Filas ir Maigė

Oiii lylia oi lylia, oi lylia oi lylia. oi lylia oooii lylia. ta ra ra ra.
Sraigė Maigė nežinojo kur dėti savo naująjį kiautą. Jį atidavė krokodilui, kuris tuoj pat pasikramsnodamas pasisotino.
- Štaigi. Neblogas. Iš kur traukei? - čepsėdamas porino krokodilas Filas.
- Su tokiu vardu verčiau patylėtum, - nudelbė akis sraigė, pagalvodama apie savąjį, - čia buvo tavo kalėdinė dovana.
- Na ji man nepaprastai patiko.
- O ką manai apie Žirniaus išdaigas?
- Jis kvailas. Su tokiu pilvu ir į gatvę neišeičiau, - tris kartus sumirksėjo Filas, lyg kas nors tuoj jam prieš nosį sumosuotų kumščiu. Sraigė išsiėmė kairiąją akį ir kruopščiai trynė į skudurėlį akiniams šluostyti.
- Bet visgi jis parduos savo naująją mazdą. O šitokios mažai kas turi. Imčiau jį į vyrus. - entuziastingai kalbėjo Maigė, dėdama akį atgal. Krokodilas Filas nukabino nosį. Matyt, ateityje planavo vesti Maigę ir išvažiuoti medaus mėnesiui į Turkiją pailsėti ir pasilepinti saule, kuri paprastai pas juos, Drebučių miškan, užsukdavo retai. Jis piktai drėbtelėjo į kvailai kikenančią Maigę ir pagalvojo, kad sraigė nei gražuolė, anei proto jai neįkrėsta. Baisi kaip ragana gauruota. Ale nei pabučiuosi žmoniškai, nei apkabinsi.
- Aš turiu tau dovanėlę, - nudelbęs akis kalbėjo krokodilas, - nors tau tikriausiai ji ir nepatiks, bet prašau priimti.
Filas iš krepšio išsitraukė keistą daiktą.
- Aha, matai, čia kopūstų lapai. Iš jų padarytas kūnas. Visai kaip balandėliai... - tyliai kalbėjo jis.
Jis balandėlių nevalgė lygiai 10 metų. Prieš mirdama jo mama paruošė pietums balandėlių ir lyg niekur nieko pasikorė. Filas dabar prieš balandėlius jaučiasi bejėgis.
- O šičia kojos. Lazdelės iš Salingo. Kada gaminsi kiniečių patiekalą, galėsi jomis pasinaudoti.
Salinge Filo mama dirbo.
- O vietoj akių spanguolės.
Tiesa, tos spanguolės atrodė kraupiai - pervertos dantų krapštuku kad laikytųsi, ir atrodė, kad jos verkia krauju. Maigė nekrutėjo. Turbūt turėjo imti dėkoti, bet šiandien ji nebuvo tam pasiruošusi. Sraigė susiraukė ir paniekinamai nužvelgė Filą, kuris lyg norėjo atsiprašyti už dovaną.
- Eime valgyti, - tylą nutraukė Filas ir pakrutino kojų pirštus. Tyliai palinko link Maigės ir pabučiavo.
- Aaa. Tau šito nederėjo daryti. Sugadinai MANO Kalėdas.
Sraigė smarkiai trenkė laukujomis durimis ir nuo lubų pamažu ėmė kristi tinkas. Dovana ant stalo gulėjo nepaliesta.
"Sninga. Man, ant nosies, namie, sninga. Ir niekas nekeps balandėlių. Turėčiau pradėti taikstytis. Dabar juk žiema, nors sniego nė su žiburiu nerastum." Filo raukšlėtais skruostais nuriedėjo ašara. Sužibo lemputės šviesoje ir nuklydo į tamsą, kur niekas niekam nekepa balandėlių.