Persivalgymo sindromas

Persivalgymo sindromas

Jausdama klaikų alkį, atidariau šaldytuvo duris. Jis, vos tiaptendamas savo mažomis kojytėmis, greitai šoktelėjo iš šaldymo kameros ir pradėjo velti ir taip suveltus mano plaukus. Tai buvo jis – mano angelas sargas.
- Kodėl uždarei mane šaldymo kameroj? Nagi, mergyt, baik juoktis ir paaiškink!!! Aš baisiai įsiutęs!
Tiesą sakant, negalėjau iškęsti nesijuokus: iš po užšalusio veido žibėjo mažos akytės, aptrauktos šerkšnu. Visada, kai juokiuosi, atsipalaiduoja raumenys, todėl žnektelėjau ant grindų.
- Manai, man labai jauku buvo tupėti kartu su sušalusiais mėsgaliais?!
Tiesiog jutau, kaip sniego gumulas skriejo tiesia trajektorija link manęs. Gavau, ko nusipelniau. Šalta. Vos girdimu balsu ištariau:
- Netrukdyk man stebėti, kaip sirpsta tinginys.  (Bet iš tiesų taip ir buvo! Virtuvėje įsikūriau stovyklą tam atvejui, jei tinginys nespėtų prisirpti).
- Vieną dieną, mergyt, tu persivalgysi ir nebetilpsi pro šias duris, - nepadės net pats Vinipuchas..
Net nemaniau ilgiau klausytis jo išvestų teorijų ir, nušlepsėjusi į kambarį, šiltai įsitaisiau fotelyje, apsigaubiau rausvai-mėlyna antklode ir abiem rankom suspaudžiau karštą arbatos puodelį. Angelas sargas sėdėjo šalia ir šnopavo. Bet šnopavo ne šiaip, o išgaudamas žinomos melodijos ritmą. (Aš jį girdėjau, o tu?). Toks keistai sumodernintas arabų ritmas.
Jaučiau, kad man trūksta oro (taip visada būna, kai padaugini). Atidariau vieną iš platikinių langų ir šokau žemyn. Žinoma, angelas keliavo paskui. Jis visada taip elgiasi. Ne veltui ir buvo įkalintas šaldiklyje už pastovų sekiojimą.
Visada maniau, kad sniegas šaltas. Tik ne šį kartą. Voliojausi gatvės žibinto apšviečiamame pusnies plote, iš dangaus taip tyliai krentant gabalams baltos masės. Vienas.. du.. milijonai.. Sniegas priminė, kad kvėpuoju.



Valgymas + tinginiavimas + kepta višta + seni filmai per tv + jaukumas + šiluma + sniegas = dieviška