Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Namo parsigavau truputį po dvylikos. Nebuvau visiškai girtas, bet pakankamai arti to. Atrakinau duris, įžengiau vidun, nusiaviau batus – viskas tvarkinga. Svetainėj buvo tamsu, tačiau moterišką siluetą pamatyti įstengiau. Tai buvo Gerda, aišku, kas gi daugiau? Ji sėdėjo ant fotelio, o rankoje laikė vyno taurę. Ant stalo priešais ją stovėjo pustuštis butelys. Tos žalsvos, katiniškos akys stebėjo mane, jos tiesiog skverbėsi į mano kaulus ir mėsą. Truputį pykino – eidamas namo mąsčiau sugrįžus išsivemti ir ramiausiai eit miegot, bet va, kaip gavosi. Moterys visus planus sušika.
Atsisėdau ant sofos ir giliai atsidusau. Nujaučiau, kas įvyks. Bet, po velniais, aš buvau girtas, man tada buvo nusispjaut ant visko. Ypač ant jos. Gerda atsigėrė ir pastatė tuščią taurę ant stalo. Pažiūrėjusi dar tris ar keturias sekundes į mane, pradėjo:
– Kur buvai?
– Darbe buvau.
– Darbe, ar ne... – ji palingavo idiotiškai žiūrėdama į vieną tašką. Sekundėlei paklausiau savęs, kodėl aš jos taip nekenčiu, – kodėl nesakai man tiesos? Aš nenusipelniau to?
– Kaip suprast nesakau tiesos? Sakau – buvau darbe. Ko kimbi?
– Tu girtas. Ir dabar vidurnaktis. Ir tu man dar drįsti sakyti, kad buvai darbe?
– Gerai, po darbo su vyrukais nuėjom į barą atsigert alaus, didelio čia daikto. Ir ką?
– Ir ką? Tu valkiojies kažkur, neatsakai į mano skambučius, o grįžęs namo sakai – ir ką?
Jos tonas po truputį kilo. Mano taip pat. Na, žmonės pykstasi tarpusavy, didelio čia daikto?
– Klausyk, Gerda, aš esu pavargęs. Noriu nusiprausti ir eiti į lovą, gerai?
– Ne, negerai! Kur tu buvai?
– Aš tau ką tik pasakiau, kur aš buvau! Sušiktam bare su vyrukais, kas tau yra?
– Kas man yra? Čia aš turėčiau klausti „kas tau yra“.
– Darbe pavargau, nuėjom išgerti. Ko tu kimbi prie manęs aš nesuprantu?
– Žinai, o man atrodo, kad tu visai ne į barą ėjai.
– O, dieve... tu vėl nori apie tą patį kalbėti?!
Ji atsistojo ir pradėjo mosikuoti rankomis.
– Taip, aš noriu vėl apie tą patį kalbėti!
– Tai gerai! Ką tu nori sužinoti, ką?
– Tiesą noriu sužinoti, va ką!
– Aš tau ką tik pasakiau sušiktą tiesą!
– Tu manai aš nežinau? Tu manai aš nežinau apie tavo kekšes? Aš viską žinau! – Gerda, būdavo, kai užsiveda, tai užsiveda...
Aš atsistojau ir nuėjau į koridorių apsimauti batus.
– Man šito šūdo nereikia.
Ji tęsė:
– Galvoji, kad apgausi mane? Galvoji, nesužinosiu? Viską žinau, girdi? Viską! Apie tave ir...
Aš atsisukau pakėlęs antakius:
– Na? Ir..? Apie mane ir ką? M? Ką tu žinai apie mane ir ...?
– Apie tave ir tavo kekšę!
– Tu manai, kad aš turiu kažkokią sušiktą kekšę?!
– Taip, manau!
– Blet, man ir vienos bobos pakanka, kad išeičiau iš proto! Tu manai, aš eisiu ieškoti dar ir kitų?!
Ji užtilo ir stebėjo mano veidą savo žalsvom akim.
– Aš blet dirbu sušiktam fabrike su kažkokiais supistais galvijais, su kuriais neįmanoma apie nieką pakalbėti. Kiekvieną rytą prabudęs klausiu savęs, kodėl neturėčiau šią dieną nusižudyti. Balsas mano galvoje man nuolatos sako, jog esu niekingas, bevertis šūdo gabalas. O grįžęs namo dar turiu klausytis kažkokios šizofrenikės bobos, kuri man sako, jog esu dar ir neištikimas?! Ir taip, aš buvau bare! Ir prisigėriau vienas! Žinai kodėl? Nes jūs visi sušikti idiotai!
Kol kalbėjau, apsimoviau batus ir užsidėjau paltą. Pasiėmiau raktus, piniginę, cigarečių pakelį ir degtukų dėžutę. Gerda stovėjo tarpdury, atsirėmusi ir pravėrusi lūpas.
– Dabar aš eisiu ištaškyti sau smegenis kur nors skersgatvy, o tu pasistenk, kad rytoj pusryčiai būtų paruošti. Jei grįšiu, galbūt norėsiu užkąsti. Gerai, mažyte? Gerai, – nesulaukęs jos atsakymo pasakiau ir išėjau.
Žingsniavau pakankamai greitai, truputį krypdamas į šonus, bet visgi atėjau. Didelis baltas dviaukštis pastatėlis. Ant jo sienos buvo parašyta: „Alkoholis. VISĄ PARĄ“, gražiom mėlynom raidėm. Pasiėmiau butelį viskio, aprengiau jį šviesiai rudu popieriniu maišeliu ir išėjau.
Sušikta tuštybė, galvojau, žiūrėdamas į moteris trumpais sijonais, kurios lindo į taksistų automobilius pro pravirą langą išrietusios užpakalius, o vėliau nueidavo numodamos ranka – greičiausiai taksistai neturėdavo pakankamai pinigėlių kasnaktiniam gyvenimo malonumui patirti. Sušikta tuštybė, galvojau, užsiversdamas butelį ir nurydamas kartaus skysčio tris, keturis gurkšnius. Kekšės dairėsi į mane, nužiūrinėjo, bet ne kaip potencialų klientą, o tiesiog vyruką, kuris sėdėjo ant šlapio šaligatvio ir kartais užsiversdavo šviesiai rudu popieriniu maišeliu aprengtą butelį.
Viena iš jų stovėjo visai netoli manęs – per šešis ar dešimt metrų nuo manęs. Ji irgi buvo su trumpu sijonu ir ilgomis, kai kuriose vietose susiūtomis atseit odos spalvos kojinėmis.
– Ei, – pašaukiau ją balsu.
Kekšė nereagavo, galbūt neišgirdo, pamaniau.
– Ei, tu? – vėl pabandžiau.
Kaip reikia tokiais atvejais kreiptis į kekšę? „Ei, gražuole“? Ne... gražuolės naktimis nečiulpia už 15 eurų taksistams. „Ei... mergina“? Bet kokia iš jos mergina? Argi tai, kad ji gimė moteriškos lyties, suteikia jai teisę vadintis mergina? Turbūt „Ei, nieko vertas, prasmirdęs, šlykščiom ligom aplipęs, beveisli, šitos supistos šūdskylės, kurioje gyvenam, atspindy“ būtų geriausias variantas. Bet to man neprireikė; kekšė išgirdo mane iš antro karto.
– Prieik.
Ji pradėjo eiti link manęs. Labai atsargiai, nes buvo su dvimetriniais aukštakulniais. Visos jos buvo su tokiais. Nežinau, tai turėtų būti patrauklu. Man asmeniškai nestovi matant protiškai atsilikusį į moterį panašų asilą. Supistas cirkas. Apsidairiau, kol ji ėjo. Visos jos vaikščiojo taip pat – mažais žingsniukais, skubėdamos, kad klientas nepabėgtų, iškart prasižiojusios, jei kartais klientas neturi laiko, išsišiepusios savo supuvusiais, pajuodusiais dantimis nuo narkotikų, išsidažiusios veidą kuo ryškiau, kad kristų į akis. Ir kaip nekris tokios, kaip gali tokios nekristi į akis?
– Taip, meiluti? Nori pasilinksminti?
– Kiek?
– Kas būtent?
– Visai nakčiai.
Ji nusijuokė. Mane supykino pamačius jos dantis – reikėjo žiūrėti kitur. Į akis taip pat nežiūrėjau, nes buvo dar šlykščiau. Pastebėjau nepadažytą lopinėlį tarp jos akių. Ten ir apsistojau.
– Meiluti, negaliu visai nakčiai, turiu užsakymų.
– Nevadink manęs šitaip, supratai? Kiek nori: 100, 150 eurų?
– Turi vietelę?
– O skersgatvis kuo blogai?
¬– Skersgatvyje brangiau – rizika.
– Sakyk blet kiek nori pagaliau.
– 200 eurų ir aš visa tavo, mei-...
Aš žiūrėjau į ją. Supisti 200 eurų už moterį. Ir dar patenkinta šypsosi. Ji buvo neverta nei cento.
Ištraukiau iš piniginės keturias penkiasdešimtines, perskaičiavau ir padaviau jai. Kekšė apsidairė, tada greit paėmė ir įsikišo giliai į kišenę. 200 eurų. Kaip supistas aparatas su užkandžiais, į kurį sumeti monetas, suspaudai kodą ir tau išmeta kokią bandelę ar sulčių pakelį su šiaudeliu. 200 eurų. Akimirkai pasijutau lyg atsiskaitinėdamas bitutės kasoj. „Prašome nuskaityti prekę“, sako. Pyp. „Reikia maišelio? “ Nusišikt man ant to maišelio. „Įdėkite pinigus arba įstatykite banko kortelę. “ O čekį galima išrašyt ar į skolą gal kaip nors? Supistas debilizmas. Kekšė šypsojosi. „Prašome paimti prekę. Ačiū, kad naudojatės bla bla bla. “ Užsikrušk.
Paėjom truputį atokiau, radom suoliuką tamsiam akligatvy. Atsisėdom ant jo. Išsitraukiau cigaretę, prisidegiau ją.
– Tai ką norėtum nuveikti? – ji lėtai prislinko ir uždėjo savo ranką man ant klyno.
Nemeluosiu – uždėjo jinai tą ranką tikrai meistriškai: nei per švelniai, nei per stipriai. Jautėsi, kad technika atkalta. Ar galbūt net talentą tam turėjo. Atrado savo paskirtį šiam pasauly. Juk reikia ir kekšių. Kartais net labiau nei gaisrininkų, gydytojų ar žmonų. Neliepiau atitraukti rankos, tačiau netrukus ji pradėjo ieškoti užtrauktuko, o tai man jau nepatiko.
– Tu rūkai?
Ji nustebo. Turbūt šitokio klausimo ji mažiausiai dabar tikėjosi.
– Ką rūkau?
– Cigaretes rūkai klausiu?
– Rūkau.
– Tai parūkyk su manimi, – ištiesiau jai atidarytą cigarečių pakelį.
Kekšė nedrąsiai paėmė vieną ir įsikišo tarp lūpų. Jeigu čia sėdėčiau ne aš, dabar tarp jos lūpų būtų ne cigaretė, pagalvojau. Kekšės pirštai buvo purvini. Ji žiūrėjo į mane ir tylėjo. Pirmą kartą gerai pažiūrėjau į jos akis. Ryškiai mėlynos, gražios, pilnos akys. Uždegiau degtuką ir prikišau liepsną prie cigaretės galiuko. Kekšė nesumirksėjo, tik suspindo jos akys nuo liepsnelės šviesos.
– Tu nenori?.. – ji vis dar žiūrėjo į mane nesupratusi.
– Ko nenoriu?
– Na... – palenkė galvą link mano klyno.
– Ne, nenoriu.
– Kodėl nenori?
– Klausyk, patylėk, gerai? Rūkyk ir tylėk.
– Gerai.
Taip ir buvo – rūkėm ir tylėjom. Mėsininkas ir išmėsintoji. Kamiu sakė manantis, jog šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės, tačiau tikintis, jog kažkas jame prasmę vis dėlto turi. Žmogus, sakė jis, žmogus turi prasmę, nes jis vienintelis jos reikalauja. Aš sakau kiek kitaip. Aš sakau, kad pasaulis yra prasmingas, ir mes visi tai jaučiam. Tačiau, nepatenkinti atsakymu ir net gėdydamiesi juo, mes tai atmetam ir einam ieškoti kito, daug gražesnio, didingesnio, kilnesnio, nes juk negali būti, kad gyvavimo prasmė apsiriboja vien seksu, miegu, šikimu, valgymu ir nuolatiniu skundimusi, kaip čia viskas sušikta; juk negali būti, kad mūsų gyvavimo prasmė apsiriboja beveik lygiai tiek, kiek praktiškai visų gyvių šiam pasauly? Juk mes tokie galingi – turime privilegiją mąstyti. Kartais man atrodo, kad mes jau geriau būtume be tos privilegijos. Su privilegija mąstyti ateina ir privilegija mąstyti apie savižudybę.
Arba galbūt žmonės ir yra tas pagalys ratuose, dėl kurio pasauly nesimato prasmingumo.
Arba galbūt per daug išsipisinėjam ir ieškom gėrio ten, kur jo net neturi būti.
Arba esam pernelyg arogantiški, kad pripažintume seniai visiems aiškią tiesą – mes esam nesvarbūs ir niekam nereikalingi. Kad ir kaip bebūtų, aš turėjau butelį viskio, ir man buvo visiškai nusišikti, prasmingas šis pasaulis ar ne.
– Koks tavo vardas? – pasisukau į ją.
– Karina.
– Kas tau suteikia džiaugsmą, Karina?
– Man kas suteikia džiaugsmą?.. – ji atsilošė ir pažvelgė į žvaigždes. Jai tai buvo labai sudėtingas klausimas. Bet nieko tokio – daug kam šis klausimas labai sudėtingas. – Nežinau, gal pinigai.
– Pinigai? Tai tu dabar va laiminga?
– Na, turbūt...
– Pinigai... Norėčiau, kad man pinigai suteiktų džiaugsmą.
Po šito mano pasisakymo kažkas mano galvoje paklausė, ką veikiu kalbėdamas su kekše. Pasiūliau jam, kad užsikruštų.
– O tai kas tau suteikia džiaugsmą?
– Atsistok truputį, – staiga man šovė idėja. Abu pakilom.
– Atsiremk į sieną rankomis.
Ji atsirėmė abejomis rankomis į sieną ir išrietė užpakalį. Aš prisiglaudžiau iš nugaros ir lėtai įslinkau pirštais į jos plaukus.
– O... pagaliau atėjai į protą? – Karina šypsojosi.
– Aha.
Staiga tvirtai suėmiau jos plaukus, gerai įsispyriau į asfaltą ir pradėjau trankyti Karinos veidą į sieną. Mane apėmė adrenalinas, širdis, rodėsi, tuoj išlėks iš krūtinės, visas kūnas nutirpo nuo jos po kiekvieno smūgio vis tylėjančio gelbėjimosi šauksmo ir verksmo. Galiausiai ji pradėjo gargaliuoti savo šiltu krauju ir nieko doro nebeįstengė pasakyti, tik vis tyliau ir tyliau mykė, kol galiausiai nieko nebegirdėjau, tik šlapios mėsos daužymosi į sieną garsą. Aš lėtai prikišau ausį prie jos subjaurotų lūpų ir nosies – nieko negirdėjau. Tada paleidau kristi ant asfalto ir pats truputėlį atsitraukiau. Ji nukrito ne kaip žmogus, bet kaip koks nieko nejaučiantis maišas su mėšlu ar kažkas panašaus. Pasilenkiau visas drebėdamas ir pridėjau savo drebančius du pirštus prie jos kaklo. Bandžiau užčiuopti pulsą, kaip daro per filmus, bet nieko nesigavo arba jo tiesiog nebuvo. Žiūrėjau į jos užmerktas akis, pravirą burną, iš kurios tebebėgo kraujas su dantų likučiais, žiūrėjau į kreivą nosį ir didelę žaizdą kaktoj.
Ir tada... tada mane užliejo kažkokia šilta banga. Aš buvau galingas. Aš buvau tuo, kuo turiu būti, kaip kad pavyzdžiui Karina – kekšė. Tada pajutau, kas yra prasmingas gyvenimas. Paėmiau viskio butelį nuo suoliuko ir užsivertęs išgėriau septynis gurkšnius.
Išėjęs iš to akligatvio, pasukau 34-ąja link sankryžos, o tada į S. prospektą, kur nusipirkau Kariną. Kekšių jau nebebuvo. Išgėriau butelį ir išmečiau jį į šiukšlinę. Ėjau greitai, nevingiuodamas į šonus.
Pradėjo švisti. Mažų parduotuvėlių savininkai atsidarinėjo, žmonės su kostiumais ir lagaminais keliavo į darbą,  po kiek laiko jau ir autobusai važinėjo, ir vaikai ėjo su kuprinėmis į mokyklas.
Geltonas nublukęs aukštas namas – aš čia gyvenu. Trečiam aukšte, durys po dešine. Paspaudžiau skambutį, nors ir turėjau raktus. Durys prasivėrė. Gerda žiūrėjo į mane susirūpinusi.
– Labas.
– Labas.
– Eisi į darbą šiandien?
– Ne.
– Gerai, eik ilsėkis. Kaip jautiesi?
– Normaliai.
– Norėsi vėliau pasikalbėti?
– Nėra apie ką kalbėtis.
Butas kvepėjo keptais kiaušiniais.
2015-08-31 11:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-02 14:19
Vytas Cinikas
dėkui :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-31 16:56
forehater
Nebeskaičiau iki galo. Per daug banalu. Nepyk. Tokių konfliktų turėjau n kartų ir kažkaip man nebuvo miela ar įdomu ar informatyvu skaityti. Tiesiog atvaizduotas standartinis buitinis "drunk husband gets home for a shitstorm" konfliktas, su standartiniais personažais ir sausu dialogu. Gal reikėjo įterpt ir pasakotoją, o ne pasakoti pirmuoju asmeniu? Gal tuomet galima buvo  objektyviau pridėti po tiesioginės kalbos šiek tiek dar emocijų, veikėjų skirtingos dvasinės būklės apibūdinimų ir panašiai? Rašai gal ir tvarkingai, bet nelabai buvo įdomu skaityti. vėlgi - nepyk. Manau, yra potencialo tavy, bet kol kas tu jo dar neatskleidei. bent jau ne šiuo kūriniu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą