar kartą“...

Galų gale Domas nusprendė, jog tą dieną žodis „sensacija“ buvo pakartotas tikrai per daug kartų, todėl nusprendė patikrinti, ar Luka vis dar miega. Ši miegojo it užmušta – net uodegos nepajudino. Ir jai buvo lemta miegoti dar ilgai.

* * *
* * *

Atsargiai išlaviravusi iš fakultetą paliekančių studentų srauto, Luka grįžtelėjo į Juliją, ketindama įsitikinti, jog draugė neatsilieka. Dabar jautėsi kur kas laisvesnė ir drąsesnė, nebešokinėjo nuo kiekvieno prisilietimo, net jei į ją netyčia atsitrenkdavo kas nors svetimas. Ne – prieš pusantros savaitės nutikęs naktinis nuotykis drąsos jai tikrai nepridėjo. Užtai Julija, Dominykas ir jo sesuo Meilė parodė, kad ne visi pasirengę sprukti, aptikę jos mažytę paslaptį.
Išgirdusi apie naktinį Lukos nuotykį, Julija atrodė netgi besididžiuojanti tuo, jog jos draugė yra pajėgi sukelti tokį marazmą spaudoje. Meilė tuo tarpu daugiau dėmesio skyrė Fabijai, nors ragana ir neatrodė itin sužavėta savo naująja gerbėja.

Įsigijus tiek draugų, visi pašaliniai Lukai ėmė paprasčiausiai netekti prasmės. Žinoma, ji tebesaugojo savo kerais užmaskuotas galvą ir uodegą, tačiau nebe taip agresyviai. Ji tebeturėjo savo draugę ir jos abi skubėjo susitikti Dominyką, lūkuriuojantį prie tako, vedančio į parką. Luka nekantravo, o Julija vis dar buvo įsitikinusi, kad vaikinas yra vertas vieno kito niukso į kepenis.

- Sveikas, - Luka trumpam prigludo bučiniui, vizgindama uodegą į šalis taip, kad net artimiausio krūmo šakas kliudė. Julija tik pavartė akis. - Mes vis dar einame?
- Mhm, - linktelėjo Domas. - Aš rimtai tikiuosi, kad šį kartą filmą tikrai pamatysime... Sveika, Julija.
Pastaroji trumpai urgztelėjo, atsakydama, tada atsisveikino su Luka ir patraukė pirma, aiškiai neketindama vaidinti trečio nereikalingo.

- Gal man tave palydėti namo? - pasisiūlė Luka. - Dėl viso pikto?..
Domas tik nusišypsojo.
- Žinai, šiame mieste psichopatų skaičius ribotas. Ir ne visi jie nuleidžia garą žalodami žmones. Be to, mes juk trauksime vėliau pas tave, tiesa?
Mergina paniuro, išgirdusi užuominą. Nuo to lemtingojo vakaro Oskaras taip ir nepasirodė universitete. Policija taip pat jo nesugavo – arba nesistengė sugauti, net ir gavusi žinių apie pavogtą telefoną ir patį vagį. Atrodė, jog Oskaras tiesiog pranyko nuo Žemės paviršiaus. Luka irzo, nes tai nebuvo jos darbas. Dominykas nujautė, jog mergina mielai paglostytų Oskaro veidą liepsnojančiais pirštais, jei tik gautų progą.
- Ei, - jis palietė Luką, sugrąžindamas ją iš tamsių svajų. - Galvok geriau apie ką nors kita. Tavo veidas praranda visą žavesį.
- Apie ką, tavo nuomone, turėčiau galvoti?
- Apie autobusą. Galvok, kaip suspėsi į saviškį ir kaip jame nebus per daug žmonių.
- Kaip tu sugebi nuraminti... - vyptelėjo ji sarkastiškai, akivaizdžiai nesužavėta. - Be to, aš galvojau visai ne apie Oskarą. Ne šį kartą.
- Nepūsk man arabų. Aš tave jau pažįstu – tu kerštinga iki panagių.
- Visai ne...
- Tu jau dvi savaites kerštauji radijo stočiai už tai, kad laidos vedėjas pasikeitė, - priminė Domas.
Luka užsičiaupė nuraudusi. Net nebūtų prisipažinusi, kad tai ji sabotavo visas apklausas ir numušė „Garsų Jūros“ reitingus po to, kai Dominykas išėjo iš darbo. Negana to, vėliau įtraukė į akciją ir Meilę, kuri mielai sutiko prisidėti. Laida ir toliau keliavo į dugną. Svetainės programuotojas greičiausiai baigė išsemti visas idėjas, kaip apsisaugoti nuo merginų. Luka apie kompiuterius visgi išmanė. Tai Meilė neišlaikiusi pasigyrė, kaip šauniai ji savo broliui „padeda atgauti darbą“. Aha, kurgi ne...

- Jis vis dar laisvėje, - atsiduso Luka. - Negaliu patikėti, kad policija nesugeba jo atrasti. Ar jie tikrai tokie niekam tikę?
- Neabejoju, kad jis padarys klaidą ir bus surastas.
Domas neketino pasiduoti Lukos nuotaikoms. Jiedu ketino pagaliau nueiti į kino teatrą. Vėliau jis sugrąžins Luką namo ir galbūt abu vėl praleis vakarą skaitydami komentarus po merginos kūriniais. Domas jau buvo susipažinęs su didžiąja Lukos kūrybos dalimi ir netgi suspėjęs susiginčyti su keliais įkyriais interneto troliais, įrodinėjančiais, kaip Luka nemoka rašyti. Kažkas juk turėjo apginti jos garbę.
Be to, kažkas turėjo užtikrinti, jog Luka nepaspruks medžioti Oskaro. Kelias dienas po naktinio nuotykio raudonplaukė vis dar buvo nusiteikusi agresyviai ir Lilija paprašė Dominyko prižiūrėti ją, kad universitete nenutiktų kas nors nenusakomo, jei Oskaras sugalvotų pasirodyti.
Tiesa, niekas nenutuokė, ar kritinę akimirką Luka neįsipliekstų net ir Dominyko rankose. Pagalba atrodė labiau simbolinė.
- JEIGU jis padarys klaidą, - murmėjo mergina, pėdindama miško taku. - Galbūt jį sugaus visai už kitą nusikaltimą, kai šis jau bus virtęs istorija. Be to, aš jau sugebu kontroliuoti savo ugnį! Galėčiau jį susekti ir sučiupti nesukėlusi masinės panikos! O jei tai padaryčiau apie trečią ryto, tai kokie dar liudininkai? Trečią valandą visi miega it užmušti... ei!
Luka sustingo vietoje, pasukusi veidą į iš paskos sekusį Dominyką.
- Kaip labai taiki ir nuostabi mergina, tu per daug įsijautusi į visokius tamsius planus, - paerzino jis ją.
- Paleisk uodegą! - įspėjo Luka, primerkdama akis.
- Ne.
- Paleisk, arba...
Ji smarkiai krūptelėjo, kai Domas nutvėrė uodegą abiem rankomis.
- Hmm. Ogi rimtai jautri, - sumurmėjo jis. - Lilija nemelavo.
- Ką?! - kvyktelėjo Luka, kai jis pamėgino prisitraukti ją uodegos pagalba. - Kodėl ji tau tai iš viso pasakė?!
Domas nutylėjo, jog apie uodegą prasitarė visai ne Lilija, o Tomas. Tomą įtūžusi Luka galėjo užpulti. Motiną ji per daug mylėjo, kad galvotų apie kerštą.
- Betgi tai puiki priemonė sulaikyti tave ir nukreipti mintis kitur, - pasakė jis, viena ranka apglėbdamas krūpčiojančią merginą per liemenį. - Pažadėk, kad nesivaikysi Oskaro.
- Pirma... paleisk... - sušvokštė ji pro sukąstus dantis. - Tu šlykštus! Netikiu, kad ir savo katę... šitaip tampydavai...
- Niekada neturėjau katės.
Luka prikando lūpą, kovodama su dilgsinčiu jausmu uodegos gale. Jausmas nebuvo tiek nemalonus, kiek keliantis keistus jausmus žemiau juosmens, apie kuriuos prisipažinti ji kol kas visai netroško.
- Bet tu teisi, turėčiau paleisti, - sutiko Dominykas, tebegniauždamas uodegos galą, - kai pažadėsi man, jog naktimis nesivaikysi policijos vengiančių psichopatų. Tavo brolio nuotrauka jau antrą savaitę vaidenasi spaudoje. Dar to betrūko, kad ir tavo kur kas aiškesnė netyčia pasirodytų. Šiais laikais visų telefonai fotografuoja!
- Tu... šlykštus...

Tomo juodas siluetas ryškaus sprogimo fone buvo tapęs vos ne ikona. Žmonės spėliojo, kas ten toks galėtų būti. Grafikos specialistai įnirtingai stengėsi įžiūrėti kadre paslėptas detales. Kai kurie iš jų netgi tarėsi įžiūrėję šį bei tą keisto ir paslaptingo.
Tuo tarpu visos iš video iškirptos Lukos nuotraukos buvo pernelyg ryškios, vos ne baltos. Jose, ačiū dievui, nebuvo jokių realių detalių, tik itin moteriška forma.
- Gerai, gerai! - sušnypštė ji, kovodama su linkstančiais keliais. - Aš nesivaikysiu psichopatų! Laimingas?
Domas atleido pirštus, tačiau tebelaikė suėmęs už galiuko. Luka lengviau atsiduso,   piktai dirstelėdama per petį į vaikino veidą.
- Mudu vis dar keliaujame kino žiūrėti? - pasitikslino jis, nutaisydamas nekaltą veidą.
- Po to, ką iškrėtei? - ji ištraukė uodegą ir vikriai nukreipė ją į kitą pusę, kad jis nepasiektų. - Mudu žiūrėsime DU filmus ir tu perki visą užkandą!
- Manau, išgyvensiu.
- Abu filmai bus romantiniai!
- Geraaai, čia jau truputį per daug...
- Abu. Filmai. Romantiniai, - pabrėžė kiekvieną žodį.
Domas jau ketino kur kas rimčiau paprieštarauti, tačiau po akimirkos paleido jos liemenį ir kilstelėjo abu delnus pasiduodamas:
- Gerai, tavo viršus. Šį kartą.
- Kas tau sako, kad kitą kartą bus tavo viršus? - paerzino jį mergina.
Jis tik nusišypsojo, galvodamas apie tai, ką galima būtų pasiekti nutvėrus Luką už uodegos antrą kartą.

Galų gale, šiais metais kino teatruose sukosi vos viena romantinė komedija.

Epilogas

Virš miesto kaupėsi juodi debesys ir jų dėka nakties tamsa atrodė dar tirštesnė, ypač gatvių žibintų šešėliuose. Oskaras traukė iš parduotuvės su dviem pilnais maišais maisto produktų, tarp lūpų maigydamas užgesusią nuorūką. Tokiu paros metu jis jautėsi saugiausias. Žmonių gatvėse sumažėdavo, pardavėjos atrodė pavargusios ir jei kur nors pasitaikydavo policijos pareigūnai, jie neatrodydavo tokie žvalūs, kad atpažintų jį.
Ne, policijos Oskaras nebijojo. Tiesiog taktiškai privengė. Kai prieš kelias savaites į jo senąją buveinę pasibeldė mentai, jis spruko pro langą ir daugiau ten nebegrįžo. Nujautė, kodėl jie ten atėjo. Pyko tik dėl to, kad teko palikti vogtą kompiuterį, porą telefonų ir dar maišelį kanapių, kurias būtų pelningai pardavęs.
Į universitetą grįžti irgi nebegalėjo, tačiau Oskaras dėl to pernelyg nesirūpino. Universitetas buvo tėvo sumanymas. Tai tėvas jam vis kartodavo, kad netgi toks vagis ir banditas kaip jis turėtų būti labiau apsišvietęs. Vis mažesni šansai atsidurti už grotų. Oskaras greičiausiai būtų kur kas labiau prieštaravęs, tačiau jam už mokslus mokėti nereikėjo – tėvas sumokėjo. Ir jau pirmosiomis dienomis universitete susitiko Povilą ir Nojų. Pirmasis buvo šiaip turtingas šmikis, kuris prireikus galėjo sumokėti už bet kokias linksmybes. Tačiau būtent Nojus Oskarą domino labiau. Šis žinojo žmones, kurie platino narkotikus. Žmones, kurie galėjo pagelbėti išplatinti Oskaro pagamintus narkotikus. Juk tereikia seno sodo namelio, kurio tėvas seniai nebelanko ir gali auginti šiltnamyje puikiausias kanapes. Daugybę kanapių.

Oskaras nerimavo tik dėl to, kad tiek Nojus, tiek Povilas prieš porą savaičių ūmai pradingo iš akiračio. Sklido keisti gandai, kad vienas prarado atmintį, o kitas pateko į gaisrą. Ir visa tai tą pačią naktį, kai žiniasklaida pasiuto klykti apie kažkokius demonus miesto gatvėse. Ar tai galėjo būti kaip nors susiję?
Oskaras nežinojo ir neketino rizikuoti. Jei tai buvo susiję, tada jis neketino rodytis ir laukti, kol jį patį kokia nors nelaimė ištiks. Kai policija privertė sprukti iš nuomojamo vieno kambario buto, jis pasinaudojo Nojaus kontaktais ir apsistojo mažame bute, kuriame gyveno paliegęs senyvas narkomanas. Platintojas ir vartotojas po vienu stogu – kas gali būti geriau? Oskarui belikdavo laiku pakišti suktinę ir senis visiškai pamiršdavo apie nuomos mokestį. Antra suktinė ir pats buto savininkas išsinešdindavo kelioms dienoms pas savo draugužius, palikdamas jį ramybėje. Seniui buvo smarkiai sutrikusi atmintis ir Oskaras tikėjosi, kad vieną dieną jis apskritai neberas kelio atgal.

Užkopęs kreivais laiptais į antrą aukštą, jis jau ketino atsirakinti duris, kai pastebėjo jas vos vos pravertas. Oskaras atsiduso. Senio atmintis turbūt kaip pas vištą – kad ir ką bepamirštų, jis vis tiek prisiminė, kur jo vištidė.
Jis pastūmė duris ir žengė vidun, į juodą tamsą.
Rimtai? Net nesugebėjo šviesos įsijungti? O gal jau užmigo ir jam neteks klausytis tauškalų apie tai, kiek daug Oskaras jam skolingas ir koks dėkingas turėtų būti, kad jam leidžiama čia likti?..
Įjungęs prieškambaryje lempą jau ketino vilkti maistą į virtuvę, tačiau žvilgsnis užkliuvo už silueto pagrindiniame kambaryje. Kėdė buvo atitraukta nuo stalo ir joje sėdėjo žmogus, kurio formos nė kiek nepriminė senio.
Atsitiesęs nuo maišų, Oskaras ryžtingai žengė pro duris ir palietė šviesos jungiklį. Augantį įsiūtį pakeitė nuostaba. Jis buvo pasiryžęs pamokyti kiekvieną svetimą, drįsusį įsibrauti be jo leidimo, tačiau nė už ką nesitikėjo išvysti dailios raudonplaukės, besimarkstančios nuo ryškios šviesos.
- Kas per...
Jis iš pradžių jos nepažino. Pamanė, kad galbūt senis bus vėl kažką užmiršęs paminėti. Gal ji buvo jo giminaitė, neabejinga senio likimui? Ar dar viena narkomanė, atėjusi iškaulyti dozės?
Tačiau tada merginos akys apsiprato su šviesa ir nemirksėdamos įsisiurbė į jį. Rusvos, jos beveik švytėjo iš vidaus keistu raudoniu. Tarsi už stiklinio apvalkalo būtų slypėjusi ugnis. Ar tai dėl to kambaryje atrodė taip karšta?..
- Tu gi šita... ryža, - atpažino Oskaras.
Jį vėl suėmė pyktis. Ne, ši merga neatėjo dozės. Ji buvo ta pati, kuri nešė kudašių kartu su Domino, privertė jį bėgioti it kokį kvailį. Tai, kad ji dabar sėdėjo čia, reiškė, jog šią lindynę galėjo lengvai surasti ir visi kiti.
- Kaip tu radai šitą skylę? - urgztelėjo Oskaras, lėtai prasagstydamas striukę.
Gerai, pana surado jį. Tačiau tai dar nereiškė, kad jis leis jai taip paprastai išeiti. Pirmiausiai pažais su ja. Tada dar pažais, tik jau rimčiau. Jeigu jai pasiseks, galbūt netgi išeis namo gyva. Po to jam teks skubiai ieškotis naujos vietos, bet nors išpildys vieną savo fantaziją.
- Pagal kvapą, - atsiliepė Luka, alkanomis akimis sekdama kiekvieną Oskaro judesį. - Tavo kvapo buvo pilna ten, kur nutrenkei automobiliu vieną žmogų. Dar pameni?
Ji lėtai pakilo nuo kėdės.
Oskaras žvalgėsi kokio nors ginklo jos rankose. Merga kalbėjo pernelyg drąsiai, ji privalėjo turėti kokį nors kozirį, antraip čia tikrai nesirodytų. Pistoletas? Tačiau jos rankos buvo tuščios, o apranga pernelyg kukli, kad galėtų kur nors paslėpti. Juodos sportinės kelnės ir bambos nesiekiantys balti marškinėliai... Gal tada peilis?
Tačiau jis žino, kaip atimti peilį iš kvailos vištos. Jam nusijuokti iš peilio.

Oskaras uždarė už savęs duris, striukę nusviedė į kampą. Regis, ryža neturėjo jokių ginklų. Nei rankose, nei kur nors netoliese.
- Pagal kvapą, hm? - kreivai šyptelėjo. - Tu kas, ciucka? Ar aš nutrenkiau tavo šeimininką?
Luka giliau įkvėpė, viduje virdama iš pykčio šiam padarui.
- Tavo šeimininkas gal numirė? - tyčiojosi Oskaras, žengdamas arčiau. - Jis juk užsilenkė, tiesa? Ten, prie šiukšliadėžių?
Jis kilstelėjo ranką, ketindamas suimti Lukos smakrą, kilstelėti jos veidą aukščiau.
- Domas gyvas ir sveikas, - tvardė savo įtūžį mergina. - Ir jis prašė manęs tau nieko nedaryti.
Naujiena Oskarą trumpam sulaikė vietoje. Jis nežinojo, kaip tai turėtų vertinti.

- Po to, kai susvilinau Nojų ir susidorojau su Povilu, jis privertė mane pažadėti, kad tave paliksiu ramybėje, - jos lūpose pražydo keista šypsena. - Tačiau jis nepasakė „palik Oskarą ramybėje“, ne... Jis pasakė palikti ramybėje „vieną psichopatą“, o šiame mieste psichopatų yra daugiau nei vienas, Oskarai.

Greičiau nei ji spėjo mirktelėti, vaikio rankose išsilankstė peilis.
- Drąsi, ar ne? - urgztelėjo jis. - Bet tu nežinai, į kieno chatą atėjai. Tu rimtai Nojką su Povilu patvarkei, kale? Rimtai mano abu bičus patvarkei?!
- Jie abu taip saldžiai klykė, ypač Nojus, - šypsojosi Luka.
Oskaro ranka su peiliu žaibiškai pajudėjo, tačiau merginos pilvo taip ir nepasiekė. Ašmenys nubraukė orą ir Oskaras tuojau pat pajuto smūgį į nugarą, pasiuntusį jį į tuščią kėdę. Jis krito veidu į priekį, apversdamas baldą ir išsitiesdamas ant grindų. Per plauką išvengė stalviršio kampo, kurį būtų kliudęs smilkiniu.

Kažkokiu sumautu būdu merga atsidūrė jam už nugaros ir jis net nepastebėjo?..
Oskaras vikriai pakilo ant kojų, dabar jau sekdamas Lukos judesius kur kas atidžiau. Jo dešinė ranka su peiliu ritmingai trūkčiojo, pasiruošusi badyti. Jis dar nebijojo, tačiau jau pajuto nerimą. Kažkas čia buvo ne taip.
- Domas tikisi, kad aš palikau tave ramybėje, - merginos akys prarado rusvumą ir jau atvirai žybsėjo vis labiau ryškėjančiu raudoniu. - Jei jis žinotų, kad esu čia, greičiausiai pamėgintų išgelbėti tavo šlykštų kailį. Bet tu pasislėpei nuo visų, Oskarai. Niekas nežino, kur mes abu dabar esame. Kaip MAN gerai, ar ne?

Tos akys jį hipnotizavo, vis labiau įgaudamos ugnies spalvas. Oskaras pajuto, kad kambaryje oras tapo tikrai karštas. PER karštas tokiam sezonui. Jis jau ketino vėl pulti, kai nuo merginos grindimis pasipylė ugnies liežuviai, gana greitai apsupdami juos abu ratu per visą kambarį. Ir tada Oskaras pagaliau tikėjosi supratęs, kokį ginklą ji atsinešė. Vaikiną apėmė pati tikriausia baimė.
- Tu rimtai, durne?! - užriko jis. - Sumauti degtukai? Dėl manęs vieno visą namą uždegsi?!
- Tik nereikia apsimesti, kaip smarkiai tau rūpi namas, - sušnypštė mergina. - Tau kitų gyvybės visai neįdomios. Ir tu nepaliksi šio kambario.
Dar tebekalbėdama ji pasitraukė prie durų, kurios taip pat užsiliepsnojo. Negana to, Luka prilietė durų rankeną ir Oskaras galėjo prisiekti, jog ši susilydė tiesiog jo akyse. Kambarys tapo spąstais.
- Tu nudvėsi čia kartu su manimi... - jis užsikosėjo nuo dūmų, prisidengdamas rankove burną. - Sudegsi kaip ir aš!
- Jei taip nori, mudu galime degti kartu, - sumurmėjo mergina. - Bet neturėk vilčių, Oskarai. Sudegsi tik tu vienas.
Drabužiai ant jos kūno užsiliepsnojo ir tuojau pat ėmė byrėti teberusenančiais pelenais. Plaukai pabalo, virsdami ugnies liežuviais ir tada, Lilijos apžavams pagaliau neišlaikius, Oskaras pirmą kartą išvydo tikrąją Luką.
Ji buvo angeliškai žavi ir šėtoniškai siaubinga tuo pat metu. Netgi degdama visu odos paviršiumi, neišleido nė vieno garso, tik žiūrėjo į Oskarą ryškiomis akimis, tarsi ketindama praskrudinti kiaurai.
Abiems virš galvų tyliai pokštelėjo lempa, neišlaikiusi kaitros. Tačiau kambaryje ir taip buvo per daug šviesu.

Jis suklykė nesavu balsu, kai pirmosios liepsnos palietė jo rūbus. Ketino kristi ant žemės ir uždusinti ugnį, tačiau beveik visos grindys jau degė. Po akimirkos kambaryje nebeliko nė vienos saugios vietos, išskyrus...
Paklaikęs iš skausmo ir siaubo, jis puolė prie lango, ketindamas išvirsti kiaurai į balkoną, o tada lauk, kuo toliau nuo šios demonės, atėjusios išsigabenti jo sielos. Oskarui buvo vis tiek, kad butas antrame aukšte.
Tačiau jo norams nebuvo lemta išsipildyti. Dar nespėjus pasiekti lango, liepsnos prieš vaikiną išaugo ir iš jų išsivyniojusi uodega staigiu smūgiu į krūtinę nubloškė jį atgal į kambario vidurį. Luka žengė arčiau, godžiai stebėdama Oskaro pastangas nesudegti.
Kambarį drebino klyksmai, čirškėjo kepanti oda. Jai buvo nė motais.
Tik kai neišlaikęs slėgio suskilo bei subyrėjo lango stiklas, mergina krūptelėjo, busdama iš lengvo transo.
„Jokių liudininkų“ - prisiminė Luka. - „Visi šiais laikais yra sumauti fotografai... “
Ji ištiesė ranką į liepsnas. Šios ūmai nervingai suvirpėjo, ėmė lėčiau laižyti sienas bei baldus. Tarsi pajutusios šeimininkės komandą, liepsnos ėmė trauktis, palikdamos juodus, rūkstančius pėdsakus. Po kelių akimirkų kambarys aptemo, tik Lukos oda tebelakstė rausvi liežuviai, metantys kraupius atšvaitus.
Oskaras gulėjo vidury kambario, pajuodęs ir tylus. Luka kelias sekundes stebėjo jį, tada apsisuko ir išėjo į balkoną. Įsitikinusi, kad aplinkui nematyti pašalinių, nušoko į pastato galinį kiemą ir pasitraukė į gilesnius šešėlius.

Dangus kaupėsi lietui. Luka beveik galėjo užuosti vandens lašus, besileidžiančius iš aukštai, pakeliui surenkančius ore pasklidusias miesto dulkes. Žinojo, kad reikia paskubėti.
Suradusi krūmuose paliktą maišelį, ištraukė atsarginius rūbus ir ėmė vilktis. Ragus paslėpė po pilkos striukės kapišonu. Uodegą apvijo aplink juosmenį. Jei kas nors ir pamatys, palaikys diržu. O jei prireiks – panaudos kaip ginklą. Tokiu metu mieste nebuvo saugu.
„Tikiuosi, laikraščiai apie tai daug netrimituos“ - svarstė susirūpinusi Luka. - „Galbūt pavyks nukreipti jo dėmesį. Jei sužinotų, Domas greičiausiai su manimi ilgai nesikalbėtų... Pagaliau mudu eisime į pirmą rimtą pasimatymą ir jis tiki, jog esu gera mergina... “

Ugninė dalis jos viduje tik susijuokė iš tokių fantazijų.

* * *