jis suvalgys tai, ko nelies maitvanagiai

Jis sako, jog suvalgys tai, ko nelies maitvanagiai. Jis žiauriai kankinasi - lipa ant stogo ir ruošiasi šokti. Jis šoka su šviesa, bet krenta su tamsa. Jis visad mylėjo prozą, kol ji jo nepražudė. Jis pasidavė maitvanagiams.

Lyja. Šaltis skverbiasi į namus ir žmones - pasaulis verkia. Jo garbei pastatys kelis paminklus. Vieną prie teatro, o kitą - netoli namų, kuriuose gimė puiki knyga.

Vaikai klaus, kodėl kalbos mokytoja liepia skaityti šias nesąmones. Tėvas paims į rankas nutriušusią knygą ir tyliai panosėje kelis kartus ištars vardą ant viršelio. Vaikai užaugs ir įsivels į painias istorijas. Praeis daug laiko, kol jie išmoks kalbą, kuria ji buvo parašyta.

Tėvas guli mirties patale. Vyriausias sūnus prieina ir nepastebimai įbruka tėvui į ranką knygą nutriušusiu viršeliu.

- Dabar mes jau mokam skaityti.

- Tuomet galiu mirt ramus.

Tėvas kosėja.

Vaikai susirenka aplink mirties patalą ir tyliai choru dainuoja:

- Jis sakė, jog suvalgys tai, ko nelies maitvanagiai. Jis sakė, jog suvalgys tai, ko nelies maitvanagiai... Na na na...

Krisdamas nuo stogo visa tai iš viršaus palaimingai stebi Jis.