Tapti savimi

Pasaulis siaubingas ir jam nusispjauti: ant tavęs, manęs, tavo šeimos, mano draugų, žydų, alkanų, mirtinai ligotų nuo virkštelės nukirpimo vaikų, hermafroditų, belyčių, homoseksualistų, bedievių, katalikų, budistų, arabų, karalių ir vergų. Jam niekingi mūsų planai, jis stumdo mus vos įsigeidęs ir žudo netyčiom ir tik juokiasi iš mūsų pastangų užvaldyti jį; šiokiadieniais dalina marą, išgyvenusius apdovanoja raupais.

Ir blogiausia, kad mes geriame vienas kito kraują ir valgome vos plevenančias sielas. Pasaulis raitosi ir plyšta iš juoko, kol mes statom sienas ir pinam gyvatvorės sau po oda.

Pasaulis turi draugą: Laikas. Mes visi juo apriboti, bet kai kurie bando ištrūkti ir kutena Laiką, bet naują širdis mirs ir Laikas tai žino. Jis kartu su Pasauliu verkia iš juoko, kai apribotieji laiko Laiką neišsenkantį.

Tik Mirtis yra mūsų draugė, ji išlaisvina iš Pasaulio ir Laiko.

Paprastai jie nesupyksta atiduodami gyvybė Mirčiai, tačiau, kai kurios sielos iš Pasaulio ir Laiko pavagia per daug turto ir tai juos sukiršina.

Vienos drąsios sielos užtenka palaužti jų esybę.

Ir jei tik kiekvienas stengtųsi vogti iš Pasaulio ir Laiko, jie parodytų savo tikrus veidus ir tada mes galėtume smogti jiems ir tikriausiai mes neužmušim jų, bet nuo tos dienos jie turės su mumis skaitytis.

Pasaulis padarė klaidą padarydamas mus iš tų pačių elementų, tačiau, mes patys nusprendėm save diferencijuoti.

Jam buvo smagu kai mes garbinom žaibą, aukojom vardan gero derliaus gyvūnus ir slėpėmės nuo audrų, bet dabar stoviu drebėdamas nuo šalčio, gaubtuvu prisidengiu ausis ir žvelgiu į žvaigždės ir žinau, kad mes vieno elemento.

Aš nustosiu bijoti pasaulio ir tapsiu savimi, kad jis bijotų manęs, net jeigu taip manysiu tik aš. Iš Laiko pavogsiu daugiau nei gavau ir skatinsiu kitus drąsiau vogti, tam, kad mirus turėčiau daugiau nei man buvo duota. Ir visą turtą ir pavogtą laiką paliksiu kitiems naudotis ir taip priartėsiu prie jų veido.

Jei per gyvenimą man pavyks nors kartą atremti Pasaulį ir Laiką, žinosiu nuveikęs neįmanomą.

Yra dar baimė, pasislėpusi mumyse, vienintelis dalykas pavaldus mūsų valiai, vienintelis dalykas, kurį visiškai galime įveikti, arba palūžti jai.

Aš žinau, kad baimės, kaip tokios, nėra, ji mano galvoje ir tik ten. Ją įveiksiu taip kaip ji bando įveikti mane. Ji šaukia ant manęs - aš šauksiu jai stipriau, racionalizacija nepadės, tik stiprus emocinis šokas parblokš baimę, taip kaip ji bando nublokšti mane.